Rašyk
Eilės (72022)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







P. S. Tai yra tik trumpametražinuko pamatai, todėl tekstas gali pasirodyti neitin rišlus, bet mintis manau aiški, todėl norėčiau išgirsti jūsų nuomonę, kritiką;)

                        Gyvenimas ant suoliuko

Stotelėje autobuso laukia mergina. Atsisėda ant suoliuko, prisidega cigaretę. Jai į galvą pradeda lįsti įvairūs vaizdai, prisiminimai: kaip ji paima iš spintelės tabletes ir ruošiasi saują praryti, kaip ji stovi ant tilto ir kelia koją, rizikuodama įkristi į ledinį vandenį. Trūkinėjantys vaizdai persimina su realybe ir galų gale atsiranda kita aplinka, prasideda kita istorija, kurios herojė – ta pati mergina. Ji stovi prie CUP‘o, priešais Nerį ir senamiesčio vaizdą. Laukia. Iš užnugario ją apkabina vaikinas, pabučiuoja. Ji kupina džiaugsmo, jos akys spindi, rodos, jiems pasaulis išnyksta, jie mato tik vienas kitą. Jis pabučiuoja, šypsos, pabučiuja dar kartą... Bet pasaulis kažkur pradingęs tik jiems. Antrame plane trys vaikai - du berniukai ir mergaitė – vaikštantys pastato atbraila, kraštu. Prastai apsirengę ir nešvarūs – greičiausiai degradavusių tėvų vaikai. Visuomenės atstumtieji. Vaikščiojimas atbraila jiems kaip linksmas žaidimas, tam tikras drąsos išbandymas. Pro šalį eina močiutė su anūke ir savo amžiaus drauge. Jos užsišnekėjusios nepastebi, kaip anūkėlė pribėga prie vaikų ir apie kažką linksmai šneka, jau ruošiasi ir pati lipti ant atbrailos. Tačiau pamato močiutė ir išsigandusi pribėga, pradeda ant jos šaukti, sakyti, kad pavojinga, ir tempia atgal, nekreipdama dėmesio į ant atbrailos stovinčius prastai apsirengusius vaikus. Tempiama mergaitė atsisuka ir pamojuoja atsisveikindama. Vaikai linksmai atsako tuo pačiu ir tęsia savo pramogą. Visa tai netampa pagrindiniu vaizdu, visas dėmesys sutelktas į vienas kitu besidžiaugiančią romantišką porą. Staiga vėl veiksmas grįžta į tą pačią stotelę. Cigaretė jau kiek susmilkusi, mergina tuščiu žvilgsniu žiūri į tolį, išrieda ašara, tačiau mergina atrodo nė nekrusteli. Vėl pasikeičia vaizdas, aplinka, tęsiama merginos istorija. Daugiabučių kieme sėdi tas pats vaikinas, po akimirkos ateina ir mergina. Bet kažkas ne taip. Ji linksma ir gyvybinga, o jis sėdi ramus ir susikaupęs, gan šaltai atsako į jos apkabinimą ir bučinį. Bet ji dar to nemato. Akla širdis nieko nemato. Jie atsidaro po alaus butelį ir pradeda šnekėtis. Ji vis tad spinduliuoja teigiama energija, tačiau, žiūrint į jo vangų veidą, ji blėsta. Jis jai pasako, kad išvažiuoja į užsienį. Ji kiek sutrinka, nemato tame problemos, juk jis niekad nesiejo savo gyvenimo su užsieniu, tai veikiausiai atostogos. Ir ji klydo. Jis išvažiuoja gyventi, dirbti. Merginos veidas apsiniaukia. Nors jos mintys dabar sukasi vien apie šį vaikiną, žvilgsnis pagauna kiek tolėliau klaidžiojančius tris vaikus. Tuos pačius vaikus. Iš pažiūros vyriausias, nešinas „Maximos“ maišu su tuščia tara. Beeidamas žolėje pastebi tuščią butelį ir šyptelėjęs deda į maišą. Poros dialogas nenutrunka, nors mergina nesiliauja stebėjusi vaikus. Ji rimtu veidu pasako, jog lauks jo. Tačiau jis, toks pat ramus, paprieštarauja: „ Ne. Nebelauk manęs. Atsiprašau, bet nebelauk... “ Ji supranta, ką jis nori pasakyti, tačiau vis dar negali tuo patikėti. Po trijų metų tiesiog...  „nebelauk“..? Ji išgeria paskutinį alaus gurkšnį ir mato į butelį godžiai spoksančius vaikus. Demonstratyviai ir neatitraukusi nuo jų žvilgsnio, ji išmeta butelį į prie suoliuko esančią šiukšlinę. Jai, kažkodėl būtent dabar, įdomu ar jie prieis ir išdrįs knaisiotis po šiukšlinę. Vaikai sumišę stovi, nežino, ar eiti. Jiems reikia to butelio. Juk praeitą kartą trūko vos dešimties centų, nusipirkti batonui ir pienui. Ne, jie tikrai nepaliks šito butelio. Vaikinas, taipogi baigęs gerti, supranta, ko jie nori, ir atkiša į jų pusę ranką su buteliu, tačiau mergina iš jo atima ir taipogi išmeta į šiukšlių dėžę. Stebi toliau. Mergaitė, gailiom akytėm žiūrėdama į šiukšlinę, žengia kelis žingsnius jos link, bet vyrasnysis berniukas paima ją už peties ir sustabdo. Kiek sumišę kažką tarpusavyje ginčijasi. Vaikinas pasibaisėjęs pažvelgia į merginą ir jos tarsi nebeatpažįsta. Su tokiu pat pasibaidėjimu jis vangiai atsisveikina, palinki sėkmės ir pakyla eiti. Mergina pagaliau atitraukia žvilgsnį nuo vaikų ir akimirkai juos pamiršta. Ji puola į neviltį, ji prašo paaiškinimų, ji prašo neišeiti... Jis nė neatsisuka į ją ir kiek paspartina žingsnį. Ji, puoselėdama paskutinę viltį, atsistoja ir pro ašaras garsiai sušunka jo vardą. Jau paskutinį kartą... Lyg apmirusi stovi ir žiūri į tolstantį jo siluetą. Besiliečiančių stiklinių butelių garsas. Ji nusebusi atsisuka. Berniukai išsitraukė butelius ir sudėjo į maišą su kitais. Nė nepažiūrėję į merginą, kalbėdami eina savu keliu. Tačiau ją pakeri graudinančiu žvilgsniu į ją žiūrinti mergaitė. Berniukai, už kelių žingsnių jos pasigedę, dideliais žingsniais sugrįžta ir lyg skubėdami timpteli mergaitę už rankos į savo pusę. Mergina lieka stovėti vienui viena. Vėl grįžtama į stotelę. Mergina palenkusi galvą link kelių, tramdydama jausmus, užsideda rankas ant galvos. Vienoje iš jų cigaretė, kurios jau liko mažiau nei pusė. Giliai įkvėpusi ji atsitiesia. Įkvėpia dūmą, antrą. Vis dar žiūri apsiblaususiom, ašarotom akim, kol, dar kart iškvėpusi dumą, jas lengvai užmerkia. Dabar ji sėdi ant atbrailos krašto. Tos pačios atbrailos krašto. Tokiu pat tuščiu žvilgsniu žvelgia į tolį, vakarėjantį miestą. Ranka apčiuopia rankinės kišenės užtrauktuką. Įkiškusi ranką kažko ieško. Pagaliau randa. Išsitraukia jau sudėvėtą, kiek apdaužyta rankena kišeninį peiliuką. Kiek palaikiusi rankoje ištiesia. Tebežiūrėdama į tolį, suspaudžia tvirčiau peilį ir glaudžia prie riešo. Staiga ant jos rankos su peiliu atsiduria maža purvina rankutė. Tai ta pati mergaitė. Ji atsisėda šalia ir švelniai iš merginos pasiima peilį, paleidžia kristi žemyn. Kiek šyptelėjusi paima merginos ranką ir atsistoja ant atbrailos, nepaleisdama josios, išskiečia rankas. Mergina kiek sunerimusi įspėja, kad gali nukristi, tačiau mergytė vaikiškai švelniu balseliu teatsako: „Ne, nenukrisiu. Mes nenukrisim. Dievulis mums duos sparnelius. Kaip savo angeliukams. “ Mergina šypteli ir tvirčiau suspaudžia mergytės ranką. Tada viskas grįžta į dabartį, į stotelę. Mergina pramerkia akis, įtraukia paskutinį likusį cigaretės dūmą ir įlipa į atvažiavusį autobusą. Ji atsisėda, žiūri pro važiuojančio autobuso langą. Pasigirsta balsas, lyg jos pačios mintys įgauna garsą: „ Užsimerkus gali gyventi ne vieną gyvenimą, tačiau, kai atsimerki, vėl sėdi į savo gyvenimo autobusą, važiuoji į savo kasdieninę rutiną. Išlipi. Nugyveni dar vieną gyvenimą. Ir važiuoji toliau. O kas pasako, kad gyveni tikrą gyvenimą, neužsimerkus? Pabaiga. Realiame gyvenime ji visada ne tokia, kokios norėtum. “ Mergina pasiraitoja rankovę ir pasižiūri į gilų peilio randą ant riešo. Ir toliau gyvena savo rutiną: šlipa savo stotelėje, eina link daugiabučio, lipa laiptais... Grįžta namo. Namuose triukšmas: mama išgėrusi riejasi su tėvu, nė nepastebėdami, jog grįžo dukra. Bet ji prie to jau pripratusi. Nusiauna, pasideda ant spintelės rankinę. Staiga nutyla tėčio balsas, iš paskos  jo – mamos. Suklusta ir mergina. Žinios. Žinių vedėja praneša apie nelaimę – „Vilniuje žuvo aštuonerių metų mergaitė, nukritusi nuo pastato atbrailos. Žmonės ne kartą matę vaikus taip žaidžiant, tačiau tiriama ir žmogžudystės versija... “ Mergina stovi netekusi žado. Motina, išklausiusi pranešimą, įsikarščiuoja: „Bet tai durni vaikai šiais laikais! Ką, pramogų kitokių susirast nebesugeba? Taip ir reikia tokiems... Taip ir reikia... “ Pagriebia nuo stalo cigaretes ir išeina į balkoną. Mergina, vis dar negalinti atsitokėti, užsidaro vonioje ir susmunka ant gindų, nugara į duris. Pastebi porą skutimosi peiliukų ant kriauklės. Ranka pasiekia vieną ir, bežiūrint į jį, išrieda ašara: „ O jei aš niekada nebeatsimerkčiau?.. Kas, jei aš daugiau niekada nebeatsimerkčiau?.. “ Vaizdas priešais vonios duris: pro durų plyšį lėtai pasrūva raudona kraujo srovė.
2010-11-04 00:27
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-17 20:16
LaPaška
manau, kūrinio dėstyme detalės išduoda atomazgą. per daug užuominų apie savižudybę,gana nuspėjama.pati idėja įdomi :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-11 10:36
Exuss
Tęsiam toliau :) Atmink vieną labai svarbų dalyką, tu įsivaizduoji daug daugiau nei kad parašei. Tu turi mintyse daugybę smulkmenų apibūdinančių tavo personažų asmenybes ir lemiančias personažų elgesį. Aš (kaip ir kiti) gauname tik tiek informacijos, kiek yra jos užrašyta. Viskas kas yra svarbu istorijos papaskojimui, turi būti užrašyta.

1. Čia ir esmė. Tu tyčia neaprašyk jausmų ir minčių (nes jie nenufilmuojami), o aprašyk tik veiksmus. Ir duok paskaityti kitiems. Ir matysi, ar kiti supras ar ne. Jeigu ne - vadinasi trūksta veiksmų, kurie paaiškina veikėjų jausmus ir mintis.

2. Ankščiau rūkydavo filmuose visi, ypač pačios gražiausios moterys, nes tai buvo pateikiama kaip seksualu ir žavinga, nes tokį įvaizdį rėmė rūkalų gamintojai ir platintojai, kurie siekė, kad žmonės rūkytų. Dabar jau atsisakoma tokio dirbtino įvaizdžio. Rūkymas nebemadinga yra. Kurdama rūkančius herojus tu seki sena mada, tik tiek, kad už tai negauni jokios paramos iš tabako gamintojų. Jaunimas iki pradeda rūkyti, dėl to seno įvaizdžio, nes tipo tai yra "kieta".

3. Nepamiršk, kad žmogaus negauna 100 procentų visos informacijos, kurią pamato filme. Jis pasiims tik kokia 60-70%. Jeigu tu klaidinsi žiūrovą, tai jis gaus dar mažiau informacijos. Kai žmogus nesupranta filmo, tada jis sako "neįdomu, nesupratau apie ką". Jeigu rodyti savo filmą, juk rodysi visiems, neatrinkinėsi tik tuos, kurie mėgsta analizuoti kiekvieną detalę.

Tėvai. O kas ten sunkaus pas merginą namuose? Jokio konflikto su tėvais juk nebuvo. Nei jie ją vertė kažką daryti, nei ji pati kažko siekė gauti iš tėvų. Turi būti konfliktas. Nėra konflikto - nėra prasmės.

4. "gyvenime tikrai mačiau tokių pavyzdžių". Kai susidūriau su kino profesionalais, kuriems rodžiau savo scenarijų, tai visada gaudavau per galvą už tai, kad "tragiško įvykio pavyzdys iš gyvenimo". Ir man jie vis atsakydavo - nu ir kas, gyvenime tinka, filme netinka, filme reikia tragiškiau, filme privalo būti PRIEŽASTIS. Tas pats ir su merginos tėvais. Jie gi nieko jai nepadarė, na pasipiktino dėl žinių per tv ir viskas, bet tiesiogiai su mergina apie tai nekalbėjo, tiesiogiai su mergina nė vienas iš tėvų nesibarė.

5. Geriau lygiuotis į geriausius, o ne į prasčiausius. Lietuviški filmai yra labai prasti, visomis prasmėmis. Balsas už kadro turi būti vietoje ir laiku. Tavo aprašytoje situacijoje, autobuse, tas balsas atsiranda iš niekur. Jeigu labai jau nori to balso, tai dar kažkur ji panaudok, filmo pradžioje, gale. Nepalik balso už kadro tarsi netyčia paliktos klaidos filme.

6. Jis jai nieko nepasakė, paliko ir tiek. Tiesiog kvaila. ("gyvenime taip būna" - ne argumentas, nes gyvenime taip nebūna, visada yra priežastis).

7. Nuo kada nusižudymas yra siekimas kažko gražaus? Ją metė vaikinas, žuvo iš matymo matyta mergaitė, tėvai barasi ir tu sakai, kad "ji nepasiduoda". Taigi ji net nebando kažko siekti gyvenime. Ji tik sėdi, žiūri, stebi bet pati nieko nedaro. Ji žiūri, kaip vaikai renka butelius, žiūri kaip vaikinas ją palieka, žiūri kaip tėvai barasi - visi kažką veikia, tik ji ne. Ji totali nevykėlė! Žodis "nevykėlis" labai panašus į žodžius: nevyksta, neveikia. Ir tas merginos nevykėliškumas yra dirbtinas, perspaustas. Bandai pateikti viską juodomis spalvomis, nors taip nėra. Reikia veiksmo, daugiau veiksmo, daugiau konfliktų ir paaiškinti kodėl kyla konfliktai.
Nereikia veiksmo suprasti tiesiogiai, kad bėga, trenkia, krenta. Veiksmas gali būti ir vidiniai konfliktai, santykių konfliktai.
Net kai mergina butelį išmeta į šiukšlių dėžę žinodama, kad vaikai nori butelio, nėra konflikto, nes vaikai juk be jokio vargo vis tiek tą butelį pasiima. Jau minėjau, nėra jokio konflikto tarp merginos ir tėvų, pati rašai, tėvai nepastebi merginos, tačiau mergina net ir nebando siekti dėmesio. Merginos ir vaikino išsiskyrimas irgi "į vienus vartus", nėra pirmyn-atgal, nėra varžymosi.

Ką gi daryti? Kaip įnešti daugiau veiksmo, konfliktų? Kaip paryškinti situaciją ir įvykius?

Įsivaizduok, kad mergina butelį meta ne į šiukšlių dėžę, o sudaužo. Dabar vaikai tikrai negalės pasiimti jos butelio! Ir dūžtantis daiktas geriau simbolizuos sudūžtančius santykius. Ką manai?
Įsivaizduok, kad mergina ne nepastebėta grįžta namo, o grįžusi tampa visų šeimyninių bėdų priežastimi - mama kaltina ją, kad mergina išgėrusi (alaus), tėvas kaltina merginą, kad ji šlaistosi nežinia kur, tada mama kaltina tėvą, kad tėvas gerdamas rodo blogą pavyzdį merginai. Mergina užsidaro vonioje, tėvas baladojasi į duris liepia atidaryti ir šaukia ant merginos, kad ji negerbia tėvų. Nedaryk ramios, sąlyginai saugios aplinkos merginos namuose. Daryk konfliktus, kad būtų tikrai aišku, kodėl merginai namuose negerai yra. Nes kam užsirakinti vonioje, jeigu niekas nieko jai nedaro?
Įsivaizduok, kad kai mergina sudaužo butelį sužinojusi, kad ją palieka, vaikinas čiumpa už rankos merginai ir klausia kas jai yra, o jį supykusi trenkia jam antausį. Jeigu išsiskyrimas skausmingas jis ir privalo būti skausmingas, o ne "stovėjo ir žiūrėjo".
Konfliktų ir veiksmų galima daug prigalvoti! O jeigu mergina tik sėdės liūdna autobuse ir galvos apie liūdnus prisiminimus, nors realiai nieko tragiško nebus įvykę, tai ir nebus dėl ko jai žudytis.

Ir dar - nusižudymas, banaliausias ir paprasčiausias sprendimas. Gavau blogą pažymį - einu žudytis. Netekau darbo - einu žudytis. Paliko vaikinas - einu žudytis. Taip elgiasi tik silpni. Taip besielgiantys susižavėjimo nesukelia. O va, jeigu turi smegenų, pabandyk rasti konstruktyvią, varančią jėgą, kad viskas pasibaigtų iš tiesų kažkuo gražiu ir geresniu, o ne nevykėlio pabėgimu iš šio pasaulio. Nesirink lengviausio varianto. Bet jeigu liksi prie paprasto nusižudymo, tai bent jau perrašyk scenarijų taip, kad būtų dėl ko žudytis, kad būtų tikrai situacija be išeities.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-10 17:42
Sachmet Nrn
Oho, labai maloni tokia išsami kritika :) 1. Čia aprašiau jausmus vien tam kad būtų aiškesnė mintis, juk suprantu, kad tie jausmai turės būti parodyti vaizdu. 2. Aš nesilygiuoju ir niekad nesilygiuosi į holivudą, kuriant filmą man nesvarbu mados ir pan., nemanau, kad tai reikalinga, tiesiog išdėstau savo mintį.3. "Tai labai klaidina žiūrovą." Ir tegul! Aš netgi asmeniškai labiau mėgstu filmus, kuriuos reik perprasti, o ne kurie viską konkrečiai parodo ką ir kaip reikia suprasti. Atidus žiūrovas atskirs kur prisiminimui, o kur realybė, tikrai lengvai galima čia atrasti tą rodančių dalykų. 3. Tėvai. Ne vien vaikinas priveda iki savižudybės, tėvai atskleidžia sunkų gyvenimą namuose. 4. Ne kiekvienas moka nekentėti. Ir prarastas vaikinas gali labai sužlugdyti merginą emociškai, gyvenime tikrai mačiau tokių pavyzdžių. 5. "Balsas už kadro". Na taip holivudas gal ir yra to atsisakęs, tačiau aš lietuvė. Mano mąstymas lietuviškas. O lietuvių filmuose tikrai galima rast "balsą už kadro". Tai viena. O antra man visai patinka toks minties išreiškimo būdas. Ypač sužavėjo "balsas už kadro" Romualdo Lavrinovičiaus "Kutenimuose". 6. Klaustukas dėl ko paliko ją vaikinas. Aš ir noriu palikt tai klaustuku. Tegu kiekvienas kuria savo interpretacijas jei nori. Tai tik jos istorija. Jis jai nieko nepasakė, tai iš kur po paraliais jai žinot kodėl jis ją paliko? 7."Pati idėja dirbtinai perspausta juodomis spalvomis" Žiūrint kaip pažvelgsi. Čia noriu pateikti savižudybę ne kaip sąmoningą siekį nesiekti, o siekimą ir ieškojimą kažko gražaus, kažko geresnio. Ji nepasiduoda. Jai čia nepatinka ir ji eina iškoti laimės kitur.
Tai štai ką aš manau apie tai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-10 17:06
Exuss
Žiūrint grynai iš filmo pusės:

Mintis aiški, bet jos pateikimas yra komplikuotas, na tiesiog netinkamas.
Kam tas cigaretės prisidegimas reikalingas? Holivudas dabar stengiasi kuo mažiau rūkančių veikėjų filmuose turėti, nes tiesiog nebemadinga. Svarbiau yra rodyti nerūkančius personažus, net jeigu jie ir degradavę.
Prisiminimai. Geriau daryti taip, kad iš viso jokių vaizdų, prisiminimų, minčių nebūtų. Tai labai klaidina žiūrovą. Jeigu ir būna filme prisiminimas, tai dažniausiai labai labai trumpas ir tai, prisimenamas įvykis filmo pradžioje, bet ne kažkokie mistiški prisiminimai iš niekur.
Kaip tu nufilmuosi "Bet pasaulis kažkur pradingęs tik jiems", "Akla širdis nieko nemato", "Jiems reikia to butelio. Juk praeitą kartą trūko vos dešimties centų, nusipirkti batonui ir pienui"? Kamera filmuoja tik tai, kas yra priešais kamera, čia negali būti jokių - jie pagalvojo, jie jautė, jie norėjo. Viskas visada vyksta esamuoju metu. Tuo filmai (ir teatras, baletas) skiriasi nuo knygų, kad tu negali APRAŠYTI kaip jaučiasi ir ką galvoja veikėjai. Tu gali tik PARODYTI per veikėjų veiksmus ką jie galvoja (pvz., paspiria katę - vadinasi nemėgsta kačių, o jeigu abejingai praėjo pro katę, kaip žinoti ką veikėjas galvoja apie katę?).
Autobuse girdimos mintys neaiškios, ilgokas (kaip filmui) sakinys, kuris konkretaus nieko nepasako. Jeigu tų žodžių nebūtų, filmo eiga nepasikeis.
Scena su tėvais nereikalinga. Jeigu mergina ateitų į tuščius namus ir pamatytų tą žinių laidą, juk nuo to niekas nepasikeis. Niekas netrukdo eiti į vonią, užsidaryti ir pasiimti skutimosi peiliukus.

Taigi, būtent toks pateikimas filmui yra visai netinkamas. Geras filmas tas, kurį žiūrėdamas be garso suprasi viską. Knygoje yra žodžiai. Filmas turi kalbėti VAIZDAIS, o ne tekstais ar balsu už kadro (autobuso scenoje). Siūlau gerai permąstyti ir perrašyti. Filme negali būti "jis norėjo gerti", filme yra rodoma, kaip "jis prisipila vandens ir atsigeria" arba "jis skaito knygą". Tai reiškia, kad jis nenori gerti, iki tol, kol neparodysi, kaip jis deda knygą ant stalo, paima stiklinę, prisipila vandens ir geria.

Pati idėja dirbtinai perspausta juodomis spalvomis. Na, paliko vaikinas ir ką? Su mylinčiu vaikinu reikia džiaugtis gyvenimu, o nemylintis vaikinas nori pabėgti - tai kam toks reikalingas?
Ir kodėl staiga po trijų metų draugystės vaikinas bėga į užsienį? Neatsakytas klausimas.
O ar rimti ar nerimti jų santykiai buvo - irgi neaišku. Juk nei vaiką užstatė, nei ką. Nematau dėl ko čia pergyventi ir žudytis.

Taigi, lauksim perrašymo į filmui tinkamą formą :)

Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-11-06 20:14
grazinele666
Istikruju geras, kiek baisokas, bet tuom ir itraukiantis skaityti...o ziureti tai tikrai patiktu
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą