Mėnesienoj snaudžia
sena apšiurusi troba
nuplyšęs stogas
langų kiaurymės tuščios
tarsi akys
ir sienos
puvinio suėstos
Kieme senai nebėr takų
kuriais vaikystėje klajojau
žole ir samanom užžėlė
eini per jas
ir nejauku
atrodo sklinda
vien dejonės
Štai ten
berželiai trys
ir senas svirtis
prie tuščių namų
lyg sargas saugo
nuo piktų akių
Kieme
dar stovi šulinys
vandens jame
senai nėra
dugne vien varlės kurkia
Už samanoto sodo
prie lazdyno
aptriušusi malkinė
už jos
kiek tolėliau
sukrypęs svirnas
Mėnesienoj tylią naktį
ūbauja pelėda
pranešdama lyg kokią bėda
neliko nieko
net širdžių
kurios karštai mylėjo
tik seno ąžuolo drevėj
pelėda vis
ūbauja nakčia
Ir kai mėnulio pilnatis
pažvelgs į samanotą kiemą
pelėda ūbtels
ir nutils
bijodama nutraukti miega.