Angelo užrašai (2)

Prilaikiau klibančias kopėčias, kol ji nulipo žemyn. Spragtelėjo žiebtuvėlį, apsidairydama aplinkui menkoje šviesoje.
- Kokia čia vieta? – nusistebėjo.
- Daug žinosi, greit miegosi, - burbtelėjau. – Dabar vėl reikės užlipti, nesnausk. Čia šioks toks labirintas.
- Gerai...
Laiptų aikštelės, kaip jau sakiau, buvo nupjaustytos, nudardėjusios į rūsį. Likusios tik tuščios šachtos, užmūrytom apatinėm ir antro aukšto durų angom. Iki žemiausios – šeši metrai ir jokių kopėčių. Jeigu koks smalsuolis iki čia ir prisikapstydavo, likdavo musę kandęs. Akligatvis.
- O kuo tu vardu? – vėl prasižiojo mano viešnia. – Aš Skirmantė...
- Vadink mane kaip nori... – burbtelėjau.
- Tau gėda savo vardo?
- Man regis, prašiau patylėti? – dėbtelėjau į ją.
Perbraukiau ranka sieną, kol pirštais pajutau ištemptą plonytį valą. Trūktelėjau jį, viršuje išlindo storas, kas pusmetrį į mazgus suraišiotas virvagalis. Kiek patrūkčiojus, virvė išsivyniojo visu ilgiu. Užsikabarojau ja į trečią aukštą ir uždegiau tenai padėtą lempą.
- Užlipsi? – žvilgtelėjau žemyn.
Mergina kramtė lūpą, abejodama. Pačiupusi virvę ėmė rangytis kaip išmanydama, šiaip ne taip užsliuogė iki trečio mazgo. Ten ir sustingo, švokšdama kaip garvežys.
- Mes tiek laiko neturime, - netekau kantrybės spoksoti į jos cirką. – Nusiimk savo kuprinę ir pririšk ją prie šito, - paspyriau plonesnę virvę žemyn.
Nuostabiausia buvo tai, kad ji nė nesusimąstydama taip ir padarė – primazgiojo savo turtą prie virvagalio, aš jį užkėliau aukštyn. O tada šiaip ne taip ir pati užsirito.
Kol ji krovė ant kupros savo mantą, sugrąžinau virvę į vietą. Tada palydėjau ją į vieną iš patalpų, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodė tuščia ir niekur nevedanti.
- Surastum, kur toliau eiti? – nusprendžiau patikrinti jos įžvalgumą. 
- O dar neatėjome? – nusistebėjo ji.
- Jeigu nori miegoti ant purvinų grindų, tada taip – atėjome, - sutikau. – Štai ką aš tau pasakysiu... nuostabu yra tai, kad tu iš viso su savo prekėmis iki miesto atsikraustei. Tu, blyn, tokia patikli, kad tave apmulkintų kiekvienas, net ir žiopliausias čionykštis!
Ji stovėjo ir pavargusiu žvilgsniu žiūrėjo taip, tarsi aš nieko nebūčiau pasakęs.
- Ai, tiek to...
Pasišokėjęs užkabinau baltai nuteptą skydą, beveik neišsiskiriantį iš lubų ir atlaužiau jį. Žvangtelėjo grandinės, prilaikančios išlankstomus laiptus.
- Lipk, - piktai paraginau.
- Iš kur žinai, kad aš prekiauti traukiu? – paklausė ji, užlipusi į ketvirtą pastato aukštą.
Šioje vietoje jau nebebuvo šiukšlių. Grindys išplautos, sienos padengtos šiltinančia vata ir plėvele. Durys, vedančios į kitą kambarį, šarvuotos, su trejomis spynomis.
- Tai jau tikrai ne į pikniką su tokiu svoriu ant kupros, - burbtelėjau. – Iš kur tu?
- Atleisk, nenorėčiau sakyti to.
- Jau geriau, - linktelėjau, - kad tyli. Nė vienas rimtas prekeivis neišduoda savo šaltinių. Pirmą kartą?
- Aha.
- Į Juodąjį Fortą... – sumurmėjau. – Iki ten trys valandos kelio.
Atrakinau duris ir praleidau viešnią į vidų. Buvau padalinęs butą į dvi dalis. Praėjimas vedė pro buvusią virtuvę, o už šarvuotų durų liko svetainė, holas ir vienas gyvenamas kambarys. Na, dar maža patalpa voniai, kurią naudojau kaip sandėliuką. Žinoma, čia dar nebuvo galutinė stotelė, tačiau viskas atrodė taip, lyg jau būtų galima gyventi. Neketinau jai rodyti visko. Kas žino – gal ji kokia dviguba agentė, nutaisiusi kvailą veidelį. Tada aš būčiau paskutinis kvailys, parodęs kelią tiesiai į rojaus sodus. Ne veltui Raimondas kalė į galvą - būk paranojiškas. Visada egzistuoja tikimybė, kad tave perpras pirmą. Todėl niekada niekam nereikia atskleidinėti VISŲ kortų iš karto.
- Oho... – apsidairė ji nustebusi. – Ir tu čia gyveni vienas?
- Dažniausiai, - sumurmėjau. – Ei, būk gera mergaitė – nusiauk batus. Šitas grindis buvo velniškai sunku atskalbti!
Mano irštva nebuvo itin įspūdinga. Buvau matęs ir prašmatnesnių. Prieškambaryje buvau patiesęs seną, aptriušusį kilimą, čia pat pilkavo batų dėžė ir kelios pakabos rūbams. Ant vieno kabliuko ilsėjosi šiltintas lietpaltis. Dar metalinis kablys žibintui, kur šį ir palikau. Ant batų dėžės buvau palikęs kanistrą su žibalu. Irgi deficitinis produktas. Kai jo neliks, vakarai daugeliui taps iš tiesų niūrūs.
Uždegiau antrą žibintą ir nunešiau jį į svetainę. Žinoma, langai kruopščiai užkalti. Kam skelbti visam pasauliui, kur leidi savo nakteles?
Kambaryje, ant pūkinio kilimo stovėjo nedidelis staliukas. Du foteliai šalia, mažas radijas ant komodos ir sofa, kurią prireikus galima paversti į lovą. Kampe gulėjo keturi susukti matracai ir didelė dėžė su patalyne. Retsykiais aš tuos patalus susikraudavau į kuprinę ir traukdavau prie ežero bobiškais dalykais užsiimti. Žinoma, kur nors toliau nuo pilies. Jie ten retsykiais imdavo kvailioti ir pyškinti į paplūdimio pusę. Gerai, kad ginklai nepritaikyti vaidinti snaiperius, o tai jau būčiau negyvas. Miestą pažinojau kaip savo rankų pirštus, o vis tiek retsykiais pakliūdavau į kvailas situacijas. Pavyzdžiui, šita pupa su kažko prikimšta kuprine. Kokio velnio aš ją čionai taip lengvai įsileidau?
Aa – žadėjo sumokėti...
- Sėskis,  - mostelėjau į fotelį, pats įsitaisęs kitame. – Kaip matai, čia viskas saugu, atskirta nuo pasaulio. Kad neįvyktų nelaimė, turi žinoti taisykles...
Skirmantė nedrąsiai klestelėjo į nurodytą vietą nepaleisdama kuprinės iš rankų.
- Jokiu būdu netampyk storų užuolaidų, dengiančių langus. Vis tiek nepamatysi, kas lauke vyksta. O šviesą greičiausiai visi pamatys. Ir jokio triukšmo čia, viduje. Jokio šaudymo, jokio klyksmo, jokio žviegimo. Sienos gerai izoliuotos, bet... kas žino?
Ji linktelėjo supratusi.
- Šiai nakčiai ši sofa tavo, - parodžiau. – Ji patogi. O jeigu bus mažai, gali čiužinį papildomą išvynioti.
- Ačiū...
- Ne ačiū, - atsidusau, - tu man žadėjai sumokėti. Aš paprastai nevedu čionai žmonių be rimtos priežasties.
- O atlyginimas... – nustebo ji, - pakankamai rimta priežastis?
- Aš kuklus, man užtenka ir atlyginimo. Rodyk, ką ten turi.
Ji atrišo savo kuprinę ir, pasiraususi joje, ištraukė nediduką kibirėlį. Beveik didžiuodamasi padėjo jį ant stalelio.
- Čia kas? – atsilošiau.
- Medus, - išdidžiai pareiškė ji.
Spoksojau netikėdamas savo ausimis. Kai visos mintys ir idėjos apšliaužė visus būtinus kampus, atsikrenkščiau.
- Netinka? – paklausė ji, kiek nustebinta mano reakcijos. – Argi tu nesi alkanas?
- Tinka... – burbtelėjau, mostelėdamas ranka. – Tinka, tiek to...
- Tiek to?! – apstulbo ji. – O... Maniau, čia žmonės badauja, bet kokio maisto išsiilgę, o tau – tiek to...
- Aš jau pripratau be maisto, - nusišaipiau. – Greitai ir be vandens priprasiu. O paskui kaip nors – ir be oro.
Pasiekiau kibirėlį, pavarčiau delnuose, šiaip ne taip atlupau plastikinį dangtelį. Nosį pasiekė šviežienos kvapas.
- Jis šių metų... – burbtelėjau. – Vadinasi, tu iš kažkurio užmiestinio ūkio, kuris bitininkyste užsiima. Spėju, tas ūkis į šiaurę nuo miesto, kažkur gerai užsislėpęs, jeigu dar bitės laikosi.
- Ką nori tuo pasakyti? – paklausė ji atsargiai. Pirštais ėmė žaisti pistoleto rankena.
- Tu mano namuose. Gal malonėsi sulig kiekvienu žodžiu negraibyti to daikto? – paklausiau.
Ji vis tiek nesiliovė. Tada aš atsistojau, ištraukiau savo patrankas ir nunešęs padėjau jas ant spintelės. Ten pat ir peilį paguldžiau. Dar prisiminiau, kad vertėtų paltą nusivilkti – visgi ne lauke esame.
- Dabar tavo eilė nusiginkluoti, - paraginau ją. – Pasikalbėsime kaip du normalūs žmonės. Be patrankų.
- Gerai, - pasakė ji atsargiu balsu. – Tai gal visgi pasakysi, kuo tu vardu? Kaip normalus žmogus?
- Hm... Gerai, vadink mane Jonu.
- Bet čia ne tikras vardas, ar ne?
- O kam rūpi?
Ji kiek pagalvojo, tada atsistojo ir nunešė savo pistoletą prie manųjų. Taip pat atsikratė savo peiliuko, nors jis gana juokingo dydžio buvo.
Sugrįžusi į fotelį, užkėlė koją ant kojos. Aš tuo tarpu ištraukiau iš spintos kelias žvakides ir pastačiau ant stalo.
- Valgyti nori? – paklausiau.
- Ne, aš soti.
- Soti iš mandagumo, ar iš tiesų?
Kol ji galvojo, ką į tai atsakyti, nuėjau į sandėliuką ir pasirausiau atsargų dėžėje. Sugrįžau atgal su nedideliu krepšeliu gėrybių. Jeigu merginos nebūtų, jis atrodytų dar mažesnis. Tačiau aš ne toks barbaras, kokiu apsimetu. Na, dažniausiai ne toks...
- Kas čia? – suapvalėjo jos akys. – Duona?
- Taip, kvietinė.
- Ji šviežia...
- Ne itin. Bet valgoma.
Skirmantė pažvelgė į mane savo pusiau kvailu, pusiau keistu žvilgsniu.
- Ar ją Juodajame Forte parduoda?
- Taip.
- O čia kas... Mėsa? Džiovinta? Irgi iš Forto?
- Tavęs pasiklausius galima suprasti, kad maistas ant asfalto auga...
- Na ne, bet juk tu galėjai užmušti ką nors ir atimti, ar ne?
Pasakė ir susičiaupė, mano veido išraišką pamačiusi.
- Aš ne... Atsiprašau.
- Tavo ilgas liežuvis, - burbtelėjau. – Plepi tol, kol prisišneki. Žinai, gal čia, mieste, gyvenimas ir ne toks gražus, kaip kaime. Būna visko – susišaudom, pasipjaustom, tačiau nešnekam apie tai prie kiekvieno stalo, kokie blogi esame. Mes padorūs žmonės.
Ji prikando lūpą ir nusuko žvilgsnį. Ištraukiau iš krepšio virtuvinį peilį ir ėmiau pjaustyti duoną bei mėsą.
- Net jeigu šį vakarą nušoviau tuos šešis kvailelius, tai manęs nedaro itin blogu. Tu gyva, čia tiesioginis mano gerumo įrodymas... Kaip tu iš viso sugebėjai jiems pakliūti?
- Pamatė einančią ir tiek.
- Matai? Jie ėjo sau, apie nieką blogą negalvodami, o tu tik šast – ir pasimaišei jiems ant kelio. Normalu, kad čia, mieste, daugelis iš karto pagalvotų apie galimą naudą. Mergina su kroviniu, ginkluota menkai, pati menka... Gyvenk ir žvenk!
Ji nutylėjo, tik akimis sužaibavo.
- Ir dar taip lengvabūdiškai atsekei paskui mane į mano irštvą... – tęsiau pagautas įkvėpimo. – Dievaži, su pilna kuprine medaus! Paskui vos pažįstamą žmogų. Čia tai, sakyčiau, kvailumo viršūnė...
- Kodėl tu mane įžeidinėji? – staiga paklausė ramiu balsu. – Aš nusprendžiau tavimi pasitikėti, nes tu man pasirodei patikimas. Tau atrodo, kad pasitikėjimas – kažkas labai kvailo ir neatleistino?
- Tu jau ne savo kaime, kur galbūt galioja tokia filosofija...
- Betgi ji galioja visur, - palinko ji į priekį. – Tu juk irgi kažkuo pasitiki, ar ne? Čia, mieste. Pasitiki... Negali būti, kad esi visiškai vienas. Netikiu.
- Žaidžiam psichologus?... – sumurmėjau.
Mergiotė ką tik nurijo savo kvailumo kaukę ir parodė kažką daugiau. Kaip ir aš, ji truputį apsimetinėjo.
- Na gerai, aš tavo irštvoje, - vėl pajutau vaikiškas gaidas jos balse. – Ir kas dabar bus? Atimsi mano prekes, išmesi pro langą?
- Negalima prie langų, - pagrūmojau. – Bet į laiptų šachtą įmesti galėčiau.
Ji pažvairavo į pjaustomą mėsą, tada vėl į mane.
- Tu vaidini blogą, nors toks nesi...
- Na taip, aš tiesiog angelas, - burbtelėjau. – Tu valgyk, o aš einu, patikrinsiu, kas lauke vyksta. Nesek paskui mane.
Skirmantė palydėjo mane liūdnu žvilgsniu, tada nirčiai kibo į maistą. Ji iš tiesų buvo alkana.

Kitame kambaryje buvau įsitaisęs rakinamas duris. Šiaip, paranoja. Čia stovėjo mano lova, rakinama spinta rimtiems ginklams, kurioje gulėjo sulūžęs kažkoks dvivamzdis. Niekada nebandžiau jo suremontuoti. Kambarys atrodė beveik toks pat niūrus, kaip ir svetainė, apdaila minimali.
Užrakinęs duris įlindau į spintą ir išsitraukiau raciją. Timptelėjau laidą iš spintos kampo, nulupęs racijos anteną užvyniojau jį ir spragtelėjau jungiklį.
- Angelas vienas kviečia angelą du, - burbtelėjau pusbalsiu.
Sutraškėjo statinės iškrovos, po sekundės išgirdau beveik aiškų balsą:
- Angelas du klauso.
- Pas mane situacija septyni keturi.
- Supratau.
- Kaip patys laikotės? – paklausiau jau ne pagal susitartą protokolą.
- Viskas puiku, angele vienas.
- Tai ir puiku, kad puiku... Susitiksim po savaitės. Labanakt.
- Labanakt.
Statiniai trikdžiai šnypštelėjo ir nutilo. Išjungiau prietaisą ir liūdnai atsidusau. Tokiomis akimirkomis norėjau būti kur nors kitur, tik ne čia. Girdi balsus, žinai, kad anapus ryšio – geras draugas. Tačiau privalau likti. Negalima gyventi vien tik taip, kaip norisi. Antraip kur mes visi nueitumėm?
Kodas „septyni keturi“ reiškė, kad turiu nepavojingą svečią. Dar tai reiškė, kad šį vakarą išsamesnio ryšio nebus. Veikiančios racijos šiais laikais – brangenybė. Buvę policininkai tokiomis naudojasi. Galbūt netgi išgirdo visą pokalbį, tačiau vargu ar perkąs kodą. Jie ir patys savo pranešimus koduoja.
Išlindau iš spintos, užrakinau ją ir sugrįžau į svetainę. Iš įpročio žvilgtelėjau į spintelę, kur ilsėjosi mūsų pistoletai. Visi vietoje, nieko netrūksta. Skirmantė aiškiai paranoja neserga, o vertėtų.
- Su kuo kalbėjaisi? – paklausė ji.
- Tu girdėjai?
- Nesupratau, ką sakei, bet taip – girdėjau. Mano ausys labai jautrios.
- Tada nesvarbu.
- Ar čia dar kas nors gyvena?
- Ar galima, neatsakysiu į tavo klausimą? – blykstelėjau akimis.
- Jeigu čia dar kas nors gyvena... – sumurmėjo ji, - kaip aš galiu jaustis saugi, nematydama jų?
- Tau užteks ir mano žodžio, kad esi saugi.
Mergina linktelėjo, kramtydama.
- Sakiau, kad esi geras... Jau tada iš akių mačiau.
- Aha, kurgi ne, - prunkštelėjau. – Matei tu patamsyje mano geras akis. Tikriausiai žydrai švytėjo?
- Aš ne tokia kvaila, kaip tau atrodo.
- Iš kur tu žinai, kaip man atrodo...

Tuo ir baigėme ginčą. Kramtėme, užgerdami kava. Šios netrūko, kaip ir arbatos. Kažkada pilni sandėliai riogsojo, pripakuoti kavos. Cukrus greičiau baigėsi, o kava be cukraus – tai kaip šoviniai be šautuvo. Niekam ji nereikalinga.
- Kiek tau metų, Jonai?
Aš kurį laiką žiopsojau nesuprasdamas, į ką Skirmantė kreipiasi. Tada prisiminiau, koks mano naujas vardas.
- Dvidešimt aštuoneri.
- Aišku... Aš tau kiek nors skolinga už maistą?
- Ne. Bet va, jeigu pasikalbėsi su manimi, būsiu dėkingas.
- Apie ką?
- Naujienos, gandai... Viskas tinka.
- Aha, - ji apsilaižė pirštus. – O tu man irgi kažką papasakosi?
- Matysim.
- Tu toks paslaptingas...
- Gyvenimas nelengvas. Mes čia, mieste, apskritai daug tylim. Čia tik barmenas Stasys kalbėti gali apie viską.
- O kodėl į kaimą neišvykai? Apsigyventum kuriame nors ūkyje, turėtum maisto, draugų. Geri žmonės visur reikalingi.
- Bandžiau, nepatiko, - išsisukau.
- Kur bandei?
- Nesvarbu.
Ji prikando liežuvį, supratusi, kad lenda ne į savo daržą.
- Mūsų ūkyje ramu. Kol kas. Gyvena šešiolika žmonių, turime bičių, obelų sodą, uogyną. Ir tvorą užpernai pastatė. Ne tokią, aišku, kaip girdėjau Fortą turint, bet visgi šis tas.
Vos susilaikiau nenusižiovavęs. Reklama prasideda...
- Tik va, ne viską užsiauginti galime. Todėl ir keičiame vienus produktus į kitus.
- Mhm, tikriausiai smagu jums ten, moteriškės... – burbtelėjau.
- Ką? – pastatė ji ausis.
- Sakau, tikriausiai baisiai nuobodu be vyrų?
Jos veidas kaipmat sugriežtėjo.
- Iš kur žinai?
- Tu gyvas to įrodymas. Dirbi vyrišką darbą, vienui viena. Kas gi belieka galvoti apie jūsų tą ūkį? Kad vienos mergos ir vaikai beliko. Tik va įdomu, kur vyrus padėjot?
- Man irgi būtų įdomu sužinoti, - staiga sušnypštė ji piktai, - kur JŪS mūsų vyrus padėjot! Pagaliau gi jie mieste žuvo. MIESTE!
- Ei, ramiau, - kilstelėjau ranką. – Patikėk, tavo žmonių aš tikrai nešaudžiau. Čia ir be jų yra ką šaudyti. Jums iš viso reiktų surasti kelią, vedantį aplink miestą, o ne per jį. Čia vienos padugnės lindi, visi tie, kurių jūs negalite į kaimą prisikviesti gyventi žmoniškai. Nes jie ir neitų...
- Kaip tu?
- Panašiai, - linktelėjau.
- O tu... – ji vėl pastebėjo mano gaižią miną, nes iš karto užsičiaupė. – Tiek to...
- Na gerai, pakalbėkime apie tas priežastis, - atsileidau. – Suprantu, natūrinis bendruomeninis ūkis - labai graži idėja, geras siekis ir taip toliau ir panašiai. Bėda yra toje žmonijos dalyje, kuri po Įvykio pernelyg įprato gyventi iš prisiplėštų atsargų. Jie, užuot ištobulinę natūrinio ūkio idėją, ištobulino plėšimo idėją bei strategiją. Štai tau ir rezultatas – kurie suspėjo ūkius sukurti ir apginti – tie suspėjo. Visi kiti susibūrė į suknistas gaujas, kurios pratusios gyventi pernelyg nesistengdamos dirbti. Dabar jau niekas nebekuria ūkių! Pradėk statyti tvorą laukuose – atvažiuos idiotų pilnas autobusas ir sulygins kaipmat su žeme! Reikia arba suknistai didelę gaują turėti bei pradinį kapitalą, arba žaisti pagal esamas taisykles.
- Kokias?
- Na, pavyzdžiui, Juodasis Fortas. Supirkinėja statybines medžiagas. Patikėk, aš juos labai gerai suprantu. Jie laukuose, tarp miškų sėdi, maistą augina. Visos statybinės medžiagos tuo tarpu prekybos centruose liko, mieste. Galėtų jie, žinoma, reidus patys organizuoti, atvažiuoti gerai ginkluotais konvojais, apsupti kvartalą taip, kad vietiniai prisiartinti bijotų. Ir iššluotų viską švariai. Ir „Senukus“, ir vaistines, ir mokyklų bibliotekas.
Bet ne – jie prekybos punktą atidarė. Saugu – niekur važiuoti nereikia, niekuo rizikuoti taip pat nereikia. Visos medžiagos pačios atkeliauja, knygos iš pilies bibliotekos ir mokyklų taip pat. Vaistukai irgi ant dviejų kojų ateina. O Forto gyventojai visus pamaitina, dar retsykiais kuro duoda. Žinai, kas įdomu? Kuro išduoda tiek, kad užtektų vos keturis šimtus kilometrų viena mašina nuvažiuoti – vos kartą per savaitę. Ir tai ne visiems. Protingai daro – jeigu kuro nedozuotų, tai jūsų bitynas jau dabar ratuotu transportu būtų apsuptas, žviegtumėt, moteriškės… Kaip matai, yra nustatytos žaidimo taisyklės. Juodasis Fortas leidžia miesto padugnėms žaisti savo žaidimus, mainais susirinkdamas tai, ko nori. Savotiška tvarkos sistema.
- Tu tai vadini tvarka?!
- O tu gali geriau pasiūlyti? Ką, atidaryti plačiai vartus ir leisti į visų visus norinčius?
Ji papurtė galvą, susimąsčiusi.
- A, žinai, visgi egzistuoja ir kitoks ūkio modelis... – vyptelėjau. - Mačiau jį visai netoliese, Biržų pilyje. Ten, kaip žinai, gana nemaža teritorija piliakalnyje. Tai va, tenykščiai banditai irgi daržus turi, sodą ir panašiai. O kad patiems nereikėtų stengtis, turi vergų porą tuzinų – tie visą ūkį dykai prižiūri. Už kiekvieną darže suvalgytą daržovę – mirtis. Nors ir šiaip mirtis. Nuo išsekimo. Kaip tau toks variantas?
- Tu rimtai? – pasibaisėjo ji.
- Kuo rimčiausiai.  Trečias kelias išlikti ir kartu nė piršto nepajudinti. Kas norėjo gyventi kitaip, tas jau pasirinko. Suprask, mieste lieka tie, kurie niekam kitam netinka. Tu į savo ūkį taip pat turėtum bet ko neleisti, - karčiai tarstelėjau. – Ne tie laikai.
- Tai tu bandei pakliūti į Fortą? – susiprato ji. – Ką jie tau pasakė?
- Nieko.
- Negali būti...
- Ten bet ko nepriima, aišku? Negali gyventi mieste, norėdamas pakliūti į Fortą. Jie labai griežtai atrenka žmones. Ir į miestiečius iš viso žiūri be galo įtariai.
- Palauk... tu buvai Forto viduje?! – nustebo ji.
- Pasvajok... Geriausiu atveju gali pakliūti į supirktuvės gilumas, kur su tavimi pakalbės kelios moterys. Nežinau, kodėl jie tam darbui pasirinko moteris. Galbūt jos jaučia geriau, – trūktelėjau pečiais. – Gana apie tą Fortą...
Skirmantė sudorojo paskutinį jai paliktą duonos gabalėlį ir kurį laiką apie kažką galvojo.
- Jeigu eitum su manimi, mes tave įsileistumėm, - galop pratarė.
- Neisiu, man ir taip gerai.
Ji pažvelgė į durų pusę.
- Kad ir kas ten su tavimi gyvena... jį irgi įsileistumėm. Arba ją. Ten tavo šeima?
- Ten nieko nėra.
- Bet... aš juk girdėjau – tu su kažkuo kalbėjaisi.
Tylėdamas atsistojau ir nukrausčiau stalą.
- Tau nereikia manęs bijoti, - pasakė ji.
- Ir nebijau. Ten iš tiesų nieko nėra. Kalbėjausi su savimi.
- Ir dažnai tu taip su savimi kalbiesi?
- Pasitaiko retsykiais.
- Tai tu čia gyveni vienas? Visai vienas? Nei draugų, nei šeimos... netgi žmonos neturi?
- Nesijaudink, turiu aš tų draugų!
- Tai kodėl slepi juos? Juk sakiau – įleisime visus. Jūs tik ateikite.
- Tu gal negirdėjai? - dėbtelėjau į jos naivias akis, - Turi labai gerai RINKTIS, prieš įsileisdama ką nors. Tu bent... bent įsivaizduoji, kiek visokių valkatų mielai įsigautų į tavo daržą, kad vėliau atvertų vartus kitiems?
Ji atsistojo, timptelėdama lūpą.
- Aš žinau, kad tu esi geras žmogus. Sugebu tai atskirti.
- Dieve aukštielninkas... – sudejavau. Ji buvo aiškiai nepagydoma.
- Galų gale, - neatlyžo Skirmantė, - jeigu tu nenori, galbūt tavo šeima norės?
- Ateik čia, - žengiau link durų. – Pažiūrėk pati.
Ji atsargiai prisiartino prie įėjimo į mano miegamąjį ir smalsiai apsidairė. Kelių žvakių šviesoje buvo nesunku suprasti, kad čia iš tiesų tuščia. Kambarys kaip ant delno.
- Betgi... girdėjau balsus... – suabejojo ji.
- Tu girdėjai mano balsą. Lindėjau šioje spintoje ir kalbėjausi su savimi. Dabar patenkinta?
Bet ji nesiklausė manęs, pastebėjusi kažkokį, ją itin sudominusį dalyką. Kol susipratau, ji jau suspėjo įsižiūrėti pakankamai gerai. Tai buvo nuotrauka, pritvirtinta magnetuku prie spintos korpuso. Joje buvau aš ir dar keturiolika žmonių. Ji neturėjo to matyti...
- Gana, eik iš čia, - grubiai sučiupau už rankos.
- Kas jie? Tavo šeima?
- Ne tavo sumautas reikalas, aišku?
- Ta moteris su mažu vaiku... tavo žmona, taip? Judu kartu laikote vaiką...
- Ar gali tu nelįsti į ne savo reikalus?! – užrikau.
Ji atšoko nuo manęs atatupsta, išsigandusi triukšmo.
- Sakei, čia negalima rėkti, - sušnabždėjo tyliai.
- Čiaupk srėbtuvę ir eik miegoti, bliamba!

Vakaras, prasidėjęs visai pusėtinai, užsibaigė šūdinai. Gulėjau lovoje ir spoksojau į nuotrauką, stebėdamas tuos visus veidus. O ypač jos, savo mieliausios. Ir dar dukters, tokios visai mažos tada, kai buvo daryta nuotrauka. Raimondas žiūrėjo išsišiepęs iki ausų, kaip ir mano motina. Tėvas atrodė gana rimtas, kaip aš, kaip ir Raimondo tėvai. Dargi dvi pusseserės ir pusbrolis. Raimondo sesuo ir visi kiti...
Atsidusęs prikabinau ją virš lovos, tada nusisukau ir šiaip ne taip užmigau, kankinamas sunkių minčių.

---

Pažadino mane mechaninis žadintuvas, tyliai suburzgęs audeklu apvilktu plaktukėliu. Nutildęs jį kurį laiką grabaliojau tamsoje, kol suradau žiebtuvėlį. Uždegiau žibalinę lempą, žvakidę ir nuėjau į svetainę. Skirmantė palaimingai snaudė, susisupusi į vatinę antklodę. Papurčiau ją už peties.
- Kelkis, saulele. Jau rytas.
- Ane?.. – nustebo ji, dėbtelėdama į langą. Kadangi šis buvo kruopščiai uždangstytas, ryto šviesos nesimatė. – Kaip greitai...
- Tau metas į žygį, jeigu nori iki vakaro grįžti namo. Ruoškis, puoškis, o aš tau kelią iki tilto parodysiu, kad vėl per svetimas teritorijas nepatrauktum.
- Tai kad man beveik nėra ko ruoštis. Va, pasiimu ginklus, kuprinę ir...
- Ir mažiau kalbėk, - pertraukiau.
Jeigu ji ir įsižeidė, tai patamsyje nepastebėjau.
- Ar čia kur nors yra tualetas? – paklausė.
- Yra. Pasiimk žvakidę, durys šalia išėjimo.

Kol ji tvarkė rytinius reikalus, sukroviau vakarykštį grobį į ginklų spintą, viską kruopščiai užrakinau ir pats pasiruošiau pavojingam išoriniam pasauliui. Patikrinau, ar apačioje netyko koks valkata, per naktį netyčia galėjęs susekti mano pėdsakus. Tokių dar nepasitaikė, bet kas žino? Raimondas savo pamokas išdėstė pakankamai puikiai. Mieste galėjai išgyventi tik susirgęs paranoja.

Nusileidome mudu tuo pačiu keliu. Lauke pilkavo diena, saulės dar nesimatė. Dangų aptraukę debesys žadėjo truputį drėgmės ir kažkiek dulksnos. Galbūt netgi lietaus.
- Tokiu metu iki Forto nusigausi be vargo, - kalbėjau Skirmantei,  vesdamas ją per apleistą katilinės teritoriją. – Vietiniai paprastai atkunta apie pietus. Kelias už miesto pažymėtas ženklais, jų nepamatyti neįmanoma. Tavo didžiausia bėda bus ne kelias. Ir netgi ne Fortas. Ten daugmaž normalūs žmonės, gerbia prekiaujančius. Bėdos prasidės, kai paliksi Forto teritoriją su iškeistomis prekėmis. Patariu laikyti rankas ant ginklų rankenų ir nesinaudoti tuo pačiu keliu, kuriuo nueisi. Verčiau keliaudama į priekį apsiskaičiuok kryptį, kad maždaug nujaustum, kurioje pusėję namai. Kai įvyks mainai, iš karto trauk TIESIAI atgal, net jeigu tavo kelias vestų per miškus. Jeigu bandysi grįžti atgal pagrindiniu keliu, labai didelė tikimybė, kad tavęs lauks pasala.
- Pasala?..  – pakartojo ji, aiškiai sunerimusi dėl mano žodžių.
- Tai nebus Forto žmonės. Greičiausiai miestiečiai, kuri nors smulki gauja, panorusi greitai pasipelnyti. Jie paprastai nestabdo ir nereikalauja mainyti tavo prekių į gyvybę. Nušauna, tada iškrausto...
Tvora, skirianti katilinę nuo upės jau buvo pralaužta. Išlindau pro plyšį ir apsidairiau. Tylu ir ramu - ne tie laikai, kada žmonės skubėdavo į darbą. Dabar visi palaukia, kol prasidės pietūs. O jeigu pietums nėra nieko valgomo – štai tada ir galvoja, ką čia padaryti, kad būtų.
Pamojau Skirmantei, kad sektų iš paskos.
- Pasiekusi miestą, stenkis nelįsti į jo gilumą, - pratęsiau pasakojimą. – Verčiau suk į šiaurės vakarus. Ten yra kelias, vedantis aplink ežerą. Sugaiši papildomą valandą, tačiau bent jau saugesnė būsi. Kelias išves tave į kitą miesto galą, ten jau susigaudysi, kaip namus atrasti.
- Aišku...
Nieko jai nebuvo aišku. Kai pažvelgiau atgal, ji tik nusišypsojo bekraujėmis lūpomis, įsivaizduodama savo žygį ir greičiausiai klausdama savęs, kam iš viso įsivėlė į šią košę. Atrodė išsigandusi.
- Mudu greičiausiai nebesusitiksime, taigi, tau belieka tikėtis, kad sutiksi daugiau žmonių, kurie norės padėti. Jeigu tokių ir yra, jie greičiausiai laikosi atokiau nuo centro.
- Prisiminsiu...
Mudu užkopėme šlaitu ant tilto ir aš parodžiau į gatvę, vedančią tiesiai:
- Tavo kelias. Visą laiką trauk juo tiesiai, kol išves iš miesto. Kai išeisi, atrasi ženklus. Jie išpurkšti dažais ant asfalto. Kryptis ir atstumas. Kai liks pora kilometrų, Fortą jau matysi be jokių ženklų. Ten yra proskyna tarp miškų.
- Ačiū, - padėkojo ji. – Aš kaip nors...
- Dėkui už medų, - burbtelėjau. – Na, man metas.
- Ate, Jonai...
Bliamba, na ir vardą susigalvojau. Kai tik jinai sugalvodavo jį ištarti, pasijusdavau ne savimi. Tarsi visai nebeegzistuočiau.

Žiūrėjau, kaip jinai pereina tiltą ir tolsta gatve. Jauna tokia, nedidukė, su nenormaliai dideliu kroviniu ant kupros. Žinojau, kad jos šansai nedideli net ir su tinkamais patarimais. Ji tiesiog dirbo ne tą darbą ne toje vietoje. Ir netgi neturėjo jam įgūdžių. Greičiausiai pradings be pėdsakų, kaip ir tie vyrai, kurių bičių ūkis neteko.
Arba ne... Galbūt jai visai pasiseks, grįš namo su prekėmis, nudžiugins šeimą...

Pagalvojau ir pats nepatikėjau. Sugriežęs dantimis patraukiau jai iš paskos. Turėjau daug darbų šiandien padaryti, tačiau palauks tie darbai. Aš, kaip ir visi tie miegantys slunkiai, niekur neskubėjau.
Truputį pabėgėjęs pasivijau ją, kiek pablyškusią po instruktažo.
- Tau šiandien labai sekasi, - suniurzgiau. – Nes ir aš staiga užsinorėjau pakeliauti.
Mergina nusišypsojo.
- Juk sakiau, kad tu geras žmogus, Jonai.
- Tarkim, bliamba, kad geras. Tik to vardo nebeminėk, gerai? Bloga nuo jo!
- Tai kuo visgi tu vardu?
- O kuo tik nori, tik ne Jonas.
- Gerai... – linksmai linktelėjo. – Tu nieko prieš, jeigu aš tave Angelu vadinsiu?
Dabar jau atėjo mano eilė nustebti. Mintis ji skaito, ar kokį galą?

---

Krovinį šiek tiek pasidalinome, tai leido merginai paspartinti žingsnį. Mano kuprinėn sutilpo aštuoni kibirėliai medaus – beveik dešimt kilogramų. Dabar supratau, ką ji turėjo jausti, tįsdama tiek gėrio tokiais atstumais. Tačiau dar labiau sunerimau, išgirdęs, į ką ji ketina viską iškeisti.
- Į miltus, - prisipažino Skirmantė. – Jų mums labai reikia. Ir dar trupučio grūdų, kad kada nors galėtume patys užsiauginti.
- Pala, taigi čia keturiasdešimt kilų medaus, tu bent suvoki, koks bus keitimo santykis? – paskaičiavau mintyse.
- Ir koks?
- Ogi toks, kad tų miltų niekaip į kuprinę nesukiši. Čia kalba eina apie kokius tris – keturis maišus. Kiekvienas po keturiasdešimt kilogramų! Aš palydėti tave ruošiuosi, o ne kupranugariu dirbti!
- Tikrai manai, kad jie keis tokiu geru santykiu? – nusistebėjo ji.
- Spėju. Jeigu Forte nelaikomos bitės, tada tavo medus turėtų būti gerai vertinamas. Cukrų juk kadaise visi išbaigė, jis labai retas.
- O... – nutęsė ji.
- Tavo vietoje keisčiau į ką nors lengvesnio, kas didelę vertę Fortui turi. Gal į kurio nors didesnio kalibro šovinius, nežinau. Manau, jie patys sutvarkys visą reikalą, kad abiem būtų naudinga.
- O ką aš veiksiu su tais didelio kalibro šoviniais? – nesuprato ji.
Trūktelėjau pečiais, nurydamas kandžius žodžius.
Ką ji iš viso čia veikia, būdama tokia protinga?

Toliau pėdinome tylėdami, stengdamiesi nepakliūti visokiems nemiegantiems į akis ir taikiklius. Patyliukais grožėjomės anksčiau gausiai lankomomis vietomis, kurių iškabos sukeldavo keistus sentimentus.
Pavyzdžiui, bankas. Stiprūs sentimentai. Imi plytą, meti į vidų, gailėdamasis, kad nebėra vitrinų, kurios galėtų dužti. Jas išmalė kiti, pajutę kur kas didesnius jausmus šiai vietai. Arba buvęs muziejus – bažnyčia... Niekada nebuvau užsukęs į vidų, kai tapo bažnyčia. O muziejuje buvau. Tik jau nieko nebeprisimenu – senokai tas buvo.
Pakeliui praeiname degėsių plynes – čia kažkada stovėjo dviaukščiai mediniai namai – barakai. Iš dalies – buvęs Biržų  kultūrinis paveldas. Jo niekas nepasigedo, tokio apleisto ir apipuvusio. Kai užėjo šalčiai, visokios gaujos barakus po lentą išnešiojo, o likusias spalių ir gipskartonio krūvas padegė, kad šašlyko išsikeptų.
Kai akiratyje sušmėžavo traukinių stotis, mostelėjau Skirmantei sukti iš kelio ir truputuką pasivaikščioti privačių namų kiemais.
- Galima ir keliu, - paaiškinau. – Bet laukuose, šalia bėgių stovi raudonas plytinis bokštas dar nuo pirmo pasaulinio karo laikų, jeigu ne seniau. Jame mėgsta snaiperiai gūžtas suktis. O štai ten – buvusi metodistų bažnyčia. Su pusapvaliu kupolu virš įėjimo. Ten dabar šioks toks viešnamis. Jeigu kada pasigesi glamonių, ten tave už puskepalį duonos choru pamylės...
Skirmantė juokėsi, braudamasi per išlaužytas tvoras. Jau geriau tegu juokiasi, negu į kelnes krauna. Nėra nieko blogiau, kaip numirti blogos nuotaikos.

Praslinkę metodistų viešnamį, kurį laiką buvome saugūs. Pakeliui pasitaikantys pastatai atrodė menkučiai, rimtesniam gyvenimui mažai tinkami. Beveik visas kvartalas išmiręs, niekam nereikalingas. Ir jokių didesnių įžymybių, išskyrus visokias parduotuvėles. Visos jos išplėštos sulig nagais.
- O čia dabar kas? – staiga išpūtė akis Skirmantė, stabtelėjusi prie vienos tvoros. Už jos, apšiurusioje pievelėje išrikiuotos stovėjo betoninės statulos. Paukščiai, liūtai, kažkas per vidurį tarp šerno ir lokio, lapės, netikras kulkosvaidis ir dar daug panašių, tarpusavyje nesiderinančių dalykų. Vandalai visą tą grožį seniai buvo nudažę visokiomis spalvomis ir aprašinėję savo parašais.
- Šiame name toks vietinis menininkas gyveno, - paaiškinau. – Čia dar ne viskas, anksčiau ten dar viena statula buvo – išsiskėtusi betoninė merga, panaši į pripučiamą lėlę.
- O kur pradingo?
- Durneliai iš pilies nušvilpė ir šalia vienos patrankos piliakalnyje pastatė.
Skirmantė žiūrėjo į parodytą vietą, niekaip negalėdama įsivaizduoti betoninės moters išskėstomis kojomis.
- O... kam ten iš viso reikėjo tos betoninės moters? – parodė į pievelę.
- Bijau, kad šito niekas nežinojo, išskyrus patį menininką... Eime?
Ji dar kelias akimirkas pakraipė galvą, spoksodama į keistus kūrinius, tada nusekė man iš paskos.

Toliau mūsų laukė kapinės, beveik nepaliestos per visą anarchijos laiką. Tušti vienaaukščiai ir dviaukščiai namai išdaužytais langais. Gyvenimas virė kiek toliau nuo pagrindinio kelio. Kai kur kiemai buvo kruopščiai užbarikaduoti iš visų pusių, iš palėpių langelių kyšojo juodi vamzdžiai. Visados įtariau, kad kai kurie iš tų vamzdžių – tiesiog vamzdžiai. Butaforiniai ginklai, skirti pagąsdinti.

O netrukus mudu palikome miestą ir jau pėdinome laukais. Netgi Saulė drįso pasirodyti vienu krašteliu, pradžiugindama šiltesniu spinduliu. Skirmantės liežuvis vėl atsirišo, ji ėmė pasakoti apie gyvenimą bičių ūkyje, kaip ten viskas šaunu ir panašiai. Jos optimistiškas požiūris kažkiek erzino, tačiau kartu ir vertė šypsotis – štai, dar ne viskas į šūdo duobę dunda. Dar yra tokių žmogystų kaip ji, matančių kažką šviesiomis spalvomis. Aišku, liūdna, kai tokia optimistė išsiruošia į pesimistinėmis prognozėmis grįstą žygį.
- Ei, Angele, o visgi kur dingo taviškiai? – paklausė ji. – Mačiau nuotraukoje, jų buvo daug.
- Yra. Kažkur.
- Kodėl tu toks piktas, kai paklausiu?
- Nes nenoriu apie juos kalbėti, aišku?
- Gerai, - linktelėjo ji. – Bet tu vis tiek atsimink – aš tau tebesiūlau ateiti gyventi į mūsų ūkį. Gali ir ne šiandien, jei nenori. Kai apsigalvosi.
- Prisiminsiu, - pasakiau. – Tik man neramu, kad su tokia atranka tavo ūkio gali greitai iš viso nelikti.
- Aš atpažįstu gerus žmones, tikrai...
- O aš puikus melagis.
Ji sutrikusi žvilgtelėjo į mane ir prikando lūpą.
- Nori pasakyti, tu mane apgavai?
- Tu čia žmones supranti – tu ir pasakyk.
- Esi pasimetęs, nemokantis parodyti savo nuostabaus vidaus,  žmogus… - pradėjo ji, bet taip ir nebaigė, mano išraišką išvydusi. – Na kas yra?
- Būk gera, daugiau nė žodžio apie mano nuostabų vidų, - urgztelėjau. – Antraip aš užsikišiu ausis ir pradėsiu šaudyti.
- Tau nepatinka, kad aš tave suprantu?
- Klausyk, mergyt, susitarkim taip... Įsivaizduok tu apie mane ką tik nori, bet tiktai TYLIAI, sutarėm?
Ji linktelėjo du kartus.
- Na štai, - nusišypsojau, - dabar mudu tikrai vienas kitą suprantame.

Pusvalanduką buvo tylu ir gera. Skirmantė pažino ir suprato mane, o aš supratau ją.
Netrukus pasukome nuo pagrindinio plento į žvyrkelį. Kad būtų greičiau, sutrumpinome kelią pro Karvės Olą ir kažkieno sodą. Supratau, kad rudenį bus obuolių, ir gana daug. Aišku, greičiausiai juos išskins kažkas kitas.
Kai pasiekėme sankryžą, Juodojo Forto bokšteliai jau buvo matyti plika akimi, kyšantys virš medžių.
Kelias, vedantis į jį, buvo kruopščiai prižiūrėtas, iš abiejų pusių maždaug šimto metrų atstumu pašalinti tiek krūmai, tiek medžiai, o bokštelyje tupintis šaulys galėjo kuo puikiausiai stebėti kiekvieną, ateinantį arba išeinantį.
Kuo labiau artėjome, tuo aiškiau matėme, kokios didelės ir neaprėpiamos šio monstro sienos, nutįsusios į abi puses.
- Kokio gi jis dydžio? – pastulbusi apsidairė Skirmantė.
- Maždaug penkiolikos hektarų teritoriją užima. Idealus kvadratas. Vienos sienos ilgis – maždaug keturi šimtai metrų.
- Iš kur tu tai žinai?
- Matavau, - trūktelėjau pečiais. – Žingsniais.
- Rimtai?
- Taip.
Ji tikriausiai jau būtų išsižiojusi klausti, o kam man prireikė matuoti Forto sienas, tačiau dėmesį patraukė bruzdėjimas prie supirktuvės. Pasirodo, ne mes vieni tokie ankstyvi buvome. Anapus tilto jau derėjosi kažkoks susirietęs seniokas, atbarškėjęs su dvirate tačka, prikrauta vamzdžių. Jis buvo tiek įsijautęs į derybas, kad mus išgirdo tik tuomet, kai pasiekėme tilto vidurį.
Stabtelėjau, kad užsimaukšlinčiau kapišoną ir pastatyčiau apykaklę. Skirmantė stebėjo mano maskavimąsi su nuostaba.
- Ką tu darai?
- Tarkim, - burbtelėjau, - kad man geriau nerodyti savo veido. Šiose vietose mano reputacija itin prasta.
- Tu rimtai? Ką tu jiems padarei, Angele?
- Ne tavo reikalas. Aš į vidų neisiu, palauksiu tavęs aikštelėje. Tau teks viską atlikti pačiai. Juk moki derėtis?
- Moku...
- Štai ir puiku. Aš palauksiu, tu tvarkykis reikalus. Tik žiūrėk, neliesk savo ginklų. Tie vyrukai bokšteliuose jau dabar mus laiko įspraudę į optinius taikiklius, jų pirštai tikrai nesudrebės iškilus reikalui. Štai, imk mano kuprinę.
Ji paėmė, nieko nesuprasdama.
Susirietęs senis nudelbė mudu įtariu žvilgsniu, tada išsišiepė iki ausų ir pamojavo:
- Ė-ė! Graži mergelė pasirodė iš pat ryto! Kartu trauksime namučio?
- Labas rytas, - linktelėjo Skirmantė.
Su seniu bendravęs vyras pažvelgė į ją ir maloniai pasisveikino. Tada pasiūlė palaukti prie suolelio, kur viešnia gali pailsėti po kelionės. Jis tuojau prieis prie jos.
Mane Forto prekeivis nužvelgė patį paskutinį. Akimirką stovėjo sutrikęs, žiūrėdamas tai į mane, tai į Skirmantę, kažką galvodamas. Netgi į bokštelį su snaiperiu pažvairavo, lyg kažko išsigandęs. Sugriežiau dantimis iš pykčio ir žengiau kelis žingsnius atgal.
Idiotas! Nejaugi jo nemokino, kad negražu taip spoksoti į kapišonais apsidangsčiusius žmones? Kad tam kapišonas ir nuleidžiamas, kad kiltų kuo mažiau problemų?..
Galop prekeivis prisiminė savo pamokas ir susikoncentravo į pokalbį su susirietusiu seniu. Nors retsykiais vis nudelbdavo mane, laukiantį merginos.
Patyliukais prisižadėjau sau, kad kada nors aš jį tikrai pamokysiu.