Jokių „Galbūt“ (2 veiksmų pjesė)

Veikėjai:

Venta
Odeta
Vilda
Saveras
Joris
Adas
Gaudrė
Daktaras Gailenis
Girdenis
Sibilė
Gamyklos direktorius Astijus
Klotilda








Pirmas veiksmas

1 scena

Odetos namai



Odeta apžiūri namą, kurį ruošiasi nupirkti iš Astijaus.



Odeta.  Gražus ir didelis namas! O Jūs parduodate jį kartu su baldais?

Astijus.  Taip. Jie man nereikalingi.

Odeta.  Na, šis namas yra vertas didesnės sumos! Kodėl Jūs jį parduodate už tokią mažą kainą?

Astijus.  Kartais nutinka nenumatytų atvejų, kai pinigų prireikia tučtuojau. Tuomet ir įvyksta panašūs dalykai.

Odeta.  Suprantama (galvoja). Nors mano motina nenori šio namo... (susimasto) Keista... Žinote, ji man visuomet priekaištavo, kad jai sunku gyventi mieste ir, kad ji pavargo nuo nesibaigiančio miesto triukšmo, bei, kad ji jau nespėja gyventi miesto ritmu. Ji net pradėjo svajoti apie nedidelį ir jaukų namelį kokiame nors nedideliame ir ramiame kaime... Ir, kai aš randu tokį puikų variantą, ji paprasčiausia, išsigąsta ir ima man priekaištauti... Tas jai nebūdinga...

Astijus.  Tikrai keista.

Odeta.  Na, bet esu suaugusi moteris. Pripažinsiu, kad taip pat pavargau nuo nesibaigiančio triukšmo mieste. Todėl kuo greičiau noriu sutvarkyti visus reikiamus dokumentus ir nusipirkti šį puikų namą.

Astijus.  Jūsų pasirinkimas tikrai teisingas. Tačiau... Nenoriu kištis... Bet... O kas bus su jūsų motina?

Odeta.  Žinau, kad, kai ji atvažiuos čia ir pamatys šį namą, tai nebenorės niekur iš čia važiuoti.

Astijus.  Ir aš tai žinau, pone.

Odeta.  Vadinkit mane Odeta.

Astijus.  Labai malonu. Aš esu Astijus. Man priklauso Beržlapio gamykla.

Odeta.  Tikrai? Ir ką Jūs ten gaminate?

Astijus.  Nieko ypatingo (juokiasi). Tik plaukų šampūnus ir kondicionierius.

Odeta.  Įdomu (Taip pat nusišypso).

Astijus. (nutraukdamas jos juoką)  Na, tai Jūs tikrai apsisprendėt pirkti šį namą?

Odeta.  Taip. Visiškai taip.

Astijus.  Tuomet galime pradėti tvarkyti dokumentus?

Odeta. Žinoma. (Juokiasi)



Odeta patenkinta apžiūrinėja namą.




Odeta.  (Pati sau)  Pagaliau būsiu šalia tavęs...

Astijus.  Jūs kažką sakėte?

Odeta. (Kiek sutrikusi)  Ar aš? Ne (šypsosi)

Astijus.  Tuomet eime.

Odeta.  Ak taip. Dėkoju.



Abu išeina. Šviesos gęsta.



2 scena

Ventos namai



Venta tvarko namus. Staiga į sceną įeina patenkintas jos sūnus Joris ir jo draugas Girdenis.



Joris.  Labas, mama.

Girdenis.  Laba diena.

Venta.  Sveiki (žiūri į sūnų). Kodėl tu toks patenkintas?

Joris.  Darbe šiandien sakė, kad rytoj arba poryt sumokės mums atlyginimus!

Venta.  Na, pagaliau! Tai bus pirmasis tavo uždarbis. Sveikinu (pabučiuoja)



Pasigirsta skambutis.



Girdenis (Stovėjęs arčiausiai durų).  Aš atidarysiu.

Venta.  Tu kažkur eisi?

Joris.  Taip. Eisiu į svečius pas Girdenį.



Tuo metu įeina į sceną Odeta vedama Girdenio.



Joris.  Iki mama!



Joris su Girdeniu išeina. Venta stovi ir netekusi žado žiūri į Odetą. Venta pasimetusi. Odeta taip pat sutrikusi.



Odeta.  „Mama“?

Venta.  Na...

Odeta.  Jis pasakė „mama“?

Venta.  Na... Jis mano sūnus... Seniai norėjau tau pasakyti, kad turiu sūnų.

Odeta (Sutrikusi atsisėda). Aš maniau, kad... Aš galvojau...



Venta prieina prie Odetos ir paima ją už rankos.



Venta.  Norėjau, kad sužinotum... Bet ne tokiu būdu...

Odeta.  O aš tikėjau tavimi... Maniau, kad tavo jausmai man tikri...
Venta.  Tikri. Net neabejok tuo.

Odeta.  Nežinau, ką tau pasakyti...

Venta.  Tai mano sūnus Joris. Jam 19 metų. Išsiskyriau su vyru prieš penkeris metus... Nenorėjau tau šito sakyti. Bijojau tave prarasti...

Odeta.  Bijojai?!

Venta.  Atleisk man, kad nepasakiau tau to anksčiau... Manau, kad, jeigu būtum buvusi mano vietoje, tai būtum pasielgusi lygiai taip pat, kaip pasielgiau aš.

Odeta (Šiek tiek nurimsta). Manau, kad suprantu tave.

Venta.  Tikrai?

Odeta.  Taip, tikrai (Atsidūsta). O sūnus apie tave žino?

Venta.  Ne, ką tu. Žino tik mano buvęs vyras Adas.

Odeta.  O kur jis dabar?



Venta, vengdama atsakyti, atsistoja.



Venta.  Na... Jis... Jis gyvena šiame kaime.

Odeta.  Nieko sau! Ir tu nebijai, kad jis gali visiems apie tave išpasakoti?

Venta.  Jei būtų norėjęs, seniai būtų viską pasakęs.

Odeta. O ar tu esi tikra, kad kaime niekas nežino apie tavo  potraukį moterims?

Venta.  Nežino niekas. Esu tikra.



Trumpa tyla.



Venta.  Beje, kodėl tu atvykai į Beržlapį?

Odeta (Šypsosi). Nes nupirkau šiame kaime namą.

Venta.  Kokį dar namą?

Odeta.  Namą, kurį man pardavė gamyklos sąvininkas. Astijus, berods.

Venta (Nustebusi)  Jis pardavė tau savo namą?!

Odeta.  Na, taip...

Venta.  Tai štai iš kur jis paims pinigų, kad gražintų skolas savo darbininkams. Taip ir maniau. Jam gresia bankrotas...

Odeta.  Tai tu džiaugiesi, kad dabar būsiu šalia tavęs?

Venta (Tarsi negirdėjusi Odetos klausimo). O tu buvai dar pas ką nors užėjusi?

Odeta.  Taip. Aplankiau visus būsimus kaimynus. Tu esi paskutinioji su kuria, kabutėse (judesys), atėjau susipažinti (juokiasi). Štai, kaip ir visiems, atnešiau ir tau sausainių.

Venta.  Ačiū.

Odeta.  Tai tu džiaugiesi, kad dabar  visą laiką būsiu šalia tavęs?

Venta (Šiek tiek sutrikusi). Na, taip... Tačiau dabar mums reikės būti atsargesnėms.
Beje, o tavo motina, Klotilda, su tavimi?

Odeta.  Ne. Jos nėra.

Venta.  Ji liks gyventi mieste?

Odeta.  Tiksliai nežinau... Ji nepanoro čia važiuoti...

Venta.  Vadinasi, gyvensi viena?

Odeta. Galbūt... Bet vis dėlto galvoju, kad mama taip pat čia atvažiuos.

Venta.  Aišku... Ir nuo kada atsikraustot į naujus namus?

Odeta.  Jau poryt.

Venta.  Poryt... Na, ką gi... kaip bus – taip.

Odeta.  Viskas bus gerai, pamatysi. Viskas bus gerai...



Odeta apkabina Ventą ir glosto jos galvą. Šviesos gęsta.






3 scena

Ventos namai



Apsišviečia scena. Matome besirengenčią Ventą. Ji ruošiasi išeiti. Bet staiga pasigirsta skambutis. Venta eina atidaryti duris. Į sceną įeina Adas – buvęs Ventos vyras. Matome, kad jis girtas.



Adas.  Labas vakaras, brangioji.

Venta.  Labas, Aduk. Kaip tikruošiausi eiti pas tave.

Adas.  Tu? Pas mane? Kam?

Venta. Noriu pasikalbėti su tavimi.

Adas (juokiasi). Na, bet atėjau aš. Tu nustebusi?

Venta.  Tu niekados neateidavai.

Adas. Ir žinai kodėl aš neateidavau? O gi dėl to, kad bijojau.

Venta.  Tu mane gąsdini.

Adas.  Bijojau, kad tave pamatęs, nesugebėsiu tvardytis.

Venta.  Kodėl tu gėrei?

Adas.  Nes vis dar tave myliu...

Venta.  Aduk, tu puikiai viską žinai. Kodėl tu negali susitaikyti su mintimi, jog viskas tarp mūsų  seniai baigta?

Adas.  Nes vis dar tave myliu...

Venta.  Tu negali manęs mylėti.

Adas.  Bet vis dar tave myliu.

Venta.  Tu kankini save.

Adas.  Ne aš, bet klausimai. Jie mane persekioja jau penkerius metus. Nuo tos dienos, kai išsiskyrėm...

Venta.  Sėskis.



Pasodina jį ir atsisėda pati.



Venta.  Kokie klausimai neduoda tau ramybės?

Adas.  Joris namie?

Venta.  Ne. Jis pas Girdenį.

Adas (nepatenkintas). Pastoviai su tuo Girdeniu bastosi. Gal ir jis jau pasidarė panašiu į motiną? (Kvailai kvatoja)

Venta.  Nekalbėk taip. Jis draugauja su Sibile. Pats puikiai tai žinai.

Adas.  O tu buvai mano žmona, kuri pagimdė man sūnų. Aš taip pat puikiai tai žinojau. Taigi, laukime blogiausio, mieloji.

Venta.  Joriui patinka tik merginos!

Adas.  Tau taip pat patiko tik vaikinai, kol...

Venta (Nutraukia jį). Išeik iš mano namų! Nenoriu tavęs daugiau matyti!

Adas.  Aš niekur neisiu, kol neišgirsiu tiesos!

Venta.  Kokios tiesos?

Adas.  Tau vis dar patinka moterys?



Pasigirsta skambutis. Venta nieko Adui neatsako. Ji nueina atidaryti jas. Į sceną įeina Ventos Tėvai.



Adas.  Na štai, ir tavo tėvai dar suspėjo į susirinkimą! (Juokiasi)

Vilda (Nesuprasdama nieko). Į kokį dar susirinkimą?

Venta.  Nekreipk dėmesio, mama. Jis girtas.

Saveras. Jūs susitaikėt?

Adas.  Būčiau laimingiausias pasaulio vyras, jei tai būtų tiesa!

Vilda.  Adai, tu niekados čia neateidavai. Keista tave čia matyti... Ir dar tokį girtą.

Venta.  Mama, jis jau ruošėsi išeiti.

Saveras.  Kodėl gi? Jis mums netrugdo. (Žiūrėdamas į Vildą) Ar ne, mieloji?

Vilda.  Na žinoma, kad netrugdo.

Adas.  Puiku. Tuomet dar pabūsiu.

Saveras (Vildai). Duokš mieloji, pakabinsiu tavo paltą.

Venta (negalėdama nieko padaryti). Na ką gi, sėskitės.

Vilda (Žiūrėdama į Adą).  Apie ką gi  judu kalbėjotės?

Venta (sutrikusi) A. a.....

Adas.  Apie naują mūsų kaimynę, kuri netrukus atvyks gyventi į Beržlapį.

Vilda.  A... Na, toji mergina labai miela. Ar ne brangusis?

Saveras.  Taip. Ji mums atnešė sausainių. Labai skanūs. Pati kepė (Juokiasi).

Vilda.  Beje, ji aplankė visus kaimynus.

Saveras.  Ir visus pavaišino sausainiais.

Adas.  Ir man atnešė.

Vilda.  Nenoriu kištis, bet, kodėl jūs...

Saveras (Nutraukdamas ją). Ir nesikišk. Tai ne mūsų reikalas. Ir ne mums nurodynėt jiems, ką daryt, o ko nebe.

Venta.  Ponas Astijus mokės darbininkams atlyginimus. Dabar jis turi pinigų, nes pardavė savo namą.

Vilda. Kažin, kur jis dabar gyvens?

Saveras.  Jis nusipirko sau mažesnį namą Liepojuje, kadangi šis namas, kaip jis man pats sakė, jam vienam buvo per didelis.

Adas.  Ne per didelis. Jam paprasčiausia prireikė pinigų, kadangi jo gamykla gali bankrotuoti.

Vilda.  Siaubas.

Adas.  Tačiau kol kas galime dėkoti Naująjai mūsų kaimynei... Kuo ji vardu?

Saveras.  Ji Odeta.

Adas.  Odeta... Turime dėkoti jai, kad gamykla kurį laiką dar dirbs.

Vilda.  O kas tada?

Adas. O tada visas Beržlapis liks be darbo.



Grįžta namo Joris. Jis atrodo piktas ir nepatenkintas.



Joris.  Labas vakaras.



Jis atsigula ant sofos. Pamačiusi jį tokį, Venta prie jo prieina.



Venta.  Kas atsitiko, sūnau?

Joris.  Nieko baisaus. Išgyvensiu.

Venta.  Kodėl tu toks piktas?

Joris.  Sibilė mane paliko.

Vilda.  Kaip tai?

Saveras. Juk jūs puikiai sutarėt.

Joris.  Jos motina uždraudė jai su manimi bendrauti.

Venta.  Kaip tai uždraudė?

Joris.  Ji nieko man nepasakė. Tik liepė man daugiau niekados nesiartinti prie Sibilės.

Saveras.  Paklausyk, anūkėli. Niekas negali uždrausti tau su Sibile draugauti. Ponia Gaudrė, matyt, dėl kažko ant tavęs supyko, ir tiek.

Joris.  Aš nieko blogo nepadariau.

Saveras.  Tikiu tavimi.

Vilda.  Mielasis, ponia Gaudrė – geras žmogus. Ji kartais labai greitai supyksta. Bet dar greičiau pamiršta savo pykti. Ir kartais supyksta net nesuprasdama, dėl ko. Esu tikra...
(Vilda, mėgindama atsistoti, blogai pasijunta ir vėl atsisėda)  Oi... Labai prastai pasijutau...

Venta (išsigandusi). Kas tau, mama?!

Saveras.  Brangioji, kas atsitiko?

Vilda.  Truputį galva apsvaigo...

Venta. Jori, atnešk vandens. Kviečiu daktarą.

Vilda.  Man viskas gerai. Nėra jokio reikalo trugdyti daktarui Gaileniui.

Venta. Nieko nežinau.



Ji skambina daktarui.



Venta.  Labas vakaras, daktare. Venta Jums trugdo. Kuo skubiau atvykite iki mano namų. Mano mama prastai pasijuto... Sako, kad galva svaigsta... Taip. Laukiam Jūsų.



Venta padeda ragelį.  Susirūpinusi ji atsisėda šalia mamos ir kažką jai kalba. Šviesos gęsta.



4 scena

Ventos namai



Įsišviečia scena. Scenoje matome panašų vaizda, koks buvo trečios scenos pabaigoje. Tačiau dabar nėra scenoje Ado. Pasigirsta skmbutis.



Joris.  Aš atrakinsiu.

Jis nubėga atidaryti duris. Į sceną įeina daktaras gailenis su visa savo šeima.



Dr. Gailenis (Žiūrėdamas į Ventą). Labas vakaras. Jūs nepykit, bet... mano šeima labai sunerimo dėl jūsų motinos.

Gaudrė (Žvelgdama į Vildą). Kaip Jūs, mieloji?

Vilda.  Viskas gerai. Nesijaudinkit. Galva šiek tiek apsvaigo, ir viskas.



Visą šį laiką Joris su Sibile nenuleidžia vienas nuo kito akių. Sibilė žiūri tai į Jorį, tai į savo motiną.



Dr. Gailenis.  Leiskite, aš Jus apžiūrėsiu (Jis apžiūri Vildą). Jūsų širdis labai silpnai plaka... Jums reikia kuo mažiau jaudintis.

Saveras.  Ji susijaudino, nes...

Vilda (Nutrukdama jį). Nesikišk, Saverai.

Dr. Gailenis.  Nieko tokio (Žiūrėdamas į Saverą). Kalbėkite.

Saveras.  Ji susijaudino, nes jūsų žmona, Gaudrė, uždraudė Joriui draugauti su Sibile.

Vilda.  Nesąmonė. Ne dėlto.

Saveras.  Dėl to, dėl to.

Dr. Gailenis.  Žinote, tai aš liepiau pasakyti žmonai, kad uždraustų jiems bendrauti. Tą patį liepiau ir Girdeniui.

Venta.  Bet kodėl?

Dr. Gailenis.  Nenoriu apie tai dabar kalbėti. O be to, jūsų motina blogai jaučiasi.

Vilda.  Man tikrai viskas gerai. Kalbėkite, daktare.



Venta sunerimusi žiūri į daktarą. Ji nujaučia kažką negera.



Dr. Gailenis.  Apie jūsų dukrą sklando labai negeros kalbos.

Saveras (Nustebęs). Kokios dar kalbos?

Dr. Gailenis.  Na...

Venta (neištvėrusi įtampos). Nutilkite!



Visi nustebę žiūri į Ventą.



Dr. Gailenis.  Viskas. Mes išeiname. Viskas gerai ponia Vilda. Gero vakaro.



Daktaras su šeima išeina.



Saveras (Žiūrėdamas į Ventą). Dukra, kokios dar kalbos apie tave sklando?

Venta (Pasimetusi). Nežinau.

Vilda.  Gal jos susijusios su tavo buvusiu vyru Adu?

Venta.  Galbūt. Nežinau. Man visiškai neįdomu.

Joris.  Mama, kodėl tu šaukei?

Venta. Jori, eik miegoti.

Joris.  Bet, mama....

Venta.  Eik miegoti pasakiau.



Joris nepatenkintas išeina.



Saveras.  Kas tau, dukra? Ką tu nuo mūsų slepi?

Venta.  Negaliu jums dabar to sakyti. Ateis laikas – patys sužinosit.

Vilda.  Bet mieloji, mes juk tavo tėvai. Tu gali visiškai mumis pasitikėti.

Venta.  Šiuo atveju negaliu pasitikėt niekuo.

Vilda.  Mieloji...

Saveras (Žiūrėdamas į Vildą). Brangioji, neklausinėkim. Jei Venta nenori mums nieko sakyti, tegul nesako.

Vilda.  Bet aš norėčiau viską išgirsti iš jos pačios, bet ne iš svetimų žmonių.

Saveras (Susimastęs). Kaip bus, taip. (Žiūrėdamas į Vildą). Kaip tu jautiesi?

Venta (Žvelgdama i motiną). Tau geriau?

Vilda.  Jau geriau... (Atsidūsta). Jau geriau.

Saveras.  Brangioji, važiuokim namo.

Vilda (Susimąsčiusi). Taip, važiuokim.

Saveras.  Iki dukra. Mylim tave.



Jie pabučiuoja Ventą.



Venta.  Aš taip pat jus abu labai myliu. Labos nakties...



Tėvai išeina. Venta palūžta ir pradeda verkti. Šviesos gęsta.



5 scena

Odetos namai



Įsišviečia scena. Scenoje matome Odetą, kuri iš tašės išsikrauna drabužius ir kabina juos į spintą. Staiga suskamba skambutis. Odeta bėga atidaryti duris. Įeina Venta.



Odeta.  Labas, mieloji (Apkabina ir pabučiuoja į lūpas). Net neįsivaizduoji, kaip tavęs pasiilgau... Kokia aš laiminga, kad nuo šiol būsiu šalia tavęs (Odeta glosto Ventai plaukus).


Venta atrodo kiek sunerimusi – tai dėl vakarykščio incidento su daktaru.



Venta.  Aš taip pat esu labai laiminga. Bet... Nesuprantu... Kaip tu dabar dirbsi, jei iki miesto daugiau kaip trisdešimt kilometrų?

Odeta.  Taip ir dirbsiu (šypsosi). Teks kol kas važinėti.

Venta.  Kol kas?

Odeta.  Taip. Aš palieku savo buvusį darbą.

Venta.  Liksi bedarbė?

Odeta.  Nevisai. Rasiu kokį buhalterės darbą netoliese.

Venta.  O jei nerasi?

Odeta.  Tikrai kad rasiu. Esu puiki buhalterė! (šypsosi). Beje, gal ponui Astijui reikalinga buhalterė?

Venta.  Drįstu abejot tuo.

Odeta.  Kodėl gi?

Venta.  Man rodos, kad jis greitu laiku bankrotuos.

Odeta.  Na, bet kol dar tai neįvyko, reikės man su juo pasikalbėti. Kas žino, gal viskas bus gerai ir aš turėsiu darba vietoj. (Šypsosi)

Venta.  O tavo motina... ji atvažiavo?

Odeta.  Ne. Bet nenoriu dabar apie ją kalbėti. Ji nusprendė likti mieste.

Venta.    Jai nepatinka šis kaimas?

Odeta.  Taip.

Venta.  O ji tau nesakė kodėl?

Odeta.  Nesakė. Ji vengia būtent šio kaimo... Ir aš nežinau, kodėl.

Venta.  O tu nebijai palikt jos vienos mieste?

Odeta.  Ne. Ji yra sveika ir gali lengvai savimi pasirūpinti.

Venta.  Nemanai, kad jai vienai bus liūdna?

Odeta (Juokiasi). Nejuokauk! Ji turi tiek draugių, kad visos netilptų į šį nedidelį kaimą.
Venta.  Vadinasi, kad jai liūdna nebus (Juokiasi).

Odeta. Oi, tikrai ne. Beje, gal nori kavos ar arbatos?

Venta. Dėkui, bet namuose išgėriau.



Trumpa pauzė.



Venta.  Mieloji, noriu tavęs paklausti...

Odeta.  Tai klausk.

Venta.  Noriu paklausti, kaip tu įsivaizduoji tolimesnį mūsų gyvenimą?

Odeta.  Nežinau... Kol kas apie tai negalvoju.

Venta.  Blogai, kad negalvoji... Suprask, kad šiame kaime gyvena mano tėvai, mano buvęs vyras... ir dar mano sūnus... Man atrodo, kad anksčiau arba vėliau apie mūsų draugystę sužinos visi.

Odeta.  Ir tegul žino. Pavargau nuo slapstymosi.

Venta.  Labai bijau mano tėvų reakcijos... nekalbant apie Jorį.

Odeta. O kaip tu galvoji, kaip reaguotu tavo sūnus, sužinojęs, kad esam pora?

Venta.  Aš nežinau...

Odeta.  Jis tave paliktų, išeidamas gyventi pas tėvą?

Venta.  Man tai būtų nepakeliamai sunku...

Odeta.  O jeigu tavo sūnus, viską sužinojęs, ir toliau norėtų gyventi su tavimi? Kas tuomet?

Venta.  Nelabai tuo tikiu... Be to, nežinau, ar jis mane toleruotų.

Odeta.  Įsivaizduokim – visi sužino. Joris ir toliau lieka gyventi su tavimi. Jūsų santykiai nesikeičia. Jis tave toleruoja.

Venta.  O mano tėvai?

Odeta.  Tu esi suaugusi moteris. Galėtum pasišnekėti su jais. Galbūt jie tave suprastų?

Venta.  Labai tuo abejoju...

O jeigu ir nesuprastų, tai blogiausiu atveju tik nebendrautų su tavimi, ir tiek.
Venta.  Manau, kad jie su manimi bendrautų. Juk esu jų dukra. Jie mane pernelyg myli.

Odeta.  Įsivaizduok, kaip būtų nuostabu, jei tu, Joris  ir aš gyventume kartu, kaip viena šeima.

Venta.  Adas to neleistų.

Odeta.  Tiesa... Visai apie jį pamiršau... Bet jis juk žinojo visados, kad jo sūnus gyvena su lesbiete. Ir jis tam neprieštaravo. Ar ne?

Venta.  Na, taip.

Odeta. Tai kodėl tu galvoji, kad jis norės atimti iš tavęs Jorį, kai gyvensi su manimi? O be to, Joriui jau 18 metų ir jis jau pats savarankiškai gali nuspręsti su kuo jam gyventi.

Venta. Taip, tai tiesa.

Odeta (Šypsosi). Galvoju, kad viskas bus gerai.

Venta.  Tai ką darysime? Lauksim?

Odeta.  Taip, lauksim. Arba... Galim jau dabar imtis kažkokiu veiksmų.

Venta.  Kokių veiksmų?

Odeta.  Galvoju, kad... Na... Turi rasti tinkamą momentą ir prisipažinti Joriui.

Venta.  Aš negalėsiu...

Odeta.  Neskubėkim. Palaukim. O tada ir matysim, ką daryti. (Ji pabučiuoja Venta). Gerai, mažute?

Venta.  Taip, palaukim... Dar palaukim...



Šviesos gęsta.



6 scena

Ventos namai



Į sceną įeina piktas Joris ir atsigula ant sofos. Ant Jorio veido matome mėlynę. Netrukus pasirodo ir Venta. Joris nusuka savo veidą.

Venta.  Labas, mielasis (Venta žiūri į jį). Kas atsitiko?

Joris.  Nieko. Viskas gerai (Atsisuka).



Venta, pamačiusi mėlynę ant sūnaus veido, susijaudina ir pribėga prie jo.



Venta.  Tau ant veido mėlynė! Kas atsitiko? Tu susipešei? Su kuo?

Joris.  Su Girdeniu.

Venta.  Kaip? Dėl ko? Juk esate geriausi draugai.

Joris.  Buvome geriausiais draugais.

Venta.  Tai dėl ko susipešėt?

Joris.  Jis pavadino mane gėjum.

Venta (Sutrikusi ir nustebusi). Gėjum?

Joris.  Taip, gėjum.

Venta.  Kaip tai? Kodėl?

Joris.  Mama, jo tėvai, o ir jis su Sibile galvoja, kad tu esi... na... Kad tau patinka moterys.

Venta (Sutrikusi ir pasimetusi). Jie taip galvoja?

Joris.  Taip, mama. Štai dėl ko daktaras Gailenis ir ponia Gaudrė uždraudė man bendrauti su Sibile ir Girdeniu.



Venta nežino, ką atsakyti. Ji dabar yra visiškai sutrikusi ir išsigandusi.



Joris.  Ar tai tiesa, ką jie sako? Aš noriu žinoti.



Venta nedrįsta kalbėti.



Joris.  Mama, ar tai tiesa, ką jie sako?
Venta.  Jori, palik mane vieną. Man reikia pagalvoti.

Joris.  Bet, mama...

Venta.  Aš noriu pabūti viena.

Joris.  Gerai, mama. Einu į savo kambarį.



Joris išeina. Venta sėdi ir mąsto. Ji atrodo labai išsigandusi ir pasimetusi. Staiga suskamba durų skambutis. Venta eina atidaryti duris. Į scena įeina Ventos tėvai.



Vilda.  Labas mieloji.

Saveras.  Sveika, dukra.

Venta.  Sveiki. Užeikit, prisėskit.



Saveras nuima Vildos paltą ir jiedu atsisėda.



Venta.  Gal norit arbatos arba kavos?

Saveras.  Taip, dukra, arbatos. (Vildai) O tu, mieloji, nori arbatos?

Vilda.  Taip. Ačiū (Atsidūsta)



Vilda atrodo labai susimąsčiusi.



Venta.  Tuoj pagaminsiu ir atnešiu.



Venta išeina. Scenoje lieka tik Vilda ir Saveras. Pasigirsta muzika. Jiedu kurį laiką nesikalba. Muzikai šiek tiek nutilus, jie pradeda kalbėtis.



Saveras.  Vargšė mūsų dukra...

Vilda.  Taip... Įsivaizduoju, kaip jai sunku dabar...

Saveras.  Ji gali palūžti.

Vilda.  Aš neleisiu, kad taip atsitiktų. Ji mūsų dukra. Prisimeni, kokie mes buvome laimingi, kai ji gimė?

Vilda.  Žinoma, kad prisimenu. To nepamirši... Tau tuomet taip pat buvo sunku, mielasis.

Saveras. Nevisai. Po Ventos gimimo aš visiškai atsigavau. Pradėjau gyventi visai kitą gyvenimą...

Vilda.  Nesakyk. Tu vis tiek vis dar apie ją galvojai.

Saveras.  Ne tiek apie ją, kiek apie savo dukrą, kurią ji iš manęs pasiėmė... Jai tuomet buvo tik metukai.. Jau visikai pamiršau jos veidą... Juk jau prabėgo lygiai 39 – eri metai, kai mano buvusi žmona mane paliko... O mano dukrai jau turėtų būti 40 metų...

Vilda.    Suaugusi moteris.

Saveras.    Taip... Kažin, kur ji dabar... Kaip jai sekasi.... Tikriausiai, kad taip ir nesužinosiu to niekados...



Trumpa pauzė.



Vilda.  Dabar mes privalome padėti Ventai, kad ji nepalūžtų. Aš jai visada padėsiu, kad ir kokia ji būtų.

Saveras. Žinau, brangioji. (Jis pabučiuoja jos kaktą ir ją apkabina)



Įeina Venta su arbata rankose. Keletą sekundžių ji stovi ir žiūri į apsikabinusius tėvus. Muzika nutyla visiškai.



Venta.  Na, štai. Atnešiau arbatos. Prašau (Padeda).

Vilda. Dėkui, mieloji.

Saveras.  Ačiū tau, dukra.

Venta.  Na, tai pasakokit, kas pas jus geresnio? (Ji nusišypso)


Dabar jau Venta atrodo šiek tiek ramesnė. Tačiau ji vis dar neatsigavusi po pokalbio su sūnumi.



Vilda.  Nieko naujo, mieloji... Kas čia kaime gali būti naujo?

Saveras (Žiūrėdamas į Vildą). Na, tiesą sakant, šį tą naujo turime.

Vilda.  Ak taip. Vos nepamiršau...



Matome, kad Vilda jaučiasi šiek tiek nepatogiai.



Saveras.  Ar pameni, dukra, tą vakarą, kai mamai pasidarė negera ir, kai atvyko daktaras jos apžiūrėti?

Venta (Kiek sutrikusi). Na... Taip, pamenu.

Saveras.  Ir pameni, kai daktaras Gailenis minėjo kažkokias kalbas apie tave?

Venta.  Nenoriu apie tai kalbėti.

Vilda.  Mieloji, mes buvome pas ji nuvykę.

Venta (sutrikusi). Ir?..

Saveras.  Jis mums pasakė, kokios kalbos sklinda apie tave.

Venta.  Tėti, man visiškai neįdomu.

Saveras.  Man taip pat, dukra, visiškai neįdomu. Beje, neįdomu ir tavo motinai (Žiūrėdamas į Vilda). Ar ne, brangioji?

Vilda.  Tikrai neįdomu.

Saveras.  Tu esi mūsų dukra ir visada ja busi. Mes tave visada mylėsim, kad ir kokia tu būtum.

Vilda.  Ir visados tau pritarsim, kad  ir ką darytum.

Venta (Pasimetusi ir nežinodama, ką atsakyti). Tikrai?

Saveras ir Vilda (Kartu). Taip.

Saveras. Tik aš netoleruoju tavo buvusio vyro poelgio.

Venta.  Kokio poelgio?

Saveras.  Būdamas girtas, jis pasakė daktarui Gaileniui jūsų skyrybų priežastį.

Venta.  Taip ir galvojau...

Saveras.  Dukra, niekam neleisiu tavęs įžeidinėti ir šmeižti. Būk tokia, kokia esi ir nebijok nieko.

Venta.  Bet... Nežinau, kaip į tai reaguos Joris. Jis šiandien grįžo namo su mėlyne paaky.

Vilda.  Kaip tai?

Venta.  Jis susipešė su Girdeniu, kadangi šis pavadino jį gėjumi.

Vilda.  Siaubas kažkoks.

Saveras (Įpykęs). Tučtuojau pasikalbėsiu su daktaru Gaileniu ir jo žmona Gaudre.

Vilda.  Mielasis, nesikarščiuok.

Saveras.  Jie neturi teisės taip auklėti savo vaikų ir nuteikinėti juos prieš mano anūką.

Venta.  Tėti, nusiramink. Tegul jie kalba ką tik nori. Galvoju, kad geriausia bus, jei aš ir Joris išvažiuosim iš Beržlapio.

Vilda.  Na ką tu, mieloji. Kur jūs važiuosit?

Saveras.  Motina sako tiesą. Kur jūs važiuosit?



Venta nustemba netikėtai atėjusia mintim išvažiuoti. Ji tikrai pajuto, kad kuo skubiau norėtu palikt šį kaimą.



Venta.  Ne. Aš tikrai išvažiuosiu. Jau nusprendžiau. Tik reikia pasikalbėti su Joriu.

Vilda.  Mieloji, kad ir kur važiuotum, nuo savęs nepasislėpsi niekur. Neskubėk. Gerai viską apgalvok.

Saveras.  Tavo mama teisi. Nepriimk sprendimų spontaniškai.

Venta.  Jūs teisūs. Aš gerai viską apgalvosiu. Ir tik tuomet nuspręsiu, kaip man pasielgti.

Saveras.  Geras pasirinkimas, dukra.

Vilda.  Mylim tave. Visada tave mylėsim, kokia bebūtum, ką bedarytum. Nepamiršk to.

Saveras.  Ką gi, brangioji, eime jau namo. Galvoju, kad Ventai dabar labiausiai reikėtų pabūti vienai.

Vilda.  Taip, mielasis.

Saveras.  Na, ką gi, dukra. Linkiu tau ramaus vakaro.



Jiedu atsistoja ir rengiasi.



Vilda.  Labanakt, dukrele.

Venta.  Ačiu jums už jūsų meilę ir supratingumą. Labai jus myliu (Ji apkabina abu savo tėvus).

Saveras.  Ir mes tave labai mylim, dukra. Sudie.


Tėvai išeina. Gęsta šviesos. Venta atrodo patenkinta.




Antras veiksmas



1 scena


Ventos namai



Įsišviečia scena. Ventą matome toje vietoje, kur ji buvo pirmo veiksmo pabaigoje. Į sceną įeina Joris. Jis žiūri į mąstančią motiną.



Joris.  Ką veiki, mama?

Venta.  O tai tu... Kaip tik galvojau su tavimi pasikalbėti.

Joris.  Apie ką?

Venta.  Ateik, sūnau. Prisėsk.



Joris priėjęs atsisėda šalia mamos.



Joris.  Seneliai jau išėjo?

Venta.  Taip.

Joris.  Nepyk, bet... Aš klausiau jūsų pokalbį.



Venta pasijunta kiek nejaukiai.



Joris.  Mama, tu nori išvažiuoti iš Beržlapio?

Venta.  Taip sūnau.

Joris.  Bet mama, aš nenoriu iš čia išvažiuoti. Man čia patinka.

Venta.  Tikriausia, tai dėl Sibilės?

Joris.  Na, taip... Aš ją myliu.
Venta.  O ką, jei mes išvažiuotumėme ten, kur Sibilė mokinasi? (Ji nusišypso)

Joris.  Į Vilnių?

Venta. Taip.

Joris.  Nelabai tikėtina...

Venta.  Kodėl gi?

Joris.  Man reikėtų išeiti iš darbo.

Venta.  Ir puiku.

Joris.  Gerai, Tarkim, kad mes išvažiuojam. Kaip aš gyvenčiau, neturėdamas darbo?

Venta.  Padėčiau tau jį susirasti. Ir dar, tu galėtum gyventi vienas. Galėtum nuomotis butą ir gyventi atskirai nuo manęs. Pirmus mėnesius aš tau padėčiau, kol įsidarbintum. Be to, tu galėtum studijuoti. Net toje pačioje kolegijoje, kurioje ir Sibilė studijuoja.

Joris (Visas nušvytęs). Mama, bet tai juk puiki idėja! Sibilė galės būti pas mane!

Venta (Šypsodamasi). Na žinoma, kad galės.

Joris.  Mama, o ką darysim su šiuo namu? Ir kur tu gyvensi?

Venta.  Aš taip pat išsinuomosiu sau nedidelį butą, pradžiai, kol nupirks šį namą. O be to, man nereikės kas kartą, kai pritruks pinigų važiuoti į miestą prekiauti. Galėsiu pėstute eiti į turgų ir grįžti atgal. (Juokiasi)

Joris.  Mama, tu taip pat galėsi susirasti sau darbą. Nejaugi tau patinka pastoviai šlifuoti gintarą ir daryti vėrinius?

Venta.  Dar pažiūrsim (Šypsosi). O kol kas paprašysiu tavęs, kad niekam, girdi, niekam nepasakotum apie mūsų planus.

Joris.  Nepasakosiu niekam. Prižadu.

Venta.  Net Sibilei, aišku?

Joris.  Vis tiek mes kol kas nebendraujam.

Venta.  Tik kol kas (Juokiasi).

Joris.  Ačiū, mama (Apkabina ir pabučiuoja Ventą). Na ką, man jau laikas į darbą. Myliu tave. Lik sveika.



Joris išeina. Venta atrodo patenkinta. Ji greitai apsivelka paltą ir išbėga. Gęsta šviesos.

2 scena

Odetos namai



Įsišviečia scena. Matome Odetą ir Gaudrę. Jos gurkšnoja arbatą.



Gaudrė.  Na, štai, dabar jau žinote ir jūs. Būkite labai atsargi, mieloji. Jūs galite būti jos skonio (Juokiasi).

Odeta.  Nejuokaukite.

Gaudrė.  Taip taip, galite.

Odeta.  Bet ar jūs esate visiškai tikra, jog tai tiesa?

Gaudrė.  Žinoma. Esu tikra. Jos buvęs vyras Adas viską išpasakojo mano Gaileniui.

Odeta (Kiek sutrikusi). Na, dėkui, kad mane įspėjote.

Gaudrė. Nėra už ką, mieloji. Tai buvo mano pareiga.



Pasigirsta durų skambutis.



Odeta.  Atsiprašau.



Ji atsistoja ir eina atidaryti duris. Scenoje pasirodo Venta.



Venta.  Labas vakaras.

Gaudrė.  Labas vakaras. Ką gi, kaip tik ruošiausi išeiti. (Žiūrėdama į Odetą). Gero vakaro, mieloji. Prisimikite, ką jums sakiau. (Žiūrėdama į Ventą). Sudie.



Gaudrė išeina.


Venta.  Ką ji tau sakė?

Odeta.  Ačiū dievui... Ta sena karvė išėjo.

Venta.  Mieloji, o dėl ko ji buvo atėjusi?

Odeta.  Visas kaimas žino, kad esi lezbietė. Ji atėjo ir mane perspėti (Ji atrodo sunerimusi).

Venta.  Žinau, kad žino.

Odeta.  Žinai? Iš kur?

Venta.  Mano tėvai man tai pasakė.

Odeta.  Jie taip pat žino?

Venta.  Taip.

Odeta.  Ir ką jie tau sakė?

Venta.  Sakė, kad mylės mane tokią, kokia esu.

Odeta.  Tavo tėvai labai supratingi. Jeigu mano motina sužinotų apie mane, taikriausia, tą pačią minutę mane pamirštų.

Venta.  Kodėl taip galvoji?

Odeta.  Nes ji manęs nemyli (susigraudina).



Venta ją apkabina ir mėgina nuraminti.



Odeta.  Padariau klaidą, kad nupirkau šį namą.

Venta. Tu gailiesi?

Odeta.  Taip. Aš bijau, kad greitu laiku visas kaimas sužinos ir apie mane.

Venta.  Nesužinos.

Odeta.  Sužinos. Juk aš tave beprotiškai myliu. Nemokėsiu nuslėpti savo meilės tau būdama prie kitų. Anksčiau arba vėliau vis tiek sužinos...

Venta.  Man atrodė, kad tu nebijai viešumos.

Odeta.  Man taip pat taip atrodė.
Trumpa pauzė.



Venta.  Atėjau rimtai su tavimi pasikalbėti.

Odeta.  Apie ką gi?

Venta.  Apie tolimesnį mūsų gyvenimą.

Odeta.  Jau imu abejoti, ar toks bus...

Venta.  Ar tu norėtum išvažiuoti su manimi ir mano sūnumi kur nors toliau nuo čia?

Odeta.  Išvažiuoti? Juk... Palauk... Tavo sūnus taip pat viską žino?

Venta.  Žino. Jis taip pat nori išvažiuoti iš Beržlapio.

Odeta.  Siaubas... Taip greitai sužinojo... Tu pati jam pasakei?

Venta.  Jam draugai pasakė, padarydami išvadą, kad, jeigu jis gyvena su motina –lezbiete, vadinasi jis – gėjus.

Odeta.  Baisu...

Venta.  Tai tu norėtum išvažiuoti iš čia?

Odeta.  Taip, norėčiau. Ir kuo greičiau. Beje, o tavo sūnus gyventų su mumis?

Venta.  Galvoju, kad jam būtų geriausia išsinuomoti butą atskirai. Padėsiu rasti jam darbą. Ir jis galės studijuoti.

Odeta.  Idėja nebloga... Bet, kur mes važiuosime?

Venta.  Iš pradžių mano sūnus nepanoro niekur išvažiuoti. Tai dėl Sibilės. Jis ją labai myli.

Odeta.  Ir?..

Venta.  Bet, kai pasakiau, jog važiuotumėme ten, kur studijuoja Sibilė, - jo nuomonė iš karto pasikeitė.

Odeta.  Suprantu. Ir kur gi studijuoja Sibilė?

Venta.  Vilniuje.

Odeta. Ką gi, vadinasi, kad reikia ieškoti mums ir tavo sūnui buto Vilniuje (Nusišypso).

Venta. Taip (Šypsosi).

Odeta.  Myliu tave (Apkabina Ventą).
Venta.  Aš tave taip pat labai myliu, mieloji.



Odeta įdėmiai žiūri į Ventą. Ji atsistoja. Venta taip pat atsistoja. Odeta paima Ventos ranką ir ją išveda iš scenos. Jos išeina. Gęsta šviesos.



3 scena

Ventos namai



Scenoje matome ant sofos sėdinčią Ventą. Ji varto laikraštį. Namo grįžta Joris.



Joris.  Labas, mama (Pabučiuoja ją)



Jis Atrodo labai patenkintas.



Venta.  Kodėl toks laimingas?

Joris.  Šeip. Gera nuotaika, ir tiek (Šypsosi)

Venta.  Džiugu tave tokį matyti.



Joris eina prie išėjimo.



Venta.  Tu ir vėl išeini?

Joris.  Taip, mama. Šį tą pamiršau. Greit grįšiu. Iki.

Venta.  Iki.



Joris išeina. Venta varto laikraštį. Pasigirsta durų skambutis. Ji atidaro jas. Į sceną įeina Adas.
Adas.  Labas, mieloji.

Venta.  Kodėl tu atėjai?

Adas.  Atėjau tavęs atsiprašyti.

Venta.  Už ką?

Adas.  Už viską, ką padariau ne taip.

Venta.  Nereikia manęs atsiprašynėti. Visi mes gyvenime padarom klaidų.

Adas.  Joris namie?

Venta.  Ne. Jis ką tik išėjo.

Adas.  Jis taip pat jau viską žino?

Venta.  Taip. Tavo dėka jau žino.

Adas.  Atleisk man. Esu tikras kvailys. Nenorėjau to niekam sakyti...

Venta.  Bet pasakei... Būk geras, išeik.

Adas.  Net neįsivaizduoji, kaip tave myliu...

Venta.  Aš taip pat tave mylėjau. Tačiau tu esi kaltas, kad išsiskyrėm. Laiko atgal negražinsi, mano jausmų – taip pat.

Adas.  Aš kaltas? (Nustebęs). Vadinasi, tai aš nenorėjau su tavimi jokio sekso? Vadinasi, tai aš tau pasakiau, kad moterys manęs nedomina?!

Venta.  Nutilk. Tu visą laiką man nedavei ramybės skaudindamas ne tik mane, bet ir mano tėvą. Juk ne sykį tau sakiau, kad niekados nerasi mano sesers. Tėčio žmona ją išsivežė. Gal jų jau nėra gyvųjų tarpe. Tačiau tu vis tiek nesiliovei jų ieškojęs.

Adas.  Bet... Argi tai blogai?

Venta.  Tėtis jau seniai buvo susitaikęs su tuo, kad jo žmona jį paliko. Jis suprato, kad savo dukters nepamatys jau niekad. 

Adas.  Kaip tu nesupranti? O jeigu ji vis dar gyva ir vis dar tebeieško jūsų?

Venta.  Tu ir vėl pradedi. Prabėgo jau beveik keturiasdešimt metų... Bet... Nenoriu apie tai kalbėti. Būk geras, išeik iš mano namų.

Adas.  Bet... Aš noriu būti su tavimi.

Venta.  Greit tu manęs visai nematysi...

Adas.  Kaip?.. Kaip suprasti?

Venta.  Visiems laikams išvažiuosiu iš čia. Kalbėjau su Joriu. Jis taip pat nori kuo greičiau išvykti.

Adas.  Nesąmonė. Tu...

Venta.  Tavo dėka, visas kaimas nekenčia manęs. O kas man belieka, mielasis?

Adas.  Tu negali išvažiuoti...

Venta.  Aš tikrai išvažiuosiu. Niekas manęs nesulaikys.

Adas.  Tuomet... aš... nematau daugiau jokios prasmės kalbėti su tavimi (Atsistoja)

Venta.  Pagaliau supratai. O dabar išeik.



Adas stovi ir nejuda.



Venta.  Išeik pasakiau. Išeik visiems laikams.



Adas išeina. Prie durų sutinka Jorį, kuris ką tik grįžo.



Joris.  Labas tėti.

Adas.  Labas ir... sudie.



Adas išeina.



Joris.  Mama, ko jis norėjo?

Venta.  Jis atėjo manęs atsiprašyti.

Joris.  Suprantu... Ir?

Venta.  Neturiu už ką jam atleisti. Tegul jis pats sau atleidžia.

Joris (norėdamas kažką pasakyti). Mama?
Venta.  Jis jau žino, kad mes iš čia išvažiuosim.

Joris.  Tu jam pasakei?

Venta.  Taip. Taip bus geriau.

Joris.  Galbūt... Aš dar niekam nesakiau.

Venta.  Ko nesakei?

Joris.  Na... Kad mes išvažiuojam.

Venta.  Puiku, kad nesakei.

Joris.  Eisiu jau gulti. Ryt man anksti keltis. Labanakt, mama.



Jis pabučiuoja sėdinčią Ventą.



Venta.  Labanakt, sūnau.



Joris išeina. Venta padeda galvą ant pagalvės ir užmiega. Scenoje prigęsta šviesos. Girdime Ado balsą. Suprantame, kad Venta sapnuoja.



Adas.  Joris daugiau niekados neturės tėvo... Niekados. Aš pasitraukiu.

Venta (Kalba per miegus). Išeik. Nekankink manęs. Išeik!

Adas.  Sudie, mieloji... Amžinai tave mylėsiu... Amžinai...



Venta staiga pabudusi pašoka. Įsišviečia šviesos. Ji atrodo sunerimusi. Į sceną įbėga Joris.



Joris.  Mama, tu šaukei?

Venta.  Viskas gerai, sūnau. Tai tik blogas sapnas.



Venta apkabina susijaudinusį sūnų. Šviesos gęsta.



4 scena

Ventos namai



Įsišviečia scena. Matome miegančią Ventą. Ji nubunda. Į sceną įeina Joris.



Joris.  Labas rytas, mama.

Venta.  Labas, sūnau. Tu jau į darbą?

Joris.  Taip, mama. Prašau, atnešiau tau kavos.



Joris paduoda Ventai puodelį su kava.



Venta.  Ačiū labai.

Joris.  Ate, mama (Ją pabučiuoja).

Venta.  Iki, sūnau.



Joris išeina. Venta išlipa iš lovos ir paima laikraštį. Ji geria kavą ir skaito. Pasigirsta durų skambutis. Ji eina atrakint duris. Į sceną įeina Odeta.



Odeta.  Labas, mieloji (Apkabina ir pabučiuoja Ventą). Gražiai atrodai (Nusišypso).

Venta.  Tikriausia, esu susivėlusi? (Šypsosi)

Odeta.  Bet man esi pati gražiausia.

Venta.  Kur jau (Šypsosi). Gal kavos?

Odeta.  Taip, dėkui.

Venta ruošia Odetai kavą.



Venta.  Na, kokiu reikalu atėjai?

Odeta.  Labai tavęs pasiilgau.

Venta.  Ir aš tavęs...

Odeta.  Atėjau pasikalbėti.

Venta.  Na, klausau.

Odeta.  Joris turės naują darbą Vilniuje! (Šypsosi). Ir butą nuomai jau suradau – tiek Joriui, tiek mums.

Venta.  Taip greitai?!

Odeta.  Na taip. O ko mums laukti? Ryt ryte važiuosiu visko apžiūrėti. Jei nori, tai galim važiuoti drauge?

Venta.  O gal man ryt pradėti krautis daiktus? O tu važiuok. Pasitikiu tavo skoniu.

Odeta.  Sutarta.



Ji apkabina Ventą. Pasigirsta durų skambutis. Venta atrakina duris. Į sceną įeina ponia Klotilda – Odetos motina.



Odeta (Nustebusi). Mama?!

Klotilda.  Labas rytas.



Odeta žiūri į savo motiną ir vis dar negali patikėti tuo, kad ji čia. Klotilda šiek tiek sunerimusi. Jai nesiseka nuslėpti savo nerimo.



Odeta.  Mama, bet... Iš kur tu čia?

Klotilda.  Neradau tavęs namuose. O kadangi šis kaimas nedidelis, tai atėjau iki pirmosios kaimynės (Nusišypso).

Venta.  Prašom užeikit. kaip tik darau Odetai kavą. Gal ir jūs norėtumėte?
Klotilda.  Mielai išgerčiau puodelį. Dėkui.



Klotilda sėdasi šalia Odetos.



Odeta.  Negalvojau, kad atvažiuosi... O kur tavo daiktai, mama? Mašinoje?

Klotilda.  Tiesą sakant, gyventi liksiu mieste. Nusprendžiau aplankyti tave ir pažiūrėti, kaip tau sekasi.

Odeta.  Aišku... Na, ir kaip tau, ar patiko mano naujasis namas?

Klotilda.  Žinoma. Namas didžiulis! Ir gražus.



Odeta prisiminė, kad kad ji ruošiasi parduoti nupirktą namą.



Venta.  Prašau, jūsų kava. (Paduoda joms kavą).

Odeta.  Tiesą sakant, mama, aš ruošiuosi parduoti šį namą ir grįžti į miestą.

Klotilda (Nustebusi). Kodėl gi? Kas nors negerai?

Odeta (Slėpdama tikrąją priežastį). Pasiilgau miesto... man vienai šis namas per didelis.

Klotilda.  Bet tu taip veržeisi čia... O dabar...

Odeta (Nutraukdama). O dabar vėl noriu į miestą. O be to, paraduosiu šį namą už didesnę sumą, negu sumokėjau.



Pasigirsta durų skambutis.



Venta.  Aš atsiprašau.


Venta išeina atidaryti duris. Klotilda su Odeta geria kavą. Į sceną įeina susijaudinusi Vilda.



Vilda (Žiūrėdama į Ventą). Labas mieloji. Nenoriu tavęs gąsdinti, bet...



Venta, matydama tokią susijaudinusią motiną, labai sunerimsta ir pati.



Venta.  Kas atsitiko, mama?! Negąsdink manęs.

Vilda.  Mieloji, tavo vyrą Adą rado negyvą. Niekas nežino, kas jam atsitiko.



Išgirdusios šią žinią, Klotilda su Odeta atsistoja. Jos atrodo taip pat sunerimusios.



Venta.  Adas nebegyvas?... (Venta sutrinka). Jaučiau, kad jam gali kažkas atsitikti...

Vilda.  Kaip tai, dukrele?

Venta.  Šiąnakt sapnavau labai negerą sapną, kuriame Adas man pasakė, kad išeina...

Vilda.  Siaubas... Mieloji, paskubėkim. Tuoj atvažiuos ir išveš jį.

Venta.  Gerai, mama. (Žiūrėdama į Odetą) Būkit čia ir jauskitės kaip namie. Netrukus grįšiu. Raktas, jei ką, duryse.



Nespėjus joms nė žodžio ištarti, Vilma su Venta išeina. Klotilda atrodo sunerimusi.




Klotilda.  Dieve, kokia nelaimė... Vargšė moteris...

Odeta.  Ji su... velioniu vyru, jau penki metai, kaip išsiskyrusi.



Trumpa pauzė.



Klotilda.  Dukra, noriu su tavimi pasikalbėti.

Odeta.  Apie ką gi, mama?

Klotilda.  Man sunku pradėti...
Odeta.  Mama, kas nors atsitiko?

Klotilda.  Nieko neatsitiko... Noriu pakalbėti apie tavo praeitį, mieloji.

Odeta.  Apie praeitį?

Klotilda.  Taip. Ir apie melą, kurį tau sakiau.

Odeta.  Nesuprantu nieko... Ką tu man melavai?

Klotilda.  Bijau, kad imsi manęs nekęsti... kai pasakysiu tau visą teisybę.

Odeta.  Kokią dar teisybę, mama?

Klotilda.  Teisybę apie tavo tėvą. Jis gyvas. Ir jis gyvena šiame kaime... Eidama čia sutikau jį. Mūsų žvilgsniai susitiko. Jis mane pažino... O gal ir ne...

Odeta.  Mama, nekalbėk nesąmonių. Tėtis mirė, kai man buvo metukai.

Klotilda.  Ne, mieloji. Jis nemirė. Bijojau tau tai sakyti... Bet atėjo laikas, matyt.

Odeta.  Bet....

Klotilda.  Tavo tėtis sunkiai sirgo. Visi galvojo, kad jis mirs... Bet, kaip matau, nemirė.

Odeta.  Jis tikrai gyvas?

Klotilda.  Atleisk man. Maniau, kad tavo tėvas mirs. Meilė jam buvo atšalusi. O Kęstas žadėjo šviesią ateitį... Išvažiavau su tavimi ir ...

Odeta.  Tu man melavai? Kodėl, mama? Ir koks dar Kęstas?

Klotilda.  Bijojau, kad nesuprasi manęs... Kętas tai vyras, kuris man su tavimi žadėjo šviesią ateitį. Palikau tavo sergantį tėvą ir išvažiavau su tavimi pas Kęstą.

Odeta.  Mama, kaip tu galėjai palikti sergantį tėtį? Beje, kuo jis vardu? Jis tikrai šiame kaime.

Klotilda.  Jis čia.



Klotilda vengia pasakyti Odetos tėvo vardą.



Odeta.  Kuo jis vardu, mama?

Klotilda.  Tu tikrai nori tai žinoti?

Odeta.  Na žinoma, kad noriu! Juk jis mano tėvas!

Klotilda.  Gerai pagalvok, dukrele, ar tikrai nori su juo susitikti.

Odeta.  Mama, pasakyk jo vardą.

Klotilda. Gerai... Tavo tėvo vardas Saveras...



Odeta atsistoja. Puodelis su kava jai iškrenta iš rankų. Prie jos pribėga susijaudinusi Klotilda.



Klotilda.  Kas tau, mieloji?!



Odeta nieko neatsako. Ji atrodo neapsakomai susijaudinusi.



Klotilda.  Atleisk man...

Odeta.  To negali būti. Saveras nėra mano tėvas. Tai melas. Kodėl man meluoji?

Klotilda.  Sakau tiesą. Bijojau atvažiuoti čia tik dėl tavo tėvo. Tikėjau, kad jis dar gali būti čia.

Odeta.  Tu meluoji. Netikiu. Išeik. Nenoriu tavęs daugiau matyti.

Klotilda. Dukra, aš...

Odeta.  Išeik, prakeikta kale!

Klotilda.  Bet mieloji...

Odeta.  Dink iš akių pasakiau! Esi kalė!



Klotilda pasisuka šonu. Ji pradeda verkti.



Klotilda.  Atleisk man...


Odeta, netarusi nė žodžio, išeina. Šviesos gęsta...
5 scena

Odetos namai



Įsišviečia scena. Scenoje matome sėdinčią Odetą . Ji apie kažką galvoja. Staiga ji šokteli ir skuba apsirengti. Suskamba durų skambutis. Ji atidaro. Į sceną ateina Klotilda.



Klotilda.  Tu išeini?

Odeta.  Ne... (šiek tiek sutrinka). Aš ką tik grįžau.

Klotilda.  Mieloji, seniausiai norėjau tau viską papasakoti, bet...

Odeta.  Mama, jei jau taip, tai noriu su tavimi pasikalbėti.

Klotilda.  Klausau tavęs.

Odeta.  Tu nori, kad tau atleisčiau?

Klotilda.  Nieko kito taip netrokštu.

Odeta.  O grįždama iš Ventos namų, tu niekur neužėjai?

Klotilda.  Ne, mieloji, neužėjau niekur.

Odeta.  Puiku. Noriu, kad kuo greičiau iš čia išvažiuotum, kol tavęs dar kartą nesutiko Saveras. Nenoriu, kad jį dar kartą įskaudintum.

Klotilda.  Tai tu jam nesakysi, jog esi jo dukra?

Odeta.  Tikrai ne. Noriu, kad tučtuojaus išvažiuotum ir niekados čia negrįžtum. Jei tai padarysi, aš tau atleisiu, kad niekuomet nesakei, jog turiu tėvą.

Klotilda.  Gerai, mieloji, aš tučtuojau išvažiuoju.

Odeta.  Tai nereiškia, kad tavęs nenoriu matyti. Lankysiu tave kai turėsiu laisvo laiko. Atvažiuosiu švenčių metu...

Klotilda. Gerai, mieloji.

Odeta.  O dabar sudie.

Klotilda.  Iki pasimatymo, dukra.


Klotilda išeina. Gęsta šviesos.



6 scena

Ventos namai



Įsišviečia scena. Į sceną įeina Venta su savo tėvais ir su Joriu. Saveras atrodo labai sutrikęs.



Venta.  Tėti, padarysiu tau arbatos.

Vilda.  Mielasis, tavęs tokio išbalusio nemačiau niekad. Lyg vaiduoklį pamatei.

Joris. (Vildai). Senele, vaiduoklių nebūna.

Saveras.  Aš irgi taip maniau. Bet šiandien panašų pamačiau.

Vilda.  Mielasis, tu kliedi. Tau tikriausiai pasivaideno.

Saveras.  Kol kas manęs dar akys neapgauna.

Joris.  Seneli, ką tu tokio pamatei, kad staiga pasijutai blogai?

Saveras.  Jori, būk geras, eikį savo kambarį. Noriu vienas pasikalbėti su senele.

Joris.  Gerai jau gerai. Einu.



Joris išeina. Tuo metu įeina su arbata rankose Venta. Paduoda Saverui arbata.



Saveras.  Prisėsk, dukra. Reik tai ir tau žinoti.

Venta.  Ką žinoti, tėti?

Vilda.  Jis šiandien matė tikrą vaiduoklį.

Saveras.  Ne vaiduoklis ten buvo.

Vilda.  O tai kas tuomet?

Saveras.  Mano buvusi žmona, kuri beveik prieš keturiasdešimt metų mane paliko.

Vilda. Tu tikriausiai juokauji? (Nustemba)

Venta.  Tėti, ką tu čia dabar kalbi?

Saveras.  Sakau jums, ten buvo Klotilda.

Venta.  Iš kur tu žinai, juk tu jau keturiasdešim metų jos nematei?

Vilda.  Tu tikrai jos nepažintum.

Saveras.  Taip taip, ten tikrai buvo ji. Jos žvilgsnis... Jis mažai pasikeitė...

Venta.  Bet jeigu tai tiesa, tai kodėl tu prie jos nepriėjai?

Saveras.  Neįtikėtinai atrodė, kad pamačiau ją... kai atsipeikėjau, jos jau nebuvo... Bet tikrai jaučiu, kad ten buvo Klotilda...

Venta. (Susimąsčiusi). Tu tikriausiai supainiojai. Bet... Ten tikrai buvo ponia Klotilda.

Vilda.  O tu iš kur žinai?

Venta.  Kai atėjai pranešti man apie Adą, tai ponia Klotilda buvo mano namuose su savo dukra Odeta. Nejau neprisimeni?

Saveras.  Odeta jos dukra?

Venta.  Bet tas vardas tai tik sutapimas. Toji Klotilda negali būti tavo buvusi žmona.

Saveras.  Dukrele, Klotildos žvilgsnis mano akyse išliko visam gyvenimui. Ten tikrai buvo ji.

Vilda.  Vadinasi Odeta yra tavo dukra?

Venta.  Ne. To tikrai negali būti. Kas jums pasidarė?



Venta išsigąsta.  Abu tėvai nustemba.



Vilda.  Bet, dukra, jei tai tiesa, tai vadinas, kad radai savo sesę.

Saveras.  Manau, kad tai tikra tiesa. Neabejoju tuo.



Venta atrodo visiškai sutrikusi.
Venta.  Jei tai tiesa, tai...

Saveras.  Tai Odeta yra tavo sesuo (Džiaugsmingai)

Venta.  Nekenčiu šio pasaulio,.



Venta paskubomis eina apsirengti.



Vilda.  Dukrele, tu išeini?

Venta.  Taip.

Saveras.  Pas savo sesę?

Venta.  Taip.

Saveras.  Tuomet ir mes eisime kartu.

Venta. Jokiu būdu. Privalau su ja pasikalbėti viena. Nesugalvokite ten šiandien eiti. Labanakt.



Ji išeina. Gęsta šviesos.



7 scena

Odetos namai



Įsišviečia scena. Scenoje matome sėdinčią Odetą.  Ji apie kažką galvoja. Suskamba durų skambutis. Ji atidaro duris. Į sceną įeina Venta. Odeta puola prie jos ir ją apkabina.



Odeta.  Labas, mieloji. Pasiilgau tavęs...

Venta.  Labas...



Venta vengia apkabinimo ir atrodo sutrikusi.
Odeta.  Kas atsitiko, mieloji? Labai prastai atrodai.

Venta.  Atėjau su tavimi pasikalbėti.

Odeta.  Prašau, prisėsk, mieloji.



Jos abi atsisėda.



Venta.  Nekenčiu šio pasaulio...

Odeta.  Mieloji, kodėl taip kalbi? Kas atsitiko?

Venta.  Tarp mūsų negali nieko būti.



Odeta apsimeta nustebusia.



Odeta.  Kodėl taip kalbi?

Venta.  Tavo motina, Klotilda, yra buvusi mano tėvo žmona. Šiandien tėtis ją matė. Jis ją pažino.

Odeta.  Bet... To negali būti, mieloji.

Venta.  Bet taip yra. Ir skaudžiausia, kad tai tiesa... Nežinau, ką tau pasakyti. Esu pasimetusi.



Trumpa pauzė.



Odeta.  Na, jeigu tai tiesa, tuomet man nusispjauti į viską. Myliu tave beprotiškai ir nenoriu tavęs prarasti.

Venta.  Aš taip pat to nenoriu... Bet... Manau, kad mums reikia išsiskirti. Juk esame seserys.

Odeta.  Nekalbėk taip. Tu nesupranti. Niekas apie tai dar nežino. Mes galime...

Venta.  Žino. Jau žino ir Saveras, ir Klotilda.

Odeta.  Mieloji... Mes galim išvažiuoti. Tuomet viskas bus taip, kaip buvo iki šiol.

Venta.  Jau niekados nebus. Suprask, mes esame seserys. Tarp mūsų nieko būti negali.

Odeta.  Bet... Galbūt...

Venta.  Jokių  „Galbūt“. Esi mano sesuo ir ne daugiau.



Odeta pravirksta. Venta ją apkabina.



Venta.  Neverk, mieloji. Neverk... Negalime nieko pakeisti. Privalome su tuo susitaikyti.

Odeta.  Aš be tavęs negalėsiu gyventi...

Venta.  Viskas bus gerai...

Odeta.  Nieko nebus gero. Negalėsiu būti šalia, negalėdama tavęs apkabinti, pabučiuoti... Man bus per sunku...

Venta.  Mums abiem bus sunku... Bet...

Odeta.  Galvoju, kad geriausia bus man išvažiuoti.

Venta.  Kodėl, mieloji?

Odeta. Geriausia bus tave pamiršti visiems laikams.



Odeta atsistoja. Ji atodo apsisprendusi.



Venta.  Galbūt...

Odeta.  Jokių  „Galbūt“. Atleisk... Man reikia pagalvoti...



Venta atsistoja. Ji vis dar netiki tuo, kas vyksta.



Venta.  Tu niekados negrįši?..

Odeta.  Niekados...
Venta.  Na... Tuomet...



Venta puola prie Odetos ir ją apkabina.



Odeta.  Sudie, mieloji... Sudie... O dabar eik...



Venta pamažu išeina iš scenos. Odeta puola ant kelių ir pravirksta. Gęsta šviesos...






Pabaiga