Bar bar, langan krebždena šakos
lietaus lašai lyg ašaros stiklu nurieda
ir krenta žemėn ....
žvelgiu į pilką dangų su liūdesiu giliu
jog tu
laikei mane lyg elgetą maldaujančia jausmų.
iš gailesčio tu juos dalindavai lyg trupinius
atlikusius nuo vaišių stalo .
kenčiu aš, kenčiu ir aimanuoju
šaukiuos tavęs lyg vaikas išgąsdintas tamsos.
išeisiu aš nakčia
netarusi sudie ir neatleidus
skubėsiu vis tolyn kažkur
kur rodos jog manęs vis laukia .
nebesustosiu, neatsigręšiu
bijodama, kad gailestis
privers mane sugrįžti .