Katės palaiminimu (I v.2, II)

Uoste klykavo žuvėdros. Greitai viena paskutinį klyksmą išleido panirdama sargybinio nasruose. Šiems užsiveriant pro ropliškas lūpas kyšojo kruvinų plunksnų galiukai. Į kramtymo ritmą tyliai, bet įkyriai dzingsėjo bronzinis šalmas. Gretimai stovintis sargas pašnairavo geltona akimi siauru vyzdžiu ir suniurnėjo;
- Naujokai...
Išraižyta daugybės prieplaukų ir prismaigstyta stiebų priešais driekėsi uosto įlanka. Miesto klestėjimą ženklino gausybė inkarus išmetusių laivų. Vidurdienio kaitroj virė gyvenimas: vietiniai driežažmogiai šiugždeno savo nugaroje (uodegos dėlei) praskeltomis tunikomis; prie didingo orkų didiko laivo skambėjo trumpi ir griežti apsaugą organizuojančios karininkės įsakymai; iš kogo įtartina purvina srove į prieplauką plūdo goblinų prekės; skeryčiojosi dviejų gvardiečių neceremoningai tempiamas kontrabandininkas; uosto šliundros spardė pirklio mokinį; susisukęs senas magas įtempęs visas jėgas levitavo grėsmingai apvalią ir skraidantį sostą priveikusią pirklio figūrą.
Vyko visiškai įprasta uosto diena. Gal išskyrus žmogelį spardančias prostitutes - tai buvo pakankamai neįprasta.
Gydytojas braunantis per minią gelbėti nuo švytuojančių žvynuotų kekšių kojų blizgėjimo epilepsijos ištikto sutenerio pro uosto vartus įplaukė dar vienas laivas. Kaip būtų pastebėjęs švyturiu prižiūrėtojas (jei nemiegotų saulėkaitoje apsikabinęs butelį) tai buvo įprastas driežažmogių laivas.
Galera grakščiai slydo vandeniu, lengvai plazdėjo šonuose iškabintos jūrų dvasioms atbaidyti skirtais keiksmažodžių išmargintos vėliavėlės. Denyje saulėje savo žvynais blizgino uosto glėbiui besiruošiantys jūrininkai, ant statinės kortomis lošė ketvertas veteranų laivų sargybinių. Mėsos kąsnelis iš kapitono rankos dingo ant jo peties tupinčio varno žabtuose. Varnas galvojo apie alternatyvą pasirinkti šeimininką, kuris netemptų jo į jūrą. Laivo priekyje pasirėmęs į turėklą į uostą žiūrėjo neišsiskiriančiais keliautojo rūbais apsirengęs keleivis.
Tai buvo Skajus Tulijus, pusiau elfas, pusiau orkas ir bent trimis ketvirtadaliais įveikęs kelią iki tikro nekromanto titulo adeptas. Atsiminimai, pažadinti plaukimo monotonijos ir atminties lavinimo pratimų, vienas po kito vaizdžiai plaukė jo galvoje.

Elfo galvoje šmėstelėjo strėlė, išguidama bet kokias mintis apie tai, kaip ironiška elfui būti užkluptam pasaloje ir nušautam. Kelios piktai atrodančios juodos strėlės prie vežimų prikalė kelis jo gentainius. Beveik spėjus suorganizuoti gynybą iš aplink tako esančių medžių pasipylė – ar, įvertinus puolančių skaičių, pakrapnojo - pilki kariai. Greitai vienas elfas išsiaiškino, kad juodas kalavijas ne tik atrodo efektingai, bet ir puikiai skrodžia lengvus šarvus. Netoliese į kelio dulkes dunkstelėjo ilgaplaukė smailiaausė galva. Atgulė prie elfo, rankomis sugniaužusio strėlę, prie gerklės amžiams prikalusią beišsprūstantį šūksnį „pasala“.
Pilkieji kariai – huskarlai – kirto, dūrė, pjovė ir kitaip nuožmiai retino gyvų gurguolę saugančių elfų gretas. Šie sugebėjo gintis ne geriau, nei mėsos gabalas prieš alkaną šunį. Vienintelis elfų vadas nežuvo taip greitai, kad jo motina iš gėdos nušoktų nuo olos su šeimos ožka. Didesnis ir raumeningesnis už visus likusius, margais odiniais rūbais apsirengęs ir nuo talismanų skambantis karys visai efektyviai gynėsi nuo vienos huskarlės. Ši iš po pusę veido dengiančio šalmo vėpėsi kraupia nežmoniškų smailių dantų šypsena ir šoko karo šokį tarsi nejaustų grandelių šarvų.
Kirtis sekė kirtį, puolimas – gynybą ir štai: akimirką uždelsta, džergžtelėjimas, kraujas. Huskarlė svyro atgal pro rėžį pilve virstant žarnoms. Elfas jau sukosi ieškoti kito varžovo, bet sustojo tarsi stabo ištiktas: vidurių dvokas buvo slegiantis, stačiai paralyžiuojantis, beveik apčiuopiamas. To pakako, kad du huskarlai išsitrauktų lankus ir dvejomis strėlėmis paskutinio priešininko pečius prisegtų prie vežimo.
-Ramu! – sušuko savo dydžiu iš kitų huskarlų išsiskiriantis dešimtininkas.
-Velniava! – nusikeikė, kai silpstanti elfo ranka durklu kliudė blauzdą. Karininkas,  suėmęs kalavijo rankeną abejomis rankomis, prismeigė ilgaausį įžūlėlį - gal ir nebūtinas, bet efektingas žiaurumas. Be abejo, per ilgus gyvenimus teatrališkumą pamėgę huskarlai tai aptars prie alaus ąsočių ir mėsos dubenių tamsioje vakaro menėje.
-Pagaliau... Ramu! – pakartojo karininkas, traukdamas ginklą iš koja prispausto lavono.

Iš už medžių pasirodė dar vienas karys. Jo sunkesnius šarvus buvo nugulę maišeliai, dėžutės, rankoje keliavo krepšys, o ant nugaros pūpsojo kuprinė. Suprantamai lėtu ir atsargiu žingsniu žmogysta  patraukė tiesiai prie karininko.
- Priešas sėkmingai sunaikintas. – atraportavo šis. - Kaip ir reikalauta, turime vieną belaisvį. Mūšio metu sužeidimus patyrė tik viena karė. Tolimesni nurodymai?
- Tęskite operaciją. Aš pasirūpinsiu sužeistąja ir kaliniu. – tarė šarvuotasis. Huskarlas atidavė pagarbą ir sumaurojo ant kitų karių. Nes, kaip žinia, keiksmažodžiai ir rėkimas yra privaloma lauko karininkų darbo dalis. Ypač pas trogloditus, kurie dėl aklumo pragaišina visą meistriško  mostigavimo rankomis ir įspūdingo munduro sukuriamas įspūdį. Tuo tarpu neaiškia našta apsikrovęs karys patraukė link elfų vado ir huskarlės susidūrimo vietos.
Kiti huskarlai įsitikinu visišku elfų negyvumu ir pradėjo atidarinėti vežimų galuose esančias duris. Viduje akimis blizgino išsigandę, purviais ir kraujais apskretę žmonės, kurių sudriskę rūbai išdavė valstietišką kilmę. Kai jų akys apsiprato su pro atviras duris besipilančia šviesa, nelaimingieji keleiviai pamatė tarpdury stovintį karį: pilki, be pagražinimų šarvai leido kraujui tekėti banaliai tiesiai žemyn, juodas kardas su trupučiu prilipusios žarnos ilsėjosi už nugaros, pelenų spalvos oda užpildė visus šarvo nedengiamus tarpus. Iš po šalmo valstiečius gręžė oranžinės akys vertikaliais vyzdžiais.
Po kelių akimirkų tylaus spoksojimo žmonių išvaizda iškart pasikeitė: išsitiesė sulenktos nugaros, šypsenos išvagojo purvinus veidus, vyresnieji vaikai nustojo stengtis būti stiprūs dėl jaunesnių, šie spoksojo išplėtę akis ir varvino seilę. Seilę varvino ir rankose laimoki pypliai, bet daugiausiai dėl to, kad tokio amžiaus vaikas iš esmės yra judanti ir rėkianti ropė.
- Mes išgelbėti. Valio! – sušuko viena iš merginų, iš vežimo šokdama tiesiai ant huskarlo kaklo. Tas jau žiojos sakyt „išsipurvinsi“, bet po užpuolimo, pagrobimo ir kelių valandų purtymosi vežime valstiečių aprėdai greičiau dumblyną išpurvintų nei patirtų žalą nuo keleto elfiško kraujo dėmių. Prie kitų vežimų kartojosi panašūs idiliški laimės protrūkiai. Išlaisvintas valstiečių žiniuonis iškart puolė kiek įmanydamas rūpintis savo globotinių sveikata.
Su huskarlų dešimtininku kalbėjos kaimo vyresnysis, tvirtas vyras bardų dainų verta barzda.
- Jie pasirodė nakčia, taip greitai, kad net nespėjome susigaudyti. Dauguma buvo tik sugulę miegoti, net smuklė užsidarinėjo. – pasakojo jis apie elfišką pagrobimą. – Mes net negalvojome, kad mus čia gali užpulti. Maniau, kad pražuvom, nes kas išgelbės nuo grobiko, bijos surengusio ataką ČIA?
-Deivė – Katė mato viską, seniūne, o Giltinės nepamiršta savųjų. Niekaip nebūtume leidę pabėgti su jumis. – užtikrino didįjį ūkininką huskarlas. – Nebijokite, jumis bus gerai pasirūpinta. Na, gal dėl to melavau – mes turime tik žygio briketų ir jų, deja, užteks visiems. Vežimų mums reikės užpuolikų kūnams surinkti, tam jums teks pareiti, bet turėsite ginkluotą palydą, nestigs ir vandens. O dabar eikite pas savo žmones, nuraminkite juos. Kaime juos vėliau apklaus adeptai, tad būtų neblogai, kad jūsiškiams tai nebūtų netikėta.
- Su Katės palaiminimu, dešimtininke! – tarė ūkininkas, eidamas prie sijono kraštu murziną vaiką valančios žmonos.
- Su Katės palaiminimu, seniūne. – karininkas atsisuko į pavaldinius. – Greičiau, kraukit kol dar švieži, ne pirmą kartą viską darot, pilki padugnės!
Huskarlai rinko elfų kūnus (ir dalis), daiktus ir neceremoningai metė į nuo valstiečių ištuštėjusius vežimus. Per anksti buvo spėlioti, kodėl grobį elfai vežė vietoj daug įprastesnės voros virve surištų nelaimėlių. Kai buvę kalinių talpyklos prisipildydavo tiek, kad huskarlai tingėdavo aukščiau krauti, ant durų būdavo prilipdomas specialus antspaudas su išsaugojimo runa.
Iš viso šito šurmulio išsiskyrė šarvuota žmogysta prie pakirstos huskarlės. Šalmui gulint ant žemės buvo galima pastebėti, kad neaiškias medžiagas barstantis ant žarnų karys buvo Skajus Tulijus. Gydoma karė atsakingai keikėsi.
- Sulopyt Giltinių tarną nesudėtinga, ypač kai žinai brėžinius, - sau tarė adeptas. –Nespurdėk, moterie, ir viskas greitai baigsis.
Tiesa, per veidą dengiančią kvapią marlę tai nuskambėjo kaip „mmmm-mmmmmmm-mmmmm“. Kaip gynybinis mechanizmas baisus vidurių smarsas buvo pakankamai efektyvus, deja, ir prieš gydytojus.
Galiausiai žaizdos kraštus sujungė kraupiai atrodančios metalinės kabės. Pro jas nesmarkiai sunkėsi gydomieji preparatai. Skajus pamojavo dviems huskarlams, kuriems teko abejotina malonę sužeistąją pargabent į Kaukolės Kalvą, tada atkreipė dėmesį į elfų vadą. Šis, tarpuose tarp nirčių žvilgsnių mėtymo į užpuolikus, bandė apspjauti nekromantą.
- Tikriausiai nebūsi linkęs kalbėti, - sausai pastebėjo Tulijus. – Laimei, mano tėvas buvo toks pats šūdo pririjęs padugnė kaip tu. Iš jo paveldėjau keletą savybių, kurios padės tave partempti namo apklausai. Nieko baisaus, giminaiti, jie tavo nekalbumui pasiruošę taip, kad net pats tai įvertinsi. Kur tie mano įrankiai...
Elfas kažką sušnypštė Skajui išsitraukus pjautuvą. Šį jis pasidėjo ant žemės, šalia atgulė pilkos miglos pilnas stiklinis cilindras, didoka stiklinė talpa su nepermatomu juodu skysčiu ir odinis maišas, išsipūtęs nuo įvairių žolelių.
- Tai gal pradėkime? – tarė Tulijus ir sudaužė cilindrą. Sulėtėjusi laiko tėkmė iškreipė aplinka. Kam to prireikė paaiškėjo tada, kai suėmęs elfo plaukus nekromantas greitu pjautuvo judėsiu švariai perkirto kaklą. Gal pjautuvas ir ne idealus tam įrankis, bet daugybę javapjūčių veteranų būtų įvertinę Skajaus meistriškumą. Viena jo ranka laikė nespėjusią susivokti galvą, kita atkimšo stiklinę talpą. Pirštams nyrant į skystį Skajau veidą iškreipė pasišlykštėjimas; jis pasikarto, kai ranka kažką sugavo toje juodumoje. Greitai ore pasirodė pilkas ir čiuptuvėliais besimosuojantis... kažkas. Tas kažkas buvo greitai prilipdytas prie milžiniškos kaklo žaizdos po elfo galva ir greitai aptraukė iškreipto laiko dėka padoriai kraujuoti nepradėjusį plotą. Pilkio „nugaroje“ atsivėrė vožtuvėliai. Skajus visa junginį įgrūdo į maišą su žolelėmis ir užrišo. Huskarlams išsiskiriant ir vieniems lydint lavonų vežimus, kitiems – valstiečius, Tulijus nujojo per mišką. Laikas grįžti į Kaukolės Kalvą.