Išpažintis

Suspaudė laikas saujoj
lūkesčius, it smėlį,
kurs nesulaikomai ir skaudžiai
byra pro pirštus ant tako.
Virpėdamas juo grįžo ainis 
užžėlusiais laukais, po šimto metų,
su grauduliu pasveikinti
dar laukiančio rūpintojėlio.,, Žinotumei, medinis prabočėlį
kaip ten prailgo be tavęs!
Ir tyrą ašarą ir sūrų prakaitą
ramunių žiedlapiais
išvykę būrėm, būrėm...
Tu - saugojai išraižytus vardus 
gyvenusių čia artojėlių,
o mes - ten - jaukią savo tylą kūrėm.

Tavųjų brolių viltimis 
nuklydome erdvėn svečios šalies,
savųjų artumu  tik šildėmės ir sklidom. 
Bet pajutau, kaip tas nuskintas žiedas - 
vandens gaiva - ne iš šaknų, 
kuriom per tėviškę pleventų vėlės.
Priimk sugrįžusį, apsikabinkim,
ir leiski pasisemti ąžuolo jėgų. 

Nesistebėk – lašai nukrito.
Ne, ne lietaus. Gal paukštis verkia-
širdis šaknų stiprybės prašosi?
Kad atšuoliuotų Vyčio raitelis,
pasidabint galėčiau lino raštais...
Ar keisčiau,, tango“,, klumpakojumi“,
ar vesčiau prie altoriaus geltonkasę,
rytais net saulei pavydėsiu,
kad glosto spinduliais laukimą tavo“.