Kitoks penktadienis...

          Aš jau buvau vietoje. Vėlavau. Supratau, kad nebesulaukei. Mačiau prieš save kavinukės iškabą. Penkioms minutėms sustingau štai taip žiūrėdama į mažučius langelius ir spalvotą užrašą virš jų. Buvo šalta ir žinojau, kad tu jau viduje... o gal tiesiog nuėjai tolyn. Nepanorusi, o gal pabūgusi užeiti, nė nepastebėjau kaip užsimetusi savo ilgąjį šaliką atgal, pasukau eiti akmenuotu grindiniu stotelės link. Eidama stabtelėjau, panorau bent užsirūkyti... Prisėdusi ant suolelio, šypsodamasi žiūrėjau į pamažu tamsėjantį dangų, kol išgirdau balsą, sklindantį iš aukštai – tai buvo aukštas senyvas žmogus. Jis mane užkalbino ir nors žinojau nieko nebelaukianti, sumelavau.
        - Draugės ar draugo?
        - Draugo, - šypsodamasi atsakiau.
        - Tavo jaunos akys labai gražios. Jūsų abiejų akys blizga... aš mačiau. Ar žinai,
kur jis tave nusives?
        - Ne, nė neįtariu... – atsakiau ir toliau valiūkiškai šypsodamasi.
        - Sakai nežinai kur? Taip... pradžioje visuomet įdomiausia... jau verčiau jis būtų vertas to. Kelintas tai tavo žmogus? – maloniai tęsė pokalbį žmogus.
        - Nesupratau? Jis ne mano...
        - Na būna juk susižavėjimai ir rimti jausmai... kelintas šis?
        - Antras, - atsakiau įtikinamai trumpai pasvarsčiusi.
        - Verta, visuomet verta bandyti... ieškoti, toliau laukti... – ištarė tarsi žinodamas, ką tądien noriu girdėti. – Sėkmės, mergaite!
          Paspaudęs ranką ir draugiškai šypsodamasis pridūrė:
        - Jei kada sutiksi šį senyvą žmogų gatvėje, pasisveikink, užkalbink, nepraeik nepasidalinusi tuo, ką per šį laiką patyrei.
          Netrukus Jis nuėjo prieš tai paspaudęs ranką dar kartą. Pasiūlė jas trinti viena į kitą, kad nesušaltų, kol ateis tas, kurio laukiu.
        - Sėkmės!
        - Dėkui! – atsakiusi pakilau ir nuėjau išgerti arbatos.
          Sušilusi, lėtais žingsneliais kirtau gatvę, kaip visuomet, ne perėjoje. Stovėjau
stotelėje ir stebėjau simpatiškus gimnazistus, vyrus, grįžtančius pas mylimas merginas ar jaunas žmonas... merginas, grimu nenusileidžiančias mimų vaidinimų kaukėms. “Mielas žmogus” pamaniau sau ir įlipau į troleibusą. Nepastebėjau numerio, bet nebijojau – pažįstu šį miestą.
          Sapnas? Tiesiog keistas penktadienis...