V.K

Spalis žarstė
degančius lapus,
vis šėliojai
lyg rudenis
vėjas neramus.
Privalėjai parašyt
dar daug
gyvenimui laiškų
ir galėjai nesustot-
ties praraja...
Tu per
jaunas- T E N,
o aš Č I A- svetima...
skleidžias sielvarto
gėlė tyli,
Bet kodėl ji
į mane taip
skaudžiai panaši?
tavo natos
niekada nebeskambės.
Liko slegianti
sunki našta,
ašaros iš
juodo debesies...
tai tik kelias,
tai tik kelias
į tave...