Uoste klykavo žuvėdros. Viena klyktejo prieš panirdama sargybinio nasruose. Pro ropliškas lūpas kyšojo kruvinų plunksnų galiukai. Bronzinis šalmas tyliai dzingsėjo į kramtymo ritmą. Gretimai stovintis sargas pašnairavo geltona akimi siauru vyzdžiu ir suniurnėjo;
- Naujokai...
Priešais driekėsi uosto įlanka, išraižyta daugybės prieplaukų. Vandenyje plūduriavo inkarus išmetę laivai. Stiebai kilo dangun lyg debesų kavaleriją pasiruošusi stabdyti iečių siena. Pirmyn atgal siuvo įvairūs suinteresuoti asmenys. Vietiniai driežažmogiai šiugždeno savo nugaroje (uodegos dėlei) praskeltomis tunikomis. Orkė karininkė trumpais ir griežtais įsakymais organizavo apsaugą prie didingo orkų didikų laivo. Goblinai rideno savo grubias ir nejuokais įtartinas prekes iš kogo. Du gvardiečiai neceremoningai tempė nepatenkintą kontrabandininką. Uosto šliundros spardė pirklio mokinį. Susukęs magas įtempęs visas jėgas levitavo grėsmingai apvalią ir skraidantį sostą priveikusią pirklio figūrą.
Vyko visiškai įprasta uosto diena. Gal išskyrus žmogelį spardančias prostitutes. Tai buvo pakankamai neįprasta.
Kol gydytojas brovėsi per minią gelbėti nuo švytuojančių žvynuotų kekšių kojų blizgėjimo epilepsijos ištikto sutenerio, pro uosto vartus įplaukė dar vienas laivas. Kaip būtų pastebėjęs švyturiu prižiūrėtojas jei nemiegotų saulėkaitoje apsikabinęs būtelį, jis niekuo neišsiskyrė iš paprastų driežažmogių laivų. Galera su šonuose iškabintomis ir jūrų dvasioms atbaidyti skirtomis keiksmažodžių išmargintomis vėliavėlėmis grakščiai slydo vandeniu. Denyje saulėje savo žvynais blizgino jūrininkai, ant statinės kortomis lošė ketvertas veteranų laivų sargybinių. Kapitonas mėsos kąsneliu maitino ant peties tupintį varną. Varnas galvojo apie alternatyvą pasirinkti šeimininką, kuris netemptų jo į jūrą. Laivo priekyje pasirėmęs į turėklą į uostą žiūrėjo neišsiskiriančiais keliautojo rūbais apsirengęs keleivis.
Tai buvo Skajus Tulijus, pusiau elfas, pusiau orkas ir bent trimis ketvirtadaliais įveikęs kelią iki tikro nekromanto titulo adeptas. Jo galvoje šmėsčiojo atsiminimai.
Elfo galvoje šmėstelėjo strėlė, išguidama bet kokias mintis apie ironiją elfui būti užkluptam iš pasalų ir nušautam. Prieš paleidžiant atsakomąją ugnį piktai atrodančios juodos strėlės prikalė kelis elfus prie gurguolės vežimų. Beveik spėjus suorganizuoti gynybą iš aplink tako esančių medžių pasipylė, nors, įvertinus skaičių, greičiau pakrapnojo pilki kariai. Greitai vienas elfas buvo supažindintas su faktu, kad juodas kalavijas taip pat sėkmingai perskrodžia vidurius kaip ir bet koks kitas, tik atrodo grėsmingiau. Netoliese į kelio dulkes dunkstelėjo ilgaplaukė smailiaausė galva. Ji atgulė prie elfo, rankomis sugniaužusio strėlę, prie gerklės amžiams prikalusią beišsprūstantį šūksnį „pasala“.
Pilkieji kariai – huskarlai – nuožmiais kirčiais, dūriais, pjūviais ir kitais nešvelniais veiksmais retino gyvų gurguolę saugančių elfų gretas. Teigti, kad jiems labai ribotai sekėsi gintis būtų siaubingas, dievų rūstybę užsitraukiantis melas. Vienintelis netapęs lavonu taip greitai, kad jo motina iš gėdos nušoktų nuo olos su šeimos ožka, buvo elfų vadas. Didesnis ir raumeningesnis už visus likusius, margais odiniais rūbais apsirengęs ir nuo talismanų skambantis karys visai efektyviai gynėsi nuo vienos huskarlės. Karė lengvais grandelių šarvais ir pusę veido dengiančiu šalmu vėpėsi kraupia nežmoniškų smailių dantų šypsena. Kirtis sekė kirtį, puolimas – gynybą ir štai: viena akimirka uždelsta, pasigirsta džergžtelėjimas. Huskarlė svyra atgal pro rėžį pilve virstant žarnoms. Elfas jau sukosi ieškoti kito varžovo, bet staiga apstulbo: vidurių dvokas buvo slegiantis, stačiai paralyžiuojantis, beveik apčiuopiamas. To užteko, kad du huskarlai išsitrauktų lankus ir dvi strėlės paskutinio priešininko pečius prikaltų prie vežimo.
Ramu! – sušuko huskarlų karininkas, išsiskiriantis savo dydžiu.
Velniava! – nusikeikė kai silpstanti elfo ranka durklu kliudė blauzdą. Suėmęs kalaviją abejomis rankomis prismeigė ilgaausį įžūlėlį: gal ir nebūtinas, bet efektingas žiaurumas.
Pagaliau... Ramu! – pakartojo hurskarlas, traukdamas ginklą iš koja prispausto lavono.
***
Neatsimenu kiek čia reiškia tl;dr, tai pirmai pradžiai gražiai skaidos tiek.