istrauka is romano ,,Prorsum“ (pirmyn)

,, PRORSUM“
                                                   
          ROMANAS  (istrauka)           
                                                               

                                         
                                                             
Prorsum –pirmyn (lot.)                           


    Ilgas valytuvas tingiai brūžina  mašinos langą. Nors gerokai įdienoję, rūkas ir nesibaigiantis smulkus lietus laiko prieblandą.,, Jei nesiliaus, bus prastas savaitgalis“, - masto Danielė žvelgdama į pilką kelio juostą. Nuobodžiaudama įjungia radio grotuvą. Melsva pakelės lenta sušmėžuoja lietuje ir sumirga užrašu,, Briuselis 132“.
-Kad nors nustotų liję, - sako balsu ir jau gailisi, jog  patingėjo žvilgtelėti į internetą koks numatomas oras. Bet grįžti taip pat nesinori, - ką veiks viena namuose ištisas tris dienas.
Ta vienatvė po išsiskyrimo su Toniu vis dar ginte gena iš namų  nors jau beveik metai kai jis išėjo
-Nepyk, man atrodo, kad taip bus abiems geriau, - pabučiavo tada į skruostą ir padėjo raktų pundelį ant komodos krašto.
Ji  žiūrėjo į jį ir neatsakė nieko. Įžeistas išdidumas nugalėjo, nors vidinis balsas rėkte rėkė,, pasilik“.  Tik likusi viena davė valią tramdytam jausmui, kuris prasiveržė valandas trukusia  beviltiška rauda. Tokia jau buvo ji, išauklėta griežto patėvio vokiečio, nuolat kartojusio:,, Tu privalai išmokti nerodyti savo jausmų. Mūsų profesijoje tai būtinybė. “ Jis, vedęs prieš keletą metų iš Lietuvos atvykusią jos motiną ir neturėjęs kitų palikuonių, priėmė įdukrą kaip nuosavą vaiką ir savo valia buvo nusprendęs jos profesinę ateitį sudėtinguose teisėtvarkos labirintuose. Danielė kiek prisimena visada privengė to gana keisto vyro, stengėsi jam įtikti. Ir nors patėvis niekada nebuvo taikęs jokios fizinės bausmės, jo griežtas žvilgsnis ir komanduojantis tonas keldavo jai tiek nesuprantamą baimę tiek pagarbą. Taigi matyt to pasekoje per eilę metų ir susiformavo dabartinis charakteris, uždarumas, tylėjimas. Danielei buvo  sunku parodyti kažkam savo tikruosius jausmus,  atvirai kalbėtis. Ir jau jokiu būdu ne su kitos lyties atstovais, nors  iš ją supančių žmonių tyliai reikalavo tiesiog visko. Išoriškai visada rami ir susivaldanti, savo viduje  nuolat slopino kunkuliuojantį emocijų vulkaną, bet nei Tonis, nei prieš jį buvę to nepastebėdavo.
Ir gal būtent dėl tokio jos elgesio, to išoriško abejingumo ir nebuvo įmanomas joks ilgesnis ryšys o nežiūrint jos tikrai nepriekaištingo išsilavinimo daug kam atrodė net gerokai nuobodi. Todėl pradžioje susidomėję jos gera išvaizda  gana greit traukdavosi ir pradėdavo dairytis į kitas, labiau,, moteriškas“.
Taigi tada išėjus Toniui ilgai verkė kol pagaliau pavargusi užmigo,  o nubudus kitą dieną malšino galvos skausmą paracetamolio tabletėmis ir vis dėl to paskambino vienintelei draugei, negalėdama pakelti vienatvės.
  -Jis išėjo… Kažkaip sunku susitaikyti su mintimi, kad viskas baigta.
  - Tikrai? Oje, tai naujiena. Kas galėjo pagalvoti. Nebandei kalbėtis?
  -Dar to betrūktų… Tikrai nesižeminsiu.
- Gal dar apsigalvos, sugrįš?
  -Nemanau. Atrodė toks savimi patenkintas. O galiausiai jei ir liktų iš gailesčio, tai vis viena nebūtų taip kaip anksčiau.
  -Na ką gi, teks kaip nors jį pamiršti. – atsakė draugė gana sausu tonu. –Ne tu pirma ne tu paskutinė. Jis juk būtent Tonis, ne šiaip kas.
  -Taigi kad teks, daugiau nieko ir nelieka, nors … bus nelengva. Tik niekaip negaliu suprasti kodėl? Juk buvo viskas taip gerai.
  -Ar bent pasakė ką? Ar buvai anksčiau ką pastebėjusi?
  -Neprisimenu... Viskas kažkaip pamažu keitėsi. Pradžioje galvojau, kad tik taip atrodo, kad  jis nori savo laisvės, susitikti su draugais. Bet palaipsniui tie susitikimai tapo vis dažnesni, o kai pasisiūliau dalyvauti kartu, tik nusijuokė:,, -Ką tu vyriškoj draugijoj veiksi? Eik pas savo drauges. “ Taigi taip ir,, vaikščiojom“ kiekvienas sau, kol galutinai išsiskyrėm.
  -Nemanau, kad ten buvo tik vyrų draugija...
  -Dabar suprantu ir aš, bet tada galvojau, kad būtent taip ir yra. Man atrodo kad jis turi kitą moterį.
  -Tu privalai  jį pamiršti, girdi? Pri-va-lai. Juk svarbu kad esi jauna, gerai atrodai. Pamatysi, tikrai ilgai neteks laukti. - guodė draugė.
  -Nežinau. Bet bent dabar apie tai negalvoju. Tonis buvo, na kaip čia išsireiškus, kitoks. Jaučiausi su juo tikrai saugiai. Supranti, manau sunku bus rasti jo... lygio. - Staiga susipranta per daug pasakiusi. - Priedo bijau vėl nusivilti.
  -Aišku, tokie kaip Tonis retai pasitaiko...  Kažkiek laiko turės praeiti. Bet vis viena koks jis bebūtų tikrai nėra vertas, kad liktum viena ir lauktum gal kada apsigalvojęs vėl sugrįš.
- Na aišku ne. Galiausiai kodėl turėtų grįžti?

Tik nors kaip besistengė jį pamiršti, dienos deja slinko pilnos vienatvės ir liūdesio.  Išbūdavo biure kol išeidavo paskutinis darbuotojas ir tarpdury pasirodydavo sargas barškindamas raktais.  Užsukdavo net į pamėgtą kavinę, kur tiek buvo su juo sėdėta, slapčia vildamasi,, netyčia“ ten jį sutikti kol pagaliau grįžusi į tuščius namus  įsistebeilydavo į televizoriaus ekraną.  Paskui drungnas dušas, tokia plačia tapusi lova ir rytui išaušus prasidėdavo viskas iš pradžių. Vienas kitas vedęs bendradarbis bandė lyg juokais kalbinti dviprasmiškais pasiūlymais, bet nesulaukę jokios reakcijos pagaliau liovėsi.  Taip ėjo dienos, savaitės, mėnesiai. Sunkiausia buvo atėjus savaitgaliui.  Tada vienatvė smelkėsi į kiekvieną ląstelę su tokiu skausmu, kad neišlaikiusi bėgdavo į gatvę ir klajodavo po didžiulį miestą kol pradėdavo skaudėti kojos, o nuovargis užslopindavo visus kitus jausmus.  Kartais jau sutemus išeidavo į didelį balkoną ir ilgai stebėdavo apšviestą miestą, praleisdama dažnai visą vakarą. O kadangi jos butas radosi dešimtame aukšte,  atsiverdavo gana plati  panorama. Žiburiams pamažu gęstant galiausiai likdavo tik keletas nors ir gana vėlų metą vis dar mirksinčių švieselių. Tad žiūrėdavo į jas spėliodama, kodėl jų gyventojai taip ilgai nemiega.  Tie paskutiniai žiburiai veikdavo kažkaip keistai ir ji įsivaizduodavo kad ten, kažkas taip pat išgyvena panašų jausmą kaip ir ji, kankinamas nemigos, vienišas, nusivylęs.
Taip ėjo savaitės. Jos jaunas kūnas reikalavo meilės, kito kūno artumo, vienatvė su kiekviena diena tapo vis labiau nepakeliama. O kadangi ją palikęs draugas buvo gana  patyręs meilės reikaluose, todėl ir sapnuodavosi naktimis jo veidas, rankos, toks mielas glėbys. Būdavo netgi ir taip, kad kartais nubudusi vidurnakty išpilta prakaito griebdavosi telefono. Taip norėjo bent išgirsti jo balsą, gal net maldauti sugrįžti, bet susukusi kelis skaičius vėl dėdavo į šalį ir pravirkdavo, vis labiau suprasdama, kad nors ir išbuvo abu kartu  gana ilgą laiką  jis tikrai jos nemylėjo. Galiausiai tas skambutis juk nieko  nepakeistų, anaiptol, tik apsijuoktų prieš jį, gal net dabartinę jo draugę, sužinotų kiti pažįstami. O tai Danielei ir būtų  labiausiai nepriimtina, ta gėda, tylus šnibždesys už  nugaros, dviprasmiškas kikenimas jai pavydinčių moterų, jos toks akivaizdus pralaimėjimas. Dabar panelė Kramer nors išliko,, abejinga“, išsaugojo savo išdidumą, nedavė preteksto apkalboms ir galiausiai neparodė koks svarbus jis buvo jos gyvenime. Juk išskyrus jos draugę taip niekas nieko ir nežino  kaip ji jaučiasi. O kartais, gal tiesiog labiau ramindama save, net pradėdavo kelti klausimą ar tikrai jį mylėjo, ar patyrė tik gerą seksą? Kodėl ji nepratarė nei žodžio, nors ir pastebėjo Tonio tokį trumpą bet vis dėl to abejojantį žvilgsnį? Tokiais atvejais jos išdidumas dažnai paimdavo viršų ir ji galiausiai nuspręsdavo, kad tai buvo tiesiog labai stiprus fizinis potraukis ir būtent dėl tos priežasties jos įžeista ambicija neleido nusižeminti prašant pasilikti. Jai tiek daug reiškęs vyras tiesiog neturėjo teisės išeiti… Bet  kaip ten bebūtų, panelei Kramer  niekada nekildavo net mažiausia mintis, kad jos elgesys ir esamos problemos, (visai galimas daiktas) yra vaikystės ir paauglystės išgyvenimų paseka. Nes ne tik patėvis,, ruošdamas ją gyvenimui“ bet ir tokia miela motulė nuolat primindavo, kad,, jos padėties moterys“ turi visada žinoti ko yra vertos?
O kas jei ne  Danielė, garsaus advokato įdukra šiam mirus paveldėjusi netgi labai solidų palikimą, nors ir laikydama tai griežčiausioje paslaptyje, net labai gerai žinojo tą,, savo vertę“.
Nors ir baigusi teisės studijas pagal patėvio norą, vis dėl to, pasirinko  daug ramesnę ir kur kas kukliau apmokamą notarės profesiją. Todėl dirbo kontoroje su kitais savo kolegomis, niekam nekrisdama į akis nei brangiais rūbais, nei išskirtiniu gyvenimo būdu, tuo pačiu kaip ir daugelis jos amžiaus moterų, giliai savyje prisiekusi romantikė, ieškodama didelio tikro jausmo, meilės visam gyvenimui. Surasdama, greit nusivildama, niekada nesusimąstydama kodėl nei vienas iki šiol pažintų vyrų nepaliko jos jausmuose gilesnio pėdsako, o kiekvienas pradžioje net gana daug emocijų sukėlęs ryšys pagaliau pradėdavo kelti nuobodulį ir baigdavosi išsiskyrimu. Gal būtent todėl, kad ji per daug gerai žinojo savo vertę? Taip, Tonis buvo išimtis. Laisvai samdomas daug  žadantis advokatas, gerų manierų, ypatingai besirūpinantis savo išvaizda, laidantis sąmojus ir pinigus, mielai laukiamas įvairiuose susibūrimuose, keliantis labai didelį moterų susidomėjimą - žodžiu pavydėtinai gera partija. Susipažinusi su juo kontoroje  pati nustebo kaip greit atsidūrė jo glėby. Gal ne tiek todėl, kad pajuto jam tą stiprią fizinę trauką, kiek dėl tokio neginčijamo jo populiarumo. Jis dirbo gretimame pastate ir ateidavo pertraukų metu. Stovėdavo ir žiūrėdavo kalbėdamas su kitais kolegomis, o nuo to žvilgsnio  Danielės nugara gausiai srūdavo prakaitas. Vėliau pakvietė ją,, parūkyti“ ir nors prieš tai ji nebuvo laikiusi rankoje cigaretės, išėjo kartu į tuščią koridorių. Jis ir vėl žiūrėjo leisdamas jai kalbėti ir šiaip jau tyli panelė Kramer tada plepėjo bet ką, nes jo tylėjimas buvo tiesiog nepakeliamas. Kodėl jis taip elgėsi? Ką galvojo, stebėdamas ją? Bet šiaip ar taip matė jos jaudinimąsi, žinojo, kad ir ji nėra jam abejinga. Gal todėl gana greit pakvietė,, puodeliui kavos“ į toje pačioje gatvėje besirandančią kavinukę, o po kartu praleisto vakaro tiesiog užėjo į jos butą. Ji nesipriešino, negalvojo, kad gal būt per greit pakluso jo norui, nepalikdama laiko atsirasti kitam jausmui. Tada Danielei atrodė, kad kitaip ir negali būti, o kad būtent jis buvo tikrai geras meilužis pirmą kartą jautėsi  laiminga. Netgi pradėjo svajoti apie bendrą ateitį, šeimą, didelį baltą namą miesto pakrašty. O kai kartą lyg tarp kitko užsiminė jam apie savo planus, Tonis neatsakė nieko. Tik ar ne nuo tada ir prasidėjo tas vis gilėjantis jo abejingumas? Galiausiai ar jautė jis jai kiek daugiau nei tai ką jaunas vyras jaučia kiekvienai patikusiai moteriai? Tada Danielei atrodė taip, bet dabar... Tik kodėl? Ir ar tikrai jie išsiskyrė, vien todėl, kad  viskas vyko tiesiog gana greit, jis neturėjo laiko jos pamilti? Todėl  susižavėjimas ir intensyvus lytinis bendravimas jaunam vyrui taip pat greit pradėjo nusibosti ir užleido vietą abejingumui? Kažin. Ji tiesiog nebuvo jo,, gyvenimo moteris“. Išvaizdi jauna notarė reiškė konkrečius ateities planus turinčiam advokatui tiek pat kiek ir prieš ją buvusios. Ji buvo  viena iš daugelio.  Bet Danielė, deja, savo nelaimei, net labai jo pasigedo. Ir jei ne vienintelio, tai bent kur kas labiau nei kurio prieš jį buvusio.
O draugė kaip ir dera gerai draugei, (nors Danielė ir stengėsi apie tai nekalbėti),  matydama jos pasikeitimą ir palaipsnį traukimąsi į save suskato ieškoti:
  - Tu neturi būti viena. - sakė pristatydama net kelis savo pažįstamus. Bet nusivylusiai panelei Kramer deja visi jie buvo kaip ir prieš juos... Na tiesiog vyrai. Todėl kiekvieną kartą  atsisveikindavo  su  atlydėjusiu prie durų slenksčio.
Taigi  jei po ankstesnių išsiskyrimų gana greit atsirasdavo kažkas kitas, dabar nors ir praėjus nemažam laiko tarpui Danielė vis dar negalėjo pamiršti Tonio tiek, kad atsiduotų kito glėbiui tiesiog iš seksualinio poreikio.
Tiesa, vienas iš paskutinių pažintų draugės dėka atrodo buvo kiek ją sudominęs. Susitikdavo po darbo tiesiog gatvėje, užsukdavo kur nors puodeliui kavos, kalbėdavosi – žodžiu leisdavo vakarus dviese. Bet visa bėda, kad jos kūnas, nors kęsdamas vienatvę nesignalizavo ir šiam vyrui jokio jausmo. Toks vis dar stiprus buvo Tonio prisiminimas. O kai jis vieną kartą pritrūkęs kantrybės pareiškė, kad tik tokia draugystė jo netenkina, abejingai padavė jam ranką sakydama:
  -Dėkoju už maloniai praleistą laiką.
Bet kodėl?  Šiaip ar taip įvyko kažkas, ko Danielė negalėjo suprasti. Ar buvo tai meilė?
Pamažu draugės,, rezervai” baigėsi ir ji nustojo,, piršliauti“.  Danielė savo ruožtu nenorėdama likti savaitgaliais tokiuose tuščiuose namuose, penktadienio popietėmis vis dažniau sėsdavo į mašiną ir pasukdavo vieno ar kito miesto link. Kelių šimtų kilometrų kelio juosta būdavo įveikiama per trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą, o naudojantis greitkeliais, lengvai pasiekdavo ir tuos, kurie rasdavosi net gana toli. Atvykusi apsistodavo iš anksto Internetu užsakytame viešbutyje, sėdėdavo patikusiose kavinukėse, gerdama nesuskaičiuojamus puodelius kavos, klaidžiodavo nepažįstamomis gatvėmis iki sutemstant o kitą dieną išvykdavo atgal. Gavusi atitinkamą išsilavinimą kaip ir dera elito šeimų vaikams laisvai kalbėjo keliomis plačiausiai pasaulyje vartojamomis kalbomis, todėl beveik visur galėjo išvengti keliaujantiems taip gerai žinomų,, komunikacijos problemų”.
Slinko mėnesiai. Ji vis dar buvo viena. Tonio nuotrauka stovėjo matomiausioje kambario vietoje ir Danielė dažnai sustojusi priešais praspoksodavo į ją gerą pusvalandį. Kažkada atsiradusi ta keista tuštuma toliau gilėjo, kol galiausiai  ir visiškai nustojo ėjusi į pažįstamų rengiamus vakarėlius o sėdusi už mašinos vairo jau kiekvieną savaitgalį pasirinkdavo vienatvę nepažįstamam mieste. Visi traukė pečiais, klausdami,, kaip sekasi“, o ji atsakydavo standartiniu,, kuo puikiausiai’’. Kai tikrumoje viskas, kas iki šiol tilpo į sąvoką,, normalu“, kas buvo taip gerai pažįstama ir įprasta vis labiau prarado prasmę. Atėjo laikas kai ji netgi sunkiai prisiversdavo palaistyti  ant palangės stovinčias gėles, o,, išgyvenusias“ pagaliau nunešė į kontorą ir perdavė ten dirbančios valytojos globai. Darbas taip vargino, jog turėdavo rimtai susikaupti, kad galėtų sutvarkyti ir taip jau negausių klientų reikalus. Kad niekas nieko neįtartų, pradėjo skųstis galvos skausmu ir,, rijo’’tabletes visiems matant, nors tikrumoje jos likdavo saujoje ar nukeliaudavo į šiukšlių dėžes. Išlipusi iš lovos ryte galvodavo apie jos laukiančią tokią ilgą dieną, o grįžusi iš darbo sėsdavo į patogų fotelį ir ilgai žiūrėdavo į sietyno metamą šešėlį ant balto lygaus lubų paviršiaus galvodama apie savo gyvenimą. Vaizdai iš praeities tingiai plaukdavo pro akis tarsi neįdomaus filmo juosta, nejaudindami, bet leisdami praeiti ilgiems vakarams. Kai jausdavosi kiek geriau  įjungdavo grotuvą ir klausydavo kažkada mėgtą, bet jau gerokai primirštą melodiją. Nors  kur kas dažniau panirdavo į drungno vandens vonią  ir plūduriuodavo ištisomis valandomis, jausdama vis labiau vėstantį vandenį. Tada vėl prisimindavo vaikystės maudynes, netoli namų esančioje negilioje upėje, ar panašioje vonioje, kurioje taip pat prakiurksodavo ištisus vakarus, o mama kas kartą primindavo, kad persišaldys. Bet ji niekada nesirgo. Augo sveika ir išdykusi. Dažnai sukurstydama aplinkinių kiemų vaikus netikėčiausiems nuotykiams. Neklaužada, nenuorama, nenustygstanti vietoje, nepažinusi jokių draudimų vieną dieną atsidūrė toli, svečioje šalyje, griežto patėvio namuose, kur viskas tapo kitaip. Kur nebuvo galima nei juoktis nei verkti, kur buvo amžinai  mokoma,, gerų manierų“, o jos kasdienybė praeidavo pagal suplanuotą dienotvarkę. Danielė nesipriešino, nes nežiūrint savo įgimto temperamento, šiaip jau buvo gana paklusni mergaitė.  Gal patėvis greit pajutęs jos charakterį ir ėmėsi tokio auklėjimo taktikos, nukreipdamas jos energiją,, naudinga“ kryptimi? Griežtumu ir muštru priversdamas paklusti. Bet šiaip ar taip jam tai pavyko. Didžiavosi ja. O kad dar ir mylėjo kaip savo dukterį pirmą kartą patyrė sėdėdama prie jo ligos patalo. Gyvendamas paskutines dienas tada  netikėtai suėmė įdukros  ranką ir su ašaromis akyse pasakė:
-Mano šaunuolė duktė. Aš taip didžiuojuosi tavimi. Manau atleisi, kad buvau toks griežtas?
Danielė tada nustebo, pasidavė jo emocijom, dėkojo patėviui už meilę, atvirumą ir aplamai viską. Bet nors ir koks keistas buvo tas apėmęs jausmas, sumišęs su gailesčiu, baime, artėjančiu išsiskyrimu, jos veidu nenuriedėjo nei viena ašara. Juk jis pats taip mokė...
Tik vėliau prie motinos karsto vėl pravirko ir verkė, stropiai šluostydama jas, lyg gėdytųsi savo skausmo.  Taigi metų metais to keisto auklėjimo dėka slėpdama savo jausmus, ji buvo tikrai tapusi tuo, kuo jos patėvis taip didžiavosi. Kuo didžiavosi ir ji pati: moterimi, sugebančia save valdyti. Gal todėl ta netikėta situacija, Toniui išėjus, ta kova bandant užslopinti tiesiog žmogiškus jausmus  kai pajuto, kad nėra tokia stipri, kokia vaizdavosi esanti ir sukėlė joje tą psichinę įtampą atvedusią į dabartinę būseną? Tik sėdėdama už mašinos vairo pasijusdavo kiek geriau ir tai buvo jos vienintelis išsigelbėjimas.
Taigi  Danielės šio savaitgalio numatytas aplankyti miestas - Belgijos sostinė Briuselis. Kelionė nebuvo tolima ir ji turėjo  pasiekti viešbutį gerokai įdienojus. Tik nesiliaujantis lietus kėlė abejonę, nes juk tikrai nemalonu vaikščioti su skėčiu. Galiausiai šį kartą prieškalėdinis savaitgalis turėjo užsitęsti net dvi pilnas dienas, taigi kur kas ilgiau nei įprasta.
Bet jos būgštavimai nepasitvirtino. Kuo labiau artėjo prie miesto, tuo labiau giedrėjo, kol pagaliau pasirodė ir saulė. Oro temperatūra sukosi apie šešis laipsnius šilumos. Viešbutis radosi pačiame senamiestyje, o langai išėjo į pagrindinę aikštę. Kambarys kaip ir kiekviename vidurinės klasės viešbutyje buvo apstatytas apynaujais baldais atrodė švariai ir jai patiko. Plati lova, stalelis, pora fotelių, televizorius, spinta, mažas baras.
Atvėrusi duris į balkoną pažvelgė į didžiulę pilną žmonių aikštę. Gyva masė judėjo, tarsi keistas žvėris, iš visų kampų aidėjo muzika. O tokios gausybės gatvės muzikantų vienoje vietoje ji dar nebuvo niekur mačiusi.
Apsivilkusi ilgą, beveik žemę siekiantį paltą Danielė lėtai ėjo siauromis gatvėmis, kurios ir nebūtų buvusios tokios siauros, jei ne kavinės, išstačiusios savo kėdes ir stalus tiesiog lauke. O nežiūrint gana žemos temperatūros čia vyravo  tikrai šiltas mikroklimatas, nes didžiuliai elektriniai radiatoriai  sukabinti virš plačių vitrinų nepailsdami tvoskė karštį tiesiog į gatvę. Todėl ten sėdintys žmonės buvo net nusivilkę paltus.
Įsukusi į vieną gatvelę atsidūrė tikroje jūros gėrybių karalystėje. Ir ko tik čia nebuvo. Prasidedant smulkiomis žuvelėmis, baigiant rausvais vėžiais, juodomis neregėmis akių sagelėmis stebinčiais nesibaigiančią praeivių virtinę. Judrūs padavėjai zujo tai pradingdami plačiuose tarpduriuose, tai vėl pasirodydami su garuojančių patiekalų kaugėmis.
Šokoladinės viliojo didžiuliais skysto šokolado fontanais, kurį galėjai ragauti vos ne stovėdamas gatvėje. Danielė žinojo, tą nepakartojamą skonį, būdinga išimtinai tik šiai šaliai, todėl buvo numačiusi įsigyti tikrai nemažą jo kiekį. O dabar ragavo  sustodama prie vis naujos vitrinos ir galiausiai nusipirko mažutę dailiai supakuotą dėželę, kad galėtų toliau mėgautis grįžus vakare į viešbutį.
Kai pagaliau vėl atsidūrė  aikštėje dairėsi nežinodama į kurią pusę patraukti. Galiausiai nusprendė eiti ratu, kad galėtų iš visų pusių apžiūrėti prabangius namų fasadus. Sustojo prie vyro sukančio kažkokį muzikos instrumentą ir laidančio sąmojus, su maža beždžionėle ant  peties laikas nuo laiko įninkančia ieškoti jo galvą ir besielgiančią taip, lyg tikrai rastų ten gausybę blusų, kas sukeldavo,, duetą“ stebinčių juoką.
Ilgiau užsibuvo prie didžiulio balto fortepijono, kuriuo grojantis išimtinai atliko tik Mocarto kūrinius. Netikėtai jos ausį pasiekė gerai  pažįstama solo saksofonu atliekama melodija. Kažkur minioje kažkas grojo džiazą. 
Danielė leidosi jos link ir netrukus tikrai pastebėjo juodais rūbais apsirengusius vyrus.  Sustojo netoliese. Du vyresni ir vienas maždaug jos amžiaus, gal net jaunesnis. Visi su,, trijų dienų“ barzdomis. Gerai susigrojusi netgi, galimas daiktas, profesionali grupė. Jai patiko jų muzika.  Todėl toliau stovėjo ir klausė.
Grojantis saksofonu buvo lieknas, juodaplaukis jaunas vyras, taisyklingo, kažkuo primenančio Mikelandželo Dovydą, veido, rudų, kiek primerktų akių (kairė nežymiai didesnė), tokio pat skvarbaus kaip,, orginalas”, net pikto žvilgsnio, vilkintis juodą storokos medžiagos švarką, apsivyniojęs kaklą kiek nubrizgusiu  juodu šaliku, nerūpestingai surištu  palaidu mazgu.  Jie grojo melodiją po melodijos, o praeiviai pastovėję kurį laiką įmesdavo į priešais gulintį atvirą dėklą  metalo monetas. Muzikantai dėkodavo kiekvienam galvos linktelėjimu.
Danielei buvo visada  kažkaip nejauku tų metamų monetų, o ir ji pati jausdavosi gana keistai duodama pinigus gatvės muzikantams. Bet tiesiog nueiti  buvo dar blogiau. Todėl pastovėjusi gerą pusvalandį išsitraukė dešimties eurų banknotą ir  pritūpusi prie dėklo dar prispaudė pinigą neseniai įsigytu šokolado paketėliu, kad  neišpūstų vėjas. Jos ir jauno vyro žvilgsniai susitiko. Bet užteko ir tos trumpos akimirkos, šiaip niekieno nepastebėtos, kad įvyktų kažkas gana keisto. Nemalonus virpulys  nubėgo jos kūnu. Danielė sutriko, skruostai plykstelėjo raudoniu. Ji lyg atsiprašydama nusišypsojo, paskui nusisuko ir greit nuėjo į šalį, vis dar jausdama į nugarą besismelkiantį jo žvilgsnį. Sustojo tik tada, kai trijulės grojamą melodiją nustelbė kita muzika.
-,, Viešpatie, kas per žvilgsnis. Netgi  galėjo priversti mane parausti. Nieko panašaus dar nebuvau patyrus. Neskustas veidas, susivėlusių plaukų kupeta ir tos akys“.
Ji  paklaidžiojo gerą valandą po įspūdingą senamiestį, pasekusi turistų grupe palietė milijonų rankų nublizgintą bronzinį reljefą, vaizduojantį gulinčią moterį, taip ir nesupratusi kodėl visi tai darė,  senu papratimu trumpam užėjo į kelias dailės parduotuves ir pagaliau vėl pasuko aikštės link, kuri vis dar buvo pilna turistų ir vietinių. Niekas nebuvo pasikeitę. Žmonės stoviniavo grupelėmis garsiai kalbėdamiesi. Atrodė, kad jie ateina čia būtent susitikti, praleisti laisvalaikio, paklausyti muzikos. Viskas buvo kažkaip,, šeimyniška“, įprasta, savaime suprantama. Vienu metu Danielė netgi kilo noras grįžti į ta pačią vietą, kur grojo džiazo trijulė, bet apsigalvojo.
  -Kokia kvailystė, - sugėdino save. – Matyt ne kas dieną pasitaiko, kad kas įdėtų dešimtinę, todėl ir žiūrėjo. Dar kartą ten eiti būtų gryniausia nesąmonė. Ir galiausiai kam to aplamai reikia?
Sustojo prie kitos grupelės, bet jų grojama muzika neatitiko jos išrankaus skonio.
Vakarėjo. Kavinių langai mirgėjo spalvų įvairove. Pajutusi lengvą alkį Danielė nusprendė vėl užsukti į žuvies gėrybių gatvę ir viename jos restoranų užsisakyti ką nors tokio iš siūlomų patiekalų. Bet kai  pagaliau ten pateko galėjo tik labai lėtai judėti į priekį, nes žmonių gausa čia dabar buvo dar didesnė nei dieną. Ji stebėjo pritemdytas restoranų sales ir sprendė kurį pasirinkti. Kartą jai pasirodė, kad yra stebima, lyg pajuto į pakaušį įsmeigtą kažkieno žvilgsnį, bet atsisukusi išskyrus banguojančią minią nepastebėjo nieko įtartino.
  -Ta mano fantazija, - sumurmėjo pati sau.
Pagaliau pamačiusi laisvą keturvietį stalą  gana didelėje patalpoje apsisprendė. Greit  atsiradęs patarnautojas pasisveikinęs atvertė rudos odos aplanką.  Danielė  užsakė ir lūkuriuodama dairėsi aplink. Prie stalų šnekučiavosi, valgė, girsnojo vyną. Niekas niekur neskubėjo. Grupelėmis ir po du, laisvi nuo darbo žmonės tiesiog leido prieškalėdinio savaitgalio vakarą. Jai buvo liūdna. Šį kartą kažkodėl nepadėjo nei nepažįstamas miestas, nei žmonių šurmulys. Jautėsi tokia pat viena kaip ir savo bute. Netgi dar vienišesnė. Gal dėl to buvo kaltos Kalėdos, kai Danielė tikrai pajuto savo beviltišką vienatvę? O gal būt ji aplamai labiausiai ir jaučiama vienišų žmonių, matant kitus besiruošiančius tai nepakartojamai šeimos šventei? Šiaip ją ir anksčiau visada keistai veikdavo ištisą mėnesį trunkantis laiko tarpas, kai mažučiai Vokietijos kaimai pasipuošę įvairiaspalviais žiburėliais tapdavo panašūs į pasaką, o kiekvieno, net ir skurdžiausio būsto langai sužibę paslaptingomis žvakelėmis ar spalvotomis girliandomis paversdavo jį tuo, kuo šiaip niekada nebuvo. Todėl sulaukusi tamsos ji dažnai sėsdavo į mašiną ir lėtai važiuodavo iš vieno kaimo į kitą negalėdama pasisotinti vaizdu. Slapčia netgi svajodavo, kad kaip būtų nuostabu, jeigu tas laikas užtruktų daug ilgiau, o už langų papuoštos eglutės neatsidurtų taip greit išmestos į gatvę. Kalėdos  visada primindavo jai kažką labai gero, svarbaus, gal net svarbiausio. Taip, tolimą vaikystę, kai nekantraudama laukdavo kada tėtis pagaliau pasirodys tarpdury su didžiule egle ant peties. Nuo jos pakvipdavo visas kambarys, o įstatyta į geležinį trikojį ir užimdama visą kampą ji atrodė tarsi svečias atėjęs iš paslaptingo miško kartu sutikti taip ilgai lauktos šventės. Puošdavo ją ištisą dieną ir baigdavo tik suskambus varpams, kviečiantiems į vakarines pamaldas. Paskui eidavo jų mažutė šeima per girgždantį sniegą į netoliese esančią bažnyčią, kuri jau iš tolo pasitikdavo nušviestais langais ir plačia durų anga. Danielė žingsniuodavo tarp tėvų įsikibusi į kiekvieno ranką ir atrodė net oras tvyrodavo prisipildęs meilės,  gero jausmo, kažko paslaptingo ir labai svarbaus kiekvienam žmogui. Taigi gal būt nuo tada, to laimingos vaikystės laiko, ir išliko tas nepaaiškinamas ilgesys? 
Todėl dabar sėdėdama už tuščio stalo ir stebėdama ją supančius žmones turėjo pagaliau pripažinti, kad  jos vienatvė peržengė visas ribas, kad visai galimas daiktas, netgi tuoj, tuoj pravirks, nesulaukusi net užsakyto patiekalo visiems matant ir teks išeiti, nes bus nepatogu atkreiptų žvilgsnių. O kad tai gali įvykti  su kiekviena minute vis mažiau abejojo. Jai buvo taip gaila savęs,  tik savęs, nes Danielė staiga pajuto, jog nebėra stipri, bet visų svarbiausia  abejinga viskam kas iki šiol atrodė taip svarbu JOS tokiame pavyzdiniame gyvenime. Ir tas žinojimas kėlė baimę. Ji VIENA.  Netgi kalėdų išvakarėse ji viena. Kam ji aplamai reikalinga? Ką domina jos mintys, nepriekaištingos manieros, išsilavinimas, turtas, jos ilgesys, jos… vienatvė? Ji nekenčia savo darbo, savo tuščio buto, savo įgrisusios kasdienybės, kai nebelieka jėgų niekam kitam kaip tik sėdėti kampe ir laukti kad kažkas įvyks tiesiog savaime, kažkas gero, kas išves iš tos nepakenčiamos būsenos. Bet laikas praeina ir niekas neįvyksta  o apėmęs jausmas toliau smelkiasi į kaulus ir atrodo grasina privesti prie išprotėjimo ribos. Gal ji JAU išprotėjus? Tik ar gali žmogus pats įvertinti savo psichinę būseną? Kažin…Bet ką daryti? Aišku jei,, jos ratui” būtų žinomos panelės Kramer net labai neblogos finansinės galimybės tai gal ir Tonis nebūtų išėjęs. Bet juk Danielė visada taip norėjo tikro jausmo, būti įsitikinus, kad yra tiesiog mylima. Ji pati, ne jos pinigai. O gal būtent  tai ir buvo klaida? Juk kas jei ne būtent pinigai valdo pasaulį? Jos pasaulį. Ech ką čia jos. Visą pasaulį. Kas jei net ir pačios primityviausios moterys susilaukia didžiulio dėmesio vien todėl, kad yra turtingos? Kaip ji nekenčia savęs, savo silpnumo. Danielė taip norėtų... Bet ko ji norėtų? Ar turi ji aplamai kokių norų išskyrus tą vienintelį, kad Tonis sugrįžtų? Bet jis negrįš. Jos širdis jaučia tai.  Na ir po perkūnais tą Tonį. Nusipirkti už pinigus… Būti kartu su vyru nors ir mylimu bet nemylinčiu ar tai išeitis? Ne, tikrai ne. Bent jau ne jai. Tik ar aplamai verta gyventi? Šis klausimas paskutiniu metu vis dažniau sušmėžuoja jos mintyse. Juk taip paprasta pasukti vairą važiuojant greitkeliu...
Trumpam apėmęs pyktis prasklaido susikaupusias ašaras. Ji tokia pavargusi.
  -Siūlau vakarieniauti kartu. - pasiekia ausis žodžiai  tariami gana taisyklinga vokiečių kalba.
Danielė automatiškai pasisuka į kalbančio pusę ir krūpteli iš netikėtumo. Priešais stovi ne kas kitas bet būtent jis,, Mikelandželo Dovydas“ gatvės muzikantas, o tos pačios rudos akys vėl žvelgia į ją tiesiog hipnotizuodamos. - Labas. Aš Michaelis. – be ceremonijų ištiesia ranką ir nelaukdamas jos sutikimo sėdasi prie stalo.
  - Daniela, - ji abejoja ar aplamai turi kalbėtis su šiuo nepažįstamu vyru, kęsti jo blogas manieras. Kas per akiplėša. Nieko sau.
  -Danielė? Gražus vardas. Man patinka. Gali vadinti mane Michu. Ką veiki Briuselyje?
  -Atvažiavau praleisti savaitgalio. Tiesiog šiaip sau. – ją toliau trikdo jo familiarumas. Bet ignoruoti tylėjimu taip pat kažkaip nepatogu. Kodėl jis taip elgiasi? Na aišku, ko norėti iš gatvės muzikanto. Be gražaus kūno ir savo muzikos juk nieko daugiau ir neturi.  Galiausiai ar  ne kiekvienas vyras naudoja,, asmeninį“ ištreniruotą būdą,, užkabinti“ patikusią moterį? Ir kiekvienas atlieka tai griežtai pagal individualų,, lygį“. Danielė tai žino.  O bene patį keisčiausią jai buvo tekę patirti prieš gerus porą metų, kai  laukiant draugės kažkurioje apytuštėje miesto kavinukėje prie gretimo stalelio sėdintis pusamžis vyras gana garsiai prakalbo telefonu apie neatvykusią į susitikimą kandidatę sekretorės vietai gauti. Paskui netikėtai kreipėsi į ją, ar nebūsianti būtent ji ir pokalbis prasidėjo. Tada atėjusi draugė išsivedė Danielę ir keistai užsimezgusi pažintis tuo baigėsi.  Atrodo nieko ypatingo. Gerai atrodantis verslininkas ieško sekretorės. Taip, visai gyvenimiškas atvejis  jei visai atsitiktinai praėjus mėnesiui nebūtų  vėl jo sutikusi. Taip pat kavinukėje, taip pat kalbantį tuos pačius žodžius, taip pat telefonu, tik jau kalbinantį kitą: jauną ir gerai atrodančią moterį. Net ir,, neatvykusios sekretorės“vardas buvo tas pats: Klaudija. Tada atokiau sėdinti Danielė liko tik stebėtoja. Vyras jos neatpažino.
Bet kaip ten bebūtų koks galiausiai skirtumas? Šis bent jau  atviras, nevaidina to kuo nėra, nors ir gana ... primityvus. Kita vertus  ar nenusibodo jai toks tiesiog vemti verčiantis nepriekaištingas jos gyvenimas?  Gal taip vis dėl to geriau nei vienai? Mažutis,, nuotykis“ nepažįstamam mieste ir bendrai praleistas vakaras juk niekuo neįpareigoja. O galiausiai  jie niekada daugiau nebesusitiks. Ir kas svarbiausia jos draugai niekada nesužinos apie tai. Todėl Danielė galutinai apsisprendžia ir prisitaiko: – Šauniai groji. Man labai patiko.
  -Ačiū.,, Saksas“ mano gyvenimas. Reiškia neturi ką veikti? Kaip ir aš...
Jis stebi ją ir šypsosi.,, Savaitgalio?  Aha. Kas važiuos praleisti savaitgalio, ir dar tokio, vienas? Reiškia viskas aišku. Jis neapsiriko. Konkurento nėra.,, Faina”  paukštytė. Taigi vakaras mūsų. Ir turbūt ne tik... vakaras? “
Michaelis buvo, kaip pats save vadino,,, laisvas menininkas“. Baigęs aukštesnę saksofono klasės mokyklą,, nepaleido iš rankų“ savo mėgstamo instrumento, bet užsiimti kažkuo rimtu  neketino. Užsidirbdavo vieną kitą pinigėlį grodamas,, knaipėse“, laidotuvėse, gatvėje. Kartais paimdavo kelias pamokas norintiems pramokti groti saksofonu, bet greit tapdavo nuobodu ir vėl atsidurdavo gatvėje. Pasitikintis savimi, nesukantis galvos kas bus rytoj, sulaukęs dvidešimt trijų vis dar gyveno tėvų namuose  gaudamas pilną išlaikymą. Grojimas aikštėje buvo jam, kaip ir kitiems panašiems į jį savaime suprantamas dalykas. Svarbu tarp žmonių, matant naujus veidus stebint,, gyvenimo upės tėkmę“. O kur geriau galėjai ją stebėti jei ne gatvėje. Žodžiu buvo savarankiškas, uoliai praktikuojantis,, laisvą gyvenimo būdą“, nesileisdamas savęs niekam,, prisijaukinti“ ir neturintis  jokių konkrečių ateities planų. Šiandiena aikštėje netikėtai pastebėjo šviesiaplaukę jauną moterį, kuri  stovėjo viena gana ilgai klausydama JO muzikos. Ir kuo ilgiau ją stebėjo, tuo labiau ji jam patiko. Kodėl? Būtų negalėjęs atsakyti. Kažkas tiesiog vertė į ją žiūrėti. Bet ji, atrodo, jo nematė. Klausė grojamų melodijų ir susimasčiusi žiūrėjo sau po kojomis, ar kažkur tolyn pro minios galvas. Tik kai dėjo į instrumento futliarą popierinį banknotą  prieš nueidama, jam pagaliau pavyko,, sugauti“ jos žvilgsnį.
O kai priedo staiga susidrovėjusi nuskubėjo, ir kilo mintis, kad būtų gerai susipažinti. Todėl pamojo netoliese besisukiojantiems  pažįstamiems berniūkščiams, taip pat, kaip ir daugelis vietinių gyventojų, leidžiančių dienas aikštėje ir paliepė pasekti. Kai šie sugrįžę po kurio laiko pasakė, kur ji sustojusi, jis nebegaišo laiko:
  -Aš einu, šiai dienai pakaks.
  -Kur susiruošei?
  -Dar nežinau. Noriu su kai kuo susipažinti. Susitiksim vėliau restorane - mirktelėjo susižerdamas į švarko kišenę saują monetų.
  - Aha. Ar tik vėl nenusimato karšta naktelė? Kada konkrečiai susitinkam?
  -Bus matyt. Aš jus susirasiu. Arba jūs mane.
-Mes būsim pas  Johaną, visą vakarą, kaip visada.
-Gerai. - nuskubėjo neatsisukdamas.
-Vėl naujas nuotykis? Niekaip negali nustygti vietoje. - nepiktai pasakė vienas iš grojusių žiūrėdamas pavymui. - Įdomu kas šį kartą?
-Aha, jis jau toks, mūsų Miha.
Atėjęs į nurodytą vietą  kurį laiką stebėjo jį taip netikėtai sudominusią moterį:,, Atrodo tikrai viena. Ojojoj kokia rimta, rodos netgi liūdinti... Taigi pabandysim pralinksminti. Tokia švarutėlė, moteriška. Tikrai saldi mergytė. Aha, tikrai jos noriu. “
Taip nusprendęs ir priėjo prie Danielės stalo. O ji atrodo buvo taip pat nieko prieš su juo susipažinti. Reiškia viskas tvarkoje. Pradžia net labai gera. Michaelis buvo įsitikinęs savo pergale.
-Tai mano mėgstamiausias instrumentas. - nuleidžia negirdom jo pastabą Danielė.
-Šaunu. Kaip sakiau, mano taip pat.
-Kaip išmokai?
-Tėvas  buvo pirmasis mokytojas. Jis dirbo geležinkeliečiu. Turėdamas laiko sėdėdavo ant tuščio prekinio vagono krašto ir grodavo. Aš dažnai jį ten lankydavau. Pastebėjęs, kad domiuosi pradėjo mokyti, o po kurio laiko galėjau groti geriau už jį. Taip ir prasidėjo. Dabar neįsivaizduoju kuo kitu galėčiau užsiimti.
-Mačiau, kad esi jį įsimylėjęs, kai klausiau tavo grojimo.
-Sakai matei? Mat kaip? O aš visą laiką  galvojau, kad manęs nepastebi. Žiūrėjai kažkur į šalį. Kaip pasirodo  galima kartais apsirikti... – kiek teatrališkai  sulinguoja galva.
Danielė nusijuokia.
-Galiu išmokyti ir tave groti. Patikėk, tai visai nesunku. - netikėtai pasiūlo ir žiūri prisimerkęs.,, Kaip greit jis... Kodėl? Ar jos elgesys duoda pagrindą? O gal ji per daug reaguoja į dalykus, kurie tam tikrose žmonių grupėse suprantami ir priimami visai kitaip? Juk jis tik gatvės muzikantas, mūvintis nučiurintais džinsais, apsimuturiavęs daug blogo oro mačiusį  šaliką, visai nepanašus į visada kostiumą vilkintį ir brangų kaklaraištį ryšintį Tonį, visada pasitempusius jos kolegas.  Bet galiausiai koks skirtumas ką jis apie ją galvoja? Danielė nori tiesiog su kažkuo bendrauti. O juk iki šiol su šios rūšies vyrais jai ir neteko …susipažinti. Įdomu koks jis? Taigi praleis su šiuo keistoku tipeliu vakarą, hm, naktį… ir atsisveikins.  Ji tiesiog per ilgai buvo viena. Tad kodėl nepasimėgavus niekuo neįpareigojančiu seksu? “
-O jei aš neturiu tam gabumų? – šypsosi koketuodama.
-Bet pabandyti galima? Nes  niekada negali būti tikras kol nepabandai.
-Ir kaip tu tai įsivaizduoji? Juk aš negyvenu šiame mieste.
-Na ir kas. Jei  nori gali gyventi pas mane. Turiu visai nemažą kambarį.
Dabar ji neišlaikius nusikvatoja.
-Aš visai rimtai. – suraukia kaktą Michaelis.
-Labai ačiū už pasiūlymą. Gal keičiam temą?
-Gerai, keičiam. Kada pradedam mokytis?
-Šįvakar tikrai ne.
-Sutinku. Reiškia rytoj?
Ji vėl juokiasi. Pasirodo patarnautojas ir Danielė nustemba, kad ir jos netikėtam ir nieko nespėjusiam užsakyti stalo svečiui  padedamas lygiai toks pat patiekalas.
-Sveikas Micha.  Kaip tavo kelionė?
-Tikiuosi greit.
-Kiek laiko pradingsi?
-Neturiu supratimo. Manau ilgam.
-Linkiu jums abiems gero apetito, - nuskuba prie kito stalo.
-Ei, mūsų vienodas skonis!  Tai štai kodėl pasirodei man simpatiška.
-Bet iš kur jis žinojo? Juk neužsakei? – stebisi Danielė.
- Aš su draugais dažnai čia lankausi. Visada imam tą patį. Visi pažįstam vieni kitus. Kartais ir pagrojam.
-Apie kokią kelionę jis klausė?
-Ach nieko. Esu numatęs kuriam laikui išvykti.
Danielė pajunta, kad jos naujasis pažįstamas nenori apie tai kalbėti, todėl toliau neklausia. Galiausiai kaip jis gali apie tai pasakoti moteriai, su kuria  ką tik susipažino ir ... Juk būtų tiesiog nemandagu jau dabar duoti suprasti, kad  jų pažintis baigsis trumpu, nors ir gana romantišku kalėdinio savaitgalio  nuotykiu. O ir Danielė atvyko čia tiesiog prasiblaškyti. Taigi abu nori to paties. Šaunu. Jos ir neturi dominti jo gyvenimas. Šis vyrukas nepriklauso jos pasauliui, šiaip ar taip liks tik gražus  prisiminimas. Ar gali būti kitaip?
Taigi šnekučiuodamiesi taip, kaip būdinga tik susipažinusiems, kalba apie miestą, muziką, žodžiu apie viską ir apie nieką, pamažu, vieną po kito dorodami rausvus vėžius.
-Na prisipažink, kodėl  nusprendei sutikti Kalėdas būtent Briuselyje? Buvai su kuo nors susitarus ir ...?
  - Ach, matau nenori patikėti?  Be reikalo. Tikrai negalėčiau pasakyti kodėl čia. Gal, kad jau kartą esu buvusi, prieš daugeli metų ir atminty išliko būtent ši aikštė?
Bet jam neužtenka jos atsakymo,  nors ir neabejoja kuo baigsis šis vakaras. Kažkas verčia jį sužinoti daugiau apie šią moterį. Michaelis stebi ją ir bando atsakyti į varginantį klausimą: kuo ji jį taip traukia? Gal, kad nepanaši į jo iki šiol pažintas: ilgas paltas, švarkelis, jokių papuošalų, atrodo netgi kiek vyresnė? O gal tai buvo jos reakcija  aikštėje kai jų akys susitiko? Kažin? Na nesvarbu. Tik viena kas tikrai aišku, kad  kuo ilgiau jie kalbasi, tuo labiau ji jį domina:
-Taip, bet viena? – vėl žiūri primerkęs akis. Danielė dvejoja.,, Koks jo reikalas? Kodėl turi aplamai ką nors sakyti, aiškintis? Nors kita vertus kodėl ne? Ar ne geriausias būdas,, išsilieti“ ir yra  atsitiktini klausytojai, kurių vėliau niekada nesutiksi?,,
  -Aš jau gana seniai leidžiu savaitgalius vykdama į kokį nors miestą. Tai tapo įpročiu. Gal ir atrodo keista, bet tiesiog viskas kažkaip nusibodo, neteko prasmės. Darbas kontoroje taip pat nėra labai romantiškas...  Tos kelionės prablaško. O kad viena …nežinau, manau, kad paprasčiausiai nesu sutverta rimtam ryšiui. Visos buvusios pažintys anksčiau ar vėliau baigdavosi išsiskyrimu.
  - Kaip ir mano… Kada baigėsi paskutinė?
Tokio tiesaus klausimo Danielė vis dėl to nesitiki.,, Oje, vyrukas tikrai nežino ką reiškia geros manieros. “
  -Kodėl turėčiau atsakyti?
  -Viskas aišku. Penki metai tikrai ilgas tarpas. Užjaučiu.
  -Ne penki, o tik nepilni du! – įsižeidžia – Ir nereikalinga jokia užuojauta...
Jis tyli ir šypsosi. Danielė staiga susivokia, kaip buvo išprovokuota.
  -Och...
  -Nepyk, norėjau tiesiog sužinoti. Man svarbiausia, kad niekas netrukdytų tau mokytis groti... Juk manau sutiksi, kad negaliu tiesiog šiaip sau investuoti savo brangaus laiko ir negauti rezultatų?
Dabar Danielė nustemba kaip nepriekaištingai jos naujasis pažįstamas išsakė savo mintį, o gal net tikrąjį ketinimą jos atžvilgiu. O jo kelionė? Nors kas jį žino?  Pasirodo ne toks jis ir netašytas. Tik vaidina klouną. Įdomu, įdomu... Bet greičiausiai tai tik noras sukurti iliuzija, kad ji jį tikrai domina. Galiausiai ar ne kiekvienas vyras spaudžiant kelnėms skuba pažadėti,, amžinai“ kai tikrumoje ta sąvoka daugeliui apsiriboja jei ne viena naktimi tai bent keliais mėnesiais? Gerai tegu laiko ją naivuole, Danielei tai kažkodėl netgi patinka.
Bet nuo tos minutės jos nuomonė apie naują pažįstamą  vis dėl to kiek pasikeitė.
Šypsosi atsakydama į jo šypseną. Kurį laiką abu tylėdami žiūri vienas į kitą. Pagaliau jis ištiesia ranką ir suspaudžia jos pirštus savo saujoj:
-Sakai, savaitgalius praleidi kelionėje? Tikrai labai gera idėja.  Bet ar tau nekilo mintis vieną dieną tiesiog spjauti į viską ir leistis į ilgesnį kelią kur akys veda?
-O taip, taip, žinoma. Kas iš mūsų neskaitė,, Guliverio kelionių“, kas vaikystėje neprisiekė užaugęs taip pat,, išnaršyti pasaulį“? Bet tai deja neįmanoma.
-Kodėl?
-Kodėl? Na kas liečia mane,  mano darbas, pažįstami. Ir aplamai. Viską mesti ir leistis nežinia kur? Tai tiesiog nerimta. Net negaliu įsivaizduoti. O tu?
-Aš? – patraukia pečiais išvengdamas tiesaus atsakymo. - Taip, tai tikrai ne taip paprasta. O kai dar pagalvoji ir apie visus kelionės nepatogumus... Na bet bent jau pasvajoti  juk galima?
-Pasvajoti galima apie daug ką…
-Tik tu niekada tam nesiryžtum?
-Tai jau tikrai ne.

-Aaa, štai kur įsitaisei! O mes laukiam ir galvojam, kur taip ilgai pradingai? – prie jų stalo stovi kiti du muzikantai. - Ar galim prisijungti?
-Savaime suprantama, kas per klausimas? Mano nauja draugė –Danielė.  Mano kolegos. - supažindina Michaelis ir abu vyrai paduoda jai rankas. Netrunka pasirodyti ir patarnautojas:
- Sveiki. Gal pagrotumėt?  Bent kokį pusvalandį?
- Gerai. Galim ir ilgiau. Tik pirma atnešk ko užkąsti.
- Jau einu, - nuskuba tarp stalų.
Michaelis palinksta prie jos ir sušnibžda į ausį:
- Tu juk nebūsi prieš, jei paliksiu kuriam laikui vieną?
-Kodėl turėčiau?
-Bet prižadėk, kad neišeisi.
Danielė tyli.
-Aš rimtai. Vėliau parodysiu tau miestą... pasivaikščiosim. Na?
-Prižadu.
-Žinok  grosiu tik tau...

Kai vyrai nueina ant neaukštos pakylos patarnautojas atneša jai karšto šokolado.
-Kad turėtumėt ką veikti. – draugiškai nusišypso ir prisėda šalia. - Michaelis geriausias saksofonistas kurį pažįstu. Tikrai. Tai mūsų visų nuomonė.
Ji taip pat jam šypsosi. Patalpą užpildo melodija –saldi kaip belgiškas šokoladas. Svečiai nuščiuvę klauso. Michaelis groja nenuleisdamas nuo jos akių. Tas tiek daug sakantis žvilgsnis... Netikėtai Danielė pajunta ją apėmusį labai gerą jausmą. Vienatvė pasitraukė. Ji tapo dalimi šio restorano, šios muzikos, į ją žiūri kažkieno  neabejingos  akys. Ir visai nesvarbu, kad tai tik trumpalaikė pažintis. Jos romantikos užtektų net kelioms, jau buvusioms, su  pažįstamais ar supažindintais. Ji visai kitokia, nauja ir dar nepatirta, verčianti netgi pamiršti, kad tai tik tuščia iliuzija. Bet, kita vertus, kas galiausiai žino, kokius netikėtumus ruošia rytojus kiekvienam iš mūsų? Kas gali būti tikras, kad ta vadinama vienokia ar kitokia,, iliuzija” vieną dieną ims ir netaps kažkuo konkrečiu? Tiesa šių akių savininkas nenešioja rūpestingai išlygintų kelnių, nekalba apie biržos svyravimus, laimėtus teismo procesus ir gautą,, procentą“, o gyvena šia diena, keistokai besielgiantis, gal net kiek kvaištelėjęs muzikantas, atrodo tikrai gerai įvaldęs šį instrumentą ir nežiūrint to vis viena grojantis gatvėje. Bet koks skirtumas? Svarbu, kad būtent jis sugebėjo išblaškyti jos blogą nuotaiką, sudominti, privertė juoktis ir net galvoti apie mažutį meilės nuotykį. Danielė žiūri į jį vis labiau jausdama kaip išdavikiškai atslenka mintys, kada ji  priglus prie jo, arti, arti, o tos pačios rankos, dabar laikančios žvakių šviesoje žvilgantį instrumento korpusą, glostys jos pečius, vels plaukus... Ji žino, kad tai įvyks dar šį vakarą. Juo labiau kad  ir Danielė to nori. Jos vienatvė per ilgai užsitęsė.
  Michaelis groja ir taip pat stebi naują pažįstamą pasinėręs tik į jam vienam žinomas mintis. Svarsto, sprendžia, abejoja. Ji tikrai nepriklauso,, jo pasauliui“, (tame ir visa esmė), bet žavisi jo muzika. Bent jau tiek. Kuo baigsis šis vakaras ir jis neabejoja. Tik kiek laiko truks jų pažintis, gal net draugystė? Ech, koks skirtumas? Juk ne tai dabar svarbiausia. Taip, ne tai, bet tas keistas jausmas…iš kur jis?  Viena, kas tikrai aišku, Danielė jam net labai patinka. 
Pagaliau plojant svečiams jie grįžta prie stalo.
-Nors jie ir ploja, bet aš grojau tik tau, - vėl šnibžda Michaelis palinkęs į jos pusę.
Danielė šypsosi. Jo balsas toks viliojantis, keliantis gerai pažįstamą virpulį.
-Žadėjai man parodyti miestą...
Jis supranta jos mintį:
-Būtinai. Ir tuojau pat, - stveria už rankos, - eime.
-Išeinat? Kada susitinkam?
-Rytoj. Aš jus susirasiu.
-Tikrai? - Užuomina aiški.
-Nepažadu...
Naktis vėsoka, bet jie to nejaučia. Eina susikibę už rankų siauromis gatvelėmis, apžiūrinėdami spalvingai pasipuošusius namų fasadus. Jis pasakoja, apie viską kas jo šalyje kuo nors susijęs su  šia švente ir aišku apie jų gatvės koncertus grojant kalėdinę muziką. Abu kalbasi mažai kreipdami dėmesio į temą, nes jiems tiesiog malonu kalbėtis, būti kartu, eiti šalia vienas kito. Laikas nuo laiko sustoja prie vitrinų ir,, sprendžia“ kurią ten rodomą prekę mielai įsigytų, skaičiuodami,, taškus“ kada nuomonės sutampa o kada ne. Gatvės žibintų šviesoje jų kūnai meta ilgus šešėlius. Michaelis  bando juos peršokti kai šie tampa patys trumpiausi ir ji tiesiog savaime paseka jo pavyzdžiu. Šokinėti per savo šešėlį? Danielei netikėtai šmėsteli mintis, kad taip dar nesielgė nei vienas jos iki šiol pažintas vyras. Pasisėdėjimai kavinėse, koncertų ar teatrų salės,  diskusijos prie išstatytų eksponatų, nepriekaištingos manieros. Ar ji aplamai kada nors bandė peršokti per savo šešėlį? Na aišku kad ne. Bet gal?.. Och!? Ar tada, kaskart eidama į kalėdines pamaldas su tėvais ir laikydamasi už jų rankų nešokčiojo tokiais pat dideliais šuoliais jų pakeliama iš abiejų pusių? Taip, tikrai. O štai dabar Michaelis grąžino ją į vaikystės prisiminimus, tarsi mažas berniūkštis šokčiodamas ir išdarinėdamas juokingus judesius. Negana to, priversdamas ir Danielę taip elgtis. Bet kas keisčiausia, kad užuot pasipriešinus ji taip pat striksi kvatodama visa gerkle. Ką pasakytų jos pažįstami, Tonis? Paklaustų ar,, viskas gerai? “. Ir ji liautųsi, pasijutus nejaukiai, o gal vis dėl to atsakytų,, aišku, juk tai taip linksma“? Ne, TEN ji būtinai išlaikytų  geras manieras, išliktų tuo, kuo visada buvo, susivaldanti apgalvojanti kiekvieną žingsnį, bijanti apsijuokti, sekanti etiketu atitinkančiu jos padėtį. Bet dabar Danielė yra ČIA, svetimam mieste, kur jos niekas nepažįsta, kur niekieno nedomina nei jos elgesys nei kas ji tokia. Taigi čia ji gali sau leisti tai, ko niekada neišdrįstų ten todėl ir strykčioja sau toliau, kai staiga Michaelis ją sustabdo:
-Šššš. Stop. – Paslaptingai apsidairo ir tempia į tamsią tarpuvartę.
-Kas atsitiko? – išsigąsta ji.
-Eikš, turiu tau kai ką parodyti. – veda siauru praėjimu tarp aukštų sienų kol pagaliau atsiduria mažame vidiniame kieme. Dviejų aukštų namas atrodo negyvenamas. Dideli langai su apšiurusiomis langinėmis po du iš abiejų įėjimo pusių. Pora laiptelių pereinančių į platoką ovalinę terasą prieš duris ir mažas balkonėlis virš jų. Erdvus kiemas grįstas akmenimis, įsispraudęs tarp aukštų gretimų namų, apaugusių amžinai žaliuojančiais vijokliais.
-Na, ką pasakysi? - klausia pašnibždom.
-Oh? - Danielė negali nuslėpti savo nustebimo. – Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad  per tokį siaurą praėjimą galima patekti į tokią romantišką oazę.
-Tau patinka?
-Taip. Atrodo tikrai įspūdingai. Tas jo senumas, langinės. Tiesiog nežinau. Bet kažkas jame ... na kažkas verčia į jį tiesiog žiūrėti. -  Ir tik dabar pastebi, kad jei ne virš praėjimo kabantis didžiulis žibintas, kieme būtų visiškai tamsu.
-Tikrai? – Michaelis suima rankomis jos pečius, stovi priešais visa puse galvos ją praaugęs.
-Taip.
-Ei? - atsargiai pabučiuoja į lūpas. Paskui dar ir dar kartą. Ji nesipriešina. -Eime į vidų?
-Ką? – nesupranta ji.
-Eime, nebijok, aš turiu raktą. Tai mano senelio namas. Praleidau jame savo vaikystę.
-Tai jis negyvenamas? – nustemba. –O kodėl mes kalbam pašnibždom?
-Ššš, - užima delnu jai burną ir apsidairo. -  Čia pilna vaiduoklių. Jie viską girdi ir labai nemėgsta, kai kažkas sako, jog name niekas negyvena... Eime. – nepaleidžia iš glėbio. Danielė dvejoja, nors ir jaučia, kad atsisakydama sugadintų visą romantiką. Galiausiai jis ne be reikalo atėjo būtent čia. O ji taip pat nori jo meilės. Nors kita vertus, ar tikrai reikia taip aklai pasitikėti? Juk jo visai nepažįsta. Galiausiai yra saugus, patogus viešbutis...
Tarsi atspėjęs jos mintis priduria:
-Negi manai, kad galėčiau tave nuskriausti? Prisipažįstu, nors ir esu,, psichas“, bet nepavojingas. Aš tik noriu tave mylėti. O juk ir tu manęs nori, matau iš akių.
Danielę vėl glumina jai taip neįprastas Michaelio tiesumas. Bet galiausiai  jis teisus.
-Gerai. – nusileidžia. - Eime. 
Durys trumpai girgžtelėjusios atsidaro ir nosį pakutena tas taip būdingas negyvenamų patalpų kvapas. Kažkoks specifinis, tuščias, ne pelėsio, o būtent ano praėjusio laiko. Baigiančio išblėsti, kai tik labai jautri uoslė dar gali išskirti buvusį kvapų mišinį. Michaelis įgudusiu judesiu suranda ir uždega žvakę. Vėl pasuka duryse raktą ir veda platokais mediniais, garsiai girgždančiais laiptais aukštyn, laikydamas virpančią jos ranką:
-Norėčiau kada nors į jį sugrįžti, bet komunikacijos susidėvėjusios ir būtinas nemažas remontas. Šiaip ir ypač vasara praleidžiu čia nemažai laiko.
-O parduoti?
-Parduoti? Jokiu būdu! Aš jį tiesiog mėgstu. Eikš. - atidaro aukštas duris. Uždega kelias žvakes ir kambarys prisipildo jaukios prieblandos. Dryžuoti tapetai pereinantys į tamsia panele iškaltą apatinę sienų dalį, sunkios rudo pliušo užuolaidos susegtos šonuose, užimanti visą kampą baltų koklių krosnis. Kambarys pilnai apstatytas,, jugende“ stiliaus baldais byloja, kad čia gyvenę žmonės buvo vidurinio sluoksnio miestelėnai, nematę nei išskirtinės prabangos nei skurdo. Kai buvo taupoma kiekvienas uždirbtas pinigėlis, o metais užgyventas turtas vertinamas ir saugomas. Kol Michaelis kuria krosnį, Danielė apžiūrinėja kambarį. Žvilgsnis sustoja ties paklota medine lova ir ji šypteli.,, Tikrai romantiška. Gerai kad bent ne metalinė, mažiau girgždės“.
-Eikš, - pakviečia Michaelis ir sodina šalia savęs ant tuo pačiu kaip ir užuolaidos rudu pliušu apmuštos sofos. Apkabina, uždėdamas ranką ant peties, palenkęs priglaudžia galvą su netvarkingai styrančia tamsių plaukų kupeta jai prie smilkinio ir tylėdamas įsižiūri į atidarą krosnies angą. Ugnis žybčioja, apimdama malkų krūvelę, spragsi degdamos  žvakės.
Danielė taip pat tylėdama žiūri į ugnį, jausdama, kaip ramybė lyg transo būsena  pamažu apima jos mintis. Tas jausmas kažkoks labai intymus, geras, keliantis pasitikėjimą. Ji negali nusakyti jo žodžiais, tik mėgaujasi juo, vis labiau atsipalaiduodama, pasiduodama saldžiai iliuzijai, kad šalia jos esantis vyras neapvils jos lūkesčių, kad tai kas tarp jų įvyks bus kažkas, ko ji gal niekada iki šiol ir nebuvo patyrusi. Danielė Kramer tiesiog nori svajoti, pamiršti realybę, savo vienatvę, pamiršti, kad šalia jos sėdi ne Tonis, tokia gera partija, su nepriekaištingomis manieromis, padėtimi visuomenėje, o šis jaunas keistuolis, nors ir apdovanotas talentu, bet vis dėl to gatvės  muzikantas. Tik kodėl jis taip staiga pasikeitė? Tiesiog sunku patikėti, jog ką  tik  buvęs toks linksmuolis, padauža Michaelis štai sėdi prigludęs prie jos tylus ir susimastęs. Ar galėjo Danielė įsivaizduoti, kad jis gali aplamai tokiu būti? Ką  galvoja, ko delsia, užuot be didesnių skrupulų įvykdęs savo ketinimą,, aš noriu tave mylėti“? Bet Danielė turi sau pripažinti, jog  būtent tokiu netikėtu susivaldymu jis dar labiau kursto jos geismą.
-Suprantu, kodėl jis tau toks svarbus. – Sako nutraukdama įsivyravusią tylą. -  Ir aš kažką atiduočiau, jei galėčiau sugrįžti ten, kur praėjo mano pirmieji vaikystės metai. Deja  namas kuriame gimiau vėliau buvo pilnai perstatytas, todėl kai po kiek metų jį pamačiau, jame nebuvo nieko,  primenančio tai, kas išliko atminty iš tolimos  praeities.  Taigi  būtent tada ir supratau, kad nebeliko vietos kur norėčiau grįžti. Todėl daugiau niekada ir nebesilankiau. Tau šiuo atveju  tikrai pasisekė.
-Reiškia supranti mane?
-Labiau nei gali įsivaizduoti.
Jis pasuka galvą ir prisiliečia lūpomis prie jos skruosto:
  -Dėkui  kad nesišaipai.
  -Kodėl turėčiau? Aš savotiškai mėgstu senus namus. Juos restauruoti, prikelti naujam gyvenimui, paliekant viską kaip buvo kadaise, tik  pritaikant mūsų poreikiams, tai kur kas įdomiau nei visiškai naujas statinys. Jie turi savo istoriją, savo praeitį kaip ir žmonės. Na  net nežinau kaip tau paaiškinti, bet galbūt būtent tai, jog negaliu sugrįžti į savo vaikystės namą, ar gal į laiką kada buvau laiminga, ir kelia tą nesuprantamą nostalgiją žiūrint į kitus senus namus? O šis atrodo tikrai labai  įspūdingai.
-Namas tikrai senas, nors tikiuosi, kad kaip nors dar pavyks jį suremontuoti. Bet  aišku ne dabar.
Michaelis vėl nutyla. Paskui atšlyja ir sužiūra į Danielę:
  - Kaip keista, kad mes susitikom… Ei, ar ir tu jauti tą nepaaiškinamą  jausmą, kaip aš, lyg pažinčiau tave visą gyvenimą?
  -Nežinau... Tiesiog apie tai nepagalvojau. Gal.
-Na matai. Kaip gerai, kad mes pagaliau,, vėl“ susitikom. Kur buvai taip ilgai dingusi? – šelmiškai šypsosi.
-Pasiklydusi. Ir labai nusivylusi, kad vis negaliu tavęs rasti. – pasiduoda jo tonui.
-O aš jau maniau, kad ir vėl Kalėdas teks švęsti vienam.
-Iš aš taip maniau. - Danielė apkabina rankomis jo kaklą: -Na bet bent jau šias kartu atšvęsti tikrai niekas nesutrukdys? –,, Ko jis taip ilgai laukia? ’’
Bet Michaelis neskuba:
-Visiškai tau pritariu. – švelniai išsivaduoja iš jos glėbio, pakyla ir pritūpęs prie krosnies įmeta keletą malkų. Jis nori papasakoti jai apie savo ilgai puoselėtą svajonę ir pagaliau apsisprendimą leistis į ilgą nežinomą kelią, pamatyti svečias šalis, grojant gatvėse ir panašiose  aikštėse. Keliauti tiesiog šiaip sau, be tikslo ir aiškios krypties. Būti kelyje savaitėmis, mėnesiais, gal metais, vis tolyn ir tolyn, kol pagaliau pasisotins, nuspręs, kad laikas sugrįžti ir apsigyventi šiame name. Bet Michaeliui  jau atrodo, jog  jis nebenori vykti vienas, nors ir su draugais, o  kad jį lydėtų, būtent ši vos prieš kelias valandas pažinta moteris. Taigi Danielė. Tik ji ir jokia kita. Michaelis yra tuo įsitikinęs, jaučia, kaip kiekviena savo kūno ląstele vis labiau jos geidžia. Bet kodėl? Gal sutiko giminingą sielą, nors išoriškai ir yra tokie skirtingi?  O kaip ji? Jis juk nežino kaip Danielė  sureaguotų į jo pasiūlymą. Ach, gana meluoti sau pačiam, ir dar kaip žino. Nes jau girdėjo jos  kategorišką,, ne“ į lyg ir nereikšmingą užuominą. Todėl ir nesiryžta dar kartą apie tai užsiminti, nors mintis ir neduoda ramybės. Na bent ne dabar, ne šį vakarą. Šis vakaras skirtas,, susipažinimui’’.
Danielė stebi jo liepsnos nurausvintą profilį:
  -Aš noriu, kad man pagrotum. – netikėtai sako ji.
  -Dabar?
  -Taip, žinoma, čia ir dabar.
Jis nesiprašydina. Sėdasi priešais ant mažos kėdutės ir segasi instrumentą.
-Ką būtent?
  -Visai nesvarbu. Ką nors tokio, kas tau labiausiai patinka.
  -Gerai... Tai pati pirmoji melodija, kurios mane išmokė mano tėvas, sėdėdamas ant prekinio vagono platformos. Teko ilgai,, paprakaituoti“ kol pakankamai įvaldžiau tokį didelį instrumentą. Bet ji  tada man taip patiko, kad nieko daugiau nenorėjau kaip tik groti ir groti. O dabar ir tu turėsi pradėti mokytis būtent nuo jos. Pamatysi, tai tikrai visai nesunku.
Švelni melodija nuvinguriuoja per kambarį,  pasiekdama tolimiausią kertę. Michaelis groja vėl žiūrėdamas į ją, kartais užmerkdamas  akis ir atlošdamas galvą. Ji taip pat žino šią melodiją, apie tolimą Misisipę, joje apdainuojamą ilgesį, didelį jausmą ir yra įsitikinus, kad grojant būtent saksofonu  geriausiai išreiškiama tai ką norėjo pasakyti jos kūrėjas Danielė sėdi patogiai įsitaisiusi ant rudo pliušo sofos, parietusi po savimi kojas, stebi grojantį ir jaučia kaip nugara laikas nuo laiko nuvinguriuoja malonus virpulys.  Ją jaudina jo ilgų, gražių pirštų judesiai, jiems  pakylant ir vėl nusileidžiant ant žvilgančio klavišų perlamutro, gili raukšlė, įsirėžusi tarp tankių juodų antakių, ta vešlių plaukų kupeta, į kurią atkreipė dėmesį dar aikštėje, mato kokį vaidmenį  jo gyvenime vaidina  šis instrumentas ir aplamai muzika. Stebėdama susimąsto apie save, savo profesiją, šūsnis prirašytų popieriaus lapų, storus paragrafų,, ordnerius“, dienas praleistas kontoroje tokias panašias viena į kitą, ilgus vienišus vakarus su knyga rankoje ir tą niekada nepasitraukiantį ilgesį kažko, gal net nelabai konkretaus, kaip ir šalia einantį neaiškų baimės jausmą, kad tas,, kažkas“ taip ir liks nerealus. Bet kas tai?  Meilės troškulys? O gal tiesiog vienatvės išprovokuota būsena? Bet kas tai bebūtų, būtent dabar ji to nejaučia. Nors jei tai būtų meilė, ar gali šis vyras būti būtent tas, kurio ji ilgėjosi? Nesąmonė. Jis priklauso tik šiam savaitgaliui, šiam miestui, trumpas malonus nuotykis, trūkstamų hormonų papildymas... Danielė pajunta savo ciniškumą ir susigėsta. Jei Michaelis žinotų... Kur jis praleidžia savo vakarus? Restoranuose, draugų rate? Nesvarbu kur, bet Danielei atrodo, kad šio dar tokio jauno vyro gyvenimas tikrai kur kas įdomesnis nei jos pačios.  Gal todėl ir Tonis išėjo, pasibodėjęs to vienodumo,  ten, kur buvo linksma, kur rinkosi turintys bendravimo poreikį žmonės? Ar panelė Kramer nuobodi? Turbūt kad taip. Bet ji nemėgsta šurmulio, lėbaujančios masės. Nemėgsta ir nieko negali pakeisti. Yra kaip  yra, kaip visada ir liks. Bet bent jau ŠIS savaitgalis, ŠIS vakaras, ŠI naktis  dėka ŠIO jauno vyro bus visai kita nei prieš tai buvusios. Danielė tikrai turės gana ilgą laiką ką prisiminti, (tuo ji neabejoja) kai vėl stebės lietų pro švarų kontoros langą,  skaitys romaną apie kažkieno patirtą ar išgalvotą meilės istoriją. Tada ji taip pat galės pasakyti, kad ir jos gyvenime kažkada buvo kažkas panašaus: meilės naktis praleista atsitiktinai sutikto gatvės muzikanto glėby, sename negyvenamam  name, kur viskas skendėjo žvakių šviesoje tarsi užkonservuota, o ji sėdėjo ant senutėlės sofos ir klausė saksofono melodijos. Ir jei kam vis dėl to išdrįs  papasakoti šią istoriją, būtinai matys nustebusius žvilgsnius, girdės,, kaip tai romantiška“. Bet  juk tai tikrai romantiška, ar keista, ar nekasdieniška ar... Nesvarbu. Svarbiausia, jog  ji niekada nesigailės, kad leidosi į šį nuotykį, kad peržengė savo nusistovėjusią ribą. Tik ar Danielė tikrai yra ta, kuo tariasi esanti? Ar tikrai jos vieta ten kur jos gero linkintis patėvis ir tokia miela motulė jai nurodė? Bet jei ne, tada kur? Ach kokia kvailystė. Aišku kad būtent taip ir yra. Ir kam aplamai tos mintys? Taip, kam?  Gal todėl kad tikrumoje  ji vis dėl to nebuvo tuo, kuo nuolat stengėsi  būti, nors visa jos išorė nepaliaujamai signalizavo,, aš esu moteris, kuri žino savo vietą ir vertę. Aš esu Danielė  Kramer“. Bet ar ne kiekvienas iš mūsų  žūt būt stengiasi būti tuo, kuo kiti nori mus matyti: mylinčia žmona, besižavinčia savo partneriu, nors tikrumoje domina tik jo uždarbis, šeimos galva – vyru,  lengvai sprendžiančiu visas problemas, o tikrumoje nuolat abejojančiu, ar jo sprendimas vis dėl to buvo teisingas,  paklusniu vaiku, kokį tėvai nori matyti ir vis dėl to už kampo rūkančiu,, žolę“? Kas iš mūsų turi pakankamai drąsos pasakyti,  ką iš tikrųjų galvoja, ką jaučia ir kaip jaučiasi? Ta vaidyba prasideda ir vystosi mums augant ir kuo toliau lieka mūsų vaikystė, tuo uždaresni mes tampam, tuo daugiau visa tai atrodo savaime suprantama, vėliau virstant įpročiu ir galiausiai būtinybe.  Bet ar tikrai mes privalom būti tais, kuo nori mus matyti, o gal tokiais, apie ką tiesiog svajojam? Ar tik ne būtent tas amžinas vidinis,, spaudimas“ ir padaro mus ne stipriais dvasiškai, o užsimaskavusiais isterikais, psichopatais, depresijos graužiamais tylūnais, kai pagaliau net ir į mažiausią smulkmeną sureaguojama visai ne adekvačiai, ar net su perdėtu agresyvumu?
Michaelis liaujasi grojęs.
  -Na?
  -Taip, tai nuostabu. Galiu tau tik pavydėti.
  -Taigi rytoj pradedam?
  -Ką?
-Kaip tai ką? Na mokytis groti. Ar jau pamiršai?
Ji nusikvatoja:
  -Žinoma, kurgi ne...

Kai Michaelis seniai miegojo laikydamas ją savam glėby, Danielė vis dar plačiai atmerktomis akimis stebėjo spingsinčią žvakę. Ją apėmęs jausmas jau  nuo pat jų susitikimo pradžios buvo kažkoks naujas ir iki tol nepatirtas. Šį kartą  viskas atrodė tiesiog kitaip. Tik kas būtent? Ir kodėl? Juk Michaelis  nebuvo nei pirmas vyras jos gyvenime, nei sugebantis, ar bent jau besistengiantis pademonstruoti  kažką daugiau nei kiti, prieš jį buvę ir vis dėl to Danielė turėjo sau pripažinti, kad patyrė tikrai gerą seksą. Bet gal buvo kalta tik  jos taip ilgai užsitęsusi vienatvė? Ji niekaip negali užmigti,  bando prisiminti kiekvieną smulkmeną, kiekvieną praėjusios dienos detalę, žodį ar žvilgsnį. Kas tai, atsitiktinumų virtinė ar vis dėl to  giminingos sielos, pagaliau suradusios ir atpažinusios viena kitą? Galiausiai ką gali reikšti tas toks keistas  jausmas, na ta ramybė? Gal ji... įsimylėjo? Nesąmonė! Ji myli Tonį. O tiek laiko prabuvus viena aišku kad  tiesiog pasidavė paprasčiausiam fiziologiniam poreikiui kaip ir kiekviena jauna, sveika moteris. Taip, būtent. Bet  gal vis dėl to yra kažkas daugiau? Ne, tai neįmanoma. Juk jie tik šiandien susitiko. Du svetimi žmonės. Galiausiai iš kur ji gali būti tikra, kad rytoj, po savaitės ar mėnesio vėl neatrodys viskas kitaip?  Tiesa jame yra tai, ko neturėjo nei vienas prieš jį pažintas vyras. Jo paviršutiniškumas, gyvenimas šia diena. Gerai tai ar blogai? Ach kas per klausimas? Aišku blogai. Bet jei taip, tada turi būti dar kažkas, kas ją būtent traukia.  Tik kas po perkūnais? Jo muzika? Galiausiai koks skirtumas. Juk svarbiausia, kad ji tikrai  gerai jaučiasi.
Žvakė spragteli ir pagaliau užgesta. Danielė bando užmigti. Iš tamsos išplaukia Michaelio akys. Tas gal net piktas žvilgsnis. Ji visada privengė vyrų turinčių būtent tokį žvilgsnį: vertinantį, pasitikintį savimi, nepatenkintą, gal niekinantį. Bet tai buvo kiti vyrai, labai gerai žinantys savo verę. Michaelis nepriklausė jiems, o priedo kalbindamas ją visą laiką šypsojosi. Todėl  šypsantis jis iš karto tapdavo kitoks, na tiesiog sušvelnėdavo. Todėl Danielė netruko su juo apsiprasti.
Staiga nauja mintis išvaiko pamažu atsiradusias snaudulio užuomazgas.  O kas jei jų pažintis vis dėl to (na sakykim tiesiog teoriškai) pereitų į kitą pakopą, kaip priimtų jį jos pažįstami? Būtų apipiltas klausimais, sužinota ką jis veikia, įvertintas  ir ... atstumtas.  Taigi emocijos emocijom, bet ar gali jie aplamai turėti bendrą ateitį?  Gatvės muzikantas ir turtinga notarė? Ar neatsirastų problemos būtent  tarp jų, susidūrus dviems tokiems skirtingiems pasauliams? Na žinoma,  taip ir būtų. Ir nors  kokia graži beatrodytų pradžia, neišvengiamas išsiskyrimas tikrai paliktų labai rimtą pėdsaką jos likusiame gyvenime  ir jos reputacijoje. Taigi vis dėl to protingiausia  bus baigti jų pažintį pasibaigus savaitgaliui.
Michaelis pasimuisto ir dar stipriau ją apkabina. Danielė pasuka galvą. Jo plaukai sukutena jos skruostą ir to pakanka, kad vėl staiga apimtų tas keistas ir labai geras jausmas, iki šiol nepatirtas, o gal tiesiog pamirštas, tarsi atėjęs iš tolimos vaikystės.,, Ne, ne, ne, aš nenoriu jo prarasti. Jis toks … na tiesiog,, megamielas”. Ar bent jau ne taip greit... Galiausiai  jam ir nebūtina pas mane lankytis. Aš atvažinėsiu pas jį. ’’ 
Michaelis atsimerkia ir žiūri į ją:
-Ei. – šypsosi, - nemiegi?
-Miegu...
-Gerai, - pakšteli į skruostą, - iki rytojaus.
-Iki.
Jis vėl užmiega, lyg visai ir nebūtų nubudęs.,, Kokios nuostabios Kalėdos... “ – jos akys užsimerkia.


Nubudusi dairėsi po kambarį. Kūrenosi krosnis. Michaelis stovėjo prie lango ir žiūrėjo į kiemą. Tas pats nepatenkintas žvilgsnis, suraukti tankūs antakiai.
Danielė kurį laiką stebi jo veidą. Vėl apima tas geras vakarykštis jausmas... Bet jo rimtumas trikdo. Kodėl jis atsikėlė pirmas, užuot pažadinęs ir ją? Juk jie galėjo dar kartą… Gal ji jam nepatiko ir jau gailisi, kad atsivedė būtent  čia todėl dabar suka galvą kaip greičiau atsikračius?  Juk visai galimas daiktas, kad pasakys, jog turi reikalų ir pasiūlys susitikti kur nors mieste šįvakar ar rytoj, net neketindamas ateiti? Danielė sujuda ir Michaelis atsisuka į jos pusę:
-Jau nubudai? – priėjęs atsisėda ant lovos krašto. - Kaip išmiegojai?
Ji tylėdama žiūri į jį ir pagaliau klausia:
-Viskas gerai? Man turbūt metas eiti?
-Ką? Bet aš nenoriu, kad tu eitum. Kodėl taip sakai?
- Stebėjau tave. Atrodei kažkoks susimastęs, tai ir pamaniau...
-Ne, tikrai? Aš tiesiog galvojau. O kai galvoju atrodau piktas. Visi taip sako.
-Ką galvojai? Turi problemų?
- Tai tiesiog mintys... Problemomis nepavadinsi. Šiaip labai nemėgstu galvoti. Toks jau esu.
-Neatsakei  apie ką galvojai.
-Pasakysiu vėliau. Kur pusryčiausim? Čia aš nieko neturiu.
-Gal viešbutyje? Pusryčiai įeina į kambario kainą.
-Gerai.
Danielei šmėsteli mintis, kad jis nekviečia jos pas save. Bet gal tam yra priežastis? Tiek to.

Michaelis užrakina lauko duris ir jie vėl atsiduria gatvėje. Praėję pora kvartalų pasiekia aikštę. Ji dar tuščia. Pasveikina šiukšlių rinkėją. Šis maloniai nusišypso Danielei ir pasako kažką  jai nesuprantama kalba. Michaelis nusijuokia.  Jis žengia plačiu žingsniu ir veda ją laikydamas už rankos. Eina jam taip gerai pažįstamu keliu. Čia jo namai. Danielė neklausia, ką sakė sutiktas žmogus. Ir taip aišku kad tai lietė ją, jų kartu praleistą naktį. Ar gali būti kitaip? Ji tiesiog nenori žinoti.
Viešbučio Foje paprašo pristatyti pusryčius į jos kambarį. Patarnautojas mirkteli Michaeliui ir jie paduoda vienas kitam rankas. Vėl persimeta keliais jai nesuprantamais žodžiais. Atrodo kad čia tikrai kiekvienas pažįsta kiekvieną. Bet ir tai Danielė priima gana abejingai. Kas jai darbo, ką apie ją pagalvos. Galiausiai gal niekada daugiau čia ir nebeatvyks.
Kambaryje jauku ir šilta. Michaelis numeta rūbus kur stovi ir pradingsta vonios kambary.
  -Daniele, kur dingai? – pasigirsta po kurio laiko nekantraujantis jo balsas.
Kai atidaro duris pamato,, XXL” vonioje savo dydžiu primenančioje mažą baseiną iš putų kalno besišypsantį Michaelio veidą:
  -Eikš. – ištiesia ranką ir ji paklūsta jo kvietimui.
  -Kodėl nenusirengi? – nustemba, kai Danielė lipa į vonią vilkėdama trumpu apatinuku.
  -Aš visada taip. – sumeluoja. Ji visada varžydavosi savo nuogumo, jei prasidėjusi pažintis būdavo dar gana trumpa.
  -Nesąmonė. Niekas neateis. Juk mes vieni.
  -Aš dėl tavęs...
  -Dėl manęęęs? Bet kodėl?
  -Tokia jau esu.
Michaelis žiūri į ją ir mato jos sutrikimą.,, Tai bent naujiena. Lyg nebūtų buvę šios nakties.. “
  -Ei, viskas gerai. Nebūk tokia įsitempus. Aš juk žinau kaip tu atrodai. Ir man labai patinki. Nagi eikš arčiau.
Taip sakydamas ištiesia rankas ir nuvelka sušlapusį rūbą. Kai Danielė dar bando prieštarauti jis tik trukteli pečiais:
  -Jei neklausysi mano nurodymų niekada neišmoksi groti saksofonu.
  -Ką bendro turi saksofonas su?..
-Ooo, net labai daug. Pirmiausia mokinys turi pasitikėti mokytoju ir besąlygiškai vykdyti visus jo nurodymus. Nes tik taip įmanoma pasiekti gerų rezultatų. Taigi pradedam nuo,, nurodymų“.
Danielė juokiasi:
  -Tu atrodo viskam turi savą teoriją?
  -Kaip ir dera kiekvienam rimtam vyrui.
  -Taip taip, kurgi ne. Net ir didžiausias padauža visada laiko save rimtuoliu.
  -Visiškai tau pritariu, bet aš tikrai galiu būti labai rimtas. Na žinoma jei to noriu.  Netiki? - ir su paskutiniu žodžiu panyra po vandeniu.,, Ką jis vėl sugalvojo? “ bando spėlioti Danielė, žiūrėdama į baltą, teliūskuojančią, nepermatomą masę, kai netikėtai jo ranką apkabina jos liemenį.

Sugrįžę į kambarį, pastebi, kad vežimėlis su gausiu valgių asortimentu  jau pristatytas.  Michaelis  nustumia nedidelį stalą prie vienintelio  lango ir gana greit paruošia jį pusryčiams. Danielei pasirodo, kad  jis tai atlieka gana įgudusiais judesiais, netgi profesionaliai.,, Ką gi, matomai vien grodamas aikštėje duonos neužsipelnysi... ”
  -Kviečiu damą, - patraukia jai skirtą kėdę ir ji jau nebeabejoja, kad  nuojauta pasitvirtino.
Lyg išgirdęs jos mintis, Michaelis  šypteli:
  -Žinau ką galvoji. Taip, dar būdamas mokykloje eidavau kelneriauti. Savaitgaliais ar atostogų metu. Mano mama dirba vieno iš viešbučių virtuvėje. Daug ko iš jos išmokau. Galiu net visai neblogus pyragus kepti.
  -Tu rimtai?
  -Žinoma, kuo rimčiausiai.
  -Niekada nebūčiau pagalvojus.
  -Ko?
  -Kad pyragus...
  -Dabar įsitikinai, koks esu rimtas? O kaip tu?
  -Aš? Na aš niekada nebuvau gera šeimininkė. Ir jei visai atvirai tai ... neturiu  apie tai nei mažiausio supratimo.
  -Ei? – dabar nustemba Michaelis. – Bet juk tu moteris. O moterys tiesiog savaime  turi mokėti gaminti maistą. Kaip sako mano mama tai glūdi jų kraujyje. Ar ne taip?
Danielė lėtai, gal kiek teatrališkai papurto galvą.
  -O kaip tu maitiniesi?
  -Perku gatavai paruoštus. Belieka tik pasišildyti. Bet dažnaiusiai  pietauju kavinukėse, restoranuose...
  -Oje. Niekada dar neteko susipažinti su moterim, kuri sakytų nemokanti gaminti  maisto.
  -Man taip pat... su vaikinu, mokančiu kepti pyragus.
  -Na nieko tokio, aš tave išmokysiu. – atrodo nesuprato jos minties, nepajuto mažutės ironijos. Gal taip ir geriau. Galiausiai juk ji ne savo pažįstamų rate... Tai bent būtų juoko jos draugei jei sužinotų. Bet Danielė nepasakos. Ji aplamai nieko ir niekam apie jį nepasakos. Siaubas. Ką apie ją pagalvotų?  Kaip būtų apkalbėta.
Ji  leidžiasi jo aptarnaujama. Michaeliui atrodo tai savaime suprantama: įpila kavą,  paklausia kiek cukraus, su pienu ar be. Ji sėdi ir žiūri į jį.,, Išmokys... groti, kepti, virti... Jis rimtai ar juokauja? Aišku juokauja. Kokia gali būti kalba apie tokius dalykus ką tik susipažinus?  Jie abu tiesiog nori maloniai praleisti Kalėdas.

Pro didžiulį langą matosi visa aikštė. Pusryčiauja neskubėdami, stebėdami kaip  ji pamažu atgyja. Įvažiuoja nedidelis autobusėlis ir trys vyrai ištraukia iš jo baltą pianiną. Tą patį, kurį Danielė matė ir vakar. Jam pavymui įrieda žmogus - klounas su beždžionėle ir pastato savo margą vežimą toje pačioje vietoje. Visa tai Danielei taip  svetima, toks keistas, nepažįstamas pasaulis. Šie žmonės, nenešioja dizaino rūbų, nevairuoja viena už kitą brangesnių mašinų, nemoka restoranuose su kortelėmis. Šie žmonės  tikrina kiekvieną sąskaitos lapelį išėję iš pigių plataus asortimento parduotuvių, ilgai stovi prie kiekvieno norimo įsigyti daikto, vėl ir vėl,, pasverdami“ ar jis tikrai būtinas. Jų nutrintose piniginėse laikas nuo laiko trumpam randa vietą keli nestambūs banknotai ir (net gana dažnai) tik visai smulkūs pinigėliai, kurie kruopščiai suskaičiuojami prie cigarečių automato, ar nepriėjus prie kasos parduotuvėje, norint įsitikinti, kad jų tikrai pakaks prekei susimokėti. Jie gyvena,, šia diena“  savaite ar mėnesiu (nuo algos iki algos) su savo džiaugsmais ir rūpesčiais, kurie jiems tokie pat svarbūs kaip ir tiems, kurie tik laikas nuo laiko pasidomi ką rodo banko ataskaitos lapeliai. Jau nekalbant apie tuos, kurie  niekada tiksliai ir nežino nei įplaukų nei išlaidų, už kuriuos tai atlieka mokesčių  patarėjai, sekretoriai, buhalteriai, finansų patikėtiniai.
Žmonės besidarbuojantys aikštėje  skaičiuoja savo,, uždarbį“  traukdami smulkius pinigėlius iš skardinių dėželių, kepurių, muzikos instrumentų futliarų. Kai kam tai vienintelis pragyvenimo šaltinis, kai kam,, dasidūrimas“ prie menkos pastoviai gaunamos algos. Pasitaikius,, gerai dienai“ jie eina,, atšvęsti“ į pigią knaipę, dažniausiai tą pačią, kur visi pažįsta vienas kitą, kur nereikia nesmagiai jaustis, o baro,, kiperis“  yra jei ne draugas tai bent  pažįstamas – žodžiu savas žmogus, žinantis kiekvieno pastovaus lankytojo gyvenimo istoriją, vadinantis vardais ir tokiu būdu sukuriantis tam tikrą,, šeimos” atmosferą. Nes ir jam  aktualu,, išsilaikyti paviršiuje“, tik jau kiek aukštesniame lygyje, išsaugant klientus, kurie ateis net ir tada, kai dėl blogo oro ar nepalankaus metų laiko neužklys nei vienas turistas.
Michaelis pažinojo juos visus, pasakojo trumputes jų,, biografijas“. Šis jaunas vyras gyveno kaip ir jie, buvo vienas iš jų,  juokėsi, liūdėjo, svajojo, kūrė ateities planus o gal ir visai jų neturėjo. Bet tai buvo jo gyvenimas,  toks skirtingas, lyginant su Danielės pasauliu. Ar buvo jis laimingas?  Žinoma.  Jis tiesiog negalvojo apie tai, nekvaršino sau galvos tuo, kas šiaip ar taip nei buvo realu nei jį rimtai domino.  Juk ką iš mūsų  jaudina dalykai, kurie yra tiesiog nepasiekiami ar nepažįstami? Ar,, neintegruojamės“ kiekvienas į savo  lygį, aplinką, galimybes, nesusitaikom ir nesitenkiname tuo, kas daugiau ar mažiau prieinama, įmanoma, ieškant ir lyginant save su kitu, kuriam dar blogiau ar truputėlį geriau. Tada esant tame viduryje tarp,, žemesnio“ ir,, aukštesnio“ galima kur kas konkrečiau matuoti ir savo,, aš“, didžiuotis pasiekus daugiau  ar tiesiog siekti.  Bet tik mažoje prizmėje, gana ribotame galimybių spektre (aišku atmetant  gana retus atsitiktinumus, ar kitaip sakant, anomalijas) galima jaustis visai neblogai, ar netgi labai gerai ir tiesiog gyventi... Gal todėl kiekvienas iš mūsų (tarsi augalas) nesąmoningai ir ieško aplinkos, atitinkančios  būtent jo galimybes,  tos vadinamos,, augimo terpės“  kad  galėtų aplamai egzistuoti.
Nes kitu atveju ir vėl prasideda (šį kartą net labai sudėtingas),, prisitaikymo procesas“, kuris deja  ne visada ar netgi gana retai duoda  pageidaujamus rezultatus tam, kuris tampa to,, prisitaikymo“ paliestas. Ir nors išoriškai atrodo lyg viskas tvarkoje vėl pirmiausiai nukenčia tai, kas mums svarbiausia  - mūsų psichika. O nuolat augantis  nepakantumas ir yra  dažniausiai mūsų nuolatinio stengimosi prisitaikyti išraiška.

- Ką šiandien veiksim? – klausia Danielė gerdama paskutinį kavos puoduką.
- Sakyk  kas tave  domina,  tu mano svečias.
-Tiesiog nežinau.  Galėtume paklaidžioti po miestą jei neturi numatęs  nieko svarbaus. Nenorėčiau tavęs sutrukdyti. Juk šiaip tikriausiai grotum aikštėje?
- Taip, bet dabar viskas pasikeitė. Tik vakare teks pagroti viename bare. Seniai sutarta, negaliu atsakyti. Norėčiau, kad būtum kartu. Tu juk nieko prieš?
  -Žinoma. Mielai.
  -Šaunu, tada viskas gerai. – šypsosi labai patenkintas.  Sėdi priešais atlapotais marškiniais ir žiūri kiek pakreipęs galvą. Danielė taip pat šypsosi. Jis net gerokai jaunesnis už ją. Ji jau žino… Todėl ir tas Michaelio vėjavaikiškumas. Bet koks skirtumas? O kas liečia jo išvaizdą, tai tik jį pamačius tuojau pat šmėstelėjo mintis, kad  jo garderobas labiau tinkamas Anglijai nei Belgijai:  džinsai, švarkas bet svarbiausia tas specifiniu mazgu surištas  šalikas. Niekur kitur ji nebuvo mačiusi tokios aprangos  žiemos metu išskyrus  suvienytų salų karalystę kur  net ir atšiauriausiu metų laiku mielai atsisakoma  paltų ir striukių,  bet labai retai šaliko. Ir negana to.  Danielė vis dar negali pamiršti koks buvo jos nustebimas, kai pučiant žvarbiam vasario vėjui beveik prie nulinės temperatūros  judrioje Londono gatvėje prieš jos akis išdygo kelios merginos su berankovėmis plono audeklo suknelėmis ir ne tik neskubėdamos, bet netgi labai lėtai nustypčiojo į netoliese esantį barą. Vėliau tokių radosi vis daugiau ir daugiau, kai Danielė suposi į gana storą paltą ir stengėsi nežiūrėti į jų pusę, nes vien tas neįprastas vaizdas iššaukdavo nevalingą drebulį.

Michaelis stebi aikštę ir kažką įtemptai galvoja. Atsisuka į ją ir sugauna Danielės žvilgsnį.
  - Kur buvai?
  - Ką? Ach niekur. Aš visada toks.
  -Atrodai tip pat kaip ir šį rytą, kai stebėjai kiemą pro ano namo langą. Norėjai kažką papasakoti?
  -Vėliau.
Danielė stebisi,  jau antrą kartą girdėdama iš šiaip jau gana  iškalbingo Michaelio tą,, vėliau“, na bet jei nenori kalbėti, matomai yra tam priežastis.
- Eime?
-Kur?
- Nežinau.  Kur nors. Tiesiog į gatvę?
-Tau nešalta? Švarkas juk mažai šildo.
-Nee. Aš juk turiu  šaliką.
Ji šypteli, bet neprieštarauja.
Gatvėje jis vėl paima ją už rankos ir Danielei kiek nejauku juos palydinčių žvilgsnių.  Trumpam sustoja prie savo kolegų ir persimeta keletu žodžių ta jai nesuprantama kalba. Į Danielę  abu vyrai sureaguoja be mažiausio nustebimo ir jai kažkodėl atrodo, kad jos, ar kitos moters buvimas  šalia Michaelio  jiems ne tik savaime suprantamas, bet ir įprastas reiškinys. Ta netikėta mintis  nuteikia kiek nemaloniai, bet tuojau pat sugėdina save:,, Kvailystė. Aišku kad taip ir yra. Kitaip ir negali būti“ Galiausiai juk ir Danielės mintys liečiančios Michaelį apsiriboja jei ne šiuo savaitgaliu tai bent gana ribotu laiko tarpu ir gana konkrečiu tikslu...

         
Jie palieka,, Grand Place“  ir pasuka į vieną iš labiausiai žmonių lankomą gatvę. Jis praveda ją pro labai siaurą skersgatvį ir abu atsiduria,, Saint- Hubert“ galerijoje. Tai viena seniausių prekybos gatvių, siekianti 1846 metus turinti pilnai uždengtą permatomą stogą. Parduotuvių vitrinos išlaikiusios praėjusio šimtmečio dvasią vilioja savo įvairumu. Menininkų sukurti darbai išlaiko draugišką kaimynystę su gausiomis knygų lentynomis.  Įspūdingi šviestuvai gana prieinamomis kainomis traukia gausių turistų dėmesį. Jie lėtai eina nuo vieno lango prie kito sustodami ir atidžiai apžiūrinėdami siūlomas prekes. Gatvėje vėl vyrauja šiltas mikro klimatas todėl ji turi atsisegti paltą, nenorėdama nemaloniai sušilti.
Ir visur kur tik akys užklysta šokoladas, šokoladas, šokoladas. Danielė stebisi kaip šio miesto gyventojai esant šalia tokiai pagundai sugeba išlaikyti  gana normalų svorį. Užsuka į de la Reine galeriją ir,, prisiragauja“ rusvos masės tiesiog nuo be perstojo bėgančio,, fontano“. Ji vėl neiškenčia ir nusiperka,, saldžios nuodėmės“ net gerą puskilogramį. Michaelis stebi ją ir juokiasi:
- Atrodo mėgsti šokoladą?
- Bet tik belgišką. Mano nuomone savo skoniu jis aplamai neturi konkurencijos.
- Jei tave  domina galim užsukti į Rue de la Regence. Ten visada gali įsigyti dizaino rūbų iš praėjusios kolekcijos kur kas žemesne kaina.
-O, tai gana įdomu, bet šį kartą nenumačiusi nieko pirkti…
Jie eina toliau ir sustoja priešais įspūdingą gotikinę bažnyčią. Jos bokštai atrodo tikrai siekia dangų. Michaelis nutveria Danielės ranką ir tempia į vidų:
- Eikš. Ten yra į ką pažiūrėti.
Viduje vyrauja prieblanda.
- Matai? - rodo į vitražinius langus ir Danielė susižavėjus dairosi. Jų spalvingumas tiesiog pritrenkiantis. Mirguliuoja saulės nušviesti ir verčia į juos žiūrėti. O ta spalvų paletė kelia jai panašų jausmą kaip ir  klausant mėgstamos muzikos.
- Švento Michelio ir švento Gudule bažnyčia. Pati mėgstamiausia mano vieta po aikštės. Na, sakyk, ar ji ne nuostabi? Dažnai ateinu čia ir stebiu tą nesibaigiantį spalvų žaismą. Tai tarsi ištisa simfonija.
Danielė nustemba, kad ir jam jie primena muziką. Paskui įmeta į metalinę dėželę kelias monetas ir uždega porą balto vaško žvakelių. Stovi atrodo pamiršusi jį ir tylėdama žiūri į spragsinčią liepsną. Michaelis stebi ją ir supranta ką reiškia jos tylėjimas. Žino, kad jo nauja draugė šiuo metu toli, gal savo mintimis bandanti atkurti pamažu dylančių jai brangių žmonių veidų kontūrus, kažkada palikusių šį pasaulį,  kas kartą keliančių likusiems artimiesiems tą neaiškų ilgesį. Ir niekur kitur nejaučiamas jų buvimas taip aiškiai, kaip tuščiose bažnyčiose, nedrąsiai mirksint mažutėms žvakėms, iš senų paveikslų stebint apiblukusiems šventųjų žvilgsniams.,, Tokia rimta, tokia susikaupusi, visai kitokia, negu iki šiol sutiktos panelės. Danielė vyresnė už mane . Tai faktas. Bet kuo ji mane taip traukia? Gal tuo savo rimtumu? Ne, ne tai. Tikrai labai keistas jausmas. Galiausiai koks skirtumas. ’’
Vėl paima ją už rankos ir išsiveda į judrią gatvę. Praeina gausius mažučius parkus, sustodami prie vienos ar kitos skulptūros:
-Tu turi juos pamatyti vasarą, kai viskas žaliuoja ir pilna gėlių. Šie sodai tikrai verti dėmesio. Jei nori galim nuvažiuoti į Antverpeną ar Briūgę. Briūgėje gyvena mano dėdė. Žinai, ten yra nemažai kanalų kuriais  galima plaukti valtimi, todėl vadina šiaurės Venecija. Jo namas stovi taip pat prie vieno iš tų kanalų ir turi netgi uždarą verandą kabančią tiesiog virš vandens. Kai pas jį apsilankau, dažnai sėdžiu joje ir groju, o turistai sustabdo valtis ir klauso mano muzikos.  Dėdės žmona yra profesionali nėrėja.
  -Kas?
-Nėrėja. Tai tokie nėriniai iš siūlų, kai dirbama ne su vašeliu ar virbalais, o su daugybe specialių lazdelių, ant kurių apvynioti siūlai. Jas pastoviai kaitaliojant gaunamas ornamentas. Labai gražu. Ji visą gyvenimą tuo užsiima. Turistai noriai perka. Tai Briūgės tradicinis menas.
-Niekada nesu mačiusi. 
-Antverpenas  taip pat labai įspūdingas. Jo,, mylinčių moterų“ Katedros bokštas siekia net 123 metrų aukštį.
-Žinau. Esu ten buvusi. Tikrai įspūdingas senamiestis su didžiąją turgaus aikšte, Gildijos namais  ir atrodo didžiausia pasaulyje deimantų birža. Sunku įsivaizduoti, kad viename mieste sugeba išsilaikyti net per šimtas juvelyrinių parduotuvių. O  Katedra tikrai įspūdinga kaip ir Rubenso paveikslai. Ir aplamai Belgija turi savyje kažką tokio, kas verčia nuolat į ją sugrįžti. Įsivaizduoju kokia ji buvo tada, savo klestėjimo metais, dar nepaliesta viską naikinančio karo.
  -Tas laikmetis turi ir savo,, tamsiąją“ pusę.
  -Žinau ką turi galvoje. Girdėjau tą kaučiuko istoriją. Deja panašūs dalykai galioja visai visoms šalims. Nes tik  tokiu būdu ir buvo sukurtas grožis, žavintis net  praėjus šimtmečiams.

                                                  …………………….

Kai po ilgo vakaro pagaliau grįžta į viešbutį didžiulis aikštės laikrodis ruošiasi skelbti antrą valandą nakties. Kambaryje taip šviesu, kad Michaelis sulaiko jos ranką, kai Danielė siekia uždegti šviesą:
-Nereikia. Patamsyje galima geriau matyti kokia ji graži.
-Kas?
-Na  mūsų  aikštė. Eikš - veda prie lango ir sustojęs priglaudžia veidą prie vėsaus stiklo.
Gotikinė rotušė, Masonų rūmai, daugybė kitų baroko ir renesanso pastatų gausiai apšviesti gelsvos lempų šviesos  verčia pasijusti tarsi pasakoje.
– Viktorui Hugo mūsų Grand Place buvo pati gražiausia pasaulyje. Man aišku taip pat, nors iki šiol ir neturėjau galimybės palyginti jos su kitomis...  Žinai kai buvau dar vaikas dažnai įsmukdavau slapčia  į tuščią viešbučio kambarį ir grožėdavausi šiuo vaizdu stovėdamas prie kurio nors lango. Kartą nežinojau, jog kambarys apgyvendintas ir man taip bestovint staiga pajaučiau, kad kažkas artinasi ir sustoja  man už nugaros. Iš baimės taip sutrikau, kad negalėjau pajudėti. Taigi stovėjau  toliau, kol tas,, kažkas” uždėjo ranką man ant peties ir pasakė:,, taip ji tikrai nuostabi“  Tik tada išdrįsau atsigręžti. Tai buvo liesas seneliukas,  raukšlėtu veidu ir kiek garbanotais plaukais.  Aš atsiprašiau, kad įėjau į jo kambarį, bet jis tik nusijuokė:,, Iš kur geriau jei ne iš čia galima ją stebėti? O aš manau, kad tu būtent  dėl to čia ir atsiradai, juk taip? “ Tą vakarą aš dar kurį laiką likau jo kambary ir jis pasakojo man apie savo šeimą. Daug ko tada nesupratau, bet išeiti tiesiog negalėjau. Buvo aišku, kad žmogus nori pasikalbėti, jaučiasi vienišas. O priedo – nusišypso – visą laiką vaišino šokoladu, kurio niekada neatsisakydavau.
  -Taip, jūsų šokoladas tai tiesiog šokoladų karalius. Apie ką jis pasakojo? - susidomi Danielė.
  - Jau gerai nebeprisimenu. Žinau tik, kad sakė, jog kaip karo belaisvis buvo laivu išsiųstas į Ameriką o vėliau pakliuvo į Braziliją ir ten pasiliko. Bet mano atminty išliko jo pasakojimas apie tą trisdešimt aštuonių metrų dydžio Kristaus statulą, ištiestom rankom, stovinčią virš Rio de Žaneiro ir apie kalną, cukraus kepure vadinamą. Jis kalbėjo apie akinančiai mėlyną vandenį, 275 krioklius šalies pietuose, kurių pats įspūdingiausias įteka į,, velnio įlanką“, apie pabaigos neturinčius pliažus, kur smėlis toks baltas, kad primena sniegą, o apie vieną iš jų yra sukurta daina, rodos,, The Girl from Ipanema“. Jis netgi padainavo man tada tą melodiją, o aš vėliau išmokau ją groti. Keista, bet to pasakojimo iki šiol  negaliu pamiršti. Norėčiau kada nors ten nuvykti ir savo akimis viską pamatyti... Ypač tą įspūdingą statulą. Savaime aišku sudalyvauti penkias dienas trunkančiam Rio karnavale ir tiesiog padrybsoti ant to balto smėlio.
-Tikrai? Tu svajoji pamatyti Braziliją?
-Taip. Aš norėčiau aplamai keliauti. – Michaelis nutyla. Susimastęs žiūri į aikštę. - Tiesiog šiaip sau, supranti, be jokio tikslo. Sėsti į mašiną ir... pirmyn.
  - Prorsum...
  -Ką? – nesupranta Michaelis.
  -Nieko. Žodis pirmyn yra prorsum. Lotyniškai. Tai buvo vieno viduramžių riterio, beveik visą gyvenimą praleidusio kelyje moto.
  - Prorsum? Skamba tikrai visai neblogai. Man patinka. Iš kur tu žinai?
  -Skaitau daug knygų.
  - Apie riterius?
  -Ne, - juokiasi Danielė. – Apie riterius tikrai ne. Bet šiaip.
  -Turi tam laiko?
  -Žinoma. Ką daugiau veikti grįžus po darbo... – ji staiga nutyla. Tampa nemalonu prisipažinti, kad vakarus leidžia viena.
Michaelis šypsosi:
-Jei būtum su manim, neturėtum laiko skaityti.
-Kodėl?
- Aš visą laiką esu visur tik ne namuose.
- Taip, mes labai skirtingi...
- Kodėl taip manai?
- Ne manau, bet taip yra.
-O kas jei mes kaip tik labai panašūs, tik tu to dar nežinai?  Juk ne be reikalo susitikom čia ir leidžiam kartu laiką. Pradžia tikrai gera, kaip manai?
-Taip, leidžiam kartu laiką... o pradžia visada būna gera. Tam ji ir pradžia...
Jis ištiesia ranką ir prisitraukia ją prie savęs. Pabučiuoja kažkur į smilkinį:
  - Kokiu vardu pavadinsim mūsų pirmagimį?
  -Ką?! Cha, cha, cha tikrai labai originalu.
  - Aš visai rimtai. Mes liksim kartu. Netiki?
  -Kodėl esi toks įsitikinęs?
  -Turiu nuojautą.
  -Ar tu su visom toks greitas?
  -Ne. Tu pirmoji.
  -Bet juk  tu manęs visai nepažįsti, kaip ir aš tavęs. Tai tiesiog nerimta. Ir aplamai, baik kalbėti nesąmones.
  -Na ir kas kad nepažįstam, susipažinsim. Jau susipažinom. Aš Michaelis, tu –Danielė. Ko daugiau reikia? O aš tikrai turiu nuojautą. Dar ten aikštėje, kai stebėjau tave... Na tiesiog keistas jausmas. Todėl ir nusprendžiau užkalbinti. Niekada to ankščiau nedariau.
-Aha, nedarei…Taip imsiu ir patikėsiu. Gal keičiam temą?
-Keičiam,  bet tik pasakyk kaip pavadinsim mūsų pirmagimį?
-Kalėdine eglute, - sako vos laikydama juoką.
-Gerai, jei tau patinka. O jei bus sūnus?
-Santa Klausu.
-Tu manim netiki?
-Ne.
-Gerai. Dėl manęs gali netikėti. Reiškia Eglė ar Klausas. Mano nuomone yra ir gražesnių vardų, bet jei tu nori...
Pagaliau Danielė neišlaikiusi nusikvatoja:
-Tu nepakartojamas, Michaeli. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kažkas gali mane juokinti ištisą dieną. Bet tu pasirodo gali.
-Matai?  Ar tai ne nuostabu? – sako rimtai. - O man patinka kai tu juokiesi. Tik žiūrėk besijuokdama neprileisk kelnių.
-Ir  tu sugebi tai daryti netgi suraukęs kaktą, lyg kalbėtum apie svarbius dalykus.
  -Bet aš juk tikrai nejuokauju. Ir kad išmokysiu tave groti saksofonu.
  -Taip, taip. – Danielė vėl juokiasi.
    -Kodėl tu visą laiką juokiesi?
  -Todėl, kad aš niekada neišmoksiu juo groti.
  -Kodėl?
  -Neturiu tam gabumų. Laisvai kalbu keliomis kalbomis, bet tai ir viskas. Visam kitam  turiu,, dvi kaires rankas“.
  - Na jei tikrai taip, tai irgi ne bėda. Aš tau grosiu, o tu klausysi. Sakai  žinai kelias kalbas? Čia tai bent. Reiškia gali susikalbėti tiesiog visur?
  - Beveik.
  -Ir nežiūrint to niekada nekilo noras  apkeliauti pasaulį?
  -Ne, tikrai ne.
  -Tai vienintelė mano svajonė, Daniele. Ir jei atvirai tai ji tokia didelė, kad paskutiniu metu tiesiog neišeina iš galvos. Apie tai galvojau ir šį rytą kai tu atsibudai ir pamatei mane stovintį prie lango.
  -Kada ruošiesi iškeliauti?
  -Dar nežinau...
  -Bet tam reikalingi pinigai.
  -Grosiu gatvėse, gal kur,, knaipėse“. Turiu šiek tiek sutaupęs. Nedaug, kelias šimtines. Bet nieko baisaus, išsiversiu.
  -Bet juk tai utopija. Nesąmonė. Ar tu bent įsivaizduoji kiek tam reikės pinigų? Benzinui, maistui, viešbučiams?
  -Benzinui taip, maistui ... nesu išrankus. O apie viešbučius net negalvoju. Gyvensiu mašinoje. Net ir galėdamas juose nenakvočiau. Kam tas bereikalingas pinigų švaistymas? Juk tai visai ne romantiška, supranti? Tikiuosi gauti trumpalaikio darbo dienai ar dviem, kaip sakiau. Aš noriu ir  galiu tik būtent taip keliauti.
  -Tu tikrai ...
  -.. Keistas? Žinau. Bet tai mano svajonė. Ir jokiu būdu jos neatsisakysiu. Tik... - ilgam nutyla ir žiūri į ją.
- Kas? – klausia nesulaukus.
-Nieko.
  -Na sakyk pagaliau. Nemėgstu neužbaigtų minčių. - kažkodėl suirzta Danielė, staiga prisiminusi Tonį, jo žvilgsnį ir amžiną,, ne nieko“. Bet kodėl jai svarbu ką galvoja Michaelis? Juk jis tik trumpa,, gatvės pažintis“, pasibaigsianti rytoj. Kas jai darbo, ką jis sako ar nutyli? Ši naktis gal būt paskutinė. Bet tas kažkoks nesuprantamas jausmas vis dėl to yra ir Danielei labai malonus jo buvimas. Ar ji tikrai galės taip greit pamiršti šį veidą, šias akis, kaip yra įsitikinus ir kuo aplamai ją taip traukia šis keistuolis gatvės padauža?
  -Aš noriu, kad tu  vyktum kartu...
  -Ką?!
  -Tu gerai išgirdai, Daniele. Dabar žinai, ko nenorėjau sakyti tau vakar ir šiandien. Bet štai ėmiau ir pasakiau. Toks jau esu. Spjauk į viską ir... prorsum. Pamatysi, bus tikrai nuostabu. Po kokių metų grįšim.
Ji žiūri į jį neslėpdama savo nustebimo. Michaelis  tyli ir laukia. Pagaliau Danielė lėtai papurto galvą.
  -Tai ne man. Nepyk, bet tikrai negaliu. Ir prašau, neklausk kodėl.
  -Kodėl?
  -Michaeli, aš negaliu tiesiog atsisakyti mano gyvenimo, mano darbo, mano įpročių ir  leistis į kelią su žmogum  kurį  atsitiktinai sutikau gatvėje prieš dieną. Negi tu rimtai galvoji, kad tai įmanoma?
-Aš nieko negalvoju ir nenoriu nieko keisti, nenoriu būti rimtas ir praktiškas. Mano vienintelis moto: gyventi ir mėgautis gyvenimu. Kaip matai visai neblogai einasi.
  -Gyventi šia diena tu vadini,, neblogai einasi“? Michaeli, aš nežinau kaip tau paaiškinti, bet tai tiesiog… nerimta.
  -Kodėl? Gyvenimas dar prieš akis. Suspėsim pabūti rimtais ir planuojančiais. O dabar reikia gyventi ir daryti tai kas teikia malonumą. Mintys juk  gadina nuotaiką. Jei būtum likusi namuose ir na pavyzdžiui skaičiusi knygą, nebūtum sutikusi manęs, nepraleidusi maloniai savaitgalio. Taigi ką praradai? Nieko. Juk viskas einasi gerai, ar ne? Tu tiek juokiesi. Pasitikėk manimi, nors kaip sakai dar gerai ir nepažįsti. Aš žinau ką sakau. Keliaukim kartu, Daniele.
  -Bet aš nenoriu. Tai ne man. Per daug nepatogumų, galiausiai gali būti net pavojinga.  Suprask pagaliau. 
-Juk tu mėgsti keliauti…
-Išvyka savaitgaliui jokiu būdu neprilygsta kelionei,  kokią planuoji tu. Ne, Michaeli,  tikrai negaliu.
  -Gaila. Tikrai gaila. - atsidūsta ją apkabindamas. - Ar lauksi manęs kol grįšiu?  Aš visai rimtai. Tikrai nenoriu tavęs prarasti, Daniele.
- Mes pažįstam vienas kitą tik dvi dienas...
  -Ištisas dvi dienas. Suprantu ką nori tuo pasakyti. Negalima taip greit nuspręsti. Bet ar nebūna taip, kad dvi dienos kartais duoda kur kas daugiau nei ištisi metai? Tas pirmas įspūdis, ta nuojauta (nežinau kaip geriau pavadinti), nesvarbu, tas jausmas. Aš jį tikrai turiu, kas liečia tave, nors pats negaliu suprasti kodėl. Ir negalvok kad man lengva apie tai kalbėti… Sakai mes tokie skirtingi. Gerai, tegu bus taip. Bet gal būtent tos priešingybės ir traukia, na bent jau mane?  O gal tu tik stengiesi visą laiką būti kitokia nei esi iš tikrųjų? Galiausiai kodėl nepabandyti? Laikas parodys…
  -Aš jau pakankamai pabandžiau. – Sako su aiškiai jaučiamu kartėliu. - Todėl ir nesiruošiu nieko bandyti kad vėl nusivilčiau.
  -Mat kaip…Taip žinoma.  Patirtis,  tvarkingas,  tarsi domino kaladėlės sudėliotas gyvenimas, gražiai viena paskui kitą išsirikiavusios dienos,  ir staiga atsiranda KAŽKOKS gatvės vaikėzas, kuris rodo KAŽKOKIUS jausmus, kviečia į KAŽKOKIĄ  kelionę. - sako suirzęs, - Tikra nesąmonė. Panelė iš tvarkingos šeimos  ir toks kaip aš valkata.  Ar gali būti kažkas rimto? Jokiu būdu! - Staiga rimtai supyksta. – Gal man geriau aplamai išeiti? Taip, turbūt bus tikrai geriau. Labanakt. Buvo malonu susipažinti.
Jis pasisuka ir eina durų link, bet Danielė užuot šaltai atsakius,, labanakt” jai pačiai to nesitikint, staiga pasiveja pastodama jam kelią:
  -Niekur tu neisi... Aš nenoriu... prašau... pasilik.
Jai taip sunku prašyti. Jos padėties moteriai  žemintis prieš gatvės muzikantą. Bet gal būtent prieš jį, ryšintį šaliką vietoj  brangaus kaklaraiščio panelė Kramer ir gali tai daryti? O gal vis dėl to yra kažkas kita, ko ji vis dar negali suprasti? Koks skirtumas. Svarbu kad Danielė nenori būti viena, bent jau ne šią naktį.
Apkabina jo kaklą:
  -Aš tavęs niekur neleisiu. Girdi? Nenoriu kad  eitum. – šnibžda glostydama jo veidą. Michaelis tyli . Jo panarintas sprandas, į vieną tašką įsmeigtas žvilgsnis suraukta kakta rodo kaip jis kovoja su savimi. Danielė suranda jo rankas ir uždeda sau ant liemens:
  - Mylėk mane, - pabučiuoja kviesdama į lūpas. Jos tokios minkštos, su ryškiu kanteliu viršuje, nepranykstančiu netgi jam šypsantis. –Na nepyk. Labai, labai prašau, pasilik.
Nors Michaelis dar kurį laiką tyli, bet jo rankos lieka an jos liemens. Danielė stovi prigludusi, vėl jį pabučiuoja, atsargiai, vos prisiliesdama. Dar ir dar kartą, kol staiga pajunta koks stiprus, tiesiog gniaužiantis kvapą  gali būti jo glėbys.
  -Daniele... Tu žaidi su manimi, o aš, kaip matai, negaliu tau pasipriešinti, nors man tai ir nepatinka. Bet žinok, aš to niekada nepamiršiu...
 
Rotušės laikrodis išmuša keturis kartus. Michaelis stebi blausios šviesos apšviestą  jos veidą, atsargiai dviem pirštais nustumia  užkritusią plaukų sruogelę.  Abu tyli, paskendę kiekvienas savo mintyse. Ir nors kūnai jaučia lengvą nuovargį, nei vienas nenori užmigti.  Ar ši naktis paskutinė? Kelia  abu tą patį klausimą, nors kiekvienas iš savo pozicijų. Ar ką tik prasidėjusi pažintis tuo ir baigsis: šiuo viešbučio kambariu, šia lova? Gal Danielė teisi? Galiausiai ko jis tikėjosi? Na ir kas, kad ji jam labai patinka. Bet ar patinka jis jai? Nors Danielė atrodo  tikrai mėgavosi jo meile, bet juk kita vertus niekada negali būti visiškai tikras... Tik ar to užtenka? Kažin.  O kad ji  meilės reikaluose tikrai ne naujokė Michaelis neabejoja. Kitaip juk nebūtų taip greit sutikusi. Ką gi, atrodo teks pamiršti, kaip ir prieš ją buvusias. Bet, po perkūnais, jis tikrai nenori jos pamiršti!!! Nes pirmą kartą  jo, kaip vyro, gyvenime, Michaelis  patyrė jausmą, kuris iki šiol  buvo svetimas. O kad būtent jai, taip yra ir to užtenka.
  -Daniele…
Ji pasuka veidą ir žiūri į jį.
- Pasakyk man, kodėl mes negalim būti kartu?
-Aš taip nesakiau…
- Bet galvoji.
- Man reikia laiko, supranti?
  -Nesuprantu.
  -Tau viskas paprasta, aišku.,, patinki“,,, noriu tavęs“... Taip, greita pažintis, abipusė simpatija, seksas. Bet gyvenimui, tolesnei draugystei ar net ateičiai  dviese neužtenka trumpo susižavėjimo.  Tam reikia kur kas daugiau. Na  įsitikinti, kad sprendimas tikrai teisingas.
  -Tada pasakyk man ką turiu daryti, kad tave greičiau įtikinčiau.
Danielė juokiasi. Paneria pirštus į jo plaukus:
  -Tu tikrai keistas vyrukas, Michaeli. Kai būsi mano amžiaus suprasi...
  -Tavo amžiaus? Nori pasakyti, kad esi už mane vyresnė?
  -Ne noriu, o esu. Ir neapsimesk, kad nepastebi. Man jau trisdešimt vieneri. Taigi kaip matai...
  -Tiek kiek ir man.
  -Bus, po aštuonerių metų.
  -Iš kur tu žinai?
  -Mačiau tavo ... teises. Tau neseniai suėjo dvidešimt treji.
  -Kada suspėjai pamatyti?
  -Kai buvai vonios kambary. Nepyk. Tiesiog norėjau žinoti.
  -O jei pasakyčiau, kad man nusispjaut į tą metų skirtumą? Jei pasakyčiau, kad tave myliu?
  -Ach užbaik. Nespėsi apsidairyti, o už kokio mėnesio ta greit atėjusi meilė taip pat greit ir praeis.
  -Iš kur tu viską žinai?
  -Esu tiesiog labai praktiška ir realistė.
  -O aš tikras chaotas.
Ji  juokiasi:
  -Gerai kad nors prisipažįsti.
  -Reiškia, švelniai išsireiškus, turiu mažai šansų tavo gyvenime?  Gaila. Tikrai gaila. 
  -Aš juk taip nesakiau.
  -Davei suprasti...
  -Aš tik sakiau, kad man reikia laiko. Juk tai visai normalu.
  -Ar tai reiškia, kad mes bendrausim toliau? Aha. Kokiu būdu?
  -Aš atvažiuosiu pas tave. Arba tu? Kalbėsimės telefonu, siūsim,, Mailus“.
  -Bet aš išvykstu, Daniele. Jau sakiau.
  -Kada?
  -Greit...
  -Tu vienas?
-Ne. Su draugu. O jis pasiims kartu savo panelę. Važiuosim dviem mašinom. Jau viskas paruošta. Liko tik smulkmenos. Man kaimynas atidavė seną,, mini“ autobusėlį. Draugelis perrenka variklį. Gal apie pora savaičių užtruks, gal ir greičiau.
  -Kaip? Ar gerai nugirdau?  Išvyksi į tokį kelią su senu automobiliu?  O kas bus jei kelyje subyrės?
  -Todėl ir peržiūrim variklį, kad nesubyrėtų kaip tu sakai. Tam ir dvi mašinos, na jei kas vienai atsitiktų.
  -Net nežinau kaip reaguoti: stebėtis ar žavėtis tavo drąsa.
  -Aš negaliu įsigyti geresnės mašinos. Bet keliauti tikrai noriu. Jau sakiau tai mano svajonė.  Ir jei dabar to nepadarysiu, tai galbūt niekada. Įsivaizduok: prieš akis nesibaigianti kelio juosta,  raudoni saulėlydžiai prie nepažįstamos jūros, miestai, kalnai, palmės ir kiekvieną dieną vis kažkas nauja. Tas amžinas judėjimas į priekį. Fantastika…
............