Ir tik maži rasos lašeliai bėga mano delnais...

Kaip ir kiekvieną ankstų rytą atsidariau langą-laukiau saulės. Vos pravėrus langą į mano kambarį plūstelėjo vandens lavina, nors ką ten lavina-visas cunamis. Vakar lijo. Lijo ne vien lauke, lijo ne vien pro kiaurus daugiabučių namų stogus – lijo tiesiai man į širdį. Ne, jūs tik nemanykit, kad vaikščiojau per lietų užvertusi galvą ir išsižiojusi. Šiaip labai mėgstu lietų, tačiau tokį lietų, kai lyja lašais sudarytais iš vandenilio ir deguonies, o ne piktai sakiniai iš balsių ir priebalsių. Tokiomis minutėmis ieškai savo širdyje herojaus. Juk taip norisi atsakyti ką nors į piktą repliką, bet kaip visuomet jo nerandi. Kadangi paieškos po mano centrinę ir periferinę nervų sistemas vyko šviesos greičiu, tai pirmasis herojus, kurį atkodavo mano smegenys buvo Antigonė.
Juk aš į ją tikrai panaši: esu mergina, noriu įrodyti savo tiesą ir paprieštarauti neteisingam pasauliui. Bet negi aš, pilka pelutė, išdrįsčiau ką nors pasakyti trejetui stovinčių,, Kreontų”. Paskaičiavusi, kad paltą apsirengti užtrunka daugiau nei minutę, o mano mintys skrieja šviesos greičiu, tai turėjau dar marias laiko apmąstyti savo atsakymą. Atsakyti patarle- perdaug solidu mano amžiui, iškeikti ir aprėkti tuos gyvenimo atmestu žmones-silpna.
Tada man į galvą šovė mintis-ką tokiu atveju darytų Hamletas? Kadangi rankoje neturėjau kardo (na čia buvo netoliese keletas šluotų), tai pagalvojau, kad mizanscenos suvaidinti neišeis. Gal reikėtų apsimesti išprotėjusia ir pažiūrėti į juos šaltu it ledas veidu, bet jei nebuvo tokio aukšto intelekto, kad suprastų mano mimikų reikšmes.,, Būti ar nebūti, štai kur mįslė”-pagalvojau ir nusprendžiau-būti.
Reikia veikti, reikia kaip nors atsikirsti, tik tos mintys nelenda į mano galvą kaip mažo vaiko pirštas į uždarytą uogienės stiklainį. Mano periferiniai ir centriniai likučiai seko, o ir laikas tirpo, kaip cukrus arbatos puodelyje, tad suėmiau save į rankas ir atsisukau į tuos gyvenimo nuskriaustus žmones. Burna užsiklijavo, taršai su,, Super moment” klijais ir tik akys suspindo kaip deimančiukai. Didžiausias mano pasiekimas – kvailas žvilgsnis ir veido išraiška, kurios,, šaunioji trijulė” veikiausiai nesuprato.
Sekantis etapas- deimančiukų agregatinės būsenos kitimas: iš pačio kiečiausio mineralo, jie virto pačiu geriausiu tirpikliu. Taip taip, tuo pačiu iš vandenilio ir deguonies. Laimei, visa tai tematė mano geriausia,, draugė” pagalvė. Žinot, ją myliu labiau nei dienoraštį. Ją apsikabinus žiūrėti į lubas-mąstymo požymis, čia kaip šiuolaikinė Rodeno poza. O mąstyti yra apie ką: apie blynus su aviečių uogiene, apie vaikus, kurie valgo tuos blynus, apie paauglius, kurie užauga iš tų vaikų, ir kurių galvose kaupiasi aviečių kauliukai. Juk daugeliui iš mūsų taip nemalonu, kai jų prilenda į dantis. Bet tai įsivaizduokit kas būna, kai jais aplimpa smegenys. Juk jos nebegauna pakankamo deguonies kiekio ir tampa egoistiškos, bei nebesidalina informacija su kitomis kūno dalimis. Toks pat egoistiškas tampa ir žmogus. Didžiausias jo malonumas-tyčiotis iš kitų ir taip priversti jaustis save pilnaverčiu. Tai jau liga ir dar niekas neišrado būdo, kaip tuos aviečių kauliukus nuo smegenų nukrapštyti. Manau, šią hipotezę reikėtų iškelti rimtoje viešojoje diskusijoje, tačiau ne šiandien.
Dabar reikia atsinešti skudurą ir išvalyti cunamio liekanas mano kambaryje. Juk jau netrukus tekės saulė. Kiekvienas saulėtekis būna vis kitoks, kaip ir pati diena. Šis kasdieninis ritualas, tai dar viena maža smulkmena, kuria išmokau džiaugtis. Ją įdėčiau į dėžutę kartu su: vaivorykšte ant stalo, varvekliais ant stogų ir saldainio popierėliais, kurie tempiant nesuplyšta, o jų išsitempusios raidės atrodo gana linksmai. Ant dėžutės užrašyčiau:,, Maži dalykai, kurie priverčia šypsotis” ir ją padovanočiau tam, kuris praranda norą gyventi. Žinau, kad esu naivi ir kad pasaulis nemėgsta tokių neapsisprendėlių ir didelio tikslo sau nekeliančių žmonių. Mano kredo:,, Vakar diena- istorija, rytojus-neatrasta pasaka, šiandiena- dovana”, tad tos dovanos neišpakuoju iki pat lemiamo momento ir kaip mažas vaikas džiaugiuosi stebuklais.