Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Aurimaz Aurimaz

Angelo užrašai (3)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Kol Skirmantė džiaugėsi apsipirkinėjimo malonumais, mankštinau kojas, skaičiuodamas tilto ilgį ir stebėdamas kelią. Kol kas susirietęs senis buvo vienintelis pašalinis šį rytą, jis ir prislinko prie manęs su tuščia tačka, norėdamas paplepėti.
- Gero ryto, ryto gero... – suburbuliavo, šiepdamas bedantę burną.
- Sveikas, tėvuk.
- Gražią mergaitę atsivedei. Žmona gal bus?
- Ai, tėvai, kokia ten...
- Che che che... – susyk pralinksmėjo diedas, supratęs, kad su manimi pakalbėti pavyks. Turbūt daugelis jį iš karto pasiųsdavo į neišmatuojamas tolumas. Man irgi norėjosi ten pat jį pasiųsti, tačiau kur mes visi nueitumėm, jeigu tik ten vienas kitą ir siųstumėm?..
- O tu nesakyk, stipri mergaitė, apvalaina, neišdžiūvusi dar, - čiauškėjo senis.
- Bene tavo anūkė, tėvuk?
- Ką? Nee-e, kur ten bus... Maniškiai visi už krosnies dabar guli, šildosi. Jeigu nori, atlėk kada nors, pasisvečiuosi, papasakosim įdomių dalykų!
- Na, jeigu taip sakai...
- Ėgi va, ar žinai, kad Fortą prieš kelis metus bandė tankais pulti? Pasakojo, kad va anoje pusėje su keturiais tankais sienas taranavo, šaudyti bandė. Girdėjai?
- Kažką girdėjau, - burbtelėjau.
- Nieko jiems neišėjo! Niekas nežino kaip, bet dingo tankai kaip į vandenį. O Fortas vis dar stovi. Kaip ta Trakų pilis, kurią kas netingėjo, tas vertė... Jauti? Bet tu nepasididžiuok, užsuk pas mus į svečius. Mes tau dar ne tokių istorijų papasakosim.  Žinau, kas mieste dedasi... Ve, girdėjai, kad užvakar Radvilos buvo išvažiavę į Pasvalį, sakė kažkokį vaistų sandėlį išplėšę, kur nepaliestas liko. Viską žinau, daug istorijų išgirstam, daug galiu paporinti... Ane? Užsuksi?
- Gerai, tėvuk.
Mudu atsisveikinom, jis nutarškėjo su savo tačka ir maišeliu maisto produktų, vis dar bumbėdamas istorijas panosėje. Žinoma, aš pas jį niekada neužsuksiu. Senis net nepasakė, kur gyvena.

O kad Radvilos kažkur išsidanginę  vaistus grobė –  jau įdomu. Čia tie durneliai iš Biržų tvirtovės, kur gyvena kaip Dievo užantyje. Tai jiems dažniausiai Fortas kurą normuoja, kad šunybių pernelyg daug neprikrėstų. Regis, nesužiūrėjo. Radviliūkščiai sukaupė atsargų ir parodė nagus. Į reidus niekas su viena tačka nevažiuoja – trys mažiausiai reikalingos, kad vietinius įbaugintų.
Pažvelgiau į sargybinio bokštelį, kur juodavo šaudymo anga. Snaiperio nesimatė – jis saugiai gulėjo savo vietoje, tamsoje, pats viską tikriausiai matydamas kaip ant delno. Nesusilaikęs parodžiau jam nešvankų gestą. Tikriausiai supras, ką apie jį ir jo giminę galvoju.
Mano laimė, už tai dar nešaudo į žmones.

Skirmantė užtruko beveik valandą, kol viduje tinkamai išnaudojo jai suteiktą kreditą. Procedūra supirktuvėje paprasta – tu atgabeni kažką, jie įvertina ir pasako, už kokią neegzistuojančios valiutos sumą gali įsigyti prekių. Kuro, jeigu jo yra, maisto...
Tada, turėdamas galvoje tą skaičių, eini su darbuotoju į vidų, kur įrengta maža parduotuvėlė. Ten budi du maloniai atrodantys apsauginiai, kurie, iškilus rimtam reikalui, gali padaryti „popa“. Parduotuvėje viskas, ką gali nusipirkti, išdėliota lentynose ir krepšiuose. Duona, batonai, bandelės, miltai... Vytinta, rūkyta mėsa, prieskoniai, daržovės, vaisiai – tačiau visko proto ribose, ne per daugiausiai. Dėl kuro turi atskirai derėtis. Prie kiekvienos prekės užrašyta kaina ta pačia neegzistuojančia valiuta. Kitaip tariant – išėjęs iš supirktuvės tų įsivaizduojamų pinigų jau niekur nebepanaudosi. O jeigu parduodi daugiau, nei nori iš jų pasiimti, tuomet tavo vardą užsirašo į storą knygą. Paprašo sugalvoti slaptažodį, kad niekas kitas tavo vardu neišnaudotų kredito likučio. Taip ir lieka viskas toje knygoje, kol neapsilankai sekantį kartą. 
Kiekvienas šunsnukis, nudobęs bobutę ir pavogęs jos vinčesterį su šovinių dėžute, gali tikėtis sąžiningo kredito supirktuvėje. Kai vieną kartą kažkokia moteriškė šitaip leptelėjo liūdnu balsu, pardavėja sureagavo labai šaltai ir blaiviai:
- Mes tvarkos už Forto sienų nežiūrime, atleiskite. Kuo greičiau tokie žmonės išsišaudys, tuo likusiam pasauliui bus geriau.
Žiauri ta blaivi filosofija. Kita vertus, jeigu Fortas pultų gelbėti visus kiekvienu atveju – argi jis dabar egzistuotų toks, koks yra? Niekas nežino.

Kai mergina išlindo iš bunkerio, net ir sulinkusi po gerokai išsipūtusia kuprine atrodė laiminga. Kurgi nebus – kiekvienos moters svajonė pasiausti po prekybos centrą, ypač dar tada, kai lieka pinigų.
- Nagi? – kinktelėjau galvą.
- Tavo tiesa. Tas vyras mano vardą į knygą užsirašė, kad kitą kartą galėčiau nemokamai apsilankyti. Ir dar paprašė sugalvoti slaptažodį, kurį...
- Gerai, pakaks, - nutraukiau jos džiugų klegesį, kol dar nepapasakojo, koks tai slaptažodis. – Dalinamės svorį, reikia greitai dingti, kol nėra judėjimo.

---

Taigi, kaip minėjau – mūsų pasaulį smarkiai susiaurino kuro stygius. Nėra elektros – niekas nepumpuoja naftos. Kadangi nepumpuoja, tai ir į perdirbimo gamyklas neveža. O tos šiuo metu iki dugno išsiurbtos, sausos kaip Sachara. Apie benziną iš viso tyliu – tik istorinis prisiminimas. O štai biodyzeliną Forte pamažu gamina, rapsų laukus pasėję už kelių kilometrų. Niekam to rapso ir nereikia, išskyrus Forto gyventojus. Javų laukus kaipmat nusiaubia vos aptikę, o rapso neliečia.
Taigi, sustojus automobiliams, liko tik dviračiai. O su tokiu daiktu labai toli nenuvažiuosi. Iki Panevėžio – beveik keturios valandos kelio. Jeigu padangą nuleis – dar ilgiau. Ir baisiausia, kad tu tos padangos taip lengvai nepasikeisi, jeigu kiaura. Niekur jų nelikę, visas sutrynė bevažinėdami. Dabar tik lopytos pasitaiko.
Štai todėl ir naujienų iš plačiojo pasaulio nėra – vieni gandai. Kažkas matė lėktuvą - prieš kelis metus buvo praskridęs. Kitas savo gamybos radiju buvo pagavęs tolimą radijo stotį. Bet kinietiškai niekas čia nesupranta, tai tiek ir naudos. Visi jau susitaikė, kad mūsų pasaulis sumažėjo iki maždaug šimto kilometrų skersmens blyno. Centre visi viską žino, o kuo toliau į pakraštį – tuo labiau žinios gandais virsta. Apie Ameriką seniai niekas nebekalba. Kur jau čia Amerika, jeigu apie Vilnių seniai žinių bebuvo... Kartais atkeliauja gandai, kad ten žmonės kanibalais baigia pavirsti, iki ūkių velniškai toli nuo centro, todėl pats miesto centras – tuščias. Nė gyvos dvasios. Visi, kas nori gyventi, pakraščiuose susitelkė, o tenykščiai ūkiai nagus pasigalando. Spėju – ten tokių Fortų, kaip mūsiškis irgi yra.
Tačiau visa tai gandai. Nieko tikro. Norint apie sostinę ką nors sužinoti, reikėtų dviračių padangomis apsirūpinti ir minti visą parą. O gal ir ilgiau. O jei nušautų ten nuvykusį – tai tiek ir naudos iš tų žinių.
Todėl niekas ir nerizikuoja.

Po pusvalandžio klajojimo krūmynais, Skirmantė sumurmėjo išgirdusi balsus priekyje. Teko sukti į šalį, kad nesusidurtume su balsų savininkais. Mergiotės klausa buvo daug geresnė už mano - aš nei balsų girdėjau, nei traškesių.
- O kas ten galėtų būti? – paklausė ji tyliai.
- Iš kur man žinoti? Gal vaikigaliai šakas renka, voverę kepti ruošiasi... Arba kokie nors tipai pasalą rengia. Kelias visai netoli.
Ji neramiai apsidairė, sugniaužusi savo „sig sauer“. Pasitaisė kuprinės diržą ir pasivijo mane.
- O jeigu ten iš tiesų pasala?
- Ir ką? Mes juos apeisime.
- Tačiau mes juos išgirdome. O tie, kurie eis keliu, gali ir neišgirsti.
- Visko gali būti, - numykiau, perlipdamas išvartą.
- Bet mes galime juos iššaudyti, ar ne?
- Pala, stop, - atsisukau. – Ką tu dabar čia kliedi su miltų maišu ant kupros? Kad nueisi su savo pistoletu, kuriame vos dešimt šovinių telpa ir tvarką padarysi?
- Tu man padėtum. Tavo pistoletuose dvidešimt šeši šoviniai. Per abu...
- Iš kur žinai, kad tiek?
Ji sumirksėjo suglumusi.
- Vakar patikrinau.
Man beliko nuryti besiveržiančius keiksmažodžius.
- Manau, mes tikrai padarytumėm gerą darbą, jeigu tuos nevidonus nupiltumėm, - parodė ji į tą pusę, kurią aplenkti bandėme.
- O jeigu jie mus nupils, tada tau nebus net kada paskutine kvaiša pasijusti, - atrėžiau.
- Nenupils. Mes paliksime krovinį čia ir patyliukais prislinksime jiems iš užnugario, kad...
- Kad mes net nežinome, KUR jų užnugaris, bliamba! – vos neužriaumojau jos optimistinį planą išklausęs. – Kilnok kojas, nesvaigusi utopijų!
- Aš manau, padarytumėm tikrai gerą darbą, - neatlyžo Skirmantė. – Kur dingo tavo krikščioniškas teisybės jausmas?
- Ai, nebejuokink...
- Mane tai išgelbėjai!
- Ir jau gailiuosi.
- Meluoji. Tu su manimi permiegoti nori, todėl ir patraukei iš paskos.
Kurį laiką buvo jos viršus, nes aš tiesiog paspringau žodžiais.
- Būtum dar mielesnis, jeigu padėtum sumažinti išgamų skaičių mūsų krašte, - pridėjo. – Nes jeigu jie šiandien nušaus ką nors, tai... tai ir aš jausiuosi kalta, ir tu jausiesi kaltas...
- Čiaupk srėbtuvę, mama tu mija, - sudejavau patyliukais. – Kad aš kur daugiau eičiau su tavimi. Užmiršk tu apie mane savo bičių ūkyje, nes jeigu ten ir daugiau tokių fantazuotojų veisiasi, tai liūdnos jūsų prognozės.
- Iki šiol atsilaikėme, - pasigirdo jos balsas toli už nugaros.
Nustebęs atsisukau ir pamačiau, kad ji jau nusiėmusi nuo pečių kuprinę, slepia ją po šakomis.
- Ką, rimtai? – apstulbau.
- Jeigu nepadedi, tai sėdėk ir saugok daiktus.
- Dieve aukštielninkas, tikras sušiktas vesternas...
- Aš tuos išgamas rimtai nupilsiu. Mano tėvas policininkas buvo, išmokino mane ginklu naudotis. O tokių išgamų aplink mūsų ūkį žinai, kiek bastėsi, kol tėvai tvarkos nepadarė?
- Ir kur jie dabar, tavo tėvai, ką?
- Ne tavo reikalas! – suburbėjo ji, nuožmiai nužvelgusi. – Nepadedi – sėdėk ir saugok...
- Palauk, blyn, niekur tu į susišaudymus viena neisi. Mieste šeši žiopliai tave ant kapoto pasiguldė, o čia marodierius sugalvojo medžioti!
Bambėdamas ir tūždamas nutėškiau kuprinę ant žemės, net miltai parūko. Atsegiau prie jos šono pritvirtintą ryšulį ir išvyniojau „walther G22“ – seną draugužį, skirtą rimtiems vyrams garbinti.
- Na matai, - atsiduso ji, - geras visgi tu žmogus, Angele...
Užbaigti nesuspėjo, nes buože trinktelėjau jai į kaktą. O kai parkrito, vartydama akis, skubiai trinktelėjau dar dusyk.

---

Atsipeikėjo po pusantros valandos. Baisiausiai susiraukė ir palietė pirštais gumbą, aiktelėdama iš skausmo.
- Debilas, blyy-yn...
- Tas debilas tau išgelbėjo kailį. Antrą kartą, jeigu ne trečią, - sumurmėjau.
Ji nirčiai dėbtelėjo į mane, tada nuleido ranką prie diržo, kur turėjo būti jos ginklas.
- Tavo pistoletą paėmiau, kad nesugalvotum į dar vieną žygį patraukti, - paaiškinau. – Užteks vieną kartą didvyrius vaidinti. Tau laikas eiti namo.
- Vadinasi... – sustenėjo ji, bandydama atsistoti, - tau kitus gelbėti galima, o man – ne?
- Būtent taip.
Skirmantė supykusi purkštelėjo.
- Suprask tu vieną kartą, - atsidusau, – pasaloje tupinčių niekas nepuola. Pasala tam ir yra pasala, kad kažką užkluptų netikėtai. Kaip tu ruošiesi prie jų prieiti, jeigu visi bus sugulę, užsimaskavę ir tylės kaip vandens prisisėmę? Oru skraidysi? Taigi jie tave pirmą išgirs, pirmi supras, kad kažkas artinasi ir pirmi šaudyti pradės.
Ji kiek patylėjo galvodama, tada palietė savo gumbą dar kartą ir rūgščiai dėbtelėjo į mane.
- O tu negalėjai šito anksčiau paaiškinti, užuot į galvą davęs?
Trūktelėjau pečiais.
- Aš tai tik dabar sugalvojau, - prisipažinau.
Akimirką pasirodė, kad ji šoks ant manęs ir ims žudyti plikomis rankomis. Tačiau netrukus nusiramino, nustojo svaidyti žaibus ir atsiduso.
- Dėkis kuprinę, - parodžiau. – Nešdinamės, kol mūsų kas nors neužklupo.


Likusią kelio dalį beginklė Skirmantė rūpesčių daugiau nebekėlė, susirūpinusi savo grožiu. Suradusi paplokščią akmenėlį vėsino juo kaktą, vis keikdama mane, tačiau nebandė juo užmušti. Planavau ją palydėti iki aplinkkelio, kurį buvau smulkiai nupasakojęs. Priemiesčio kiemais jau buvome beveik nusigavę iki jo, bet tada pastebėjau keistą dalyką, kokį paskutinį kartą mačiau tiktai prieš Įvykį.
Saulė jau buvo įkopusi į vėlyvą popietę, mūsų kelyje vis daugiau pasitaikydavo žmonių. Tai po vieną, tai poromis, tačiau kol kas nesutikome tokių, nuo kurių būtų tekę gintis. Iki miesto centro gana toli, žmonės pakraščiuose ne tokie aršūs.
O tada Skirmantė staiga timptelėjo mane už rankovės ir parodė į kelkraštį.
- Žiūrėk...
Dirstelėjau ir nustebau – prie elektros stulpo kažkas buvo primontavęs negrabiai išpjautą statybinio kartono lakštą, ant kurio buvo prisegtas... plakatas! Ne ranka pieštas, o aiškiausiai kompiuteriu sumaketuotas, kokybišku spausdintuvu atspausdintas. Kraštuose pamargintas visokiais šventiniais simboliais, nuogomis šokančiomis merginomis ir dargi Biržų pilies vaizdeliu.
Užrašas skelbė:

„Ei visi visi visi!
Balandžio 14 diena (trečedieni) nuo pat ankstivo ryto iki vėlivo vakaro pilies vartai bus ATVIRI!
Visi Biržu giventojai kviečiami į pilies šeimininku organizojama DISKOTEKĄ!

- Įėjimas ir gaivieji gerimai NEMOKAMI!
- Muzika iki velaus vakaro!
- Ginklai nebus atiminejami!
- Jokios snukiu kontroles!

Pasirašo: Radviliniai“

- Kas per nesąmonė? – sumurmėjau, skaitydamas vis iš naujo. – Ką čia tie durneliai sugalvojo?
- Ir dar su klaidomis atspausdino, - pastebėjo Skirmantė.
Sutikusi mano nustebusį žvilgsnį, ji skubiai pasiteisino:
- Aš filologiją studijavau...
- Gerai, - linktelėjau pernelyg nesusidomėjęs. – Bet čia vis tiek kažkas ne taip.
- Kas?
- Ogi tas, kad durneliai iš pilies niekada nieko nemokamai nedarydavo. Ten gi banditai ir padugnės susirinkę, kokia gali būti nemokama diskoteka?! Ir dar su gėrimais…
- Angele, - palietė ji mano ranką, - o tu nemanai, kad žmonės gali keistis? Kad kartais jie... na, tampa tiesiog geresni?
- Baik tu vieną kartą sapnuoti, - numojau. – ŠITIE per visą gyvenimą nieko gero nebuvo padarę. Visa jų aplinka – vergų kalėjimas, blyn! Kokio tu ten sielų nušvitimo tikiesi?
- O jeigu yra taip, kaip aš sakau?
- Nėra.
Ji kietai sučiaupė lūpas ir, regis, supyko.
- Lažinamės? – staiga ištiesė man ranką.
- Dėl ko? Dėl durnelių? Tu net nepažįsti jų.
- Tu irgi nepažįsti. Ir tu truputį paranojikas. Partrenkei mane ant žemės net nežinodamas, kas ten miške buvo. Gal rimtai vaikigaliai laužą kūrė?
- O koks tau skirtumas? Tave miesto vaikigaliai ant kapoto buvo paguldę. Miško vaikigaliai velniai žino ką būtų padarę... Gal pasisveikinę, o gal pilną apkabą suvarę. Eik tu namo ir...
- Tai susilažinkim, ką?  - atsirėmė jinai į stulpą, -  Aš taip seniai diskotekoje buvau, o dabar turiu tavo paranojų klausytis, užuot nuėjusi pasilinksminti. Paliksime krovinį tavo namuose ir pažiūrėsime. Jeigu aš teisi, tu keliausi su manimi į mano ūkį ir pasiliksi ten gyventi.
- O taviškiai tavęs nepasiges?
- Aš planavau užtrukti keturias dienas. Tavo dėka tris jau sutaupiau. Nepasiges.

Žiūrėjau į ją ir negalėjau atsistebėti. Truputį net juokas ėmė iš tokio jos naivumo. Stebėjausi, kaip ji iš viso tiek laiko sugebėjo išgyventi, taip gražiai apie visus ir save galvodama.
- Tavo sumanymas turi baisiai didelį minusą, - pasakiau. – Jeigu tu neteisi, tuomet lažybos netenka prasmės, nes mes abu būsime negyvi.
- Štai ir vėl. Vėl paranojos dozė, blyn! Tavo visas gyvenimas gal toks? Vien juoda ir balta? Per tave aš jau keiktis pradėjau, matai?
Ji papurtė galvą ir nusisuko. Giliai įkvėpė ir vėl atsisuko:
- Tai lažinamės?
- Beviltiškas reikalas.
- Nenoriu to girdėti. Nagi, lažinamės! Jeigu mes puikiai pasilinksminsime diskotekoje, tu keliauji gyventi į kaimą. Galėsi ten niurzgėti, saugodamas mus. O jeigu viskas bus taip, kaip tu sakai, tada... bus kaip tu nori.
- O jeigu aš pareikalausiu visų tavo miltų?
Skirmantė sutrikusi sumirksėjo ir ėmė kramtyti lūpą.
- Ką, per daug prašau? – pasišaipiau. – Aš mat turiu gyvenimo būdą keisti, o jai dviejų maišų miltų gaila...
- Gerai, - skubiai sutiko ji. – Tebūnie miltai.
- Rimtai? – ištiesiau jai ranką, ketindamas sutvirtinti lažybas.
Ji sučiupo mano leteną, žiūrėdama kažkaip iššaukiančiai. Taip ir nesupratau – iš tiesų tvirtai jautėsi, ar tik stengėsi neatsilikti.
- Turime laiko iki rytdienos ryto, - pasakiau. – Reikės truputį pasižvalgyti, surinkti informaciją.
Ji tik atsiduso.
- Kuomet lendi į grobuonies irštvą, geriau viską apie jį sužinoti, ar ne? – mirktelėjau.

---

Radvilinių pateikta naujiena buvo tokia neįprasta, kad patikėti ja man buvo sunku. Daug sunkiau, negu merginai, kuriai visi žmonės galėjo nelauktai pavirsti angeliukais. Ne, žmonės taip nesikeičia. O ypač tie, kurie per pastaruosius septynerius metus traukė tiesiu keliu į moralinį dugną.

Miltus užrakinau savo maisto sandėliuke. Skirmantei sugrąžinau jos pistoletą, tačiau tada pastebėjau problemą - antros dėtuvės savo „sig sauer“ ji neturėjo. Galima sakyti, rimtam konfliktui nepasiruošusi. Su dešimčia šovinių reikia velnišku snaiperiu būti, kad apsigintum nuo tiek pat priešų. O jeigu daugiau puola?
- Manęs dar nė karto nebuvo užpuolę, - pasiteisino ji. – Išskyrus TĄ kartą...
- Tada kam tau iš viso tas ginklas?
- Tie šeši užklupo mane labai netikėtai, - pyktelėjo mergina. – Kitaip būčiau apsigynusi. Patikėk, aš gerai šaudau.
Į tokią jos pasaką nusprendžiau nieko neatsakyti. Atrakinau ginklų spintą ir surinkau visus pistoletus, kuriuos vakar „uždirbau“ ją begelbėdamas. Iš viso jų buvo septyni, trys vienodos markės. Dėtuvių atsirado pakankamai, šovinių taip pat. Atidžiai patikrinęs visus tris, vieną ištiesiau merginai.
- Mažesnio kalibro nei taviškis, tačiau geras.  Trys dėtuvės po dvylika šovinių, dar dvidešimt aštuoni šoviniai atskirai. Jeigu tu iš tiesų gerai šaudai, tuomet čia pakaks nedideliam karui.
- Mes į diskoteką eisime, ar kur?
- Netikiu aš tokiomis diskotekomis, - numykiau. – Tik ne tokioje vietoje.
- Pastebėjau, kad tau smagiau tikėti karu, žudynėmis ir prievarta. Vyriška kažkaip...
Susierzinęs nieko į tai neatsakiau.

Pietų metas jau buvo pasibaigęs, reikėjo bent pavakarieniauti prieš iškeliaujant į miestą. Atsigėrėme medumi saldintos kavos, užkandome duonos su vytinta mėsa, tada aš vėl jai paliepiau lukterėti, kol patikrinsiu, kas vyksta lauke.
Užsidaręs spintoje prijungiau raciją prie prailgintos antenos ir pabandžiau susisiekti su „Angelu du“. Kažkur užtrukęs, jis atsiliepė tik iš penkto karto. Skubiai susakiau jam visas paskutines naujienas, stengdamasis kalbėti kur kas tyliau nei vakar. Pasidomėjau reikalais jo pusėje. Regis, mano draugui sekėsi gana neblogai.
O štai racijos baterija pernelyg nusėdo, ją reikėjo skubiai įkrauti. Negalėjau to padaryti, kol čia svečiavosi Skirmantė. Ji vis dar galvojo, kad didžiausias mano pasiekimas – žibalinis žibintas ir radijas, maitinamas gerai išlaikytomis baterijomis, kurių atsargos turėjo kada nors baigtis.
Kai išėjau iš kambario, ji labai keistai į mane pažiūrėjo. Galbūt liūdnai?..
- Vėl su savimi kalbėjaisi?
- O tu vėl girdėjai?
- Girdėjau, - linktelėjo. – Tik nieko nesupratau.
- Kitą kartą lauksi už anų durų, - parodžiau į šarvuotą paradinį įėjimą. – Arba dainuosi ką nors, kad aš girdėčiau.
Ji nusišypsojo, tačiau nieko neatsakė.
- Mums laikas į miestą, - tarstelėjau. – Kol dar šviesu.

---

Drūto Stasio alaus bare buvo prisirinkę neaiškių žmogystų, tačiau iš tiesų čia buvo saugiau nei bet kur kitur. Virš baro ne veltui kabėjo lentelė su užrašu „Ginkloto konflikto atvieju laimi tik Stasys! “ Kad jis užrašytas su klaidomis, pastebėjo netgi toks beraštis kaip aš.
Barmenas, sugniaužęs didžiuliuose delnuose savo „remingtoną“, tingiai papsėjo pypkutę ir nužiūrinėjo Skirmantę primerktomis akimis. Merginą pastebėjo kiekvienas čia esantis šmikis, bent du iš jų atsisuko paspoksoti įdėmiau.
Gerokai perraugintą alų šioje vietoje ragavo penki vyrai ir dvi moterys. Kelis iš jų jau buvau kažkada sutikęs gatvėję. Ne patys didžiausi šmikiai, bet ir ne angelai. Kiekvieno sąžinėje bent po kelias padorias žmogžudystes. Žinojau, kad vyrukas su purvinai oranžiniu paltu ginkluotas pistoletu. Nežinia, kokios markės – vos dusyk mačiau mojuojantį. Kitas, gerokai pablyškęs ir perkaręs, tikrų tikriausiai nešiojosi ilgą virtuvinį peilį. Apie tikresnį jo arsenalo vaizdą beliko tik pasvajoti – kaip ir apie kitų. Neabejojau tik dėl vieno – mūsų tarpe nebuvo neginkluotų.
Tačiau būtent ginklai mus ir įpareigoja – elgtis labiau apgalvotai, mandagiau, apsvarstyti kiekvieną savo žodį, nebent tu pažįsti savo pašnekovą kaip nuluptą ir gali sau leisti daugiau įžūlumo. Pavyzdžiui, aš pažįstu Drūtą Stasį, jis pažįsta mane. Žinau, kad milžinas šiaip geros širdies, jis verčiau pamirš tą vieną šovinį, nei pradės dėl jo konfliktą. Kurgi tu pradingsi iš šio miesto? Anksčiau ar vėliau vis tiek užsuksi į šitą barą, vadinasi, Stasys uždirbs. Jis visados uždirba.
Linktelėjau vyrams, suburbėdamas pasisveikinimą. Sulaukęs panašių linktelėjimų nusiraminu. Jie čia mėgavosi alumi ir problemos niekam nebuvo reikalingos. O štai Stasys išpūtė dūmą ir mirktelėjo man:
- Likerio?
- Gal, - suabejojau. – Po taurelę, jeigu turi laiko vienam kitam žodeliui.
- Ir panelei  taip pat? Kuo vardu?
- Skirmantė, - šyptelėjo mergina.
Tada Stasys trumpam persimainė, parodydamas savo gražiąją pusę, linktelėjo jai ir pasakė savo vardą. Ir kad jam be galo malonu susipažinti.
- Na, sakyk, - paragino mane, pildydamas dvi taureles.
- Apie diskoteką girdėjai?
Užuot atsakęs, jis pakišo ranką po stalu, ištraukė sulankstytą popiergalį ir ištiesė man.
- Šitų nesąmonių pilnas miestas. Radviliniai šį rytą išplatino. Buvo ir mano bare pakabinę, nuėmiau.
Išlankstęs pažinau tą patį plakatą, kviečiantį pašokti.
- Kodėl? – paklausė Skirmantė.
- Todėl kad dvokia, panele. Aš savo užeigoje nepakenčiu nešvarių dalykų, o čia akivaizdžiai smirdi!
- Bet tai tik…
Priliečiau jos ranką, nutildydamas.
- Kas? Tik šokiai? – pabaigė jos mintį Stasys. – Gal ir taip. Gal tik šokiai – dievaži, norėčiau, kad tai būtų tiesa. Galbūt būtų ženklas, kad pasaulis keičiasi į gera. Bet... jis keičiasi labai pamažu, panele. Ir ne be šito pagalbos, - kilstelėjo savo šautuvą.
- Dar ką nors girdėjai? – priverčiau jį sugrįžti prie pirmos temos.
- O taip! – linktelėjo Stasys. – Žmonės patyliukais ruošiasi eiti. Galų gale Radviliniai duoda visą dieną diskotekai įsibėgėti. Gal ir ne iš ryto, bet... Sako, nuo pylimų net kulkosvaidžius pašalino.
- O patys Radviliniai ką?
- Viskas plakate surašyta. Iš ryto vienas čionai užsuko, paprašė, kad leisčiau pakabinti. Nieko smulkiau nepaaiškino. Arba reklamuoti nemoka, arba kažką slepia.
- O gal žinojo, kad juo niekas nepatikės? – įsiterpė Skirmantė.
Stasys trūktelėjo pečiais ir smalsiai sužiuro į ją.
- Klausyk, o čia ne ta pati mergaitė iš medaus fermos, kurią vakar kažkas išgelbėjo nuo penkių „murzinių“? – paklausė manęs.
- Nuo šešių, - pataisiau. – Bliamba, jau visi žino?
- Dėka to šešto, kuriam tas gelbėtojas kulkos pagailėjo, - vyptelėjo Stasys apstulbusiai Skirmantei. – Kaip medus šiemet?
- Ee... neblogai...
- Kai trauksi pro šalį, užsuk čionai, nupirksiu, - mirktelėjo Stasys. – Atsiskaityti galiu alkoholiniais gėrimais ir šaudmenimis. Na, į sveikatą...
Jis užsivertė likerio butelį. Aš ištuštinau stiklelį ir  mirktelėjau iš malonumo. Skirmantė vos nepaspringo saviškiu. Ji atrodė susijaudinusi.
- Tai apie mane jau visi žino?
- Daugmaž. Čia naujienos gana retos, kiekviena smulkmena su pasigardžiavimu išklausoma. Tai kaip ten iš tiesų nutiko?
- Nenoriu apie tai kalbėti!
- Tai kaip ten buvo? – pakartojo Stasys klausimą, žiūrėdamas į mane.
- Pradžia ir man miglota. Ant kapoto buvo ją pasiguldę, bandė pamylėti. Nespėjo.
- Mhu, - linktelėjo barmenas. – Tas šeštas kol numirė, suspėjo suskiesti, kad juos užpuolė daug didesnė gauja. Tik vyrai kulkų skylių per mažai surado. Po vieną kiekvienam, o tam šeštam dvi ne ten, kur reikia. Ką, ranka sudrebėjo?
- Kada nors bandei vienu metu šešis paguldyti? – atsakiau klausimu. – Aš giliai viduje doras krikščionis, žinai... Penkis nupyliau - ėmė sąžinė graužti...
- Tai šeštą palikai sava mirtimi nusibaigti? – prunkštelėjo Stasys. - Prisijuokausi vieną kartą, berneli...
Aš padėjau ant stalo kapšą su šoviniais ir atrišau jį.
- Tai daugiau nieko apie tą diskoteką negirdėjai? – ėmiau rinkti šovinius.
- O tu su mergina į šokius išsiruošei? Patarsiu viena – gerai apsiginkluokite. Be rimto kozirio ten net nesirodykite.
- Aš irgi taip manau, - sumurmėjau.
Skirmantė nutaisė savo firminę keistą išraišką, kurios dar nebuvau perpratęs. Greičiausiai susierzino.
Sumokėjau Stasiui kiek kitokiais šoviniai nei pirmą kartą, nepagailėjau ir viršaus.  Jis liko patenkintas, o mudu netrukus jau traukėme papilkėjusia gatve.

- Kam dar ruošiesi papasakoti apie mano nuotykius? – pasidomėjo Skirmantė.
- Patikėk, jeigu apie tavo nuotykius Stasys žino, tai jau ir visi Biržai žino, - pasakiau.
- Ką, rimtai?..
- Aha.
Iš vakarų pusės link miesto artinosi nykūs debesys, žadantys lietų. Saulė dar vis laikėsi virš horizonto – reikėjo paskubėti, kol dar buvo šviesos.
- Ei, nežiūrėk į žemę, - perspėjau Skirmantę, kuri paniurusi dairėsi po kojomis. – Suspėsi atsidžiaugti savo populiarumu, dabar svarbiau saugiai nusigauti iki bažnyčios. Dairykis akis išpūtusi.
- O ką mes veiksime bažnyčioje?
- Tai ypatinga bažnyčia. Pati pamatysi.
Iš tiesų nei ji ypatinga buvo, nei ką. Paprasta balta bažnyčia su dviem bokštais, kurios durys vis dar tebebuvo savo vietoje. Žinoma, auksinius ir sidabrinius atributus jau seniai vagys išnešė, beliko skurdi medinė pamaina. Ir dar – šioje vietoje vis dar gyveno kunigėlis, prižiūrintis mažytę tikinčiųjų bendruomenę. Toji bendruomenė taip pat buvo įsikūrusi bažnyčioje. Kartais suskambėdavo varpas iš bokšto, bet jo gaudimas kažkoks prislopęs, gailus baisiausiai atrodydavo. Aišku, čionai atėję pasimelsti žmogeliai jau kadaise nieko nebeaukojo – kunigėlis pats įsigudrino biznį sukti. Kitapus bažnyčios, uždarame kiemelyje stovėjo keli šiltnamiai, kuriuose žėlė kanapės ir tabakas. Kas gi iš miestelėnų nežino įžymiosios „baltosios tabokos“? Baltoji todėl, kad pati bažnyčia balta. Daugiau ir nereikia žinoti.
Iš visų jėgų pabeldžiau į masyvias paradines duris. Skirmantė tuo tarpu susidomėjusi skaitė įrašus metalinėje lentelėje, įmūrytoje į sieną.
Kunigėlis pasirodė tik po geros minutės, kai pabeldžiau dar dusyk. Atšovė sklendę, vos vos pravėrė duris ir iškišo vamzdį.
- Ko tau reikia, sūnau mano?
- Leisk, juokdary tu, - pasakiau. – Man tavo varpinės reikia. Nebijok, neišnešiu.
- A, čia tu... Kas ten dar su tavimi?
- Nekalta mergelė, blyn. Ar aš kada nors buvau atvedęs tau netinkamų žmonių?
Vamzdis pradingo, durys vėl užsidarė, kad atsivertų plačiai.
Prieš mane nosį šluostėsi gal devyniolikos – dvidešimties metų vaikis su sutana ir šautuvu rankose. Jis žvitriai apsidairė po savo teritoriją ir mostelėjo mums:
- Greičiau į vidų, nestovėsiu aš čia kaip varnų baidyklė. Kas per mergelė, žmogau?
- Susipažink, čia Skirmantė. Naujokė mieste. O čia mūsų miesto kunigas Jurgis, mergyt. Dievo tarnas.
- Amen, - nusišluostė nosį Jurgis. – Ar tik ne ta pati, kuriai vakar aštuoni „murziniai“ ant kapoto sijoną užversti bandė?
- Šeši jie ten buvo! – pasipiktino Skirmantė. – Ė, baikit vieną kartą tą mano nuotykį linksniuoti, ką?
- Tai kad dar net nepradėjom, - trūktelėjo pečiais Jurgis. – Mieste ir taip naujienų maža. Dabar tik dvi meganaujienas turime – diskanas piliakalnyje ir kažkokia mergaitė iš medaus fermos, išgelbėta daug didesnės gaujos, kurios pavadinimo niekas nežino. Kaip supranti, kalbų čia mažiausiai savaitei...
Skirmantė sudejavo ir atsirėmė į sieną, varstydama mus nuožmiu žvilgsniu.
- Tai kaip ten iš tiesų buvo?
- Ne jūsų reikalas, - bedė pirštu į tarpą tarp mudviejų mergina. – Nebenoriu nieko girdėti apie tą nelemtą kapotą ir penkis, šešis arba aštuonis „murzinius“, aišku?
Jurgis kilstelėjo antakius iš nuostabos, maloniai nusišypsojo ir tuojau pat linktelėjo.
- Aiškiau nebūna!
Tada žvilgtelėjo į mane, užsimetęs šautuvą ant sprando:
- Į varpinę norėjai?
- Aha, - prisiminiau. – Kol šviesu, reikia užlipti.
- Tai kelią žinai. O gal tabokos pirksi? Turiu keletą kilų paruošęs, šviežutėlė, kanapėmis įdaryta, linksminanti iki širdies gelmių...
- Pasikalbėsime kai grįšiu, Jurgi. Beje, tu gal dieną žiūrėjai, kas anapus griovio dedasi?
- Žiūrėjau, - linktelėjo kunigas. – Daugiausiai įprasti dalykai. Vergus varinėjo iš kampo į kampą, daržus tvoromis papildomomis aptvėrė. Turbūt tam, kad svečiai neišmindžiotų. O daugiau nieko gero.
- Žiūroną paskolinsi?
- Prie durų kabo.
- Ačiū, Jurgi. Garbė tau ir Jėzui Kristui.
- Per amžius... Neužmiršk pakabinti, kai nulipsi. Ei, o mergina su tavimi? Gal pasiliksi, panele? Galiu tau viską čia parodyti, turime nuostabią paveikslų kolekciją, senovinę tokią. O dar tabokos turiu pačios nuostabiausios. Rūkai, ką? Esi girdėjusi apie žymiąją Biržų „baltąją taboką“? Ją šioje vietoje gamina, žinok!
- Bažnyčioje?..
- O kur daugiau atgaivą kūnui ir sielai gaminti, jei ne bažnyčioje?! – pasipiktinęs šūktelėjo Jurgis.
- Aš gal į varpinę lipsiu, - sumurmėjo Skirmantė.
- Jeigu nerūkote, galiu silpnesnės sumaišyti! – šūktelėjo iš paskos kunigas. – Kai priprasite, parduosiu ir stipresnės!

Iš varpinės atsivėrė gana plati miesto panorama. Aišku, iki septynaukščio pastato toli, bet iš šios vietos matėsi dalis pilies teritorijos, griovys ir tiltas. Žiūronai pritraukė ir dvikojes skruzdes, ropojusias kieme.
Kaip Jurgis ir sakė – Radviliniai papildomai aptvėrė daržus ir nuėmė nuo pylimų kulkosvaidžius. Bent jau pačius viršutinius. Šiek tiek mačiau, kad ant vidinių pylimo šlaitų stūkso mažiausiai du bokšteliai, kuriuose budėjo po žmogų.
Vergai rinko šiukšles nuo pievos priešais tvirtovę, statė pastoges nuo lietaus. Keli vyrai vyniojo kabelius, pirštais rodydami vienas į kitą. Kažkoks idiliškas vaizdelis, galėtum patikėti, kad jie rimtai diskotekai ruošiasi.
Nuleidau žiūroną ir susimąsčiau.
Kažkas juk turėjo paskatinti juos sugalvoti tokį dalyką. Kažkokia nauda turėjo būti. Negi jie iš tiesų švaistė savo jėgas labdarai? Niekaip negalėjau tuo patikėti.
- Galiu? – ištiesė ranką į žiūronus Skirmantė.
Daviau ir jai pažiūrėti.
- Ką jie ten vynioja? Bene laidus?
- Diskotekai reikia muzikos ir padorių garsintuvų. Logiška, kad visa tai reikalauja elektros.
- Pala, jie turi elektrą? – apstulbo ji.
- O kaipgi. Kitapus tvirtovės, ant pylimo stovi dvi vėjo jėgainės. Tik iš čia nesimato.
Kol ji smalsiai stebeilijosi į būsimą šokių vietą, sugalvojau bent kelis netinkamus scenarijus.
Pats realiausias atrodė taip - jie tai daro, norėdami pigiai įsigyti vergų. Žmonės patys ateina, šoka, linksminasi. Belieka uždaryti vartus ir visus susemti. Klausimas – kam tada palikti ginklus? Juk kils tokios peštynės, kad rizika išaugs dešimteriopai. Tačiau galbūt šioje vietoje yra kažkas, ko nežinau? Gal jie turi kozirį, kurį išvydę visi patys numes ginklus ir pasiduos į vergiją?
Kai pasakiau savo mintis merginai, ši nuleido žiūroną ir rūgščiai dėbtelėjo į mane.
- Turiu geresnę mintį – jie tiesiog nori pasilinksminti.
- Savaime suprantama, - pritariau.
- Turiu galvoje šokius.
- Žinau. Bet jie greičiausiai ne. O meluodama sau dviejų maišų miltų neatsiloši. Todėl padėk man numatyti atsarginį išėjimą iš tos vietos, jeigu prasidėtų blogi dalykai. Tarkim, mes ten nueiname apie dešimtą valandą, drauge su būreliu paranojiškai nusiteikusių kitų svečių. Mes geriame, linksminamės, smagiai sau šokame, tralialia... Jeigu tai būtų spąstai, kada jie turėtų užsitrenkti, kaip manai?
- Turėtų būti aiškus ženklas, - gūžtelėjo pečiais Skirmantė. – Arba tikslus laikas.
- Laikas iškrenta, jie juk nežino, kada tiksliai susirinks daugiausiai žmonių.
- Vadinasi, turi būti kažkoks sutartinis ženklas, kurį suprastų tik savi.
- Neblogai mąstai. Kas jį turėtų duoti?
- Turbūt jų vadas, ar ne?
- Turbūt, - linktelėjau.  – Tačiau mažai tikėtina. Radviliniams vadovauja toks Ernestas – šlykštus, gudrus bjaurybė, turintis smegenų, bet labai nemėgstantis rizikuoti. Tai netgi išduoda jo ginkluotė. Kiek teko matyti, jis dažniausiai naudoja pistoletą su duslintuvu. Arba labai rimtai atrodantį arbaletą. Žodžiu – triukšmo nepakenčia. Jeigu į duobę įmestumėm du šimtus klastingų gyvačių ir tą tipą, lažinčiausi už jį. Žodžio nesilaiko, todėl pastaruoju metu niekas net nebetiki jo pažadais. Manau, jis visų šokių metu lindės kažkur pilyje, saugomas savo galvažudžių ir stebės viską iš saugaus atstumo.
- Vadinasi, kieme bus jo patikėtinis, kurį ir reikės iššifruoti? – paklausė mergina.
- O tu turi gerą galvą, - nusišypsojau. – Net nuostabu, ar ne?
- Na, tu man davei užduotį... – ji išplėtė akis ir staiga stuktelėjo man į krūtinę abiem kumštukais, ūmai užsiplieksdama. – Bliamba, aš per tave jau ir galvoti pradėjau kaip kokia kraugerė! Tu žinai, kad darai žmonėms labai blogą įtaką?!
- Nuo kada galvoti apie savo saugumą blogai?
- Aš nenoriu klausytis! Žmonės gali būti ne vien blogi! Jie visada turi savo širdyje kažką gero!
Nieko jai neatsakiau, bet labai užsinorėjau išmesti iš varpinės.
Atsidusęs atėmiau žiūronus ir ėmiau patyliukais studijuoti šlaitą, skyrusį tvirtovę nuo ežero. Tame šlaite buvo išgrauža, kažkada per ją vedė takas. Dabar ten stovėjo trijų metrų aukščio tvora, kurioje vos matėsi mažos durelės. Greičiausiai pakankamai stiprios. Velnias, toji vieta beveik neturėjo silpnų vietų. Tai atrodo labai logiška – juk Radviliniai laikė vergus. Jie privalėjo susidurti su bandymais pasprukti ir imtis visų įmanomų priemonių. Jie tam turėjo daugiau kaip šešerius metus.
- Ta vieta - idealūs spąstai, - pasakiau.
- Man atrodo, tu tiesiog nori mane išgąsdinti, kad aš atsisakyčiau lažybų ir pralaimėčiau tau du maišus miltų.
- Skamba kaip neblogas planas, - šyptelėjau. – Žinai, kas keista? Kai aš sakau, kad mes galime netekti gyvybių, tu mane apšauki paranojiku, O kai tau gresia netekti dviejų maišų miltų, pati imi visai neblogai mąstyti. Tu kažkokia... neteisingai sukalibruota.
- Tai nesusiję su miltais!
- Ne?..
- Ne! Tai pasitikėjimo žmonėmis klausimas! Kai aš iškėliau koją iš ūkio, tik tai ir temačiau – visi laiko rankas ant pistoletų rankenų, visi įtarūs, visi pikti. Ir kiekvienas pasiruošęs užpulti, nužudyti, išprievartauti, apiplėšti... Kiek galima?!
- Tai, kad tu apie pasaulį galvoji kitaip, jo nepakeis. Pavyzdžiui, Erikas visados išliks šunsnukis, nepaisant to, kad galbūt netolimoje ateityje tu turėsi progą jam pasakyti lygiai tą patį, ką man sakai. Jis šunsnukis todėl, kad jam tai patinka. Ir ne pasaulis jį padarė tokiu. Tai mamytė su tėveliu pasistengė, o užaugęs Erikutis pasistengė su visais Biržais. Jeigu mes turėtumėm policiją ir teisėtvarką, jis dabar dienas leistų cypėje!
Ji sunkiai atsiduso, kramtydama lūpą. Atrodė, tuoj pravirks.
- Tai... tai ne dėl to, kad jis greičiausiai iš tiesų blogas, - išspaudė. – Jau pradedu nebesuprasti, ką pati sakau. Supranti, aš noriu bent kartą pamatyti kažką gero žmonėse. Na, nors mažytį gėrio proveržį! Bent iš tavęs, po velnių! Aš jau pavargau nuo to, kad mane supa vien agresija ir pyktis...
- Skirmante, - kreipiausi į ją labai rimtai. – Aš ir esu, po velnių, tau geras. Geras kaip angelas! Aš, bliamba, sėdžiu šitoje varpinėje ne todėl, kad man labai čia faina - stengiuosi apsaugoti tavo rytdienos šokius, aišku? Kad rytoj tu būtum pasilinksminusi ir dar laimingesnė. Ble, aš net savo žmonai tokių cirkų nedariau, kokius tau organizuoju!
- Tikrai?.. – nusišluostė jinai ašarą. Netgi nusišypsojo.
- Prisiekiu. Va, jau sutemti baigia, o aš dar be idėjos... Būk gera mergaitė – nulipk žemyn ir pasakyk Jurgiui, kad padarytų kokio lengvo mišinuko šiam vakarui. O aš dar pasižvalgysiu, pagalvosiu.
- Gerai, - linktelėjo nusiraminusi mergina. – Jau einu.
Nusisukau ir priglaudžiau prie akių žiūronus, patyliukais sugrieždamas dantimis.

Tvirtovė vis dar atrodė neįveikiama nei iš išorės, nei iš vidaus. O minčių, lyg tyčia, nebuvo.
2010-11-10 23:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 9 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-23 21:42
alijap
Jau ta Skirmantė tokia naivi būtybė. Prisijuokiau beskaitydama kaip ji Angelą iš kantrybės veda. :) Pažįstamas jausmas, kartais su tokiais žmonėm bendraujant ir man norisi ką nors nelabai gero jiems padaryt ar ką nors į sieną paleist :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-11 23:42
Andrew Thomas
na idomiai cia su tuo diskonu...bet istikruju ir gerai kad atsiranda tokia visiska nezinomybe kas bus toliau ir kodel cia taip viskas pakripo.ir kuo viskas baigsis
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-17 14:08
Sportbatis
Pz pz kas per zmoniu mada prisipisinet prie kurinio ne del to kad kazkas is tikro blogai butu, o del to kad jiems asmeniskai neitiko viena ar kita scena, i kuria jie ziuri per kiekvienas savo asmenini patyrima.

Na ir kas kad as manau, kad postapokaliptiniai Birzai visai kitaip turetu atrodyt. Na ir kas kad merga uzknisa. Na ir kas kad veikejas kartais elgiasi neracionaliai.
Juk nekalat tolkienui vieneto uz tai kad hobotu kojos apzele, o jums gaurai nepatinka.

Penki ir baigtas kriukis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-12 18:34
Artur Wilkat
Rašykų fenomenas:)
Kuo geresnis ir įdomesnis kūrinys, tuo pratesni pažymiai:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-12 14:49
Dvasių Vedlė
AurimazNesiskaito :) Realiausi balai bus finale. Tada visi komentatoriai netikėtai supras, kad visą laiką užbėginėjo įvykiams už akių.


Kaip suprast užbėginėjo įvykiams už akių? hmm... tai gal Skirmantė jo dukra? :D
AurimazVat ko labiausiai prisibijojau, kad užsipuls mane feministės aktyvistės už sceną, kurioje Skirmantė šautuvo buože į kaktą gauna.


Su tokia ir man nervai neatlaikytų, turbūt būčiau ir aš jai užvažiavus per snukį :) O štai Šmadrijai, atrodo, ji patiko :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-12 12:26
Mil2kas
UHU :DDD darosi dar fainiau :DDD
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-12 12:16
Šmadrija
Eee - nepatiko... Per daug abu pagrindiniai vienas su kitu tąsosi, nervus tik gadina beskaitant. Paskaičiau iki pusės ir supratau, kad autorius nekenčia moterų. Galėtų gi pagrindinis pamylėt moteriškę - tai ne, pliurpia visokias šlykštynes, tyčiojasi, muša... Net nesupratau, kas čia - apokalpisė, ar pasityčiojimas iš la femme. Dedu kuolą, nes daugiau nevertas.

Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-12 11:57
Aurimaz
Vat ko labiausiai prisibijojau, kad užsipuls mane feministės aktyvistės už sceną, kurioje Skirmantė šautuvo buože į kaktą gauna.

P.S.
Darau vienam gabiam rašytojui reklamą - vartotojas, vardu Mantas Areima prozos skyriuje "padavė" į eterį labai puikių kūrinių. Bėkite, skaitykite ir balų nepagailėkite, kad žmogui atsirastų ūpas daugiau ir geriau rašyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-12 11:54
Aurimaz
Nesiskaito :) Realiausi balai bus finale. Tada visi komentatoriai netikėtai supras, kad visą laiką užbėginėjo įvykiams už akių.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-12 11:49
Mil2kas
oho ho :D Aurimas troike gavo čia kažkas neitikėtino :D
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-12 09:21
Artur Wilkat
Perskaičiau. TIKIU. Nekantraudamas laukiu pratesimo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-12 08:54
Dvasių Vedlė
Pritariu Meškiukui, man ir tas labai netikra atrodo. O šitoj daly gal kiek užsižaista dialogais? Na, suprantu, kad žmonės kitaip nesugeba bendraut, o Skirmantės persona tuolabiau, bet man trūko veiksmo, o kalbėjimo buvo ryškiai per daug :)

Negimes, veikėjas žmonos ir vaikų nenori, jis jau juos turi (tik dar nebuvo parašyta kur jie dingo).
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-11 21:48
Negimes
meskiuk,pirmoj daly parasyta kad herojus tikisi kadanors turet zmona ir vaiku..na kazkas panasaus..:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-11 12:14
Meškiukas
A, supratau ko man trūko - bent vieno sakinio, kur būtų parašyta, kad nepaisant visko, jis kartais be reikalo pasitikėdavo žmonėmis ar kad buvo išsiilgęs draugijos. Tiesiog tai pakankamai gerai paaiškintų jo tokį neatsargų poelgį :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-11 10:32
Meškiukas
Skaitosi lengvai, patinka, tik pora kabliukų:
*biodyzelis. Net dabar pakankamai žmonių, kurie moka jį gaminti. Tai taip niekas daugiau ir nebandė sukelti konkurencijos?
*vis dar stebina pirmoje dalyje išdėstytas herojaus atsargumas ir tai, kad be to, jog parsiveda kažkokią mergiotę namo, paskui kiša nosį visur, kur nereikia.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-10 23:56
Kalėdų Medis
ta Skirmante tai mane ziauriai uzknisa. bet kaip veikeja - awesome.
lauksiu kitos dalies.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą