Tyloje mano medžiai,
išdidūs,
rudenio prausias rasa.
Naktimis šakose jų
žvaigždynai įkibę,
veria mintis
vis legenda nauja.
Mano medžiai,
su meile genėti, lytėti,
traukia mane į save.
Užsimetę gyvenimą
rymo ir šviečia,
ir šviečia,
ramybėje savo malda.