Suspaudė laikas saujoj
lūkesčius, it smėlį,
kurs nesulaikomai ir skaudžiai
byra pro pirštus ant tako.
Virpėdamas juo grįžo ainis
užžėlusiais laukais, po šimto metų,
su grauduliu pasveikinti
dar laukiančio rūpintojėlio.,, Žinotumei, medinis prabočėlį
kaip ten prailgo be tavęs!
Ir tyrą ašarą ir sūrų prakaitą
ramunių žiedlapiais
išvykę būrėm, būrėm...
Tu - saugojai išraižytus vardus
gyvenusių čia artojėlių,
o mes - ten - jaukią savo tylą kūrėm.
Tavųjų brolių viltimis
nuklydome erdvėn svečios šalies,
savųjų artumu tik šildėmės ir sklidom.
Bet pajutau, kaip tas nuskintas žiedas -
vandens gaiva - ne iš šaknų,
kuriom per tėviškę pleventų vėlės.
Priimk sugrįžusį, apsikabinkim,
ir leiski pasisemti ąžuolo jėgų.
Nesistebėk – lašai nukrito.
Ne, ne lietaus. Gal paukštis verkia-
širdis šaknų stiprybės prašosi?
Kad atšuoliuotų Vyčio raitelis,
pasidabint galėčiau lino raštais...
Ar keisčiau,, tango“,, klumpakojumi“,
ar vesčiau prie altoriaus geltonkasę,
rytais net saulei pavydėsiu,
kad glosto spinduliais laukimą tavo“.
Nėra čia jau taip blogai.
Žinoma, skaityta klasikų kūryba, šiek tiek pamiršta apsižvalgyti, kas dedasi poezijoje šiomis dienomis (tiesa, Lietuvoje nelabai kas ir dedasi, deja).
Kitas klausimas dėl individualumo. Kai kurios išraiškos labai mielai nugludintos, tačiau atrodytų, jog, na, lyg ne tavo rašyta. Siūlyčiau ieškoti savęs, kad ir per įprastines išraiškas.
Kiek tokių eilių parašyta ir visos jos, vienaip ar kitaip - vienodos..."bet publika, Perkūno laikų", visiems vienodai tinka... Kūrinys - "panešiotas", antrą syk skaityt nebesinori. Matyt teptukus pakeist sunku, ypač, kai kitų šeriai "ne taip nublukę".