Po

kai mes mirę nubusim,
laikrodžiai nebemuš valandų.
dvylika brolių juodų
atskris ir nuneš ant sparnų
į aukšto kalno viršūnę.
tamsiame slėny daug tų kalnų,
nei įlipt, nei nulipt joks žmogus
neįstengtų.

tarsi mažos salelės nakty
dega skaistūs laužai ant viršūnių.
atbudę susėdę aplinkui, panirę
į savo mintis, kiti šnara tarpusavy,
bet kiekvienas ilgis savų;
gal ant gretimo kalno viršūnės
ar gal toliau jie, kur amžinai dega
ugnys.