Rašyk
Eilės (72036)
Fantastika (2158)
Esė (1685)
Proza (10318)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 19 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Su technine pažanga į mūsų Lietuvą kaip viesulas įsiveržė kompiuterijos pasaulio elementai ir senosios kartos atstovams šluoja nuo arenos daugelį brangių dalykų, be gailesčio meta juos į šiukšlyną. O jei ir nemeta, tai palieka dulkėti lentynose kaip istorinius reliktus. Daug kas iš nuostabos išsižios, kai aš pasakysiu, kad baigia praeiti popierinių knygų laikai. Dabar knygos ir jų tekstai talpinami galingų kompiuterių atminties ląstelėse ir iš ten už pusę ar dar mažesnę popierinės knygos kainos arba visiškai veltui elektroninė knyga įteikiami skaitytojui. Toms knygoms nereikia jokių lentynų, užtenka keletos gigabitų disko. Štai per keletą kartų įsijungęs kompiuterį ir internetą, aš iš tokių fondų parsisiunčiau apie tūkstantį (galiu ir kelis kartus daugiau) puikiausiai spalvotais piešiniais ir nuotraukomis iliustruotų visokiausių dokumentinių, grožinių ir enciklopedinių knygų. Yra jau paruoštas nemažas skaičius kompiuterinių programų toms knygoms skaityti, kurios yra priimtinesnės skaitančiajam, nevargina akių, nes teksto raidžių dydį, fono spalvą, ryškumą, apšvietimą ir kitką gali pasidaryti tokius, kokie tinka tavo akims, atitinka estetinį skonį. Tenka padaryti išlygą – tokio tipo lietuviškų knygų interneto erdvėje dar mažoka, nes popierinių knygų leidėjai (įtariu monopolistinį susitarimą), nors knyga išleista prieš 5 ar 10 metų, slepia ją nuo internetinio skaitytojo, verčia mokėti brangiai už popierinį jos variantą. Galvoju, kad čia labai pravestų koks nors privalomas valstybinis įstatymas, ypač autoriams, kurie mirę prieš 10 ir daugiau metų, kad popierinės knygos tekstas sakysim po 5 metų (leiskime 5 metus pelnytis vertėjui) būtų privalomai skelbiamas internetinės knygos fonduose. Tiems skaitytojams, kurie moka rusų ir kitas užsienio kalbas, jau šiandien elektroninių knygų interneto pasaulis siūlo gyvas galybes. Tiesa, elektroninės knygos dauguma žmonių kol kas negalės skaityti traukinyje ar autobuse, bet juk sparčiai artėja tas laikas, kai kompiuteris, kaip dabar mobilus telefonas, bus nešiojamas, na, ne kišenėje, o, sakysime, visai nedideliam lagaminėlyje. Ir tada su žmogumi kiekviename žingsnyje bus ne tik elektroninė knyga, bet ir visas internetinis pasaulis. 
Dabartinis internetas jau teikia daug visokiausių žodynų, kurių pagalba ne tik žodžiai, bet ir teksto gabalai akimirksniu, aišku su paklaidomis, išverčiami į norimą užsienio kalbą. Aš dirbdamas dažniausiai naudojuosi lietuvių kalbos žodynu ir lyginant jį su popieriniu, kurį turiu lentynoje, jis yra 100 kartų patogesnis, nes surasti reikalingam žodžiui aš, niekur nesikilnodamas nuo stalo, sunaudoju tik kelias akimirkas. 
Kompiuteris yra mūsų laikų stebuklas. Žingeidžiam protui neduoda ramybės, kaip elektrinis impulsas, kuris teskiria tik du ženklus – nulį ir vienetą – išreiškia ir iš palydovo atsiunčia ne tik raidėmis išreikštus tekstus, bet ir muzikinę simfoniją, spalvotą nuotrauką, judantį vaizdą (kino filmai). Viskas vyksta labai greit – juk šiuolaikinis kompiuteris per sekundę, kol žmogus ant popieriaus vos suspėja parašyti vieną skaičių, atlieka keliolika tūkstančių ar net milijonų matematinių veiksmų. Nepasinaudoti tokiu mūsų dienų stebuklu, kad ir vyresnio amžiaus žmogui, šiandien yra didelis trūkumas. 
Kartą užklydau į internetinę svetainę „Klasiokai“ ir, mano nuostabai, iš tų metų, kai aš Skuodo rajone baigiau vidurinę mokyklą, neradau nė vieno užsiregistravusio draugo. Pati pirmoji tų laikų kregždutė – Rūta Žilinskaitė, kuri mokyklą baigė 1958 m. Darau išvadą – kompiuteris mano kartos atstovams liko tolimas ir nesuprastas dalykas. 
Jaunieji prie kompiuterio pripranta ir susigyvena su juo kur kas greičiau, nei vyresnio amžiaus žmones, bet ir pastarieji, ypač išsilavinę inteligentai, taip pat nesnaudžia ir randa gerą priemonę ne tik bendrauti tarpusavyje, bet ir turiningiau leisti senatvės dienas. 
Jaunimas vis labiau tolsta nuo popierinės knygos – daug mokymosi programų ir vadovėlių, mokymosi dokumentų už nedidelę kainą yra pateikiami kompiuterio ekrane. Nebereikia važiuoti į mokyklą, laukti eilėje, kol tave priims ir išklausys. Pats mokymosi pobūdis yra iš esmės neatpažįstamai pasikeitęs. Galvoju, kiek reikėtų sugaišti laiko, kol kur nors bibliotekoje ar knygyne ieškotum knygos ir joje atsakymo į kokį nors keblų mokymosi klausimą. Turint kompiuterį ir internetą, „Google“ paieškos sistemoje (ar kurioje nors kitoje) atitinkamoje vietoje įrašei klausimą ir tūkstantis (jei ne daugiau) atsakymų tau ekrane pasimato per vieną ar dvi sekundes. Nebereikia vartyti puslapių, skaityti knygos turinio, internetas iš karto atverčia tau reikalingą puslapį ir pateikia atsakymą. Tik mokėk juo pasinaudoti. 
Lyginu knygą su kino filmu, kurį aš taip pat galiu žiūrėti savo kompiuterio ekrane. Beje, visiškai veltui tūkstančius, net pačių naujausių filmų, aš galiu parsisiųsti pasinaudodamas Torent ir kitomis internetinėmis sistemomis. Dabar pamąstykime – ar dauguma jaunuolių ims puslapį po puslapio skaityti klasikinį 300 puslapių romaną, ar sėsis prie kompiuterio ir pažiūrės pagal tą knygą arba ir ne pagal knygą pastatytą filmą? Žinoma vienas kitas atsiras ir knygius, bet dauguma? Lygiai, kaip ir vaikai, kai jau kiek pratįsta, sėdasi prie kompiuterio ir žaidžia su „gyvais“ žaislais, o ne su tais mediniais ar plastmasiniais, kurie negyvi pamesti guli trobos asloje. 
Dėl viso šito popierinės knygos ir leidžiantieji jas visuomenei, turi pripažinti, kad tas amatas smarkiai dinozaurėja. Aš labai skeptiškai žiūriu į rašančius popieriuje ir giriančius tokį rašymo būdą. Atseit ten viskas matosi, gali braukyti, taisyti ir t. t. ir t. t. O kompiuterio ekrane aš tai galiu daryti šimtą kartų geriau ir patogiau – „taisyti“ ne tik juodu, bet ir visokiausių spalvų „rašalu“, galiu pakeisti popieriaus, ant kurio rašau, spalvą, galiu ir braukyti, ir įterpti, ir išmesti gabalus teksto ir vėl per akimirką juos atstatyti, perkelti iš vienos vietos į kitą ir pataisyti taip, kad taisymo pėdsakų nerasi nė su žiburiu. Popieriaus lape visos tokios galimybės yra ribotos, kaip ir pats popieriaus lapas. Kompiuteryje tas lapas gali ištįsti tiek, kiek tau reikia, kiek tu pajėgus prirašyti ir visada vietos apsčiai dar liks kitiems rašymams. Tie, kurie rašo su tradicine plunksna, yra beviltiškai atsilikę, nepažįsta kompiuterinio darbo, tingi persikvalifikuoti ir, žinoma, savo tradicinį rašymą, galvoju aš, sėkmingai girs ir gins toliau. 
Kalbu apskritai ne apie minties gimimą žmogaus galvoje ir jos dėstymą popieriuje ar kompiuterio ekrane, o apie popierinės knygos likimą. Ateityje, jeigu ir leis kas jas, tai nedideliais tiražais, tenkinimui tų skaitytojų, kurie kambariuose turi daug vietos, dideles knygų lentynas ir mėgsta jose laikyti dulkėtas knygas. Tokių žmonių, mano supratimu, liks vis mažiau ir mažiau. 
Keletas minčių apie atgimstančią Žemaičių rašybą ir tarmę. 
Daug kas linkęs tai peikti – kam bereikia gaivinti, juk turime bendrinę kalbą, atgims kalba su raštu, pradeda politikuoti, atgims ir visokios insinuacijos dėl savarankiškumo, o juk ir taip esame maža valstybė ir t. t. ir t. t. Tie veikėjai tarsi teturėtų pusę matymo ir nesuvoktų, kad ta tarmė yra gyvenančių ir ja šnekančių žmonių tarmė. Argi jie tiek ir tesuvokia, kad, kaip kažkada caras, imtų ir bandytų uždrausti žemaičiams kalbėti ir rašyti savo prigimtine „motinų“ tarme ir žodžiais? Jaučiu kai kuriose „kalbančiose galvose“ esant tokio neprotingo polinkio, bet priminsiu, nuslydus pagal tokį scenarijų, neabejotinai rezultatas būtų visai atvirkščias, nes užgintas vaisius daug skanesnis, o varžomas žmogus daug ryžtingesnis ir piktesnis. Dėl to politikams ir kalbininkams beatodairiškai ginantiems bendrinę kalbą, siūlyčiau gerai pagalvoti prieš tariant tais klausimais bent vieną žodį ar darant veiksmą. Tegu visos lietuviškos tarmės egzistuoja ir vystosi laisvai. Tarmės yra bendrinės kalbos pagrindas ir man, nesant tų dalykų specialistui, atrodo, kad žemaitiškai, dzūkiškai ir t. t. daugelį sąvokų galima išreikšti daug tiksliau, nei bendrine kalba. Ir kalbininkai turėtų dar gerai pasikrapštyti tarmėse, nes ten yra dar daug nepastebėtų perliukų, ir surinkus juos būtų tikslinga įtraukti į šiuolaikinį lietuvių kalbos žodyną. 
Apskritai aš nesu linkęs reikšti pagarbos toms motinoms, kurios pačios menkai temokėdamos ir teišmanydamos bendrinę kalbą, šeimose „laužo“ liežuvius ir vaikus moko „aukštaitiškai“. Aukštaitiškai išmokstama ir nesistengiant, nes visa mokomoji, grožinė ir mokslinė literatūra, garsinė informacija (kino filmai ir kt.) pateikiami bendrine kalba. Gimtoji tarmė suteikia žodžiui nepakartojamą skambesį, kuris tą patį žodį išreiškia ne „sausu“ jo paaiškinimu, o dešimtimis garsinių niuansų, turinčių visokiausių, sunkiai apibrėžiamų, bet realiai egzistuojančių reikšmių. 
Man atrodo, kad verta dėl žemaičių (ir kitų) tarmės paplušėti, suteikti galimybę Žemaičių krašto žmonėms turėti ne tik savo protėvių kalbą, bet ir ta kalba parašytų knygų. Juolab, kad yra entuziastų, kurie imasi kurti tos raštijos gramatiką (A Girdenis, J. Pabrėža), leisti knygas, žurnalą ar laikraštį (D. Mukienė ir kiti). Pastaraisiais metais buvo išleistos ir mano 2 žemaitiškos knygos. Nors tai nepaprastai retas reiškinys (po karo pirmasis), Žemaitijos krašto žmonės į jį pažiūrėjo vangiai, nesusidomėjo tais leidiniais net to krašto mokyklų lietuvių kalbos mokytojai. Sakau tai ne kaip priekaištą, bet pažymiu kaip faktą, kuris rodo, kad tos kalbos raštija begimdama jau tarsi baigia numirti. Ir dabar dar klausiu Žemaitijos krašto žmonių – ar tos kalbos (tarmės) dabartinės raštijos kūrėjus reikia laikyti kudirkininkais, kurie stovi su fakelu rankoje ir skina kelią į jos atgimimą, ar jų rankose šviečia ne atgimimo fakelai, o tik didelės žvakės, kuriomis palydimas į kapus šios raštijos karstas? Tai, žinoma, priklausys nuo to, kiek ši kalba yra brangi Žemaitijos krašto žmonėms ir ar jie palaikys ir parems tą mažytį būrelį inteligentų, kurie pasišovė skinti kelią į jos atgimimą, leisti žemaičių tarme parašytas knygas, žurnalus ir laikraščius.

2010-11-06 17:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-07 18:57
Juodvarnė
Pritariu Orchidėjai, manau, kad šią esė būtų galima padalinti į dvi: vieną apie elektronines knygas ir kitą apie tarmes. Kai dėl elektroninių knygų, tai nepaminėtas gana didelis jų trūkumas - žala akims. Žinoma, gal ateityje technologijos taip ištobulės, kad tos žalos nebebus. Dėl internetinių paieškos sistemų, tai visiškai pritariu, kad jomis naudotis daug patogiau ir greičiau nei knygomis. Tačiau dažnai informacijos, esančios internete, nepakanka, pvz. studijuojant ar nuodugniai gilinantis į kokį nors dalyką. Bet vėl, galbūt ateityje visos knygos bus patalpintos internete, jei tai įmanoma. Dėl kalbininkų ir bendrinės kalbos, tai, kiek žinau, yra įvairiai mąstančių. Tačiau šiuolaikinė tendencija yra tokia, kad tarmes skatinama puoselėti ir jų nepamiršti, t.y. mokėti taisyklingai vartoti bendrinę kalbą, tačiau mokėti ir savo gimtąją tarmę. Visgi bendrinė kalba yra dirbtinis reiškinys ir tam tikra prasme yra nuskriaustas žmogus, nemokantis savo gimtosios tarmės. Tokie mano pastebėjimai. Esė intelektuali, įdomi, paveiki. 5 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-07 06:16
Ana_Žeins
Būtų įdomu sužinot,ką manote apie įgarsintas elektronines knygas?Kai kompiuteryje aktorius vaizdingai skaito knygą?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-06 19:22
Orchidėja9
Manyčiau - žinoma, tai tik mano nuomonė - kad pastebėjimus apie žemaičių raštą būtų buvę galima išskirti kaip atskirus pamąstymus, o ne prišlieti prie samprotavimų apie interneto ir apskritai kompiuterio galimybes.
Tekste labai daug naudingos informacijos, tik suabejojau, ar tikrai kalbininkai pasisako prieš tarmes. Aišku, mano žinios šiuo klausimu gal kiek apipelyjusios.
Autorius apdovanotas ne tik puikiomis žiniomis, bet ir nuostabiu kalbos pajautimu. Tekstas informatyvus, bet gaivus, įtraukiantis. Pataikyta tiesiai į dešimtuką:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-06 18:06
_idiotas
Aha, teisingai maža mergaitė. Aš irgi manau, kad popierinė knyga kaip prabangos reikmuo išliks dar ilgai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-06 18:05
_idiotas
Maloniai nustebino autoriaus samprotavimai apie interneto galimybes - tikėjausi popierinės knygos apraudojimo, o radau pozityvų požiūrį. Į raštijos žemaičių tarme kūrimą, kaip ir į prūsų kalbos gaivinimą, žiūriu skeptiškai, ir trumpai pasakysiu dėl ko. Edvardas puikiai jaučia ir bendrinės kalbos skambesį bei prasmės niuansus, todėl skaityti jo žemaitiškus tekstus būtų įdomu, tačiau įtariu, kad didžioji dalis grožinės literatūros, išleistos tarme, būtų ir yra grafomanija. Ne? Man atrodo, kad tai marginalinis reiškinys, o tuo užsiimantys pasižymi marginalų menatalitetu - kaip Šustauskas. Bet jūs, Edvardai, geriau žinot. Pvz. jei tiesa, kad būna motinų, "kurios pačios menkai temokėdamos ir teišmanydamos bendrinę kalbą, šeimose „laužo“ liežuvius ir vaikus moko „aukštaitiškai“, - visai sutinku, kad tokias šeimas reikėtų padrąsinti kalbėti žemaitiškai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-06 18:04
Maža princesė augina avį
Dėl knygų nereiktų perdėti. Mažai kas ,,varvina'' akis skaitydami elektroninę knygą. Popierinės kol kas ima viršų, nors ir yra velniškai brangios!
Kompiuteris paprasčiausiai palengvina žmogaus buitį. Prisiminkime, kažkada vietoj knygų buvo akmens plokštės. Viskas keičiasi ir aš tikiu, jog knygos neišnyks, bet jos bus tarsi desertas :)
Tarmė yra žmogau savasties dalis ir tik nuo jo pačio priklausys kiek ją saugoti reikia.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą