Žvaigždės

Susirinko žodžiai į sakinį. Ką jie pasakys? Laukia raidėmis prabėgančios akys.
Akys prabėgo. Bet žodžiai nieko nesako. Tik aprašo kas vyksta dabar.
Už lango pravažiavo automobilis. Garsiai sucypė padangos, to nepastebėti būtų sunku.
Dėmesys yra lengvai valdomas žodžiais. Žodis nuveda, žodis išveda, žodis supainioja ir atpainioja.
Dabar trumpam įsivaizduokim kas būtų, jei nebūtų žodžių. Trys sekundės tylos. Daug, daug ilgiau.
Pradedam matyti vaizdus.
Gatvėje vaikščioja žmonės, lyg pametę kažką. Eina ištemptomis gatvėmis nerasdami reikšmės niekame.
Tik apsisiautę jausmais ir emocijomis. Vienas linksmas dėl to, kad gavo algą. Kitas liūdnas, nes nedavė draugė ko nors.
O aš džiugus. Prieinu prie žmogaus:
- Sveikas, koks oras apsiniaukęs, žinai kiek valandų?
- Žinau. Ankščiau, tai gatvėse šventųjų galima buvo sutikti, dabar tai atrodo, kad jau nebėra.
- Matomai, kad mes patys jau nelaikom savęs šventais.
- Jo ko tik nepadaro sistema iš žmonių. Gimėme laisvi, o dabar sako - vergauk.
- Nemanai, kad reikia kažko imtis?
- Tai aš turiu būdą.
- Parodysi?
- Taip.
Tada praeivis išsitraukė sulankstomą šluotą iš kišenės. Skridome virš stogų, o viršum matėsi žvaigždės. Kilome vis aukščiau ir aukščiau, vis didesniu ir didesniu greičiu. Staiga dingo erdvės pojūtis.
- Geras, kur čia atskridome?
- Čia mūsų namai.
- O kaip atgal nusileisti?
- Jau nori grįžti?
- Ne, pakabam dar.
Aplinkui šviečia daug pažįstamų veidų. Kaip jie čia atsidūrė neįsivaizduoju. Gera, malonu, džiugu. Žodžiai dingsta beribėje erdvėje. Kaip grįžti atgal? Klausiu beribės erdvės ir klausimas išsisklaido. Pakanka vienos akimirkos. Žodžiai, raidės šauna į dangų nepalikdamos net šešėlio. Akys vos spėja matyt. Žvaigždės akys kabančios tamsiai žydram danguje sunkiai įžvelgia tekstą, su šypsena sako 'aš skaityti nemoku' pažįstamas. Čia niekas nemoka. Čia mokėt nereikia. Čia viskas nemokamai.