Vienas didelis chaosas

Gera buvo būti vaiku, ar ne? Galbūt ne kiekvieną vakarą mama pasekdavo pasaką, pabučiuodavo į skruostą, galbūt dažnai ji versdavo valgyti tai, ko tu nenorėdavai, dažnai ji tavęs nesuprasdavo, galbūt dažnai neišgirsdavo tavo įgeidžių, galbūt kartais ji per daug tylėdavo, bet ji visada būdavo šalia. Ji šluostydavo tavo ašaras, ji sugerdavo tavo skausmą, nerimą, gėdą... Ji visada likdavo tavo mama.
Apsiniaukusiame danguje varnos virš mano galvos suka ratus. Neramiai draskosi medžiai. Ir kūnas, mano suglebęs kūnas, randa jėgų tik virpėti. Kelios dešimtys metrų. Vienas, du, trys... šimtas žingsnių. Už šimto žingsnių laiką rankomis skrodžia laimingi vaikai. Jų skruostais perbėga šviesos spinduliai.
      Kas nutiko, kad likau vienas šiame milžiniškame chaose? Angelo ranka atsargiai prigludo ant peties:
    - Gera buvo būti vaiku, ar ne?
Ne, aš nemiriau. Atsigręžęs išvydau merginą ilgesingu žvilgsniu.
    - Tikriausiai.
    - Aš skubėjau užaugti.
    - Aš taip pat, - atsargiai pirštu nubraukiau nuo jos skruosto mažytę blakstieną ir šyptelėjau.
Aš ne vienas. Mūsų daug šiame begaliniame chaose.