Ištrauka iš romano

......      Tik vieno draugo ilgiuosi dar ir šiandieną, tik jį vieną miniu geru žodžiu ir su begaline pagarba. Jį, kurį labiausiai išnaudojau ir susirasdavau tik tada, kai būdavo bloga. O jis sugrįždavo visada su džiaugsmu, kai jo vėl prireikdavo ir tyliai pasitraukdavo, kai man ir vėl tapdavo „gęra“.
  Auris buvo pats protingiausias ir inteligentiškiausias iš visų buvusių prieš jį ir po jo, nors amžiumi tik metais už mane vyresnis. Tada jis man buvo tik draugas, kuriuo galėjau pasikliauti, bet kurio niekaip negalėjau įsivaizduoti vyro vaidmeny. Dabar dažnai klausiu savęs, ar jis tikrai mane mylėjo? Juk nejaugi gali žmogus taip elgtis tik iš paprasčiausio draugiškumo? Ar tai aplamai įmanoma? Jis niekada nei žodžiu, nei gestu nedavė man suprasti, kad  jam kažką reiškiu. O aš savo ruožtu dėl to klausimo nesukau sau galvos. Jo intelektas ir inteligencija buvo taip toli nuo manosios, kad man, primityviai provincijos mergužėlei jis atrodė tiesiog nuobodus. O jaunystės naivume, ką tu praradai?! Jis žiūrėdavo į mane kalbančią ir tyliai šypsodavosi, o aš, išsiliejusi iki soties, sukdavau galvą, kaip juo atsikratyti. Jis niekada nekėlė man jokių sąlygų, nepriekaištavo man už mano, tiesiog nežmonišką elgesį. Nieko nesakė net tada, kai, gyvendama jo bute praktikos metu, vakarus leisdavau su draugais restoranuose, o jis sėdėdavo patamsyje, laukdamas manęs grįžtant, priskynęs dubenį braškių ir drebėdamas, kad man kas nors neatsitiktų. Aš nejaučiau jokių sąžinės priekaištų, skaičiau, kaip savaime suprantamą dalyką. Juk jis mano draugas. Ką jis tada jautė, apie ką galvojo, nejaugi kentė, bijodamas prarasti? Niekada nebesužinosiu, bet jeigu tai buvo meilė, reiškia būsiu praradusi tai, ko visada ieškojau, bet  neradau. Jis buvo retų gabumų, rimtas ir protingas, aš – išvaizdi panelė, į kurią krypdavo daugelio vyrų akys, tuščias puodas, neatsikračiusi vaikiškumo, gal paprasčiausiai per lėtai bręstanti, naivi romantikė, laukianti iš gyvenimo kažko, ko, turbūt ir pati gerai nesupratau. Turėdama neeilinę išvaizdą (ne kiekviena tuo metu galėjo išsiskirti metru aštuoniasdešimčia centimetrų) aš nelikdavau nepastebėta. Mano karštas temperamentas troško kito tokio paties. Tai ar galėjo sudominti žmogus, stebintis  gyvenimą visai kitu žvilgsniu? Tik dabar,  aš pagaliau galiu jį suprasti, tik dabar man trūksta jo protingo, tylaus žvilgsnio ir dar protingesnio žodžio, gebėjimo suprasti. Bet tada jis man buvo tik geraširdis keistuolis, kartais pasakantis nei šį, nei tą. O juk būtent jis atnešė man tada „Džonataną Livingstoną – žuvėdrą“ ir bandė iš manęs padaryti tokią pačią mąstančią būtybę, kaip ir jis pats. Ta knyga, tarsi nematomos rankos mostelėjimas atvėrė man akis, manyje kažkas įvyko. Ir viskas, kas kažkada atrodė nesąmonės, dabar tapo pačia švenčiausia tiesa. Aš supratau, kas ten buvo parašyta. Mano tėtis mokė mane gyvenimo tiesų, Auris – siekti tobulybės. Ir taip šiedu vyrai, išėję iš mano gyvenimo, padarė mane tuo, kuo esu dabar. Gerai tai ar blogai, negaliu atsakyti. Sakoma, kad nelaimingiausios moterys yra protingos moterys... Ar aš esu protinga? Tą vasarą kai  gyvenau pas jį, mirė jo tėvas. Jis išvažęvo į laidotuves man nepasakęs nei žodžio, Tik grįžusi radau atjungtą aparatūrą, kad negalėčiau klausyti muzikos. Kodėl  nepasidalino su manim savo skausmu? Juk jis labai mylėjo savo tėvą. Taip, jis man buvo užversta knyga, slepianti savyje ir kančią, ir nusivylimą, ir nelaimingą meilę. Jis man nieko nepasakojo, o aš nemačiau reikalo  klausti. Tik vieną vienintelį kartą pavadino save vienišu vilku ir užsiminė, kad gali susprogti nuo vidinės įtampos. Ir tai buvo atsakymas į mano lyg ir labai dalykišką paklausimą – kokie jo ateities planai, nes man rūpėjo mano artėjantis paskyrimas... Tada nesureagavau, bet dabar suprantu, kaip jam buvo tai pavojinga. Jo rūšies žmonės dažnai prieina prie savižudybės, tai pavadinę „sprogimu“. Noriu tikėti, kad jis sutiko savo lygio moterį ir galėjo jai patikėti savo  problemas,  noriu tikėti, kad jam neteko „susprogti“ nuo vienatvės. Linkiu jam to iš visos širdies, nes jis tikrai to vertas. Aš tada negalėjau jam būti tokia moterim, nes jis atėjo į mano gyvenimą per daug anksti. Man prireikė daug laiko, kad pasiekčiau jo tuometinį, ar bent panašų lygį. Kaip gaila, kad mes niekada nesusitiksime. Net ir dabar, pamačiusi panašų į jį, noriu užkalbinti gatvėje ir paklausti ar tai ne jis. Bet kažkas kalbėjo, kad jis išvyko į užsienį ir mums susitikti šansų neliko. O mano mielas drauge, tu net nenutuoki, kaip  dažnai  aš tave  prisimenu.
Kartą parašiau jam laišką ir išsiunčiau senuoju adresu, tikėdamąsi, kad aklo atsitiktinumo dėka jis pasieks tikslą, bet laiškas sugrįžo jo neradęs:,, Mano prarastam draugui,
Ar prisimeni?
Aš žiūrėjau pro seną, purviną „infekcinės“ ligoninės langą, o tu atėjai ir sustojai kitoje gatvės pusėje. Tada snigo. Didelės baltos snaigės lėtai leidosi dengdamos šaligatvio kraštą, ant kurio tu stovėjai. Tu man mojai ranka ir šypsojaisi savo gera šypsena. Bet tavo šypsena neišblaškė mano vienatvės, nes aš laukiau ne tavęs, kai ko kito, kuris niekada neatėjo...
Tu buvai mano vienintelis draugas, kuris iš manęs nieko daugiau nenorėjo, kaip tik būti mano draugu. Tu buvai pats geriausias, bet aš nenorėjau suprasti tavo gerumo. Tu buvai pats protingiausias, bet aš nenorėjau suprasti tavo proto. Aš prisimindavau tave, kai visi nuo manęs nusigręždavo ir tu visada ateidavai pašauktas. Atėjai ir tada, ir buvai laimingas, kad po gana ilgos pertraukos vėl esi man reikalingas. Aš tada buvau viena ir visų pamiršta. Kai vėliau mano geltonos akys vėl įgavo normalią spalvą, atsirado nauji draugai, tu ir vėl tapai nebereikalingu. Bet tik tave vieną prisimenu iš to tikrai gausaus būrio. Tik tu verti apie tave galvoti ir tavęs ilgėtis, nes tokie kaip tu sutinkami retai, jei aplamai sutinkami. Deja, tada tu atėjai į mano gyvenimą per daug anksti. Ir iš kur tau buvo žinoti, kad nusivylimas kai kuo kitu dar toks skaudus ir šviežias, o aš tiesiog buvau per daug jauna, per daug naivi kad įvertinčiau tavo gerumą.  Ar tu supratai mane? Tu tylėjai ir kentei mano bjaurų charakterį, mano nesiskaitymą su tavimi, mano abejingumą tau, sutikdamas su visomis mano užgaidomis, nei karto nesipriešindamas, nors tokio elgesio tu buvai nenusipelnęs. Kartais man atrodydavo, kad esi labai nelaimingas, bet niekada nekilo mintis tai išsiaiškinti. Tu buvai man per daug sudėtingas, todėl ir nuobodus. Tu smilkai tarsi rausvas nuodėgulis, o mano temperamentui reikėjo ugnies. Aš buvau per daug nepatyrusi, kad mėgaučiausi ta jaukia tavo skleidžiama šiluma. Niekada rimtai nevertinusi tavo draugystės, pasigedau jos tada, kai tave galutinai praradau. Tik supratusi, kad tavęs niekada nesutiksiu, pradėjau apie tave galvoti ir ilgėtis, nes jau nebegalėjau tau paskambinti, kai būdavo bloga. Kartą miesto transporte pastebėjau vyrą, panašų į tave ir nudžiugusi pašaukiau vardu, bet tai buvai ne tu ir aš nusisukau, nes jis manęs daugiau nedomino. Dažnai stebėdavau veidus gatvėje, tikėdamąsi tave sutikti, bet  taip ir nesutikau. Kur tu, ką tu dabar veiki, ar bent trumpam prisimeni mane kaip aš tave prisimenu? Mes niekada nesusitiksim, o susitikę, gal būt, praeisim pro šalį nepažinę vienas kito, bet tu man visada liksi mano jaunystės draugu, pačiu geriausiu, pačiu protingiausiu, apie kurį nenustosiu galvojusi. Nes  tik tu išlikai mano atminty stovintis ant apsnigto šaligatvio krašto ir mojantis ranka, mano vieninteli, tikras drauge. Gal būt tu niekada neskaitysi šitų eilučių, gal šis laiškas niekada nepasieks adresato, bet vis vieną linkiu, kad būtum laimingas. Kažkas tada, kai tavęs vėl ieškojau, sakė, kad išvykai į Ameriką. Patikėjau, nes  tu  netikėjai nei „tautos šviesia ateitimi“, nei jos gyventojų patriotizmu. Kaip tu  tada buvai teisus... Tu galiausiai visada būdavai teisus, kaip ir mano tėvas, o mane vėl ir vėl graužia sąžinė, kad nepanorėjau,  ar tiesiog nesistengiau jūsų suprasti, kad nebegaliu ištaisyti savo klaidų, nes ne tik tavęs, bet ir jo jau  nebėra. Prisimenu ir kitus mūsų buvimo kartu epizodus: mūsų pasivaikščiojimus žiemą, Baltijos jūros pakrante, kai po atitinkamos pertraukos susiradau tave su policijos  pagalba. Kodėl jie žinojo kas tu toks, taip pat  niekada nekėliau sau to klausimo. Buvo svarbu, kad tave suradau, kad jie padėjo tave surasti tame dideliame uostamiesčio mieste. Arba vėl, prisimenu, kai pamiršęs paduoti man plokšteles, net uždusęs skubėjai į namus ir jas atnešei, kol mano autobusas pajudėjo Kauno link. Tai buvo mano pirma pažintis su džiazu, kuris  tapo ir mano pati mėgstamiausia muzika. Prisimenu ir tą Kalėdų naktį, vėlyvas „bernelių“ mišias prie Katedros – kai tu staiga išniręs iš minios padavei man saldainį ir mane pasveikinai. Tu dažnai atsirasdavai šalia manęs tarsi netyčia kai ilgiau nesimatydavom, ir aš laikydavau tai atsitiktinumu, nors tas „atsitiktinumas“ tau kartais, kaip vėliau prisipažindavai, kainuodavo kelias laukimo valandas: “Žinojau, kad kada nors vis vieną praeisi Laisvės alėja. “-sakydavai . Aš nesukau sau galvos, kodėl taip yra, nes tu buvai mano draugas, taigi ar galėjo būti kitaip? Būdamas tik metais vyresnis už mane, savo subrendimu pralenkei mane dešimtmečiais. Gal būt, būtent dėl tos priežasties, laikiau tave draugu, kuriuo galima pasikliauti, bet niekada – mylėti. Ką jautei tu man? Kuo buvau tau: tokia pat drauge, ar, vis dėlto, mylimąja? Kas siejo mus abu, tokius skirtingus ir kodėl būtent mūsų draugystė užsitęsė ilgiausiai? Kai kartą netikėtai radau tavo laiškus, nustebau, kad buvom pažįstami ištisus tris metus, o gal ir dar daugiau. Nes taip ilgai aš nebuvau išdraugavusi nei su vienu iš savo pažįstamų. Ir nežiūrint to, mes su tavimi, deja,  neturėjom bendros ateities.
  Kas buvo iš tikrųjų dėl to kaltas? Tu? Aš? Mes abu? Tu net nenujausdamas to, buvai mano mokytoju, iš kurio, kažkokiu tai man nesuprantamu būdu, perėmiau pažiūras, mąstyseną, gyvenimo supratimą ir vienatvės jausmą. Juk ne kas kitas, o būtent tu tada pavadinai save vilku, kuriuo dažnai jaučiuosi ir aš. Ir visai nesvarbu, kad neturiu nei mažiausios problemos sueiti su įvairiausiais žmonėmis į greitą kontaktą, savyje visada lieku tuo „vienišu vilku“. O juk ir tu tada buvai toks – apsuptas gausybės visokiausio plauko pažįstamų, bet jauteisi vis dėlto vienišas.
  Kaip susiklostė tavo likimas? Ar sutikai taves verta moteri? Tikrai trokštu, kad tau būtų pasisekę, mano nepamirštamas drauge.
Tiesiog būk laimingas
.........