Gyvenimas ant suoliuko

P. S. Tai yra tik trumpametražinuko pamatai, todėl tekstas gali pasirodyti neitin rišlus, bet mintis manau aiški, todėl norėčiau išgirsti jūsų nuomonę, kritiką;)

                        Gyvenimas ant suoliuko

Stotelėje autobuso laukia mergina. Atsisėda ant suoliuko, prisidega cigaretę. Jai į galvą pradeda lįsti įvairūs vaizdai, prisiminimai: kaip ji paima iš spintelės tabletes ir ruošiasi saują praryti, kaip ji stovi ant tilto ir kelia koją, rizikuodama įkristi į ledinį vandenį. Trūkinėjantys vaizdai persimina su realybe ir galų gale atsiranda kita aplinka, prasideda kita istorija, kurios herojė – ta pati mergina. Ji stovi prie CUP‘o, priešais Nerį ir senamiesčio vaizdą. Laukia. Iš užnugario ją apkabina vaikinas, pabučiuoja. Ji kupina džiaugsmo, jos akys spindi, rodos, jiems pasaulis išnyksta, jie mato tik vienas kitą. Jis pabučiuoja, šypsos, pabučiuja dar kartą... Bet pasaulis kažkur pradingęs tik jiems. Antrame plane trys vaikai - du berniukai ir mergaitė – vaikštantys pastato atbraila, kraštu. Prastai apsirengę ir nešvarūs – greičiausiai degradavusių tėvų vaikai. Visuomenės atstumtieji. Vaikščiojimas atbraila jiems kaip linksmas žaidimas, tam tikras drąsos išbandymas. Pro šalį eina močiutė su anūke ir savo amžiaus drauge. Jos užsišnekėjusios nepastebi, kaip anūkėlė pribėga prie vaikų ir apie kažką linksmai šneka, jau ruošiasi ir pati lipti ant atbrailos. Tačiau pamato močiutė ir išsigandusi pribėga, pradeda ant jos šaukti, sakyti, kad pavojinga, ir tempia atgal, nekreipdama dėmesio į ant atbrailos stovinčius prastai apsirengusius vaikus. Tempiama mergaitė atsisuka ir pamojuoja atsisveikindama. Vaikai linksmai atsako tuo pačiu ir tęsia savo pramogą. Visa tai netampa pagrindiniu vaizdu, visas dėmesys sutelktas į vienas kitu besidžiaugiančią romantišką porą. Staiga vėl veiksmas grįžta į tą pačią stotelę. Cigaretė jau kiek susmilkusi, mergina tuščiu žvilgsniu žiūri į tolį, išrieda ašara, tačiau mergina atrodo nė nekrusteli. Vėl pasikeičia vaizdas, aplinka, tęsiama merginos istorija. Daugiabučių kieme sėdi tas pats vaikinas, po akimirkos ateina ir mergina. Bet kažkas ne taip. Ji linksma ir gyvybinga, o jis sėdi ramus ir susikaupęs, gan šaltai atsako į jos apkabinimą ir bučinį. Bet ji dar to nemato. Akla širdis nieko nemato. Jie atsidaro po alaus butelį ir pradeda šnekėtis. Ji vis tad spinduliuoja teigiama energija, tačiau, žiūrint į jo vangų veidą, ji blėsta. Jis jai pasako, kad išvažiuoja į užsienį. Ji kiek sutrinka, nemato tame problemos, juk jis niekad nesiejo savo gyvenimo su užsieniu, tai veikiausiai atostogos. Ir ji klydo. Jis išvažiuoja gyventi, dirbti. Merginos veidas apsiniaukia. Nors jos mintys dabar sukasi vien apie šį vaikiną, žvilgsnis pagauna kiek tolėliau klaidžiojančius tris vaikus. Tuos pačius vaikus. Iš pažiūros vyriausias, nešinas „Maximos“ maišu su tuščia tara. Beeidamas žolėje pastebi tuščią butelį ir šyptelėjęs deda į maišą. Poros dialogas nenutrunka, nors mergina nesiliauja stebėjusi vaikus. Ji rimtu veidu pasako, jog lauks jo. Tačiau jis, toks pat ramus, paprieštarauja: „ Ne. Nebelauk manęs. Atsiprašau, bet nebelauk... “ Ji supranta, ką jis nori pasakyti, tačiau vis dar negali tuo patikėti. Po trijų metų tiesiog...  „nebelauk“..? Ji išgeria paskutinį alaus gurkšnį ir mato į butelį godžiai spoksančius vaikus. Demonstratyviai ir neatitraukusi nuo jų žvilgsnio, ji išmeta butelį į prie suoliuko esančią šiukšlinę. Jai, kažkodėl būtent dabar, įdomu ar jie prieis ir išdrįs knaisiotis po šiukšlinę. Vaikai sumišę stovi, nežino, ar eiti. Jiems reikia to butelio. Juk praeitą kartą trūko vos dešimties centų, nusipirkti batonui ir pienui. Ne, jie tikrai nepaliks šito butelio. Vaikinas, taipogi baigęs gerti, supranta, ko jie nori, ir atkiša į jų pusę ranką su buteliu, tačiau mergina iš jo atima ir taipogi išmeta į šiukšlių dėžę. Stebi toliau. Mergaitė, gailiom akytėm žiūrėdama į šiukšlinę, žengia kelis žingsnius jos link, bet vyrasnysis berniukas paima ją už peties ir sustabdo. Kiek sumišę kažką tarpusavyje ginčijasi. Vaikinas pasibaisėjęs pažvelgia į merginą ir jos tarsi nebeatpažįsta. Su tokiu pat pasibaidėjimu jis vangiai atsisveikina, palinki sėkmės ir pakyla eiti. Mergina pagaliau atitraukia žvilgsnį nuo vaikų ir akimirkai juos pamiršta. Ji puola į neviltį, ji prašo paaiškinimų, ji prašo neišeiti... Jis nė neatsisuka į ją ir kiek paspartina žingsnį. Ji, puoselėdama paskutinę viltį, atsistoja ir pro ašaras garsiai sušunka jo vardą. Jau paskutinį kartą... Lyg apmirusi stovi ir žiūri į tolstantį jo siluetą. Besiliečiančių stiklinių butelių garsas. Ji nusebusi atsisuka. Berniukai išsitraukė butelius ir sudėjo į maišą su kitais. Nė nepažiūrėję į merginą, kalbėdami eina savu keliu. Tačiau ją pakeri graudinančiu žvilgsniu į ją žiūrinti mergaitė. Berniukai, už kelių žingsnių jos pasigedę, dideliais žingsniais sugrįžta ir lyg skubėdami timpteli mergaitę už rankos į savo pusę. Mergina lieka stovėti vienui viena. Vėl grįžtama į stotelę. Mergina palenkusi galvą link kelių, tramdydama jausmus, užsideda rankas ant galvos. Vienoje iš jų cigaretė, kurios jau liko mažiau nei pusė. Giliai įkvėpusi ji atsitiesia. Įkvėpia dūmą, antrą. Vis dar žiūri apsiblaususiom, ašarotom akim, kol, dar kart iškvėpusi dumą, jas lengvai užmerkia. Dabar ji sėdi ant atbrailos krašto. Tos pačios atbrailos krašto. Tokiu pat tuščiu žvilgsniu žvelgia į tolį, vakarėjantį miestą. Ranka apčiuopia rankinės kišenės užtrauktuką. Įkiškusi ranką kažko ieško. Pagaliau randa. Išsitraukia jau sudėvėtą, kiek apdaužyta rankena kišeninį peiliuką. Kiek palaikiusi rankoje ištiesia. Tebežiūrėdama į tolį, suspaudžia tvirčiau peilį ir glaudžia prie riešo. Staiga ant jos rankos su peiliu atsiduria maža purvina rankutė. Tai ta pati mergaitė. Ji atsisėda šalia ir švelniai iš merginos pasiima peilį, paleidžia kristi žemyn. Kiek šyptelėjusi paima merginos ranką ir atsistoja ant atbrailos, nepaleisdama josios, išskiečia rankas. Mergina kiek sunerimusi įspėja, kad gali nukristi, tačiau mergytė vaikiškai švelniu balseliu teatsako: „Ne, nenukrisiu. Mes nenukrisim. Dievulis mums duos sparnelius. Kaip savo angeliukams. “ Mergina šypteli ir tvirčiau suspaudžia mergytės ranką. Tada viskas grįžta į dabartį, į stotelę. Mergina pramerkia akis, įtraukia paskutinį likusį cigaretės dūmą ir įlipa į atvažiavusį autobusą. Ji atsisėda, žiūri pro važiuojančio autobuso langą. Pasigirsta balsas, lyg jos pačios mintys įgauna garsą: „ Užsimerkus gali gyventi ne vieną gyvenimą, tačiau, kai atsimerki, vėl sėdi į savo gyvenimo autobusą, važiuoji į savo kasdieninę rutiną. Išlipi. Nugyveni dar vieną gyvenimą. Ir važiuoji toliau. O kas pasako, kad gyveni tikrą gyvenimą, neužsimerkus? Pabaiga. Realiame gyvenime ji visada ne tokia, kokios norėtum. “ Mergina pasiraitoja rankovę ir pasižiūri į gilų peilio randą ant riešo. Ir toliau gyvena savo rutiną: šlipa savo stotelėje, eina link daugiabučio, lipa laiptais... Grįžta namo. Namuose triukšmas: mama išgėrusi riejasi su tėvu, nė nepastebėdami, jog grįžo dukra. Bet ji prie to jau pripratusi. Nusiauna, pasideda ant spintelės rankinę. Staiga nutyla tėčio balsas, iš paskos  jo – mamos. Suklusta ir mergina. Žinios. Žinių vedėja praneša apie nelaimę – „Vilniuje žuvo aštuonerių metų mergaitė, nukritusi nuo pastato atbrailos. Žmonės ne kartą matę vaikus taip žaidžiant, tačiau tiriama ir žmogžudystės versija... “ Mergina stovi netekusi žado. Motina, išklausiusi pranešimą, įsikarščiuoja: „Bet tai durni vaikai šiais laikais! Ką, pramogų kitokių susirast nebesugeba? Taip ir reikia tokiems... Taip ir reikia... “ Pagriebia nuo stalo cigaretes ir išeina į balkoną. Mergina, vis dar negalinti atsitokėti, užsidaro vonioje ir susmunka ant gindų, nugara į duris. Pastebi porą skutimosi peiliukų ant kriauklės. Ranka pasiekia vieną ir, bežiūrint į jį, išrieda ašara: „ O jei aš niekada nebeatsimerkčiau?.. Kas, jei aš daugiau niekada nebeatsimerkčiau?.. “ Vaizdas priešais vonios duris: pro durų plyšį lėtai pasrūva raudona kraujo srovė.