Septyni Lašai X

          Atverti "Septyni Lašai IX"

- Kam tau to reikia žmogau? Kam? Tu atsisakei turto, teikiančio tau laisvę ir galimybes, numojai ranka į valdžią, duodančią galią ir įtaką, o dabar dar nori prarasti gamtos tau duotus ginklus? Pyktis daro žmogų stipresnį, padeda įvardinti priešus, susikaupti kovai su jais, nukreipti į juos kerštą ir sunaikinti, - karštai užgynė net susiraukusi iš susirūpinimo žiurkė. – Kaip tu žadi išgyventi šiame žiauriame ir negailestingame pasaulyje? Kovos dėl būvio pagrindinė taisyklė – akis už akį, dantis už dantį, o tu nori jos nepaisyti? Ką tu priešpastatysi tiems, kurie ateis pas tave su kardu? Kurie kėsinsis į tavo gerbūvį ir įsitikinimus? Tiems kurie skaudins ar įžeis tave? Apmaudas yra pykčio motina, o pyktis – įtūžio tėvas, ir istorija žino daug pavyzdžių, kai įtūžęs karys tapdavo nenugalimu, išguldydamas tuzinus priešų. Apsigalvok, Faustai, susimąstyk – ką darai?..

-          Tavo žodžiuose yra tik krislas tiesos, - atsiduso senis, - tačiau tik krislas. Pykčio formos labai skirtingos. Viena – pirmapradė – natūrali. Ją dažniausiai pagimdo skausmas, išgąstis, netikėtas nemalonumas. Tai trumpalaikis pyktelėjimas, tikrai veikiantis kaip momentinė gynybos forma. Tai trumpas stichinis plykstelėjimas, iki protas suvokia situaciją ir ją įvertina. Tarsi nusimušus pirštą plaktuku. Tačiau kai pyktis užvaldo protą, kai įleidžia šaknis į širdį – jis apakina ir apnuodija. Man dažnai sukildavęs apmaudas dėl savo pralaimėjimų, dėl savo netobulumo, dėl pavydo kitiems, įžiebdavo pykčio kibirkštį, kuri degindavo ir naikindavo sieloje, kartkartėmis įsiliepsnodama smurtu ir kerštu, atimdavo ir išsekindavo mano jėgas. Arba, tiesiog rusendama pagieža, smilkdavo viduje taip pragaištingai, kad pro jos dūmus nematydavau savo gyvenimo vien tik sekdamas savo susikurtus priešus. Dar blogiau, kai priešu tapdavau sau pats. Todėl aš apsisprendžiau – pasiimk pavydą, apmaudą ir pyktį – aš taip noriu ir kaip nors išgyvensiu be jų.

-          Tu labai klysti, oj kaip klysti, daktare, bet... – sunkiai šnopavo Mefistofelis, vos slėpdamas nepasitenkinimą neįprastais jam žmogaus norais. - Klientas visada teisus. Žinokis...

Žiurkė vėl pradėjo savo užkeikimų ir keisto šokio apeigas. Iš pažiūros viskas vyko kaip ir pirmąkart, tik visa tai stebinčiam Faustui pasirodė, kad užkeikimai ir ritmas buvo kiek kitoks. Ir eliksyras šiuosyk vieną po kito išspaudė tris lašus: pilkšvai žalią, purvinai rudą ir kruvinai raudoną. Padaras susiurbė juos į save kosėdamas, čiaudėdamas ir raitydamasis nuo kančios. Atsipurtęs po paskutiniojo jis atrodė gerokai  suvargęs ir susirietęs sunkiai pūtavo, po to piktokai pašnairavo į senį ir sušvokštė:

-          Gal vis dėlto sugalvotum ką nors paprastesnio? Jei jau nusprendei tapti doruoliu atsiskyrėliu, kodėl negalėtum tiesiog pasirinkti kuklią skrynelę aukso su jaukiu nameliu pamiškėje. Pasirašytume sutartėlę kokiam pusšimčiui metų ir gyventum sau. Tiesą sakant nemanau, kad ištempsi tiek nenumiręs iš nuobodulio, jei iš vis tai galima vadinti gyvenimu. Ką pasakysi?

-          Pagyvensim pamatysim – jau visai atvirai nusišypsojo Faustas. Kuo labiau kentėjo žiurkė, tuo lengviau ir drąsiau jis jautėsi. Jam netgi savotiškai pagailo savo paties nuodais springstančio velnio, bet jausmas, kad gali nors trumpam valdyti šį, jau kaip ir nebegalintį atsitraukti, įpratusį joti žmonėms ant sprando padarą, teikė seniui stiprybės. – Dar liko keletas smulkmenų, kurios mano ateities vizijoje niekaip neįsipaišo. Tai puikybė, abejingumas ir baimė. Manau, tau nebus sunku jas pašalint?

-          Nedrįsk, menkas žmogau! To jau per daug!  Tu kerti per kertinius mano įtakos akmenis! Nori būti gudresnis už velnią, daktariūkšti? Vis vien tai neišpirks tavo praeities nuodėmių ir aš mėgausiuos kai ateis mano laikas! – sukriokė ne juokais įsiutęs Mefistofelis. Jo žiurkiškas pavidalas paraudo ir pradėjo pūstis, vis didėdamas ir atvirai grasindamas Faustui grėsmingais dantimis ir botagu besivyniojančia uodega.

-          Jei jau taip sunku, tai gal tiesiog meskim  visą šį reikalą, – kiek galėdamas stengėsi atrodyti ramus, pro išgastį spausdamas šypseną, senis. – Tikrai nemaniau, kad tokiam visagaliui kaip tu, mano menki norai pridarys tiek sunkumų. Tiesiog norėčiau nugyventi tavo dovanotą kuklų laikotarpį kaip man atrodo laimingiau. Juk toks trumpas tas žmogaus gyvenimas... – liūdnai palingavo galvą, nors akyse švystelėjo paslėpta pašaipa.

Žiurkė persimainė. Akimirksniu įgavusi ankstesnį pavidalą, ji su dirbtinu nuolankumu išspaudė netikrą šypseną pertraukdama:

-          Atleisk, Faustai, atleisk - pasikarščiavau... Tu visiškai teisus – tai tavo gyvenimas ir, savaime suprantama, tu jo kalvis. Aš tik kuklus tavo tarnas, norintis padėti tau, todėl nepyk. Pasistengsiu padaryti tai, ko prašai, tačiau tai kainuos man labai daug jėgų, todėl tikrai negalėsiu duoti tau nei skatiko įkurtuvėms, o šiandienos pasaulyje prisitaikyti be apvalios sumelės bus nelengva. Oooj, nelengvaaa... – klausiamai dirstelėjo į senį velnias. Jis  žinojo daktaro polinkį į šykštumą ir slapčia vylėsi, kad šis persigalvos. Uždelsė keletą akimirkų, ir tęsė toliau:

-          Puikybė... Ir koks kvailys sugalvojo šitaip išsityčioti iš paprasčiausios žmogaus savigarbos. Pagalvok pats, Faustai, - juk galima didžiuotis tuo ką darai? Mėgautis ir rodyti kitiems pavyzdį, garsiai apie tai kalbėti ir netgi pamokyti kitus - mažiau apdovanotus, apšviesti jiems kelią.

-          Žinoma galima. Tačiau nežeminant, nesikeliant virš visų, o tiesiog atiduodant tai naudotis. O mokyti galima su kantybe, neįkyrint ir gerbiant kito nuomonę.

-          Ir kodėl gi? Juk ne visiems duota? Paprastai kažko pasiekia tik atkakliausi ir geriausi, tai kodėl neparodyt tinginiams ir vidutinybėms jų vietos? Kodėl nepasinaudoti savo pergalių rezultatais ir nereikalauti sau atitinkamos pagarbos ir įvertinimo? Kuklumas tuo ir šlykštus, kad verčia abejingai stebėti, kaip kiti čiulpia tavo sunkiai iškoptą medų. O tu juk nori atsisakyti abejingumo? – įtaigiai skeryčiojo žiurkė.

-          Nuo pat vaikystės kabarojausi per kitų galvas, bet kokiomis pastangomis siekdamas įrodyti esantis geriausiu, ir ko pasiekiau? Vieni manęs bijojo, kiti naudojosi, treti nekentė - tačiau niekas iš jų manęs nemylėjo, kaip ir aš pats savęs. Tuštuma gimdo tuštumą ir niekas nedygsta ant įkaitusio akmens, kol jo nesuvilgo atjautos ir supratimo gyvybė. Kiek kartų praskriejau ant savo puikybės virš ištiestos elgetos rankos? Kiek kartų išdaviau savo draugus siekdamas išvengti bausmės ar saugodamas savo „gerą vardą“? Kiek vakarų manęs nesulaukdavo mylinti žmona ar norintis pažaisti sūnelis, kai aš dirbdamas savo „labai reikšmingą“ darbą nebesugrįždavau namo? O mano samdomi tarnai ar laborantai, iš kurių reikalavau tik besąlygiško paklusnumo ir mokėdavau grašius? Aš netgi jų vardų dažnai nežinojau, jau nekalbant apie tai, ar jie turi šeimas, vaikus? Jie paprasčiausiai manęs bijojo, o paskui - ko ir reikėjo tikėtis – mane paliko. Gal todėl aš ir pats noriu palikti save. Palikti kaip ir buvusį gyvenimą.    

-          Na ir teisingai. Bijojo – vadinasi gerbė! Juk žmonės dažnai sako “bijok dievo”, bijo pasiutusio šuns ir perkūnijos. Bijo aukščio, ligų, mirties – ir tai natūralu. Baimė – reikalinga kaip atsargumas, kaip skydas išvengti nelaimės. Nesuprantu, kuo ji tau užkliuvo? – gudriai užsuko kalbą Mefistofelis.

-          Nemaišykime baimės su atsargumu ir saugos instinktais. Apsigyvenusi žmoguje baimė negali sugyventi su ramybe. Ji perauga tas pačias abejones, pyktį, neapykantą, broliaujasi su kalte ir nesaugumu ir kalba melu. Nenoriu nei jos nešioti, nei sėti. Aš noriu atsikratyti baimės dėl neteisumo, baimės dėl klaidų, dėl kaltės, baimės pasirodyti silpnu ir klystančiu žmogumi. Vietoj jų aš renkuosi pasitikėjimą, sąžiningumą ir atvirumą. Tenoriu drąsiai pasitikti savo likimą.

-          Tu visiškas kvailys Faustai. Tu nepratempsi nei mėnesio savo ‚išsvajotame gyvenime, – nusispjovė žiurkė ir paniekinamai nuvinguriavo prie eliksyro indo.

          Atverti "Septyni Lašai. pabaiga"