Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 16 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter





Aurimaz Aurimaz

Angelo užrašai (1)

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


1.

Kartais man atrodo, kad zombiai  - labai netgi neblogai. Jie lėti, menkai nuovokūs, juos jaudina tik viena. Iššauni kiekvienam pernelyg prišliaužusiam į galvą – ir turi teritoriją pasiplanuoti veiksmus, kol prislinks sekantys. O ir ką priėję padarytų? Apsivilkai pastorintą odinę striukę, apsivyniojai kaklą tvirta skepeta, užsidėjai motociklininko šalmą ir gali organizuoti pikniką kur nors vidury parko. Nei tau jie įkąs nusilpusiais dantimis, nei ką.
Bent jau Holivudas nuolat skiepijo tokią tokį zombių paveikslą, po filmą kasmet. Kartais ir daugiau...
Tikrai, nuoširdžiai džiaugčiausi, jeigu pasaulį būtų apnikę zombiai.
Daug geriau, negu tai, ką turime dabar.


Kilstelėjau prie akių žiūroną ir smalsiai apžiūrėjau iš apšepusio pastato išlindusius kelis vyrus. Suskaičiavau aštuonis. Gerai ginkluoti, rūstūs, veikiausiai po rūbais neperšaunamas liemenes apsivilkę. Trys jau senstelėję, penki jaunikliai. Tikriausiai laiminga šeima. Pirmą kartą mieste, antraip pažinčiau.
Pats pastatas irgi ne ypatingas. Anksčiau buvo įsikūrusi kredito unija, dabar – alaus baras. Populiari vietelė vietinių tarpe. Buvau ten kelis kartus, reikalų genamas. Paprastai labiau vertinu vandenį – čionykščiai alaus beveik nebemoka gaminti. Užraugia taip, kad po vieno bokalo pistoletu nusitaikyti nebeįmanoma. O juk Biržai – kažkada alaus kraštas buvo...
Taigi, o Vilnius kažkada buvo sostinė. Dabar – valkatų buveinė. Na, dar visokių mafijozų, gangsterių, sutenerių, sukčių ir šiaip – tinginių lindynė. Bloga vieta. Jeigu planuoji išgyventi ir dar turi svajonę kada nors susirasti žmoną bei susilaukti vaikų – verčiau ten nevažiuoti.

Aštuoni vyrai sulipo į nediduką mikroautobusą ir netrukus pradingo už raudono pastato. Nuleidau žiūroną, siektelėjau butelio su vandeniu, viena akimi nudelbdamas tuščią septynaukščio stogą. Buvau čia vienui vienas ir toks ketinau likti dar ilgai. Retsykiais, tarp lietaus vandens surinktuvo dalių sušmėžuodavo koks nors pasiklydęs balandis, vėjas sujudindavo plėvelę. O šiaip - tyla ir ramybė.
Mano gimtasis miestas, turiu pripažinti, išsigimė per tuos septynis metus.

---

Iš pat pradžių, kai pasaulis buvo savo vietoje, čia gyveno kiek daugiau nei keturiasdešimt tūkstančių žmonių. Turėjome duonos kepyklą, alaus raugyklą, padorią skerdyklą... Kažkas prisiminė, kad ir kekšynas buvo – toks beveik legalus, nes ir miesto meras ten lankydavosi. Žmonės pamažu statėsi namus, veisėsi ir džiaugėsi gyvenimu. O vieną gražią dieną prasidėjo velniava.
Nee, ne zombiai. Sakau - čia dar gerai būtų...
Tą vieną dieną aš atsikėliau iš lovos, paėmiau į rankas telefoną ir supratau, kad tam daiktui amen. Nebeveikė. Kaip ir šaldytuvas, televizorius bei kompiuteris. Tėvas atrodė maždaug ramus, tik motina karksėjo, kad jai šaldiklis ilgai neatlaikys šitaip. Tik niekas nesuprato, kodėl mobilūs telefonai numirę. Šitiems juk rozečių nereikėjo.
O kiek vėliau atlėkė pas mane Raimondas – geriausias draugelis ir murmtelėjo, kad ginkluočiausi kuo tik galiu. Lazdos, peiliai, kardai, pneumatiniai ir normalūs ginklai – viskas, ką pavyks gauti. Ir kad kuo skubiau grynuosius pinigus keisčiau į maistą ir daiktus, kurių reikės išgyvenimui.
Žodžiu, atrodė kaip grybų užvalgęs paranojikas. Aš iš jo draugiškai pasišaipiau, jis dar bandė mane įtikinėti, kad „viskas, kapiec“, bet paskui suprato, kad įtikinti tokiom sapalionėm nepavyks, tai išlėkė lyg įkirptas savo reikalų tvarkyti. Jo problema buvo ta, kad nemokėjo rišliai pasakoti. Mano problema – kad buvau mažai išsimokslinęs žioplys.
Prieš nueidami miegoti mes kaip tik grožėjomės labai neįprastu šiuose kraštuose gamtos reginiu – pašvaistėmis danguje. Jos buvo tokios gražios ir ryškios, beveik kaip šiaurėje. Tačiau pačias ryškiausias visgi pramiegojome. O ryte prietaisai jau nebeveikė. Jokių valstybinių žinių, jokių komercinių kanalų. Laikraščiai – ir tie nežinojo, ką rašyti. O tie, kurie ką nors parašė, nežinojo, kaip atspausdinti. Žodžiu, mirtinas STOP.
Kelias dienas laukėme, kol elektrikai sutvarkys elektros linijas. Pasirodo, ne viskas buvo mirę. Kai kurių namuose gyvi išliko televizoriai, tačiau šie nebepriėmė jokių signalų. Kai kam tebeveikė radijas, bet irgi – jokių pranešimų. Bankomatai nedavė pinigų, o bankuose klerkai skėsčiojo rankomis – jų kompiuteriai ir serveriai miegojo amžinu miegu. Elektra tai atsirasdavo, tai dingdavo. Radijas kartais pabusdavo, bet diktoriui tespėjus sumurmėti „o, bliamba, mes jau eteryje! “ vėl nugesdavo. Žinios ėmė keliauti tik iš lūpų į lūpas – vėžlio greičiu. Po kelių dienų sužinojome, kad visos šios netvarkos priežastis – Saulės žybsniai. Galingi velniškai – tokių atseit pasaulis jau kelis dešimtmečius nematęs. O gal ir šimtmečius. Tai vienas mėgėjas astronomas mums išaiškino. Tą prakeiktą naktį žvaigždė žiebė tokį protuberantą, kad būtų užtekę kelioms civilizacijoms užlenkti.
Galinga elektromagnetinė banga smogė į mūsų planetos pusę, sunaikindama beveik visą elektroniką. Nebeveikė kompiuteriai, širdies stimuliatoriai, mirė automobilių elektroninės sistemos, telefonai, automatika, reguliuojanti biojėgainių ir vėjo jėgainių darbą. Viskas, ką valdė mikroschemos, sustojo. O tais laikais buvo tokia šūdina mada – įkišti po mikroschemą visur, kur jinai tiko.

Kad paranoja apsirgęs Raimondas buvo visgi teisus, supratau antros dienos vakare. Nuėjau į prekybos centrą nusipirkti traškučių, o ten – eilės kaip per karą. Žmonės patamsiuose griebė visas prekes, kurias tik pasiekė, stūmėsi pro kasas, nemokėdami nė cento. Kasininkės raudojo susigūžusios kampe, vedėja lakstė kaip be galvos ir šaukėsi policijos. O policininkai jos nesiklausė, kartu su pirkėjais siausdami tarp lentynų. Šaldytuvai neveikė, atsarginių generatorių schemos irgi buvo iškepusios. Žodžiu, pasijutau lyg kokiame filme. O kai ėmė dužti vitrinos, filmas netgi ėmė panašėti į savotišką trilerį.
Parlėkęs namo papasakojau apie viską tėvams. Pasirodo, šie jau buvo prisiklausę panašių istorijų – tėvas pakavo daiktus į senutėlį Volksvageną, kuris rūdijo garaže, nevaliodamas praeiti patikrinimo. Tas trantas neturėjo jokių schemų, todėl kuo puikiausiai veikė. Tėvui jau buvo nusispjaut, kad mašina neturi galiojančio technikinio – tą patį vakarą, susikooperavę su Raimondo šeima, išdundėjome į kaimą. Mieste ūmai paliko pernelyg karšta.
Prisipažinsiu, aš nieko doro tada nenuveikiau. Tai Raimondas, turėdamas paranojišką galvą, viską suplanavo iki smulkmenų ir sugebėjo visus įtikinti, kad reikia kuo skubiau dingti į kaimą. Tas vaikis turėjo nusibraižęs ir pasigaminęs planus branduolinio puolimo, finansinės krizės, kinų invazijos atvejams, saulės žybsniams ir netgi kosminės katastrofos variantui, kad Žemę atakuoja kažkokie Nibiru. Kas tai yra, taip ir nesupratau. Matyt, kokia tai marsiečių rūšis...
Bet ir mano genialusis draugas nenumatė visko iki galo. Žmonės – tokie gana šlykštūs sutvėrimai. Jeigu tu turi planą, tai būk garantuotas – jį būtinai sugadins koks nors tipas, įsivaizduojantis, kad moka naudotis pistoletu.

---

Taigi, žybtelėjus Saulei, pirmą savaitę visi kraustėsi iš proto vidutiniškai. Žmonės siaubė prekybcentrius, armija ir policija stengėsi palaikyti tvarką. Smarkiai padaugėjo žmogžudysčių, plėšimų, užpuolimų ir šiaip chuliganizmo. Elektrikai, inžinieriai ir mechanikai iš visų jėgų plušėjo, stengdamiesi atkurti sugadintas sistemas. Elektra pamažu atsirado šen bei ten (žinoma, pirmiausiai Seime), radijas pagaliau ėmė veikti, skleisdamas žinias. Mes sužinojome, kad velniava, kokią patiriame patys, vyksta visur. Nė viena šalis neišvengė tokios malonios dovanos iš aukštybių. Sustojo gamyklos, maisto ir žaliavų tiekimas, seko kuro atsargos, lyg per prancūzų blokadą. Tačiau protingi vyrukai paėmė naujas mikroschemas iš atsargų, pamažu gaivino visą pakeliui pasitaikančią elektroniką. Kariuomenės slopino maištus, nesibodėdamos naudoti gumines kulkas, ašarines dujas ir vandenį. Netgi atkuto vienas kitas bankas, suburzgė sunkvežimiai, gabenantys į prekybcentrius maistą...
O tada, po dviejų savaičių įnirtingo triūso ir kovų su maištininkais, Saulė nusispjovė dar vienu protuberantu. Daug didesniu ir ryškesniu – pašvaistė švytėjo visą dieną ir visą naktį.
Tuo, antruoju smūgiu, buvo padėtas taškas visai žmonijos elektronikai.


Raimondas, nors ir paranojiškai sumanus, sugebėjo numatyti tik kelis žingsnius į priekį. Jo genialiame plane buvo suplanuota, kad, norėdami išlikti, turime atsidurti kuo toliau nuo miestų. Ypač – nuo didmiesčių. Nes būtent ten vyks didžiausios kovos tarp teisėsaugos ir visuomenės, ten daugiausiai pokšės šūviai. Tiktai jis nenumatė paties svarbiausio, ką netrukus patyrėme savo kailiu.

Žmonės – tingūs, šlykštūs padarai. Ne visi, aišku, tik maždaug aštuoniasdešimt procentų. Likę dvidešimt – maždaug sukalbami, protingi. Tačiau kai dvidešimtį užpuola aštuoniasdešimt, čia jau ne juokas.
Pirmosiomis savaitėmis miestiečiai kuo puikiausiai išgyveno iš atsargų, prisiplėštų iš prekybos centrų, jų  sandėlių, logistikos centrų, privačių parduotuvėlių ir panašiai. Smulkūs prekybininkai apdairiai nėrė į krūmus su didele dalimi savo valgomo turto, kuris staiga įgavo aukso vertę. Pinigai tapo niekam nebereikalingi. Kokia gali būti jų vertė, jeigu didžiausios santaupos buvo laikomos bankuose, elektroniniu pavidalu? Labiausiai apsidžiaugė nebent tie, kurie buvo skolingi bankams keturiasdešimčiai metų į priekį. Sudegus kompiuteriams, tokios informacijos praktiškai nebeliko. Beliko sudeginti popierinius archyvus, kas buvo padaryta per sekančius mėnesius. Visi tapo laisvais ir nebeskolingais. O valgyti tai norėjosi...
Kadangi tada buvo vasaros vidurys, kaime mes stengėmės apsirūpinti grūdais – pagrindine žaliava. Iš pažįstamo ūkininko šiaip ne taip išsiderėjome kelias tonas kviečių, miežių ir dar truputį rugių. Kadangi pinigų vertė krito kosminiais greičiais, netrukus privatūs aruodai užsidarė ir tapo niekam neprieinami. Miestiečių maisto atsargos sutirpo iki spalio pabaigos, tam tikra dalis jų susiprotėjo ir išvyko į kolektyvinius sodus, sodybas, atokesnius vienkiemius, kad tik suspėtų pasimėgauti pamirštais obuoliais, kriaušėmis ir kitais dalykais, kurie paprastai užmirštami. Kam skinti, jeigu Maksima už penkiasdešimt centų parduoda?
Spalio mėnesį, paspaudus smarkesniam šaltukui, staiga visi susirūpino, kad daugiabučiuose kažkodėl neįjungia šildymo. O tada staiga prasidėjo dar viena masinė isterija – pasirodo, kad tai įvyktų, būtina elektra, kurios nebuvo. Tie, kurie galėjo, bėgo į kaimus. Kurie neturėjo „kaimo“ – ėmė grumtis dėl vietos privačiuose namuose. Nusirito dar viena smurto banga, negeri gandai ėmė sklisti po apylinkes. Mes kol kas jautėmės saugūs savo teritorijoje, apsirūpinę malkomis ir grūdais, nedideliu kiekiu daržovių bei vaisių. Tačiau netrukus supratome, kad tokia laimė ilgai nesitęs.
Tie aštuoniasdešimt procentų miestiečių, kurie paprastai yra priklausomi nuo prekybos centrų, katilinių ir elektros tinklų malonės, nejučia pajuto, kad visko stinga. Darosi šalta, maisto atsargos tirpsta, alkis vis dažniau aplanko ir visi ima piktai žvairuoti vienas į kitą. Vaikigaliai ima burtis į gaujas, gaujos ima terorizuoti kvartalą po kvartalo. Atiminėjamas maistas, žudomi žmonės. Kai suvokiama, kad miesto ribos jau išsemtos, nejučia prisimenamas kaimas. Pilni ginkluotų, alkanų vyrų autobusai pajuda į užmiestį, pirmiausiai siaubdami artimiausius ūkius bei sodybas. Tada eilė ateina tolimesniems, dar tolimesniems, kol godžios, alkanos rankos nutįsta iki atokių kaimų.
Vieną žiemos rytą supratome, kad atėjo mūsų sodybos eilė. O mes, lyg tyčia, nebuvome pasiruošę kautis. Apie derybas niekas nė negalvojo – kelių dienų pavyzdžiai parodė, kad panašūs vizitai baigiasi ugnimi ir šūviais. Tie, kurie vairavo pilnus ginkluotų tipų autobusus, nesivargino mąstyti, kas bus, kai neliks ūkininkų. Jiems terūpėjo pilni pilvai.
Mes suspėjome pasprukti, susikrovę didelę dalį savo mantos ir atsargų. Iš toli matėme, kaip sodyba skęsta liepsnose. Ne mes ją padegėme.
Štai tada Raimondas papildė savo planus naujais štrichais. Juose buvo vienas naujas punktas – SAUGOKIS ALKANO KVAILIO.

---

Visa tai įvyko prieš septynis metus. Būtų puolę zombiai – Raimondas būtų pataręs apsistatyti tvoromis, apsiginkluoti kardais ir stengtis taip atsilaikyti. Kodėl kardais?
Nes jiems šoviniai nesibaigia.
Kai papasakoju šį dalyką žmonėms, kai kurie iš jų dar sugeba nusistebėti – argi karduose dedami šoviniai?..
Sakau – kvailys yra kvailys. Jis blogiau nei zombis. Sugalvos tave užpulti – tai greičiausiai jausdamas, kad turi pranašumą. Pavyzdžiui, granatą... Zombiui ir į galvą nešautų.


Atsargiai pasitraukiau nuo stogo krašto, pasiekiau „trigerio“ buožę ir tik už kelių metrų drįsau atsistoti pusiau sulinkęs.  Nesinorėtų išduoti plačiajam pasauliui savo slėptuvės. Mieste dabar jau nebėra pavienių gyventojų. Arba tu kokios nors gaujos narys, arba negyvas. Buvęs klestintis miestas virto karo lauku. Geresnės būklės pastatai paversti fortais, kuriuose karaliauja vietinės reikšmės vadukai. O pats didžiausias toks fortas – Biržų pilis. Bastioninė tvirtovė dar nuo senų laikų, apsupta vandens grioviu, pylimais, o geriausias kelias į ją - aplūžęs medinis tiltas. Dabar uždarytas ir budriai saugomas. Ant pylimų vandalai įrengė bokštelius ir pastatė kulkosvaidžius. Kai šalia kėpso senovinės patrankos, vaizdelis primena pigų kičą. Bet jiems tinka.
Dar vieną tokį bastioną įrengė buvusioje policijos nuovadoje, visai netoli nuo mano slėptuvės. Praktiškai ten patys policininkai viską pertvarkė taip, kad būtų patogiau ginti save ir savo maisto atsargas. Tačiau iš tiesų jie niekuo nesiskiria nuo anų, lindinčių pilyje. Abi stovyklos nori valgyti, abi griežia dantį ant kiekvieno, slepiančio ką nors.
Be abejo, mieste pilna ir mažyčių tvirtovių, įrengtų kiekviename tvirtesniame pastate. Ten buriasi mažos gaujos. Po tris šeimas, po keturias. Retsykiais jos susijungia tarpusavyje, tačiau dažniau viskas vyksta atvirkščiai. Naktį pabundi nuo dundėjimų, pokšėjimų... Paskui sužinai, kad Rotušės gatvėje, visai šalia, susišaudė dvi gaujos. Vienos iš jų nebėra, kita sumažėjusi gerokai per pusę. Likučius neretai nesibodi pribaigti kiti. Keisčiausia, kad netrukus išnyksta visi kūnai. Atrodytų, žmonės rūpinasi, kad lavonai neimtų pūti, neprasidėtų epidemijos ir panašiai. Ką gi, tai graži pasaka vaikams. Realybė kiek nemalonesnė, apie ją aš verčiau nutylėsiu.

Taigi, mieste karaliauja gaujos. Kad galėtum egzistuoti vienas kaip pirštas (arba kaip aš), būtinos ypatingos sąlygos. Reikalinga gera slėptuvė, gera galva ir geras koziris. Ir dar būtų neblogai angelai sargai, dislokuoti kur nors patogioje vietoje.
Septynaukštis pastatas, kuriame lindėjau, jau šešeri metai buvo negyvenamas. Kokio velnio čia sėdėti – juk daugiabutis. Žiemą šalta, malkas į paskutinį aukštą tampyti neapsimoka. Nebent į pirmą. Tačiau kelios laiptinės užmūrytos storomis, penkių plytų storumo sienomis. Galima įlipti per langus, tačiau ką ten veikti? Pusės laiptų aikštelių nėra, neužlipsi aukštyn. O ten, kur jos išlikę, pirmo aukšto praėjimai užbetonuoti, užversti šiukšlėmis. Šis pastatas teoriškai yra miręs reikalas. Jo nesusprogdina velniop tik todėl, kad sprogmenys pernelyg vertinami.
O dar jame gyvenu aš. Bet to niekas nežino.

---

Alaus barą pasiekiau jau temstant. Žmonių mažai, daugiausiai valkatos ir paleistuvės, parsidavinėjančios už bet kokį maistą ir naktelę po šiltu stogu.
Drūtas Stasys lindėjo savo vietoje, už grotomis pakaustyto prekystalio. Vyras kaip mūras, už mane gal tris kartus daugiau mėsos turi. Tik galva neproporcingai maža – laisvai pagalvotum, kad jos savininkas truputį kvailelis ir tai būtų mirtina klaida. Argi kvailelis galėtų leisti sau atidaryti barą mieste?
- Sveikas, Stasy.
- Nu labas, - supukšėjo Stasys, pasikasydamas sprandą. Jo kūną spaudė dvi neperšaunamos liemenės, viena iš jų savadarbė. Iš penkių milimetrų storio nerūdijančios skardos.  – Alaus?
- Nuo tavo alaus skrandžio opą įsitaisysiu, - pasiskundžiau. – Ko anie aštuoni tipai dieną norėjo? Pažįsti juos?
- Pirmą kartą mačiau, - numojo ranka barmenas ir paglostė statines, surikiuotas už nugaros, ant žemo stalo. – Sakėsi iš Panevėžio.
- Iš kur?!
- Aha, man irgi nepatiko, - burbėjo Stasys. – Šitiek kuro sudegino, kad pasižmonėtų svetimame mieste. Tai gal vyno? Turiu šiemetinio, ne toks stiprus.
Kurį laiką galvojau apie svetimus, negirdėdamas jo žodžių.
- Ką dar jie sakė? Ko nors klausinėjo?
- O kaipgi, klausinėjo. Domėjosi, kur galima maisto gauti, kuro, šaudmenų. Kaip ir visi prašalaičiai. Standartinės temos. Dar patys papasakojo, kaip jų mieste sekasi.
- Ir kaip?
- Ogi tas pats šūdas, kaip ir čia. Anarchija. Valdžią iššaudė, pasidalijo teritoriją ir pliekiasi vienas su kitu. Visai kaip čia.
Stasys krapštė nosį, kažką galvodamas.
- Supratau tiek, kad jiems labiausiai rūpėjo pasipildyti kuro atsargas. Pilną mikroautobusą kažkokių prekių mainams atvežė. Logiška, kad galėjo tik į vieną vietą pasukti.
- Juodasis Fortas...
- Na matai, kaip viską supranti. Gal likerio?

Juoduoju Fortu vadino ūkį užmiestyje. Tai buvo maždaug penkiolikos hektarų teritorija, aptverta devynių metrų aukščio metaline tvora. Sargybos bokšteliai kas keturiasdešimt metrų, spygliuota viela aptvertas perimetras, kur geriau kojos nekelti. Niekas nežinojo, kas dedasi už tos tvoros. Pagrindiniai vartai jeigu ir atsiverdavo, tai geriausiu atveju galėjai išvysti ilgą, siaurą pravažiavimą, kurio gale laukė dar vieneri vartai. Ir sargybinius, vaikštančius abipus pravažiavimo, sienų viršuje įrengtais takais.
Palei sienas buvo išrausti grioviai, maždaug pusantro metro gylio. Kad koks nors asilas nesugalvotų taranuoti tvoros ypač sunkiu transportu. Žodžiu, tai tokia vieta, apie kurią sklando vien gandai ir nieko tikro.
Vienintelis ryšys su išoriniu pasauliu Juodajame Forte – tai vienas komplekso kampas, kur yra išraustas gana gilus tvenkinys. Per tvenkinį veda tiltas, ant kurio galima užvažiuoti – bet ne sunkesniu nei aštuonias tonas sveriančiu transportu. Įsižiūrėjęs atidžiau pastebėtum, kad tilto konstrukcijos raizgyte apraizgytos vielomis ir kabeliais. Tas velnio statinys užminuotas. Žinoma, ne šiaip sau.
Tiltas baigiasi gana plačia aikštele, iš trijų pusių apjuosta griovio su vandeniu. Likusiame gale – betoninė siena. Vėlgi – ne paprasta. Langai joje mažyčiai, įsodinti labai giliai. Ji tyčia tokia padaryta, kad apsaugotų esančius viduje nuo labai galingų sprogimų. Prie minėtos sienos, o taip pat priešais tiltą pastatytos skelbimų lentos, kuriose vienas ir tas pats užrašas:

Superkame įvairaus kalibro šaudmenis, sprogias medžiagas, vaistus, mokslines knygas, statybines medžiagas, metalo gaminius. Atsiskaitome šviežiais maisto produktais ir biodyzelinu.
P. S. Į tuos, kurie laiko rankose ginklus, šaudome be perspėjimo.

Aiškiau nebūna. Supirktuvė Forto kampe.  Beje, gana gausiai lankoma. Ten savotiška taikos sala – pabandytų koks nors mulkis pamojuoti ginklu – jį kaipmat nukeptų bokštelyje tupintis snaiperis.

Vieni tikėjo, kad Juodąjį Fortą pastatė kariuomenės likučiai, susikooperavę su keliomis ūkininkų šeimomis. Dar sklandė gandai, kad tą vietą pamažu fortifikavo vienas apsukrus ūkininkas, pritraukęs savo pusėn nemažai šeimų. Viena visi žinojo tvirtai – dabartinę savo formą Fortas įgavo prieš trejus metus. Tai beveik keturi metai po Įvykio. Kad ir kas toje vietoje sukosi, dirbo nepaprastai apsukriai ir organizuotai. Be to, teritoriją irgi pasirinko ne atsitiktinai – šalia nežymaus kelio, apsuptą miškų.  Kelią sutvarkė daug vėliau, kai sienos aklinai užsidarė. Tie žmonės iš pradžių slėpėsi, o kai jau buvo garantuoti dėl savo saugumo, aiškiai ir garsiai pareiškė apie save...

Užsisvajojęs tik dabar pastebėjau, kad Stasys atsuka butelį likerio, ketindamas man pripilti.
- Iš kur tu šito gavai? – burbtelėjau nustebęs.
- Pirkau Forte.
- Tu matai... Jau ir šitą gamina...
- Matau.
Išlenkiau stiklelį ir patenkintas atsidusau. Geras dalykas.
- Ne, daugiau nereikia, - papurčiau galvą. – Visgi aš tik dėl žinių atėjau.
- Kaip nori. Mokėk tada.
- O koks tavo pyškalo kalibras?
- Septynių „remagą“ vartoja.
- Kokį?.. Iš ko tu ten šaudai?
- O čia jau, - išsiviepė Stasys, - ne tavo reikalas.
- Gerai jau gerai...
Suradau kapšelyje kelis tinkamus šovinius ir padaviau jam.
- O daugiau neturi?
- Daugiau bus, kai vėl ateisiu. Ir neberodyk man to alaus, gerai? Geriau iš karto nuo likerio pradėk.
- Ei, aš už jį brangiai mokėjau. O tu man tris šovinius?
- Ei, - pamėgdžiojau Stasį, - tu man tik pusę taurelės įpylei. Už tiek aš tau net tris šovinius daviau ir tai sąžiningiau nei galėtų būti.
- Blyn, tave nušauti maža, gailišiau!
- Tu čia man? Ei, tu man?!
Jis, supratęs, kad sekantis žingsnis turėtų būti rimtesnis grasinimas, nuleido leteną už prekystalio. Į mane sužiuro juodas „remingtono“ vamzdis ir dar didesnė optinio taikiklio akis. Prisiekiu – didesnės dar nebuvau matęs.
- Kas čia dabar? – nustebau. – Septynišimtasis remis?
- Tas pats, - aprimo Stasys, sugniauždamas stebėtino dydžio ir grožio daiktą, skirtą iš pusės kilometro akių obuolius sprogdinti.
- Eik sau, kur gavai?
- Norvegas užvežė.
- O nesakė, kada vėl atvažiuos?
- Niekada, - nusispjovė Stasys. – Girdėjau, jį Latvijoje apsupo ir suvarpė kaip nesakysiu ką. Visą krovinį nušvilpė, kažkas gerai pasipelnė.
Bloga naujiena. Žydukas man visai patiko. Važinėjo sau  per Baltijos šalis su savo autokaravanu, prekiaudamas įvairiausiais ginklais. Prieš dvejus metus pirkau iš jo savo du „brauningus“, dargi „TRG-22“ pavyko išsiderėti su gana gausia amunicija. Tąsyk žydui atridenau statinaitę biodyzelio. Būtumėt matę jo veidą – tiek kuro jis jau kelis metus nebuvo regėjęs. Nesispyriodamas atseikėjo šovinių, biznis buvo kaip reikiant.  Gaila, kad jo nebėra.
- Ech, eisiu jau, - atsidusau.
- Tai ketvirto šovinio neduosi?
- Nebūk zanūda, Stasy. Kitą kartą...
Mano kaklą nelauktai apsivijo švelnios rankos, dvokiančios mažiausiai mėnesio senumo prakaitu.
- Branguti, gal išsiilgai moters kūno? – dvelktelėjo į ausį cigarečių tvaikas. Ko jau ko, o tabako gaminių mieste nestigo. Kanapių – tuo labiau.  Jas rūkė kas tik netingėjo.
- O tu turi moters kūną? – nusipurčiau įkyrėlę. – Eik, pirma nusimaudyk. O tai aromatas kaip nuo kapinių...
Mergina apstulbusi kurį laiką pasvyravo vietoje, tada ėmė žviegti visokias nešvankybes mano adresu.


Atsidūręs gryname ore, apsidairiau ir suraukiau nosį. Dvokė išmatomis. Netoliese, už kampo kažkas buvo paskelbęs naujo tualeto vietą. Voliojosi šūdini popieriai, ant sienos buvo išmyžtas „bibis“. Visai šviežias.
Pamažu jau temo, gatvėse ilgėjo šešėliai, o su jais – ir naktinės medžioklės plotai. Dabar palankiausias metas planuoti niekšybes. Arba pavakarieniauti – kiekvienam pagal skonį.
Atsidusęs patraukiau tuščia, šiukšlina gatve, pro buvusį IKI prekybos centrą link „Topocentro“. Pro išdaužytas vitrinas bolavo išvartytos lentynos. Visos tuščios. Saldainių dėžės išsemtos, stiklainiai su konservais išvogti, ledų šaldikliai jau kadaise nustojo dvokti. Ten dabar tik pelės veisėsi, dorodamos kartonines dėžes.
Netgi kadaise graži, betoninėmis trinkelėmis išklota aikštė virto krūmynu. Atrodytų neįmanoma – ant betono krūmams užaugti! Tačiau viskas taip paprasta – rudenį krenta lapai. Jie užkloja aikštes, kelius, šaligatvius. Jeigu niekas jų nešluoja, po kelių mėnesių iš jų lieka tik puvėsiai. Keli tokie rudenys – ir kiekviename kampe susikaupia gerokas sluoksnis puvenų. Atskrenda paukštelis, pakakoja pusiau apvirškintomis sėklomis. Išdygsta koks nors nereiklus, mažareikšmis krūmas. Subrandina savo sėklas, pabarsto – išdygsta visa šeimyna. Per metus toks augalas ištįsta apie metrą. Štai ir virsta betoninė aikštė retu krūmynu. Dar dešimt metų, ir niekas neprisimins, kad čia iš viso aikštės būta. Toji išgirta šiuolaikinė statyba nepaprastai trumpalaikė. Piramidės tūkstantmečius atlaikė, o niekas tais laikais apie mikroschemas nė nesvajojo...

Dar nepasiekęs „Topocentro“ išgirdau negerus garsus. Moteris klykė kažkur tuščiame daugiabučių kieme, jai pritarė vyriški balsai. Stipriau įsisupau į apsiaustą ir sugniaužiau „brauningo“ rankeną. Jeigu jie ten nesugalvos klykaudami po teritoriją palakstyti – gerai. Turėčiau prasmukti nepastebėtas. Ne mano reikalas, ką jie ten veikia. Galbūt moteriškė vogti bandė ir ją už rankos nutvėrė. Gal ten kekšė už maistą grupiniu užsiiminėja. Arba šiaip, apsupo ginkluoti daunai svetimos gaujos narę, nespėjusią namo, ir mandagumo moko. Maža priežasčių?
Dūlinau gatve, stengdamasis vengti labiau nušviestų vietų. Niekada nežinai, koks snaiperis bando į tave nusitaikyti. Bum – skylė galvoje. Po minutės pribėga vaikas, iškrausto kišenes. Gražus tas gyvenimas, nieko nepasakysi...
Kai moteris ėmė gailiai šauktis pagalbos, pajutau, kaip kaltė ima gniaužti viduje, lyg ketintų uždusinti. Kvaila per visą pilvą – nejaugi ji nesupranta, kad geriausiu atveju prisišauks nebent kitą gaują, kuri, nuvijusi dabartinę, pratęs darbą? Arba brūkštels vyrai peiliu per gerklę, kad netriukšmautų.
Ir apskritai – iš kur ji tokia, balsinga ir nesusipratusi atsirado?
Pasiekęs sankryžą akimirką dvejojau, vis dar labiau norėdamas traukti į slėptuvę, pavakarieniauti. Tačiau dar vienas klyktelėjimas papjovė ketinimą – pasukau link sudaužyto laikraščių kiosko, ketindamas pasižiūrėti, kurį scenarijų jie ten repetuoja.

Dėl vaizdo pernelyg neapsirikau – šešiese bandė išprievartauti kažkokią mergiščią, paguldę ją ant sugedusio automobilio kapoto, surišę už nugaros rankas ir iki pusės užplėšę rūbus. Ši raitėsi ir išsisukinėjo lyg koks sliekas, maunamas ant kabliuko. Trukdė reikalui vadovaujančiam prisitaikyti ir pradėti linksmybes.  Ne kekšė – šioms rankų niekas neriša. Jos ir be to niekur nebėgtų, kad ir kiek vyrų beprievartautų. Toks darbas.
Ir ne gaujos narė – neturėjo skiriamųjų ženklų. Jokių papuošalų ar simbolių.
Ant žemės gulėjo jos kuprinė, ginklas nusviestas šalia.
Vienišė?..
Jeigu ir taip, tuomet kvaila per visą pilvą. Tada nieko nenutiks, jeigu aš čia pastovėsiu, pažiūrėsiu, kol jai vyrai gyvenimo tiesas išdėstys. Ateityje bus gudresnė.

Apsidairiau po gatvę, atsiremdamas į kioską. Ji vis dar buvo tuščia, tik labiau aptemusi po vakarėjančiu dangumi. Mergina vis dar raitėsi ant kapoto, kojomis maldama orą. Kai vos nepataikė šešerių vadeivai į pasididžiavimą, šis staiga įniršo ir pasilenkė savo diržo. Šiaip ne taip pagavo kilpoje vieną aukos koją, tada ėmė vaikytis kitos.
Taukšt...
Vos dantų neišmušė kulnu. Ot šauni mergužėlė, tikra kovotoja. Tik vis tiek – ne itin protinga. Kai vadeiva atsitraukė, glostydamas snukį ir keikdamasis, vienas iš prilaikančių merginą staiga pavaišino ją smūgiu į pilvą. Kitas užsimojo šautuvo buože, ketindamas sutrupinti kurį nors šonkaulį.
O tada prabilo mano abu „brauningai“, iki šiol ramiai taikęsi į teatro sceną. Visai kaip šaudykloje – pykšt pokšt. Krinta ant žemės alaviniai žmogeliukai, kraujais kosi. Vienas dar suspėja atsisukti su pompine šaudykle ir bet kaip iššauti. Patranką užtaisęs smulkiais šratais, kurių keletas susminga man į liemenę, vienas skaudžiai cakteli, nubraukdamas odą ties ausimi.  Tačiau dauguma jų – į už manęs stovinčio pastato langus. Tiksliau – į langų angas, nes nė vienas stikliukas neskimbteli.
Šaulys trūkteli savo patrankos pompą, tačiau tai viskas, ką jis suspėja. Mano kulka jo kaklą pasiekia greičiau. Ausyse spengia nuo dundėjimo, bet jau pripratęs, praeis.
Atidžiai taikydamasis prisiartinau prie jų, neketindamas duoti šansų atsitiktinumui. Vienas gyvas gulėjo ant žemės kruvinu petimi, dejavo iš skausmo ir blaškėsi pistoletu po dangų, ieškodamas taikinio. Peršoviau jam ranką, ginklas pats iškrito. Pribėgęs paspyriau pistoletą šalin ir pažvelgiau į pastėrusias vaikio akis. Jis jau kalbėjosi su anuo pasauliu, apdujęs iš skausmo. Greičiausiai neišgyvens.
Mergina bandė nusiridenti nuo kapoto ir pasiekti savo šaudyklę. Štai tau ir dėkingumas – tu vargsti, rizikuoji, gelbėji, o ta nelaimėlė vis tiek pasiryžusi į tave pykštelt.
- Leisk, rankas atrišiu.
- Pasitrauk nuo manęs! – baidėsi ji, krisdama ant žemės, šalia savo kuprinės. Vikriai sugraibė peiliuką, išsišiepusi džyrino virvę, kol galop išvadavo rankas. O tada žvangtelėjo į vietą grįžtanti pistoleto spyna, ji nusitaikė tiesiai man į tarpuakį. Vamzdis nepasirodė labai moteriškas. Berods, „sig sauer“...
- Tu neseniai mieste, ar ne? – nurijau nemalonų gumulą.
- Pasitrauk! – sušnypštė.
- Taip, man tiek aišku, - išrėžiau piktai. – Tik susirinksiu jų ginklus. Matai, aš čia juos truputį iššaudžiau, tai pagal laukinių vakarų taisykles, jų manta yra mano manta. Tiek tu supranti, kvaile?
Ji kiek susitraukė į kuprą, paleisdama vamzdį žemiau. Dabar taikėsi į mano neperšaunamą liemenę.
Sudejavo besigaluojantis vaikis, kurį pašoviau į petį ir ranką. Man buvo gaila jo, tačiau kulkos dabar brangios. O jo kūne ir taip jau dvi sėdėjo. Teks jam numirti kančiose.

Vyrai šeši, o ginklų prikritę kaip iš tuzino. Vis dėl to jie buvo rimta valiuta, neketinau kol kas tokios atsisakyti. Pistoletus sumečiau į kuprinę, šovinius ten pat. Šautuvus surišau į bendrą ryšulį, kad būtų patogu ant kupros tempti. Sunkūs dabartiniai pinigai, tačiau kam lengva?
Man betvarkant daiktus, sukruto ir mergužėlė. Šiaip ne taip susitvarkiusi rūbus, ji pagaliau susiprato susirūpinti savo saugumu – apsidairė. Ir nustojo į mane žvairuoti, lyg į kokį terminatorių.
Kažkur mieste atgijo žmonės, išgirdę susišaudymo garsus.  Vis labiau temo, likti šioje vietoje vis mažiau apsimokėjo.
- Tikiuosi, tavo slėptuvė kur nors netoli, - burbtelėjau. – Nes man jau metas, nevaidinsiu tau sargybinio. Bėk iš šios vietos, slėpkis ir lauk ryto.
Suspėjau žengti kelis žingsnius, kai ji pratarė padorų žodį:
- Ačiū, - išgirdau tylų balsą.
- Aha, prašom.
- Ei, palauk!.. – pašaukė. – Man... iš tiesų reikėtų pagalbos. Gal galėtum?
- Jei sumokėsi, - pasakiau.
- Sumokėsiu, - skubiai linktelėjo ji. – Aš ne vietinė, todėl dabar man tikrai praverstų gera slėptuvė.
- Tada sek paskui mane, - pasakiau kiek nepatenkintas. – Tik neatsilik ir pasistenk netriukšmauti.
Viena aiškiai supratau – ji ant savo kupros tįsė svorį, gerokai pranokstantį moteriškas galimybes. Todėl dabar pūkštė ir šnopavo lyg koks skautas, pasiklydęs kalnuose.
Gryna nelaimė tie geltonsnapiai...



MT: Apokalipsė
2010-11-04 23:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 12 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-07-22 14:13
_ ho ho ho ir olimpiada _
alų tau maukti, ne fantaste būti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-23 20:41
alijap
Keista, bet visai neprailgo beskaitant, nors ir nemažai parašyta. Istorija nors ir atrodytų kažkur girdėta, visgi man labai patiko, nes nesu labai intelektualios ir baisiai sudėtingais mokslais paskanintos mokslinės fantastikos gerbėja. Duokit man įdomų, turinti humoro jausmą, kažkuo išsiskirianti iš minios pagrindinį veikėją, bent kiek įdomesnę siužeto liniją ir aš jau ant kabliuko. Kol kas labai patiko, reiškia skaitysiu toliau .
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-14 10:00
White Raven
Iš tiesų labai ilgas, bet labai įdomu skaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-12-11 03:41
Andrew Thomas
viskas super tik kad labaiilgas buvo :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-21 00:01
Fatal Error
Gera Apokalipsė, tai yra kaip sudėtinga labirintų sistema. Negalima palikti spragų. Hipotezes reikia paversti tezes, o tada faktus. Fantastika tuo ir žavi, kad ji geba apkrauti žmogaus smegenis: "O kas jei"?
Man trūksta raktų, kad patikėčiau jog toks scenarijus įmanomas.
Kad ir kaip bebūtų visados tikiuosi iliuzijos, kuri užvaldytų protą iki isteriškos paranojos.
"Kartais mes norim būti apgauti. Bet tik su sąlyga, jog žinome tiesą. Aš nujaučiu tiesą, bet tu geriau apgauk mane."
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-15 22:49
Ganėtinai įtikinanti istorija. Lengvai ir greitai skaitosi. Galvojau, įdomu bus paskaityti apokalipsinę istoriją iš lietuvių pusės, bet galų gale supranti, žmonės visur tokie pat.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-10 18:47
Kalėdų Medis
perskaiciusi pastraipa jau apsidziaugiau, kad kurinys bus apie tai, kokie awesome padarai yra zombiai. oh well.
labai patiko bajeris, kad kardams soviniai nesibaigia.
kazkas cia skundesi, kad apie Lietuva raso. o tai negi rasys apie kokia Portugalija, kur ne velnio nezino, kas kaip? cia bent jau paziuri i sona ir matai, kokie pastatai, kaip aprasineti, kokioj uzkampej pasislepti ar t.t.

pora smulkiu pastebejimu:
Topocentra dedi i kautes, o IKI jau ne.
ir siaip, pvz kam zigzaueri [nu ok, sig sauer] ir brauninga i kabutes deti? man asmeniskai butu zymiai paprasciau skaityti be tokiu dalyku.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-07 20:37
Negimes
jep Aurimaz ,geri tavo kurinukai,visi,kuriuos skaiciau...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-07 01:30
klimbingupthewalls
vienas kaip pirštas

na na :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-06 08:56
Artur Wilkat
Flaxai
:)))
Geras kūrinys ir susilaukė tiek daug komentarų:)
Tavo teorija niekas pavirto:)
Prisipažink.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-06 00:43
klimbingupthewalls
"nejučia pajuto"? :)

dar ne visą perskaičiau, ryt pratęsiu. tikiuosi, kad spėsiu sulaukti ir kitų dalių prieš vertinant
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-06 00:27
Lengvai
nu da, Flax, kaip tik už Lietuvą dedu dideliausią pliusą, nes apie apokalipsę būtent Lietuvoj nesu skaičiusi per daug tekstų. O dėl idėjos - iš vienos pusės, jei skaitai tekstą, kuris tau primeną bent 2-5 jau matytus filmus ar skaitytas knygas, gal nėra labai gerai, iš kitos pusės, jei tekstas įtraukia ir yra įdomus, nu tai ir nieko tokio, kad jis kažką primena, kartais dėl to dar smagiau=]]
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-05 23:43
Dvasių Vedlė
mm, smagus skaitalas. Lengvas ir daug vingių nereikalaujantis. Man tokie - pats tas :) Laukiu tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-05 19:52
Flax
Sakityti malonu? Malonu. Ko far reikia? Originalios idėjos? Nafig tą idėjų kultą. Apokalipsė yra apokalipsė, pati tema nėra nauja, tai ko čia purkštaujat?

Atsibodo tik viena - vis Lietuva ir Lietuva.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-05 19:29
Meškiukas
Aš pavydžių jam mokėjim taip laisvai rašyti :)
Idėja nuvalkiota, tačiau pateikta savaip. Vienintelis dalykas, kuris rimtai užkliuvo - merginos dialogai. Kažkodėl pasijautė toks negyvumas, tarsi kalbėtų iš lapo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-05 12:23
Lengvai
geras. nors idėja jau kažkur matyta ir skaityta ne kartą, bet vis tiek įtraukia. tiesa, kalbos kultūra šlubuoja;]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-05 08:59
Artur Wilkat
Senas geras postpankas. Visai neblogai, net labai neblogai - pasakyčiau:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-04 23:19
Aurimaz
Iš karto persiprašau už ne itin tvarkingą stilių - šitą darbą rašiau ekspromtu, užsikrėtęs pasaulio pabaigos idėjomis, tai neketinau pernelyg valdyti nei minčių, nei kalbos. Žodžiu, linksminuosi išradinėdamas savo krašto ateitį.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą