Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Netoli Eldurkašo, mažo pajūrio kaimelio, nuo audrų ir vėjų slėpėsi apleistas sodas, žmonių pramintas Vyšnių giraite. Nors ir seniai nebeprižiūrima, ši vieta atrodė žavingai. Prie apgriuvusios tvoros glaudėsi baltų rožių krūmai, akmenėliais grįstas takelis vingiavo tarp vešlių krūmokšnių, bijūnų, gvazdikų, narcizų ir tulpių, kol galiausiai baigėsi prie smaragdinės pievos, šnarančios daugybės kvepiančių vyšnių pavėsyje.  Ant vienos vyšnios šakos, tarp baltesnių už sniegą žiedų, sėdėjo mergaitė ir grojo smuiku. Instrumentą, paženklintą Eiravianos vardu, laikė liaunos baltos rankos, kurias virš alkūnių dengė pilkšvo lino suknelė. Ant pečių krito tamsiai mėlynos garbanos, blyškiame lyg pati žiema veide įrėmindamos įkypas violetines akis. Basos kojos buvo nuleistos žemyn ir į melodijos taktą maskatavo ore. Smuiko skleidžiama muzika sklendė virš Vyšnių giraitės tarsi lengvas aitvaras, savo spalvotais kaspinais džiaugsmingai kutendamas paširdžius. Mergaitė mėgo čia groti, nes prietaringi kaimiečiai šalinosi apleistojo sodo. Būdama viena svaiginančių kvapų ir spalvų apsuptyje ji galėjo išlieti visus giliai uždarytus jausmus arba tiesiog valandų valandas gulėti aukštoje žolėje, klausytis žiogų ir iš atsineštų vytelių pinti krepšelius. Juos kartu su mama ir broliais pardavinėdavo kaime apsilankius pirkliams, mat tėvo sugautos žuvies visai šeimai neužteko. Tiesa, tai ne tikroji Eiravianos šeima, ji buvo įvaikinta našlaitė ir tai puikiai žinojo, bet vis tiek žveją ir jo žmoną laikė savo tėvais. Mėlynplaukė buvo akivaizdžiai kitokia, kaime jautėsi svetima, todėl gera jai buvo žinoti, kad yra vieta, kurią gali laikyti savo namais.
  Bumt. Staiga iš niekur atskridęs akmuo skaudžiai smogė į Eiravianos petį ir smagi melodija suaimanavusi nutrūko.
  Bumt. Dar vienas parlėkęs akmenėlis vos neišmušė smuiko iš mergaitės rankų. Nieko nelaukusi ji nušoko žemėn ir ėmė bėgti. Iš krūmokšnių išvirto penki berniūkščiai ir pasileido pavymui. Žiauriai kvatodami svaidė aštrius akmenis ir spigiais balsais šūkaliojo nepadorius žodžius.
  Eiraviana dabar jau skuodė vieškeliu, už nugaros palikusi rugių lauke įsipainiojusius berniūkščius. Ji buvo smulkesnė ir greitesnė už juos. Šios savybės ne kartą gelbėjo jos kailį, nes Eldurkašo kaimo vaikai atvirai neapkentė kitokių nei jie. Pailsusi mergaitė sustojo atsipūsti. Smuiką vis dar tvirtai gniaužė rankoje. Tai - tėvo dovana, kuri buvo didžiausias jos lobis, gautas praėjus dešimčiai metų nuo paslaptingosios nakties pajūryje. Mergaitės šeima gyveno neturtingai, o smuikas tikriausiai brangus... Besileidžiančios saulės spinduliai švelniai glostė rusvą medį ir stygas. Eiraviana vėl užgrojo, nepastebėdama besiartinančio juodo raitelio.
    Suskambusi muzika darsyk pakilo į orą lyg plunksna, blaškoma nenuoramos vėjo. Juodasis raitelis sustojo ir ėmė klausytis. Graudžios aimanos veržėsi iš instrumento, vyniojosi apie pakelės medžius bei klausytoją, šiam po kaklu parišdamos sunkų liūdesio akmenį. Raitelis tyliai atsiduso, rimtą išraišką pakeitė niūri šypsena. Mergaitė grojo užsimerkusi, todėl vyras leido sau įžūliai patyrinėti ją žvilgsniu. Muzikantė jį labai sudomino, raukšlelė įsirėžė lygiame veide ir raitelis kostelėjo, tikėdamasis išvysti jaunos būtybės akis.
  Eiraviana krūptelėjo ir nuleido smuiką, tačiau galvos nepakėlė. Skaudi patirtis pamokė, jog nepažįstamiesiems geriau į akis nežiūrėti, jei nenori būti išjuokta, pravardžiuojama ar kaip nors kitaip pažeminta. Mergaitė tik mandagiai tūptelėjo ir atkakliai žvilgsniu tyrinėjo žolėje pasislėpusį driežiuką. Tačiau juodasis raitelis taip pat buvo užsispyręs.
- Gera diena, panele, - pasisveikino jis.
Eiraviana vėl kukliai tūptelėjo, bet nepratarė nė žodžio. Driežiukas išlindo į saulutę ir ėmė šildytis.
- Ar nepagrotum man dar kartą?
- Ne, pone, - pasigirdo tylus atsakymas iš po mėlynų garbanų užuolaidos.
- Kodėl? – vyras nepasimetė, nes tokio atsakymo ir tikėjosi. – Aš galiu sumokėti, - pridūrė nuo diržo atrišdamas odinį maišelį su žvangančiomis monetomis.
- Aš grojau sau. Štai todėl ir negaliu pagroti jums dar kartą, - išbėrė Eiraviana ir nejučia sugniaužė kumščius. „Išlepęs turtingas keliautojas“, pamanė ji sau, „pratęs, kad jam paklustų ir patarnautų. Bet mano sielos žaizdos – ne turčių linksmybėms“ toliau širdo mergaitė ir vis dar žvilgsniu varstė driežiuką.
Raitelis tik gūžtelėjo pečiais, murmtelėjo „moterys“ ir paragino žirgą risnoti toliau. Eiraviana taip pat neliko stypsoti ir niurzgėdama pasuko namo. Niūrioje mažoje trobelėje, kurią ji vadino namais, mergaitė rado tik savo motiną. Ši sėdėjo virtuvėje priešais židinį ir nėrė naują tinklą vyrui. Nors buvo vasaros vidurys, ugnis židinyje liepsnojo. Žvejo žmona buvo peršalusi ir sunkiai sirgo.
- Laiku grįžai, širdele, - prabilo ji pavargusiu balsu. – Padėsi man nunešti žuvį į smuklę, - sušvokštė ir ėmė kosėti.
- Gerai, mama. Gal išvirti arbatos?
Moteris nusišypsojo, bet akys tebeatrodė negyvos.
- Vėliau. Paimk šituos krepšius ir eime, kol dar visai nesutemo.
Eiraviana dar labiau susiraukė – ji nemėgo rodytis viešumoje, o vakarais smuklėje paprastai būdavo pilna žmonių, tiek vietinių, tiek pro šalį iš vieno miesto į kitą traukiančių keliauninkų. Tačiau su sergančia globėja nepasiginčysi ir mergaitė užsimetė du žliugsinčius krepšius ant pečių. Moteris, paėmusi dar vieną krepšį, išėjo pro duris paraginusi Eiravianą paskubėti ir neatsilikti.
  Mergaitė vėl ėmė murmėti. Nejau niekas nesupranta, kokia jai sunki buvo šioji diena? Eilinis vienišas rytas, sunkūs miltų maišai, kuriuos pusę kelio turėjo tempti už brolius, kai tie slėpėsi rugių laukuose su malūnininko dukterimis. O kur dar bjaurūs berniūkščiai, apmėtę ją akmenimis, ir raitelis... Eiraviana nepajuto, kaip susimąsčiusi sustojo. Be juodo apsiausto ir žirgo nieko nematė, tačiau balsas buvo jauno vyro...
- Nestoviniuok, Vine, nėra laiko, - pakimusi šūktelėjo žvejo žmona.
Mergaitė paskubino žingsnį ir greitai prieblandą išsklaidė iš smuklės sklindanti šviesa.
  „Spiegiantis Malūnas“, skelbė išklerusi iškaba virš girgždančių durų, kurias jau spėjo praverti motina. Tvanki šiluma ir alaus bei tabako kvapas kaip cunamis užliejo Eiravianos pojūčius. Ši tik suraukė savo smailią nosį ir įėjo. Kaip ir tikėjosi, viduje buvo daugybė žmonių. Daugybė apsvaigusių vyrų, daugybė išsidraikiusių moterų, sėdinčių jiems ant kelių arba purvinais skudurais valančių apšnerkštus stalus. Per daug purvo, per daug triukšmo, per daug žmonių. Sukilo šleikštulys. Eiraviana užsitraukė ant galvos skarą, kad nesimatytų mėlynų plaukų – netroško būti pastebėta. Deja, dievai nepaisė mirtingųjų norų.
  Mergaitė brovėsi tarp stalų paskui motiną. Krepšiai su žuvimi žliugsėjo sulig kiekvienu jos žingsniu. Staiga vienas smuklės lankytojas girtutėlis griuvo ant žemės tiesiai prieš Eiravianą. Ši užkliuvo už riebaus kūno ir taip pat išsitiesė visu ūgiu. Iš krepšių pasipylė gličios žuvys ir pasklido po didžiąją dalį smuklės, nepraleisdamos ir kelių miegojusių vyrų bei mergaitės. Jos skara nuslydo ant pečių, lininė suknelė įplyšo ir išsitepė alaus bei žemių mišiniu. Iš įbrėžimo ant kojos sunkėsi kraujas, mėlynuose plaukuose skendo lašišos. Vaizdas buvo apgailėtinas. Kurį laiką vyravo tyla, tačiau ją greitai pakeitė piktdžiugiškas juokas. Niekas nepakilo padėti, tik juokėsi ir vaipėsi. Vaikai, sėdėję ant laiptų į antrąjį aukštą, plojo putniomis rankutėmis kartodami:
- Vinė, Vinė, dvokia kaip žuvies statinė!
Karštas kraujas plūstelėjo į blyškius skruostus. Eiraviana atsisėdo ir atsisuko į motiną. O ji liudnai žiūrėjo į tas nelemtas violetines akis ir visai netikėtai, visai nelaiku, stvėrėsi už krūtinės ir taip pat susmuko ant žemės. Keli kaimiečiai pripuolė prie moters norėdami jai padėti. Tačiau likusieji stvėrė maisto likučius nuo stalų ir ėmė svaidyti į mėlynplaukę.
- Ragana! Nedorėlė! Netikša! Palaidūnė! Isigimėlė! – šaukė žmonės, o vaikai vis dar tęsė savąją skanduotę.
  Spigus klyksmas lyg žaibas perskrodė tą piktų žodžių mišrainę. Eiraviana šiaip ne taip atsistojo ir paknopstom išbėgo iš smuklės. Patenkinti girtautojai ramiai grįžo prie savųjų bokalų, o pusnuogės moterys ėmė rinkti žuvis nuo grindų.
  Patalpos tamsiausioje kertėje sėdėjo jaunas vyras, dėvintis juodą apsiaustą. Veidą slėpė skrybėlė, taip pat juoda, su smaragdo žalumo plunksna. Sunku buvo nepalaikyti jo paprasčiausiu šešėliu. Nepažįstamasis, prieš tai abejingai gurkšnojęs čiobrelių arbatą, su didžiu susidomėjimu stebėjo taip staiga prasidėjusį cirką. Pergalė, persipynusi su nuostaba, šužibo jo akyse išvydus vargšės mergaitės veidą. Vyras padėjo porą monetų ant stalo, pakilęs priėjo prie apalpusios moters ir išsitraukė mažą stiklinį buteliuką. Nepatiklius vietinius nustūmęs šalin jis įlašino kelis raudonus lašus į pravertą moters burną. Toji akimirksniu atgavo sąmonę. Vyras ją švelniai pakėlė ir pasisiūlė parvesti namo.
  Smuklės iškaba tebeskelbė „Spiegiantis Malūnas“. Juodasis raitelis  nusišypsojo ir vedinas senyva moterimi išnyko tamsoje.


* * *

Eiraviana neverkė. Didžiulė ir baisi tuštuma žiojėjo kažkur giliai jos viduje ir siurbė bet kokias emocijas ar jausmus. Galiausiai tuštuma pasisotino, mergaitėje palikusi vien tik siaubą ir neviltį. „Nejau tai tikrai mano kaltė? Aš nuskriaudžiau mamą? “, baukščiai klausė ji savęs mindama siauru pušyno takeliu. Namo grįžti nedrįso. „Ką aš pasakysiu tėvui? Turbūt jie manęs nebenorės... O mano tikrieji tėvai? Gal jie tyčia manęs atsikratė, nes esu blogio įsikūnijimas? Kodėl, na kodėl negaliu būti paprastas žmogus?.. “
- Nekenčiu savęs, nekenčiu to, kuo esu, - pasakė ji garsiai, o tada vėl susimąstė.
„O kas aš esu? “ Nebylus klausimas pakibo vėsiame nakties ore. Eiraviana priėjo pajūrį. Brisdama basa per baltą smėlį ji pamėgino įsivaizduoti, kas čia įvyko prieš dvylika vasarų. Tėvo pasakojimai visuomet buvo vaizdingi. Labiausiai Eiraviana mėgo klausytis apie didelį baltą laivą ir paslaptingąją tautą, kurios dalelė buvo ir ji pati. Šaltas jūros vanduo apsėmė mergaitės kojas. Ji nusišypsojo ir ėmė bristi gilyn. Purvini drabužai tapo sunkūs ir ėmė tempti žemyn. Mergaitė ištiesė rankas į horizontą, bet jis buvo tuščias. Jaunas mėnuo slėpėsi kažkur aukštybėse, joks žvejų laivas nešmėžavo jūroje. Tik tolimos žvaigždės užjaučiamai mirksėjo. Eiraviana panėrė. Visas pasaulis buvo šaltas ir tamsus, kol galiausiai ir tai išblėso. Nebebuvo nieko, nei pasaulio, nei Eiravianos. Tik tingiai skleidėsi pabudusios saulės spinduliai – aušo nauja diena.

  Atšiaurus, šaltas vėjas, dvelkiantis sūriu vandeniu ir žuvimi. Tas šlykštus žuvies kvapas, tarsi iš labai toli kalbantis apie pamirštus dalykus, prie kieto paviršiaus slėgė pusnuogę merginą. Ant besisūpuojančio laivo denio, palinkę virš išblyškusio kūno, stovėjo keli žvejai.
- Skenduolė, - šnabždėjosi jie.
Drebančiais iš susijaudinimo pirštais vyrai glostė mėlynus plaukus, lietė šaltas lūpas, apnuogintus pečius ir kojas. Tarsi sirenos vergai, apimti geismo, plėšė drabužius nuo savęs ir merginos. Sunkūs žvejų kūnai užgriuvo skenduolę, ledinė oda siurbė jų šilumą. Pasipylė aistringi bučiniai, tačiau jie taip ir nepasiekė gulinčios būtybės – vyrai bučiavo, glamonėjo vieni kitus, pamiršę nuogą merginą. Jau atšalę kūnai pynėsi lyg vijokliai.
  Laivas dunkstelėjo atsitrenkęs į prieplauką. Kelios moterys krante suspigo, darbštūs kaimiečiai, ėję pro šalį, sustojo pasižiūrėti. Ant sugrįžusio žvejų laivo denio gulėjo nuoga Eiraviana ir plačiai atmerktomis, stiklinėmis akimis žiūrėjo į dangų. Patys vyrai, taip pat nuogi, vis dar raitėsi ant medinių lentų, tačiau jas palengva tvindė kraujo upeliai – žvejai perkando vieni kitiems gerkles. Nemalonūs šiurpuliai perbėgo susirinkusiųjų kūnais. Niekas nesuprato, kas įvyko, tačiau patirtas šokas gilintis bei svarstyti neskubino.
  Kaimo kalvis Rumdulteras bei jo padėjėjai iš siaubo sąstingio pabudo pirmieji. Kruvini žvejai buvo ištempti į krantą. Kai kurios moterys raudojo, pažinusios savus vyrus. Kažkas nubėgo pakviesti kaimo daktarą. O žvejai, balansuojantys tarp gyvenimo ir mirties, palaimingai šypsojosi tarsi apkerėti. Rumdulteras apgobė sustingusią Eiraviną savo liemene. Paėmęs mėlynplaukę ant rankų nuskubėjo į jos namų pusę. Susibūrusi minia traukėsi jiems iš kelio. Visi šnabždėjosi, bijodami išbaidyti mirštančiųjų dvasias ar supykdyti Eiravianą. Neliko nė vieno, kuris nelaikytų jos ragana. Nebent kalvis Rumdulteras, kuris visuomet buvo palankus mergaitei. Stipriose jo rankose Eiraviana atrodė tarsi trapus drugelis, galintis subyrėti nuo menkiausio prisileitimo.
  Trobelė jau buvo netoliese, kai kalvis pažvelgė žemyn į merginą. Keistas jausmas užplūdo pastebėjus, kad ji vos alsuoja. Karštas atodūsis išsiveržė iš blyškios krūtinės, viliojantis įsisiurbti į spalvą atgavusias lūpas. Rumdulteras pasimuistė, papurtė galvą ir sutelkęs valią ėjo toliau – žinojo, kad mergaitę reikia kuo skubiau pristatyti namo, toks buvo to pono nurodymas. Jis pagaliau įėjo į namelį. Žvejas, susirūpinęs ir liūdnas, klūpojo šalia žmonos, kuri gulėjo prie židinio padarytame guolyje. Moteris karščiavo, blaškėsi ir kąžką neaiškiai murmėjo. Du vaikinai, jų sūnūs, vaikščiojo pirmyn atgal grauždami nagus ar apsikeisdami reikšmingais žvilgsniais. Prie vienintelio lango, ant senutėlio suolo, sėdėjo tas pats juodasis raitelis ir kažką rašė ant pergamento. Kalvis tyliai krenkštelėjo ir visų žvilgsniai akimirksniu nukrypo į jį. Žvejas, pamatęs savo mergaitę, užsimerkė ir susitaikydamas su padėtimi atsiduso. Žmogus prie lango padėjo plunksną ir nužvelgęs svečią šyptelėjo.
- Doras jūs žmogus, Rumdulterai.
  Kalvis tirštai nuraudo, tačiau nieko neatsakė. Paguldęs mergaitę ant apkloto šieno, kur ši visuomet miegodavo, kukliai linktelėjo ir išėjo.
  Žvejas vos laikėsi nepravirkęs:
- Pone, aš suprantu, kad esu žmogus prastas ir netinka man tiek daug jūsų prašyti. Bet gal būsit toks geras ir padėsit mūsų dukrai?
  Juodasis raitelis linktelėjo.
- Žinoma. Tačiau su viena sąlyga – turėsite pasirašyti, - balsas dvelkė klasta ir tramdydamas pergalingą šypsnį, juodasis raitelis pastūmė pergamentą link žvejo.
Šis, pasikvietęs sūnų, kad perskaitytų raštą, vis labiau balo klausydamasis, bet galiausiai, jau atvirai ašarodamas, padėjo mažytį kryžiuką. Raitelis pasiėmė pergamentą, atsistojo ir priėjo prie mėlynplaukės. Pasilenkęs įlašino to paties raudono skysčio, kaip anksčiau - jos pamotei.
  Eiraviana atgavo sąmonę. Sumirksėjus grįžo pasaulio vaizdas, o po sekundėlės – visi prisiminimai. Skausmas iškreipė gražų jos veidą. Ir tuomet ji pastebėjo tą vyrą. Šviesios pilkos akys gręžė Eiravianos sielą, o plonos, ironiškai iškreiptos lūpos sušnabždėjo:
- Aš žinau, kas tu esi.
Eiraviana stipriai išraudo ir nustūmė pasilenkusį virš jos vyrą. Sutrikusi atsisėdo ir apsikabino kelius. Jos žvilgsnis slydo susikrimtusiais brolių veidais, agonijos sukaustytu motinos kūnu, tėvo akimis, kurios buvo tokios liūdnos, kad mergaitei suspaudė širdį. Ji užsidengė veidą rankomis ir tyliai sukūkčiojo. Juodasis raitelis pro sukąstus dantis iškošė „nekenčiu verkšlenimų“, stvėrė Eiravianą, persimetė ją per petį ir pasuko eiti pro duris. Eiraviana klykė ir spardėsi, tačiau tai nepadėjo – tvirtos rankos ją laikė it nejudrią skudurinę lėlę.
Lauke, prie raitelio žirgo, mergaitė buvo nudrėbta ant žemės. Ji jautėsi tokia pasimetusi, įskaudinta ir pažeminta, kad nepajėgė nieko daugiau, kaip tik raudoti ir spardytis. Galbūt taip tikėjosi nuspirti tolyn negandas, skausmą ir neatsakytus klausimus, o gal mėgino pabusti iš užsitęsusio košmaro, kuriuo virto pastarosios dienos. Dabar mergaitė jautėsi visų išduota ir nemylima. Kas iš tiesų yra šis vyras, taip netikėtai ją išsinešęs laukan? Ko jam reikia? Eiravianos mintyse akimirksniu ėmė regztis įvairių versijų voratinklis. Įtikianmiausia jai pasirodė, kad jis – iškrypėlis, kolekcionuojantis jaunas merginas. Paprastai tokia prielaida  būtų pasirodžiusi mažų mažiausiai kvaila ir juokinga, bet dabar viskas buvo kitaip ir mintys lėkė nesustabdomai, o ryškius jausmus naudojo kaip kurą. Kas visgi nutiko jos mamai? Ar ji pasveiks? Eiraviana apsivertė ant pilvo ir suleido pirštus į minkštą, drėgną žemę, kol raitelis prie balno rišo kažkokius krepšius. Kodėl tėvas leido tam vyrui ją išsinešti? Kodėl nė vienas brolių nemėgino jo sustabdyti? Kodėl visi trys vengė žiūrėti mergaitei į akis?
- Įvyko klaida, - sukūkčiojo Eiraviana ir paknopstom pasileido atgal į trobelę, tačiau vėl atsidūrė raitelio gniaužtuose.
Vyras sudavė jai antausį.
- Užsičiaupk, tave pardavė. Keliausi su manim, - šiurkščiai metė jis, užkėlė Eiravianą ant žirgo, pats sėdo į balną ir nušuoliavo dulkėtu keliu į Rytus.
Eiravianos galvoje vėl tapo tuščia. Vienintelis žodis skambėjo kaip aido šukė, rakštis, sminganti vis giliau ir giliau – „pardavė“. Kažkur tolumoje pasigirdo smuiko melodija. To paties smuiko, kurį padovanojo tėvas. Tėvas, kuris ją pardavė. Smuiko stygos nutrūko, pasaulis paskendo kruvinoje prieblandoje.


Blyški mėnesienos šviesa skverbėsi pro pilies langą į nedidelį kambarį Šiauriniame bokšte. Kambarys atrodė visiškai tuščias, tik akims pripratus prie tamsos galėjai įžvelgti liauną figūrą, sėdinčią juodžiausioj kertėj. Būtybė čia praleido visą parą, bet nė nekrustelėjo. Šalia stovėjo nepradarytas vyno butelys.
Staiga atsidarė sunkios ąžuolinės durys ir į kambarį įėjo moteris, įsisupusi į purpurinį apsiaustą, išsiuvinėtą auksiniais siūlais. Jai iš paskos įtipeno trys vilkai ir durys su trenksmu užsidarė.
- Kur yra Rilindaras, dar žinomas kaip Vėjo Namai? – paklausė moteris įsakmiu, šaltu balsu.
Būtybė kampe vis dar sėdėjo ir tylėjo it apmirusi. Moteris su apsiaustu priėjo arčiau ir mėnesienos šviesa dabar krito ant jos. Gražų, taisyklingų bruožų veidą bjaurojo randas, odą tarsi dirvą išvagojęs nuo dešiniosios akies iki kairiojo lūpų kampučio. Juodos moters akys spinduliavo neapykanta. Ji pakėlė nepradarytąjį butelį ir sudaužė į akmeninę sieną. Būtybė vis dar nereagavo.
- Nemanyk, kad tylėjimas nupirks tau laiko.
Moteris išsitraukė rubinais puoštą durklą. Priklaupusi prie būtybės, pakėlė šios purviną tuniką atidengdama šlaunis.
- Kartą Gamta nusprendė pasilinksminti ir padegė du feniksus. Vienas padėkojo už dėmesį ir žuvo, kitas ėmė deginti likusius Gamtos kūrinius. Ir visi buvo teisūs... - pasigirdo svajingas būtybės balsas.
Moters veidą iškreipė įtūžis.
- Nutilk!
Staigiu judesiu ji perrėžė būtybės šlaunį nuo kelio ligi klubų. O ši vėl ramiai sėdėjo ir tylėjo it apmirusi, tik trys vilkai ėmė pasiutusiai staugti. 


Eiraviana pabudo ir pašoko it įgelta. Mėlynos sruogos lipo prie aprasojusios kaktos, o širdis smarkiai daužėsi po baltais, kvepiančiais marškiniais, kuriuos vilkėjo mergaitė. Giliai įkvėpus pavyko nusiraminti. Būta čia ko išsigąsti – prisisapnavo.
Atsisėdusi mėlynplaukė sutrikusi ėmė žvilgsniu tyrinėti nepažįstamą kambarį. Gulėjo ji ne ant šiaudų, kaip buvo pratusi, o tikroje lovoje, todėl truputį maudė šonus, šalia lovos stovėjo spintelė su žvakide. Tai nebuvo vienintelis šviesos šaltinis, palubėje kybojo sena žibalinė lempa, kurios jau daug metų niekas nevalė, todėl aplink tvyrojo jauki prieblanda. Kampe, tarp didelio rašomojo stalo ir durų, gulėjo mergaitės ir raitelio daiktai. Eiraviana apsidairė tikėdamasi rasti savo suplyšusią, žuvimi dvokiančią suknutę, kad galėtų apsirengti – nesmagiai jautėsi vilkėdama svetimą drabužį, kad ir koks baltas ir kvepiantis jis bebūtų.
Staiga į kambarį įėjo juodasis raitelis, nešinas padėklu su maistu. Skrybėlę su plunksna pakeitė juoda skara, kuri nebeslėpė auskaro, labai primenančio miniatiūrinius elnio ragus. Nors ir nužiūrinėjo šį vyrą nuo galvos iki kojų, Eiraviana susiraukė. Iš tiesų ji nebepyko, nebejautė nuoskaudos ir šių jausmų nebuvimas ją pačią labai stebino. Keista buvo ir tai, jog troškimą klykti ir spardytis pakeitė noras būti kuo panašesne į suaugusias moteris.
- Turiu daug vardų, bet čia mane vadina Kalianu, - prisistatė vyras Eiravianai dar nespėjus prasižioti.
Toji prunkštelėjo, bet susivokusi, kad tai labai nemandagu ir nebrandu, tučtuojau surimtėjo.
Kalianas draugiškai nusišypsojo:
- Tau patinka? Tėvams jis irgi pasirodė šmaikštus. Mano kalba tai reiškia „drakonų valdovas“. Geras vardas, o skamba idiotiškai, - atsiduso jis. – Atnešiau tau vakarienę, turėtum pavalgyti.
Eiravianą erzino toks vyro elgesys. Kaip jis drįsta elgtis ir kalbėti taip, tarsi nieko nebūtų įvykę?
- Malonėkite paaiškinti, kas įvyko, - pasakė Eiraviana ne tokiu tvirtu balsu, kokio tikėjosi, tačiau vis tiek didžiavosi savo gebėjimu tvardytis.
Kalijanas kurį laiką tiesiog žiūrėjo į mergaitę susirūpinusiu žvilgsniu, jo šviesiai pilkos akys palengva ėmė niauktis.
- Pirma pavalgyk, - sausai teištarė jis ir vėl išėjo.
Kambaryje vėl tapo tylu, tik girdėjosi lengvas šurmulys už durų – kažkur linksminosi žmonės, kurių nepardavė tėvai ir kurie puikiai supranta, kur jie yra ir kas vyksta aplinkui.
2010-11-06 01:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-07-22 10:57
St Sebastianas
Pripažinsiu, kad po pirmos dalies siaubingai tingėjau skaityti likusias. Tačiau, kai pamačiau ketvirtąją dalį supratau, jog nėra kur dingti ir teks skaityti.

Gal pradėsiu nuo to, kas nepatiko ir kas nepatiks iki šito kūrinio pabaigos, jei jis bus kada nors baigtas. Mėlyni plaukai, fioletavos akys, elfiškos ausys. Man tai labiau primena kokį anime filmuką, o ne normalų kūrinį. Personažai gali turėti išskirtinių savybių, tačiau jos turi įsilieti į kūrinio audinį. Na, kažkoks paaiškinimas kodėl yra taip, kaip yra. Nebūtina nagrinėti genetinį kodą ir aiškinti, kad štai tas genas atsakingas už plaukų spalvą. Paprasčiausiai reikia pagalvoti apie visą kūrinį ir kažką sugalvoti. Na, tarkime: "Senoji vėplagalvių gentyje daugelio plaukai buvo ryškiai raudonos spalvos. Kalbama, kad ugnies dievas Blablabla, susilaukė vaikų su paprasta mirtingąja ir taip pradėjo vėplagalvių gentį. Norėdamas išskirti iš kitų žmonių dievas Blablabla suteikė jiems raudonus plaukus." Nepaminėjai, kodėl tavo personažė mėlynplaukė, tai nepaminėjai ir netaisyk tos klaidos  vėlesnėse dalyse - atrodys kvailai.

Antroji problema - niekaip negaliu pajausti pagrindinės veikėjos amžiaus. Būtent pajausti. Moterimi jos nepavadinčiau, čia jau faktas. Tačiau ji drąsiai gali būti zonoje tarp penkių ir aštuoniolikos metų. Ir problema ne tame, kad nepasakei, kad Marytei yra septyni metai, du mėnesiai, trys dienos, penkios valandos ir šešiolika sekundžių. Mąstymas ir elgesys skiriasi skirtingais laikotarpiais ir pagal tai galima pajausti kiek metų yra vienam ar kitam asmeniui. Tavo personažės elgesys šokčioja kaip narkotikų prisiuostęs triušis. Pavyzdžiui vaikams suicidinių polinkių dažniausiai nebūna. Juos galima priskirti paauglystei, hormonų audroms ir panašiems dalykams. Taigi, tarkime panelė 15 metų. Tačiau kaip penkiolikametei jai nėra itin būdingas gėdos jausmas. Gėdos jausmas yra išmokstamas, todėl maži vaikai pliki bėgiodami nesigėdyja aplinkinių. Panelė būdama plika labai nesijaudina, todėl galiu manyti, kad jai nedaug metelių. Tikiuosi autorė žino koks jos amžius yra iš tiesų.

Niekaip nesupratau, kodėl galėjo pasikeisti smuklės pavadinimas per tą laiką, kol visi žaidė maisto karą? Kodėl žuvis buvo nešama atviruose krepšiuose? Bobutės net obuolius nešdamos skarele pridengia, ką jau bekalbėti apie kitus maisto produktus.

Nepaisant negerovių kūrinys skaitomas labai neblogai. Kai kuriose vietose tenka galvą pakraipyti, tačiau kai kur vaizdas galvoje sukuriamas tikrai gerai. Pavyzdžiui, scena su žvejais kandžiojančiais vienas kito gerkles papasakota labai gerai. Epizodas sode iki apmėtymo akmenimis irgi neblogai atrodo. Finalinė scena gera iki Kaliano pasirodymo. 

Susidaro toks įspūdis, kad žodžius esi įvaldžiusi neblogai, tačiau nelabai žinai ką reikia pasakoti. 

Jei kils noras atsakyti į mano komentarą, dėl ko nors pasiginčyti, geriau rašyk man žinutę, nes atsakomojo komentaro po kūriniu galiu ir nepastebėti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-07 14:24
Ausytėmis
Vaje, labai labai dėkui. :))
Mergaitės amžius kurį laiką ir bus neaiškus, nes nežinoma tiksli jos gimimo data ir jos amžius, kai žvejas ją pasiėmė su savim.
Dėl nuogų mergaičių tąsymo sutinku, reiks padirbėti.
Kalianas. Gramatinė klaida ten, atsiprašau. ;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-07 12:50
Dvasių Vedlė
Na gi tikrai geriau už tą apgraužėlę, kurią buvote įmetusi anksčiau. Pasakysiu, kad mano lūkesčius pateisinot su kaupu :)

Tik man užkliuvo keli netikslumai.
Visų pirma, taip ir nesupratau kiek gi mergaitei metų. Kartais ji pasielgdavo ar pamąstydavo kaip suaugusi moteris, bet lyg ir nebuvo tokia?
Antra, kalvis ją atnešė apgaubęs tik savo liemene, taigi ji buvo kaip ir nuoga. Na, nemanau, kad raitelis ją visiškai nuogą būtų taip tąsęs, o ji pati, galų gale, pajustų tai ir prie visko prisidėtų gėda būti pusnuogei. Aš taip manau bent jau.
Trečia, Kaliano transformacija į Kalijaną. Apsispręsk :)

Scena su perkąstom gerklėm - suuuuuper.

Ir šiaip gerai. Tikrai. Spaudžiu dešinę ir sveikinu atvykus. Mano nuomone, tai geras debiutas :]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-07 10:46
Ausytėmis
Ačiū :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-07 09:39
Artur Wilkat
Nors ir labai naivu, bet įdomu. Matosi, kad autorė stengiasi ir nori tobulintis.
Pasaulis nestandartinis. Todėl dauguma kritikų ir netiri ką pasakyti:)
Laukiu pratesimo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą