Užminuota plunksna (pradžia)

Po sunkios darbo dienos Tomas Veinikas grįžo į savo dviejų kambarių butą, kuriame gyveno vienas. Jis buvo žurnalistas, rašęs apie kriminalus. Tai nebuvo vienas lengviausių užsiėmimų ir tikrai ne pats linksmiausias, bet  šioj srityje jis buvo pats geriausias visoje šalyje. Rašydavo daugybę straipsnių pačiomis bjauriausiomis ir labai pavojingomis  temomis. Žinoma, dirbant tokį darbą draugų daug neturi. Užtat priešų tikrai neatsiginsi. Pastaruosius penkis metus jam į pašto dėžutę plūsdavo laiškai su įvairiausiais grasinimais, tačiau Tomas į juos nekreipė dėmesio.
Taigi, jis grįžo namo ir išsidriekė prieš televizorių norėdamas bent kiek atsipalaiduot. Atsidaręs šalia stovintį alaus butelį jis ėmė galvoti apie savo ateitį, kad pats laikas būtų susirasti antrąją pusę. Aišku, jam tebuvo 27 metai, bet faktas, kad gyvenime turėjo kelias moteris, kurios jį paliko būtent dėl darbo, jį labai liūdino. Tik staiga jis išgirdo skambutį į duris. Tomas atsistojo ir nuėjo prie durų. Buvo jau tamsu, o daugiabučio laiptinėje vėl buvo perdegusi lemputė, todėl visiškai nieko nesimatė. Atsistojęs prie durų jis paklausė:
-Kas ten?
Tačiau atsako nebuvo. Nusispjovęs jis nuėjo toliau žiūrėti televizijos. Galiausiai pajautęs nuovargį Tomas nuėjo miegot į savo miegamąjį, kurį pats buvo dekoravęs – žalios sienos, dvigulė lova, kuri pastoviai būna sujaukta, sieninė spinta ir dvi komodėlės iš abiejų lovos pusių. Ant vienos jų stovėjo policijos racija. Jei netyčia išgirstų apie svarbią naujieną, galėtų greit reaguoti. Užgesinęs šviesą jis užsimerkė ir po kelėtos sekundžių visiškai išsijungė.

Ryte mane pažadino šaižus klyksmas, sklindantis iš laiptinės. Kadangi buvo anksti, pamaniau, kad tik pasivaideno, todėl toliau užsnūdau. Tačiau ilgai miegot man neleido skambutis į duris. Įšokęs į kelnes ir šlepetes nuėjau iki lauko durų ir pažiūrėjau per akutę. Ten stovėjo vyriškis su kostiumu. Sudvejojęs atidariau duris.
- Detektyvas Robertas Fortauskas, - prisistatė vyriškis.
- Taip?
- Jūs Tomas Veinikas?
- Taip, tai aš, - atsakiau jam vis dar bandydamas prasikrapštyti akis, - tai kokios problemos?
- Atsiprašau, kad turėjau taip anksti jus pažadinti, tačiau jums reiktų į tai pasižiūrėti, - jis pasakė pirštu besdamas į mano duris iš lauko pusės.
Išlindau į laiptinę ir atsisukau į savąsias duris. Nuo to, ką pamačiau akys savaime atsimerkė. Nesakau, kad nupjauta plaštaka man būtų buvusi naujiena, bet tai, kad ji buvo prikalta prie mano durų, didelio džiaugsmo tikrai nesuteikė. Pirma mintis, atėjusi man į galvą buvo „Tiesiog nuostabu, net pailsėt nėra kada“.
Na, kadangi jau esu bendravęs su policijos pareigūnais, paklausiau detektyvo Roberto, ar galiu kuo padėti.
- Na, būtų gerai, kad papasakotumėt, ką  vakar vakare ir šią naktį veikėte.
- Žinot, grįžau po darbo, išlenkiau butelaitį alaus ir nuėjau miegot.
- Nebuvo nieko neįprasto? - paklausė jis pakėlęs vieną antakį.
- Na.. Taip, buvo skambutis į duris, bet buvo per daug tamsu, kad ką matyčiau, todėl neatidariau durų ir tiek. O pirmas dalykas, ką šiandien išgirdau tai klyksmas, bet maniau, kad vis dar sapnuoju.
- Na, jūs tikrai nesapnavot. Klykė jūsų kaimynė, kurią išvežė greitoji, nes pamačius tą vaizdą nualpo ir susitrenkė galvą.
Tiesiog puiki diena. Galvojau bent savaitgalį paturėsiu tokį, kai nereik knistis su nužudymais, o  va tau. Na ką, nuėjau apsirengiau ir kartu su detektyvu nuvažiavom į komisariatą.
Pirmą kartą užėjau į žmogžudysčių skyrių, kuris šiek tiek priminė per filmus matytus skyrius. Daug stalų, sujungtų po du iš priešingų pusių ir visi buvo apkrauti popieriais.
- Jūs gal kompiuteriais nesinaudojat? - paklausiau detektyvo išsišiepęs.
- Naudojamės, bet bylas visai neseniai pradėjo kelt į duomenų bazes, todėl vis dar reik kuistis po popierines bylas.
Skyriuje sėdėjo nemažai žmonių, visi buvo gerai treniruoti vyrai ir moterys, kurios galėtų lengvai suvystyti daugumą vyrukų. Taigi, atsisėdome prie detektyvo stalo, kur jis užrašė mano parodymus. Vėliau su juo šiek tiek pakalbėjome, susibičiuliavome, smagiai prakalbėjom kelias valandas apie įvairiausias žmogžudystes. Dauguma pasakytų, kad esam nesveiki, bet matyt profesinė liga. Na, kad ir kaip ten bebūtų, daviau jam vizitinę ir išvykau namo.
Pakeliui važiuodamas nusipirkau medienos glaisto, kad galėčiau užmaskuoti vinies paliktą skylę mano duryse. Grįžęs niekaip negalėjau pamiršti tos plaštakos. Ji buvo tikrai nemaža ir apaugus plaukais, todėl garantuotai vyro. Ir tikrai stambaus. Vos po kelių valandų man paskambino tas pats detektyvas. Jie rado likusį kūną. Tai buvo man pakankamai gerai pažįstamas žmogus – mano laikraščio vyr. redaktorius Jonas Rimkus. Taigi supratau, kad ta plaštaka ant mano durų atsidūrė ne šiaip sau. Kažkoks prakeiktas gyvulys nori mane pagąsdinti. Aš tiek matęs, kad tai manęs tikrai neišgąsdins ir tikrai nenuliūdins. To žmogaus ne itin mėgau. Nuvykau į nusikaltimo vietą ir viską užsirašiau, ką nugirdau kalbant pareigūnų. Grįžęs namo parašiau straipsnį ir nusiunčiau į redakciją.
Nors Tomui nužudytasis ir nepatiko, visgi visą vakarą jis jautėsi kiek prislėgtas. Galiausiai paskambino keliems savo draugams ir pasiūlė nueit į centre esantį barą išlenkt kelis bokalus alaus. Artėjant susitikimo laikui jis nusprendė pasikviesti ir pas jį apsilankiusį detektyvą. Šis, žinoma, sutiko, mat jau buvo pakankamai vėlu, darbas pasibaigęs ir po sunkios dienos jis taip pat norėjo atsipalaiduoti. Tomui patiko ta idėja, kad jis susirado dar vieną pažįstamą, kuris tikrai paskambins nutikus kokiam įvykiui. Susirinkę vyrui tris valandas prasėdėjo bare kalbėdami apie redaktoriaus Rimkaus nužudymą, kai apkalbant visas detales Tomas staiga pasakė:
- Robertai, kaip jūs sakėt buvo nužudytas Rimkus?
- Nesakiau. Kad jau paklausei, galiu pasakyt, jog ganėtinai keistai. 3 dūriai iš nugaros į inkstus. Jau po pirmojo dūrio jis galima sakyt mirė. Tačiau keisčiausia tai, kad žaizdos buvo be galo plonos. Tikrai ne peilio paliktos. Panašu kaip ylos, bet žaizdos per gilios, kad būtų yla.
- Gal peiliukas laiškam atplėšt?
- Galimas daiktas. Nors, jis nėra apvalus, o žaizdos apvalios. Tad turbūt ne.
Tomas prisiminė, kaip prieš kelerius metus jis rašė straipsnį apie vieną serijinį žudiką, kuris žmones žudydavo prisėlinęs iš nugaros. Tai, galima sakyt, buvo jo karjeros pradžia, nes tik dėl jo straipsnio žudikas buvo pagautas. Tą kart jam labai pasisekė, nes pats buvo užpultas, bet jam padėjo jo kresna išvaizda po žieminiais drabužiais, nors iš tiesų Tomas buvo stiprus ir gero sudėjimo vyriškis, kasdien namie treniruodavosi, todėl jo fizinė forma buvo gera. Užpultas Tomas išvengė mirtinų dūrių ir atpažino žudiką iš veido. Policija tada nustatė, jog tai buvo Rokas Klimantas. Jis jau buvo teistas, todėl duomenis policija turėjo.
- Robertai, ar negalėtų tai būti Rokas Klimantas? Pameni, prieš kelerius metus jis buvo pasodintas už labai panašius užpuolimus.
- Gerai būtų. Mes tave jau aplenkėm. Patikrinom jį, tačiau pernai jis buvo pats nužudytas kalėjime kameros draugų.
- Nieko sau draugai.
Pasižiūrėjau į laikrodį, jau buvo beveik vidurnaktis, todėl nusprendžiau pakuotis ir traukt namo. Einant galvoj visą laiką skambėjo kažkokia kvaila „popsava“ daina, kurios niekaip negalėjau išmest iš galvos. Tada atsidaviau tam skambėjimui ir eidamas niūniavau įsikandęs į dantis smilkstančią cigaretę. Jau buvau visai netoli namų, kai pro šalį prabėgo juodas šuo, ir atsitrenkė man į kojas. Suurzgęs jis nubėgo toliau, o aš nesupratęs, kas atsitiko nuėjau toliau. Pagaliau priėjau prie savo namų. Įėjau į laiptinę ir išsitraukiau raktus nuo buto. Įkišau raktą į spyną ir pasukęs supratau, kad kažkas negerai, mat spyna niekad netraškėdavo. Kad jau buvo vėlu ir dar buvau išgėręs pamaniau, kad tai galėtų būti tik mano vaizduotė, todėl dariau duris ir vos spėjus joms prasiverti pamačiau blyksnį ir išgirdau kurtinanti sprogimo garsą. Staiga viskas aptemo ir pajaučiau, kad kojos nesiekia žemės ir galiausiai smarkus smūgis į priešais esančias duris. Bandžiau atsimerkti, bet....
Prabudau po neaišku kiek laiko ir tebuvo matyt tik baltos palatos lubos. Galiausiai, kai vaizdas tapo ryškesnis pamačiau, kad palatoje guliu su dar trimis vyrais, kurie buvo visai apskrudę ir apibintuoti. Atėjęs gydytojas papasakojo man, kas nutiko, mat visiškai nieko neatsiminiau, kas įvyko.
- Ar labai apdegiau?
- Tiesą sakant, jums labai pasisekė, kad jūsų durys buvo šarvuotos. Jos atlaikė visą sprogimo bangą, todėl praktiškai nepadegėt. Tiesą, jums lūžo koja, ranka ir keli šonkauliai nuo to, kad durys ant jūsų užvirto. Tačiau po kelių mėnesių turėtumėt puikiai jaustis, - dėstė gydytojas.
Taigi, sveika ranka iš stalčiaus ištraukiau mobilųjį ir paskambino draugui, su kurio tada buvau bare. Jis man pranešė naujieną, kuri mane net nutirpdė.
- Tomai, pameni tą detektyvą, su kuriuo buvom bare?
- Taip.
- Tai va, prieš 2 dienas jis buvo rastas nužudytas savo bute.
- Ką? Tai kiek aš laiko buvau išsijungęs?
- Visą savaitę, brolau. Man atrodo,  kad kažkas stengiasi tave nudėt.
- Na žinai, tą aš jau pastebėjau. Kitaip manęs čia nebūtų.
Supratau, kad kažkam tikrai nepatikau, kad jis ar ji taip stengias mane prigriebt. Velniai griebtų, visi, su kuriais aš dirbu pradėjo mirt. Jaučiuos lyg kokiam Holivudo filme. Visa šita istorija mane pradėjo erzint. Kaži ar nebūsiu padaręs klaidos pasirinkęs būtent kriminalus. Aišku, galėčiau tupėt redakcijoj ir rašyt straipsnius iš policijos suvestinių, bet tai yra taip nuobodu, kad po dviejų valandų baigiu užmigt prie kompiuterio. O tokie straipsniai, kurie yra įdomūs, kelia grėsmę mano... na, turbūt galima būtų sakyt, sveikatai. Kad ir kaip ten bebūtų, tai jau tapo mano gyvenimo būdu, todėl atsisakyt to nelabai išeitų. Ir net nežinau, kur eičiau. Televizijoj nieko nesuprantu, radijuje tokių kaip aš nereikia, na o viešieji ryšiai yra tokia nuobodybė, kad geriau jau galvą į sieną daužyt. Žodžiu, nieko daugiau nelieka, tik daryt tai, ką moku daryt geriausiai.