Ištrauka iš mano paskutinio romano „Ir...visas gyvenimas“

Julija  išeina į kitą kambarį ir kaip visada instinktyviai stabteli ties langu. Giliai įkvepia oro, trumpam sulaiko ir vėl lėtai išpučia. Sunkus jausmas tarsi kažkas nematomo slegia jos pečius. Stovi susigūžusi ir žiūri į gamtovaizdį, pamažu pradedančius gelsti laukus. Bet šį kartą ir jis nebedžiugina. Kažkoks liūdnas ir beviltiškas kaip ir jos gyvenimas.,, Ruduo už lango. Ruduo širdyje... “ atskamba iš praeities kažkada girdėtos dainos žodžiai. Ji visada dainuoja tik lietuviškai. Kas tai per daina? Ak, koks skirtumas. Kažkada žinota, kažkada dainuota, seniai pamiršta.
      Savaitgaliais jie abu eidavo pasivaikščioti šalimais esančių vynuogynų keliais ir dažnai pakildavo net iki aukščiausio kalno taško. Kada tai buvo. Ir vėlgi koks skirtumas. Buvo, pražuvo. Kažkada, labai seniai.... ar aplamai buvo? O taip. Tada susėsdavo ant kažkieno pastatyto medinio suolo ar ant terasos akmenų ir ramiai šnekučiuodamiesi ilgai žiūrėdavo į apačioje atsivėrusį vaizdą. Kartais net pavažiuodavo mašina keletą kilometrų palei upę vedančiu keliu ir palikę ją aikštelėje pereidavo pagrindine vieno ar kito kaimo gatve galiausiai vėl įkopdami į vynuogynus. Ir taip pat sėdėdami aukštai, aukštai stebėdavo  apačioje žvilgančius Reino vandenis. Ji ir Liudvikas. Kraštas buvo gausus upėmis, su giliais slėniais ir stačiais krantais primenančiais kalnus, kurie viršuje pereidavo į visai normalų landšaftą. Juosvai pilki, kiek žvilgantys akmenys buvo gera medžiaga statybai ir visas regionas puikavosi  šimtamečiais statiniais. O tie namai kaip ir gausios riterių pilys  buvo tikrai gražūs. Tvirti ir bent jau dviejų aukštų, su įėjimu per vidurį, vieni brangesni, kiti... na tiesiog namai žavėjo praeivio akį ir traukė turistų mases  sezonui nutrūkstant vos trims mėnesiams. Nors ir tai tik dalinai. Nes judrūs olandai nesibodėdavo atsibelsti net žiemą. Tiesa romantiškas regionas turėjo ir vieną minusą. Žiemą ar anksti pavasarį gausios regiono upės laikas nuo laiko taip patvindavo, kad šimtai namų atsidurdavo vandenyje. Šalta purvina masė be gailesčio verždavosi į pirmus jų aukštus neretai užklupdama netikėtai ir pridarydama gyventojams didelių nuostolių. Potvyniui atsitraukus kiekvienas skubėdavo plauti sienas  kol dumblas dar nepridžiūvo, o kad tai vyktų greit, kviesdavosi į pagalbą visus kas tik galėjo ateiti: gimines ir šiaip pažįstamus. Sunkūs baldai, šaldytuvai, viryklės nesuskubus laiku išnešti būdavo tiesiog pakeliami ant medinių dėžių, viliantis, kad  vanduo gal nepakils taip aukštai kaip  XXX  metais ir turtas bus išsaugotas. Tik keista, kad  nežiūrint kas metai gresiančio pavojaus žmonės ne tik likdavo gyventi paveldėtuose ar kažkada įsigytuose namuose, bet netgi ir statėsi naujus.
    Kas traukė juos į šiuos slėnius? Nepakartojama gamta, turistai kaip pragyvenimo šaltinis atidarant,, knaipes“ pirmame upės fronte ar tėvų prisiminimas? Turbūt viskas kartu.
  Mėgo ir Julija šį kraštą. Todėl mielai kopė  su Liudviku vynuogynų serpentinais  nejaučiant nuobodulio, akys,, klajodavo“ nuo vieno kaimelio prie kito,  sekdavo žvilgsniu toli apačioje keliu riedančias mašinas,  lėtai plaukiančias baržas ar pilnus turistų laivus. Jai buvo gera būti šalia vyro, klausytis jo balso. Tada Julija daug klausinėdavo, o jis savo ruožtu daug pasakodavo. Kodėl suiro jo pirmoji santuoka Liudvikas tylėjo. Buvusios žmonos vardas nebuvo minimas, išskyrus tuos atvejus kai atvykdavo sūnūs. Ir tik vieną vienintelį kartą, kai ji lyg tarp kitko užsiminė apie jo,, buvusią“, jis staiga supyko:
      -Nenoriu prisiminti tos kekšės! Paliko mane dėl kito, įsivaizduoji?! Ir būk tokia gera, mieloji, niekada daugiau neliesk šios temos! – išrėkė vos ne  rėkte.
Jo balsas tada staiga tapo grubus, veidas paraudo. Kurį laiką tylėjo sunkiai šnopuodamas ir žiūrėdamas į tolį. Julija labai nustebo dėl tokio staigaus jo pasikeitimo, tos reakcijos, to tiesiog jai nelabai suprantamo pykčio, gal net isterijos. Nustebo ir išsigando. Nes tai jau nebebuvo jos mielas Liudvikas. Tai buvo žmogus, gerai slepiantis savo nesusivaldymą po ramia  ir nuolat besišypsančia kauke. Ir gal būtent tada ji pirmą kartą susimąstė kiek gerai pažįsta šį žmogų? Ar jis tikrai ją myli? O gal vis dėl to tebemyli savo buvusią žmoną? Jis norėjo mėgautis su savo moterim nevaržomu seksu  tuo pačiu apsaugodamas ją nuo tablečių ir kitų priemonių prieš pastojimą. Bet koks vyras nemylėdamas ryšis tokiam žingsniui? Kas leis save sterilizuoti tiesiog šiaip sau? O jis, vis dėl to, ryžosi. Reiškia tikrai  mylėjo. Netgi labai. Aišku myli ir ją, bet kas būtų  jei Julija imtų ir nepaklustų jo norams,  nepalaikytų namuose nepriekaištingos švaros ir tvarkos, nesugebėtų gerai gaminti maisto, turėtų problemų su jo numylėtiniais berniukais? Ar neišmestų jis jos be jokio gailesčio į gatvę? Gal pradėtų mušti ar kaip kitaip kankinti, na kad ir psichiniu teroru? (Kas jei ne,, jie“ tai net labai gerai sugeba?). Ir kodėl jis aplamai ją vedė, su akcentu kalbančią užsienietę? Ar nebuvo tai būtent jo nusivylimo priežastis? Juk tikrai ne paslaptis, kad Liudvikui kaip vokiečiui ir dar užimančiam atitinkamą padėtį visuomenėje toks žingsnis nėra savaime suprantamas dalykas. Gal todėl ir nesivesdavo niekur į,, savo ratą“? Gal todėl ir apsiribodavo ilgais pasivaikščiojimas dviese savaitgaliais, pasisėdėjimais kavinukėse, ar leidžiant ilgus vakarus jų gražiam name?
    Ar buvo Julijos mintyse tiesos? O jei taip, tai kiek ji teisi? Bet tada dar buvo viskas gerai, nors ir šmėstelėjo ta trumpa abejonė, ar jos apsisprendimas tekėti už užsieniečio ir dar išsiskyrusio buvo teisingas? Ar nepasielgė ji per daug lengvabūdiškai, per daug drąsiai? Tiesa pradžioje jie tikrai gerai sutarė  ir  seksualinis gyvenimas buvo be priekaištų, bet vis dėl to tas reikalavimas absoliutaus paklusnumo, tas perdėtas švaros vaikymasis. Ar tikrai tai priklauso jo mentalitetui? Ar tai aplamai normalu? Galiausiai ar tikrai gali du žmonės gimę ir užaugę,, skirtingose terpėse“ tiesiog  be jokių problemų pritapti vienas prie kito ir dar sulaukę atitinkamo amžiaus? Juk, tiesa sakant, jai tikrai neteikia malonumo tas amžinas valymas, skalbimas, lyginimas. Tas tarnaitės vaidmuo jau nekalbant apie Liudviko žvilgsnį,  kokiu nužvelgia ją,  radęs ką nors ne pagal jo skonį. Nors nepasako nieko, bet vien veido išraiškos pilnai pakanka  sugesti Julijos nuotaikai. Kaip dažnai ponia Krauzė  jaučiasi tarsi apgailėtina namų šeimininkė, prarandanti laiką veltui  užuot užsiėmusi kažkuo naudingesniu. Juk truputėlis dulkių ar ne vietoje gulintis daiktas nėra jau tokia didelė katastrofa. O galiausiai tie rūbai spintoje... pagal spalvas. Ar tai tikrai normalu?  Gal kiti vyrai kitokie? Gal todėl jį ir paliko žmona, kad nenorėjo tokio gyvenimo? Gal tik užsienietės iš didelio dėkingumo ir gali vykdyti visus, netgi pačius keisčiausius partnerio norus?  Ji negalėjo niekieno paklausti, su niekuo apie tai pasikalbėti. Galiausiai koks skirtumas? Yra kaip yra. Ji nebijojo darbo. Svarbu kad šiaip viskas būtų gerai...
    Trumpai užplūstančios  mintys tada greit pasitraukdavo. Julija  vėl valė, skalbė, lygino, buvo švelni ir paslaugi jos vyrui, jos Liudvikui, tikrai neblogai uždirbančiam, tokiai,, pavydėtinai gerai partijai“ ir jautėsi su juo laiminga. Tada...
    Tik deja laikui bėgant jų pasivaikščiojimai, jų ilgi pokalbiai tapo vis retesni kol galiausiai ir visai baigėsi. O dabar dar ir tas šaltumas,  paviršutiniškumas. Todėl ir auga  jos nepasitenkinimas jaučiasi tiesiog pačia tikriausia jo tarnaite. 
        -Ką daryti? Viešpatie, ką daryti? – sako ji balsu. – Tas nepakeliamas jausmas, ta vienatvė, visko tiesiog per daug.  Kaip išmokti nugalėti save ir negalvoti apie tai kas taip svarbu?  Man svarbu ir daugiau niekam. Su kuo pasikalbėti? Bet kas nori dalintis tavo skausmu?  Kas nori būti šalia ir klausytis tavo dejonių? Mama? Jokiu būdu. Ji pati turi pakankamai savų problemų.  Ką gi, turbūt jau taip yra, kad kai tau blogai, savo nesėkmėje  visada esi tiesiog vienas. Bet vis viena reikia kažką daryti...


        Amžinas skubėjimas, didelis gyvenimo krūvis ir nesibaigiantis ieškojimas vis daugiau leidžia ne tik kažką pasiekti, bet tuo pačiu ir prarasti. Mes susikuriam, geriausiu atveju, materialinę gerovę, bet prarandam mūsų ramybę. Todėl kai pagaliau apsidairom ir pažvelgiam atgal, suprantam, kad vėl randamės  ten, kur buvom pradžioje: tiek pat nusivylę ir nepatenkinti savimi. Tiesa, Julija nepasiekė nei profesinių,, aukštumų“, nei tapo tikrai turtinga. Kiekvienam savas lygis. Jos problema sergančiai sielai glūdėjo kitur. Norėdama visiems įtikti, stengėsi visur suspėti, viską atlikti laiku ir tiesiog be priekaištų. Taigi taip pat,, bėgo“ per gyvenimą vis greičiau ir greičiau.  O nuolatinės neigiamos emocijos dėl gilėjančio tylaus konflikto šeimoje, atšalusi vyro meilė, sunkiai pakeliamos intrigos darbe ir viso to pasekoje didėjantis netikrumas dėl ateities vis labiau sekino, kol  nebeliko nieko už ko būtų galėjusi,, užsikabinti“, atsigauti, kompensuoti neigiamą poveikį
Taigi Julija vis labiau jautė, jog nei jos profesija, nei gražus Liudviko namas nebeteikia jai to buvusio džiaugsmo, koks buvo tada pradžioje. Netgi mintis, kad ar nebūtų geriau viską metus sugrįžti į gimtą kraštą laikas nuo laiko sušmėžuodavo galvoje, nors ir vijo ją šalin nenorėdama,, taip greit kapituliuoti“. Bet išeitį reikėjo rasti. Ir tuojau pat.
    Laimingi kurie pradeda laiku tai suvokti. Nes tik jie turi galimybę pratęsti savo būtį apčiuopiamoje materijoje tuo pačiu patiriant daugiau teigiamo. Tik jie gali būti tikrieji gyvenimo mėgautojai, nes jaustis gerai nebūtina labai didelė materialinė gerovė.,, Kasdieninės mūsų duonos duok mums šiandien... “ Kiek daug pasako, atrodo, tokie paprasti ir savaime suprantami žodžiai. Nes kas ginasi nuo šalčio tūkstančius kainuojančiais kailiniais nebūtinai turi jaustis laimingesnis už tą kuriam taip pat šilta nešiojant storos vilnos paltą. Esmė juk,, kasdieninėje duonoje“ – svarbu, kad nešalta. Galiausiai  kuo daugiau norima, tuo didesnis pavojus anksčiau ar vėliau prarasti saiko jausmą, tapti priklausomu. Bet visų blogiausia turbūt tampa tada, kai ta priklausomybė - liga nežiūrint kiek turima ir kas pasiekta eina vis tolyn, vis daugiau siekiant, bėgama vis greičiau, kol vieną dieną galutinai,, perkaistama“. Ir jei kūnas būdamas pakankamai stiprus  neatsisako mums tarnauti tai būtent siela pasako,, užteks“ ir mes nustojam egzistavę tikrąja ar perkeltine prasme.,, Milijardierius nusišovė... “ Kaip gali būti tai įmanoma? Ko TAM  trūko?  Stop. Tai tiesiog pats geriausias pavyzdys (nors ir kraštutinis), kaip materialinis poreikis prarado realybės jausmą ir sunaikino.
Nes būtent pastovi įtampa, stresas ar kitaip,, sielos“ apkrovimas dažnai tuo pačiu veda prie kūno išsekimo, nes kūnas ir siela gali egzistuoti tik kartu. Netgi širdis (organas kaip ir visi kiti), nors ir vadinama gyvybės varikliu  nėra taip svarbu kaip tai, kas vyksta mūsų smegenyse. Nes jie  ir tik jie  yra valdymo centras, visko pradžia ir pabaiga. Nes kenčiant smegenims (sielai) automatiškai siunčiami impulsai į visus organus ir atsakomoji reakcija į tai prasideda jei ne širdies negalavimu, tai įsijungia kiti organai kurie  iš pirmo žvilgsnio lyg ir neatrodo tiesiogiai susiję su mūsų jausmais, mus supančio pasaulio (terpės) priėmimu. Taigi  jei kūnas laimingo atsitiktinumo dėka ir nesureaguoja rimtais sutrikimais tai siela pažeidžiama kiekvienu atveju. Taip, sielos materija egzistuoja. Tik mes negalim jos,, apčiuopti“ taip kaip kūno materijos. Deja būtent ji yra kur kas svarbiau ir kur kas labiau mus veikia nei antroji.
 
      Laimei Julija turėjo tvirtą kūną ir išskyrus,, nereikšmingus“ skrandžio negalavimus sveikata nesiskundė. Bet jos siela su kiekviena diena, deja,,, sirgo“ vis labiau.
Net ir kartu praleidžiamos atostogos su Liudviku jau neteikė  malonumo, nes jie važiuodavo dažniausiai į kalnus ir jis visada imdavo abu sūnus kartu. Apsikarstę virvėmis, apsiavę specialiais batais visi trys keberiodavosi stačia uola  kai Julija likus stovyklavietėje nuobodžiaudama skaitė ar gamino valgį. Ji mėgo kalnus, bet kas kartą kartojosi vis tas pats scenarijus. O sūnums esant kartu netgi intymioji pusė tarp jos ir Liudviko buvo tiesiog neįmanoma. Darė jis tai sąmoningai? Taigi poros savaičių atostogos taip pat neduodavo norimo rezultato atsigauti, patirti kažką teigiamo. Taigi dar kartą: Kiek galėjo tai tęstis? Kuo turėjo visa tai baigtis?
    Ir taip diena iš dienos galvodama, nuolat ieškodama išeities, pasverdama viską,, už - prieš“  pagaliau pasiryžo  kreiptis pas,, specialistą“. Kas žino, gal padės?  Juk viską mesti niekada ne vėlu. Tik kelio atgal nebebus. Taigi pirma išbandyti visas galimybes, o tik tada pasakius sau,, Na bent padariau viską ką galėjau“  apsispręsti ir nuspręsti galutinai. 

      Ji prieina prie rašomojo stalo ir ištraukusi iš stalčiaus telefonų knygą pradeda raustis sudėtinguose informacijos labirintuose. Pagaliau nurašo kelis numerius pažymėdama miestų pavadinimus.
        -Reikia surasti,, periferijoje“. Bus mažiau pavojaus, kad kas nors sužinos... – sako balsu užversdama knygą ir vėl padėdama į jos buvusią vietą kairiame, apatiniame stalčiaus kampe. Lygiai ten kur pageidauja Liudvikas.
    Apsilankymas pas daktarą lūžus koją ar susirgus gripu niekam nesukelia nei mažiausios minties. Bet kai kalbama apie psichines ar emocines problemas, pagalbos ieškojimas pas tokios rūšies specialistus tikrai ne savaime suprantamas dalykas.
    Lapelį su telefonų numeriais paslepia piniginėje. Dėkui dievui, kad  nors jos jis netikrina. Kaip ir banko kortelės, kuria Julija gali naudotis be specialaus atsiklausimo. Tiesa ji be reikalo neišlaidauja. O kol taip yra Liudvikas taip pat nekelia jokių klausimų. Nors Julija ir,, nugvelbia“ laikas nuo laiko vieną ar kitą šimtinę, atrodo,  jo sąskaitoje tai nepalieka didesnės žymės. Galiausiai kur čia besusigaudysi tuose begaliniuose mokesčiuose. Jų tiek daug ir už viską, kad daugelis paklaustas kiek moka už vienas ar kitas komunalines paslaugas, mašiną ar namą tik patraukia pečiais atsakydamas jog įmonės ir bankai patys,, nusirašo“ nuo sąskaitos ir jis negali nieko konkretaus atsakyti. O ir kam žinoti? Juk mokėti šiaip ar taip reikia. Viena kas svarbu -,, nesueiti į minusą“.

    Kitą dieną  Julija dar kartą atidžiai peržiūri užsirašytus  numerius ir sustojusi gatvėje prie telefono  automato susuka vieną iš jų.
    Skambinant  iš namų ar mobilaus reikštų, kad skambutis bus užfiksuotas sąskaitos išklotinėje, o to ji tikrai nenori. Viskas turi likti griežčiausioje paslaptyje.
        -Neurologinė praktika vadovaujama daktaro  N... klauso. Kuo galim jums padėti?
        -Norėčiau apsilankyti.
      -Ar jau esate pas mus buvusi?
      -Ne.
      -Gerai. Sakykit prašau jūsų pavardę.
      -Julija  Krauzė.
    Ji užregistruojama po septynių dienų vėlai po pietų. Toks laikas Julijai net labai pageidautinas. Reiškia neteks išeiti anksčiau iš darbo, o kad grįš į namus vėliau nei įprasta  galės pasiteisinti  jog buvo apsipirkti.

   
                                                                *****


    Nors savaitė ir nesiskyrė niekuo nuo prieš ją buvusių, Julijai pasirodė net labai ilga. Mintis ar  teisingai pasielgė nusprendusi ieškoti psichiatro pagalbos graužėsi į smegenis, kėlė abejones. Ar tikrai nesužinos kas nors  nežiūrint viso jos atsargumo, o galima diagnozė nepakenks jos darbo vietai? Ar nebus po to amžinai paženklinta tuo,, psichinės“ ženklu? Gal daktaras pasiųs duomenis jos darbdaviui, informuos  Liudviką? Juk ji nežino šios šalies įstatymų. O jei taip atsitiktų reiškia ji žuvusi. Bet kita vertus Julija jaučia, kad,, spaudimas“ tikrai per daug didelis ir jau nėra tikra ar sugebės toliau išsilaikyti be medikamentų. Juo labiau jog nesimato net mažiausios prošvaistės vis labiau  besiniaukiančiame jos gyvenimo danguje. Galiausiai tik,, įvarytas į kampą“, ar kitaip, labai nepatenkintas savimi žmogus ieško kažko  kas galėtų padėti. O ieškant visada surandama. Kiekvienas pagal savo supratimą ir skonį, kas jo nuomone gali būti jam tinkamiausia. Draugų  kuriais galėtų pasitikėti Julija neturėjo. Aiškiaregės? Na jau ne. Kai tiek daug šarlatanų  tik ir žiūrinčių iščiulpti tavo pinigus.  Geriau nereikia. Taigi belieka būtent psichiatras. Tegu bus kaip bus. Tik du klausimai nedavė ramybės: kodėl  aplamai tai įvyko būtent  jai, tokiai stipriai ir savarankiškai moteriai ir kas jos gyvenime buvo ne taip?


                                                                *****


    Vasario vidurys. Pats šalčiausias Lietuvoje mėnuo. Ir tikrai jau kelios dienos spaudžia  iki dvidešimt aštuonių, o naktį ir viso trisdešimt.  Adelė sėdi prie lango ir žiūri nieko nematančiu žvilgsniu. Jai taip neapsakomai liūdna. Ji tokia pavargusi. Pavargusi nuo savo vyro: kažkada mylėto ir pagaliau  tapusio svetimu, tikra našta, kiekvieną dieną vis sunkiau pakeliama. Jaučia kaip viskas pamažu traukiasi kažkur tolyn, už jutimų ir norų ribos, o gyvenimas praranda bet kokią prasmę.  Net ir prieš kelis mėnesius suniokotas gėlių darželis nebekelia jokių emocijų. Adelė  nebenori jo atsodinti. 
    Šiandien  Petras vėl neramus. Nuolat reikalauja rakto, veržiasi į kiemą. Pasivažinėti dviračiu. Jau kelintą kartą prieina prie jos:
        -Na, ką ten matai? Tiek daug sniego jau seniai nebuvo. Duok raktą sakau. Turiu reikalų.
      -Šalta lauke. Palauk kol atšils.
      -Nieko nešalta. Galiu basas po kiemą lakstyti. Duokš, sakau! Ir nebandyk mano kantrybės! – užsimoja lyg ketindamas smogti.
Bet ji žino, kad nemuš, kad tik grasina. Vyras niekada nebuvo jos užgavęs:
      -Še... - moteris atkiša raktą. - Pasiusk...
Petras atrakina duris ir eina į kiemą.
      -Bent kitą kepurę užsidėk. Žieminę. – šūkteli pavymui.
      -Tylėk, boba. – pamoja ranka neatsisukdamas.
Adelė  mato kaip išstumia iš tvartelio dviratį, užsėda ir išvinguriuoja į gatvę.
      -Važiuok... Kiekvienam savas likimas...
    Nueina į kambarį, sėdasi į nučiurintą fotelį ir paima į rankas mezginį. Baltas skardinis šildytuvas skleidžia malonią šilumą. Iš grotuvo sklinda tyli melodija. Tai jos muzika, jos numylėtinė. Plokštelė, kurią kažkada gavo dovanų. Adelė dažnai jos klauso. Nors ir daug kartų girdėta, vis viena veikia raminančiai, kaip ir mezginys, kaip ir žiūrėjimas į toli nusidriekiančius laukus, platų Nemuno vingį, išsidriekusį Kidulių kaimelį. Giedrą dieną kaip ši jis labai gerai matomas. Taigi žiūri ir dabar, slinkdama akimis gerai pažįstamu vaizdu, sustabdydama žvilgsnį ties vienu ar kitu ūkiu ir bando įsivaizduoti kas jame gyvena. Ne kartą netgi norėjo  nueiti tenai ir užėjus,, paklausti kelio“ vien todėl, kad  pamatytų kaip atrodo jų gyventojai. Tiesa prieš daugelį metų persikėlusi senuoju keltu Adelė porą kart buvo nuvykus sudalyvauti atlaiduose.
  Tada mažutė kaimo bažnytėlė puikavosi gausiai išpuošta  žaliomis  tujų girliandomis, visur margavo iš vietinių darželių suneštos gėlės, o toje kaimą kertančioje gatvėje ilga eile rikiavosi,, zaporožiečiai“,,, moskvičiai“,,, pirmukai“. Ji dar nebuvo padengta asfaltu ir labai dulkėjo. O kadangi bažnyčia radosi kitame kaimelio gale, nuo ilgo ėjimo žvyrkeliu juodi,, lakiniai“ bateliai pasidengė storu dulkių sluoksniu. Bažnyčios teritorija buvo priaugus žemos žolės, kuri paprastai augdavo kiemuose ar tiksliau ten, kur šiaip jau niekas nebeaugdavo. Todėl pravardžiuojama,, pamatine“. Diena pasitaikė šilta ir saulėta, o nuotaika tokia gera, kad nors imk ir uždainuok.
    Nuvaliusi batelius laikraščio skiaute bandė prasibrauti į bažnytėlės vidų, bet dėl žmonių gausumo galiausiai liko stovėti lauke laukdama išeinančios procesijos.
  Bažnytinės vėliavos su išsiuvinėtais šventųjų paveikslais, ilgi šilko kaspinai, mažos mergytės, aprengtos per didelėmis, baltomis  suknelėmis su dobilų ar ramunių vainikais ant šviesių galvelių, nedarni giesmė, besiveržianti iš dalyvių krūtinių einant aplink bažnyčią paskui  kunigo nešama,, Mistranciją“, - viskas atrodė susirinkusiems svarbu ir būtina. Tai buvo jų gyvenimas, jų suėjimas, jų,, Maljorka“,,, Paryžius“,,, Jeruzalė“. Vienur ar kitur vykstantys atlaidai - rimtas įvykis, sutraukiantis lankytojus  ne tik iš aplinkinių miestelių ir kaimų, bet ir gana toli gyvenančius. Kodėl gi ne? Juk buvo taip gera sutikti seniai bematytus pažįstamus, pabūti dideliam būry, pasipuikuoti nauja, ir kartais būtent atlaidams  pasisiūdinta eilute, įsisegti mėnesiais spintoje išgulėjusią gintaro sagę ar užsikabinti kažkada įsigytą karolių vėrinį.
  O ir kaip kitaip? Juk atlaidai Lietuvoje buvo ir visada liko svarbus įvykis, priklausantis tautos kultūrai, rūpestingai puoselėjamas, nežiūrint,, pažangios socializmo visuomenės“ priešingos nuomonės. Tik ar galėjo būti svarbi ta nuomonė, Adelei, paprastai provincijos moteriai ar panašiems į ją? Todėl visada mielai juos lankydavo, stengdamasi nepraleisti bent jau tų, kurie vykdavo artimiausiuose miesteliuose,, šiapus“ Nemuno. 
    Adelė susimąsto. Kada buvo paskutinis kartas kai ji dalyvavo atlaiduose?  Atrodo jau ir nebeprisimena. Net palydėti į kapus  pažintus mirusius nesiryžta. Per ilgai užtruks. Petro negalima palikti vieno. Taigi. O juk taip pat eidavo. Ir net labai dažnai.,, Nugiedoti“ į,, amžiną poilsio vietą“ buvusį kaimyną, bendraklasį, šiaip pažystamą, ar kelis kart sutiktą.
    Kiekvieną kartą  laidotuvininkų procesija patraukdavo paskui lėtai judantį sunkvežimį į kitame miestelio gale besirandančias kapines, kol pagaliau kelionė baigdavosi prie,, raudonųjų“ ar,, angelų“ vartų. Priekyje kryžius ir velionio nuotrauka, paskui vaikai, po jų suaugę. Visi  surikiuoti po du, nešini gėlėmis ir vainikais, toliau,, nuleistais bortais“, berželiais apkaišytas sunkvežimis  su karstu, už jo giminės ir galiausiai didesnis ar mažesnis būrys lydinčiųjų. Sutiktos mašinos  sustodavo pasukusios į šalikelę praleisdamos procesiją, o praeiviai visi kaip vienas stabtelėdavo ant šaligatvio krašto. Ne iš pareigos, tiesiog šiaip, geru noru, tokiu būdu tyliai pagerbdami mirusįjį. Žiūrėdavo į nešamą nuotrauką ir giminių būrį:,, Ak, juk tai... amžinatilsi... “ Tokiu būdu sužinodami, kad vieno ar kito pažinto žmogaus jau nebeliko jų tarpe. O jei kada koks nesusipratėlis ir nenorėdavo sustoti, tai būdavo kitų mintimis įvertinamas kaip išsišokėlis, ar tiesiog blogas žmogus.
      Nors miestelis ir buvo palyginus nemažas, beveik kiekvienas pažinojo kiekvieną. Jei ne asmeniškai tai bent,, iš matymo“ ar buvo kažkada ką nors apie jį girdėjęs. Nes nors ir gyvendami  kiekvienas sau, visumoje visi vis viena buvo kartu lyg didelė šeima.
  O juk galiausiai tai ir yra būtent ta ne tik kaimuose, bet ir mažuose miesteliuose gyvenančių,, privilegija“: nesijausti,, vienetu“, priklausyti,, grupei“. Tuo ir skiriasi jų gyventojai nuo dideliuose miestuose gyvenančių, kur kaimynas ne tik nepažįsta kaimyno, bet ir nejaučia poreikio jo pažinti. Daugeli mūsų kasdieniame gyvenime to nejaučiam, atrodo taip ir turi būti, tiesiog normalu. Bet tik patyrę tą jausmą ar atsidūrę,, kitoje terpėje“, todėl galėdami palyginti  pagaliau ir suprantam, kad kažkas buvo ne taip, kažko lyg trūko. Nes būti minioje ir jaustis vienišu žinant, kad kiek besidairytum, nepamatysi nei vieno pažįstamo veido, deja, nėra savaime suprantama. Galiausiai juk taip jau gamtos numatyta, kad,, populiacija – žmogus“ turi net labai išreikštą,, bandos jausmą“.
  Na bent jau Laukaitienei  tikrai reikėjo to bendravimo. Priedo ir laikai buvo gerokai pasikeitę. Miestelis išsiplėtė, gal net patrigubėjo. Suaugo nauja karta,,, senieji“ vienas po kito tyliai ir visai nepastebimai diena iš dienos,, apleisdavo šią ašarų pakalnę“, todėl Adelė, išėjusi į miestelį su viltimi ką nors susitikti,  neretai grįždavo,, nepasilabinusi“ nei vieno karto.      Galiausiai  laidotuvės ar atlaidai nežiūrint pagaliau atgautos laisvės tapo kažkokie, na tiesiog ne tie, kaip kadaise buvo. Mirusiuosius sugrūsdavo į vienintelę miestelio bažnyčią atlaikydami vienas mišias už visus iš karto kol galiausiai ir visai nustojo juos priimti. Kas reiškė - iš namų ar šarvojimo salės tiesiu keliu į kapines. Kunigas  pribūdavo prie duobės trumpai maldelei ir vėl skubėdavo lyg trijų šunų vejamas jei ne pas kitą,, klientą“ tai atgal į savo,, privačią sferą“. 
    Adelei visada atrodė, kad taip neturėtų būti. Jog  daugelį metų,, atitarnavęs tautai ir tėvynei“ jos,, pilietis - katalikas“ prieš amžiams užverčiant jį žemėmis  nusipelno kiek didesnio dėmesio. Juo labiau, kad laidojimo kaštai šiaip ar taip gerokai,, palengvina“ namiškių kišenes. Galiausiai juk šios rūšies apeigos užsukant į bažnyčią taip pat daugybę metų priklausė tautos tradicijoms. Bet kaip nebūtų keista, niekas iš miestelėnų  rimtai nesipriešino ir toks laidojimo būdas buvo toliau praktikuojamas.
Bet kai kartą ji papasakojo apie tai  atvykusiai jos aplankyti jaunystės draugei gyvenančiai kitame rajone  ši labai nustebusi tvirtino:
        -Pas mus viskas kaip ir seniau. Kas tik pageidauja tas ir toliau patenka į bažnyčią. Nesuprantu kodėl pas jus Jurbarke kitaip.
      -Na jeigu taip, tada gal tikrai tik nuo kunigo priklauso. – nusprendė. – Bet aš tai tikrai nebūčiau patenkinta tiek metų atvaikščiojus į mišias negalėdama,, išklausyti“ paskutinių. Man laidojimas be bažnyčios tai lyg būtų žmogus sulyginamas su gyvuliu. Nudvėsė, užkasė, baigta. Tam juk ir esam katalikai, kad ne tik pakrikštyti bet ir palaidoti būtume per dievo namus. Aišku jei kas nenori, tai jo reikalas bet šiaip tai tikrai niekas neturi teisės atimti kas mums svarbu.
      -Taigi ir aš taip manau. Tik ką čia,, biednas“ žmogus,, prieš vėją bepapūsi“. Tokie jau laikai atėjo, kad visi daro kas ką nori, o iš vargšo darbininko žino tik pinigus plėšti. – sakė viešnia. - Kai pagalvoju, tai lyg ir pasiskųsti nėra kam. Pati matai, kaip viskas  pasikeitė. Kas iš tos laisvės išėjo. Gal tik tiems geriau, kurie gali išvažiuoti į užsienį. O mes kaip buvom prasčiokais tokiais ir likom, netgi dar didesniais. Tik jei anksčiau to nematėm, visi vienodi atrodėm, tai dabar tas skirtumas net labai ryškus.
        -Man visko užtenka. Kad tik sveika būčiau.
        -Na bet tavo Julikė tai išdūmė. Kaip ir kiti.
Adelė  pajunta draugės balse lyg pavydo gaidelę.
        -Geriau, kad būtų likusi...
        -Tau tai taip, bet jai matyt kitaip rodėsi.
        -Ką tuos jaunus besupaisysi.
        -Taigi, visi ištisai lekia. Vis daugiau ir daugiau. Sakau gal apsidairysim vieną dieną ir pamatysim, kad Lietuvoj tik vieni seniai  belikę.
      -Na jau. Visi neišvažiuos. Juk reikia tam ne tik drąsos bet ir laimės. Pati žinai kiek visko atsitinka.  Kam pasiseka, o kas ir labai vargsta.
      -Bet tavo mergelei pasisekė... – toliau kamantinėja.
      -Na rodos taip. Nesiskundžia. Sako, kad gerą darbą turinti. Vyras neblogas. O ko daugiau reikia. Jei gali be tėvynės ištverti, jei ilgesys nekankina, savas žmogus neskriaudžia, tai gal ir nesvarbu kur gyventi. Aš tai tikrai negalėčiau be Nemunėlio, be pažįstamų. Ką matyčiau pro langą? Čia kiekvienas medis, kiekvienas krūmas savas. Čia visi savi.
        -Na mūsų metuose, manau, ne tik užsieniuose bet net kitam kaime būtų neįmanoma apsiprasti ir priprasti. Juk kai vaikai pasiima pasenusius tėvus į didelius miestus  tai neretas labai greit numiršta.  Ne nuo senatvės, aišku,  ilgesys užpjauna.
      -Niekam nelengva būti išplėštam iš to žemės lopinėlio  kur šitiek metų buvo,, šaknys įleistos“. Juk ir sena obelis neprigyja kitur persodinta. Tik, sakau,  gaila, kad viskas taip pasikeitė, žmonės kažkaip susvetimėjo, sumaterialėjo.

      Adelė giliai atsidūsta. Ir tos draugės jau nebėra. O apie jos mirtį sužinojo visai atsitiktinai laukdama eilėje pas daktarą poliklinikoje. Taigi.


                                                        *****


      Palikusi mašiną nemokamoj aikštelėj Julija pasuka  mažučio senamiesčio link. Sukrypę,, fachverkhausai“ prilipdyti vienas prie kito didoku puslankiu juosia akmenimis grįstą aikštę. Juodo vulkaninės kilmės akmens fontanas su kažkokios moters skulptūra besirandantis pačiame jos vidurį sudaro miestelio branduolį. Dar kelios šoninės gatvelės, baltai tinkuota nedidelė bažnytėlė,  krautuvėlės su vyno,, knaipėmis“ pirmuose namų aukštuose – štai ir viskas ką  pamato užklydęs turistas ir pasisukiojęs gerą pusvalandį vyksta toliau. 
    Julija pasuka  siaura gatvele gana stačiai kylančia aukštyn ir greit suranda norimą  adresą. Gana prabangus  namas sužavi ją savo architektūra. Sustojus dideliam kieme kurį laiką grožisi statiniu ir tik pamačiusi, kad yra stebima pro pirmo aukšto langą pagaliau pasuka durų link. Priėmimo kambarys tuščias. Žiūrėjusi pro langą moteris prieina ją sveikindama ir Julija pasako savo pavardę.  Trumpi formalumai, ligonių draudimo kortelė, duomenų įvedimas į kompiuterį.
      -Jums pirmiausia  reikia užpildyti anketas ir atsakyti į šiuos klausimus, o po to seks pokalbis su ponu daktaru. – sako moteris paduodama  šūsnį popieriaus lapų.
      -Kur galiu tai atlikti?
      -Laukiamasis  štai ten, - maloniai šypsosi. – neskubėkit ir gerai pagalvokit. Laiko turit pakankamai.
    Julija pasuka nurodytų durų link, įeina į gana žemą patalpą. Ant sienų keli paveikslai. Vienas iš jų bene pats didžiausias vaizduoja  gaidį ir į jį rodantį pirštą. Julija susidomėjus stebi paveikslą bandydama suprasti, ką norėjo dailininkas tuo pasakyti. Gaidys – savimi pasitikėjimo simbolis. Gal net kiek perdėto pasitikėjimo... Pirštas turėtų reikšti perspėjimą. Taigi turbūt:,, Nesipūsk per daug“? O gal:,, Nors ir jautiesi dideliu, vis viena esi tik... gaidys“. Na bet kaip ten bebūtų viena tikrai aišku: tas kas jį gavo dovanų nepanoro turėti savo namuose, o tiesiog išmesti negalėjo. Taigi ir pakabino... praktikos priimamajame. Ką gi, tikrai originalus būdas atsikratyti nemėgstamu paveikslu.
  Patalpa apšviesta kelių ant sienų išdėstytų lempų neturi nei vieno lango ir Julija prisimena kad gatvė kilo į kalną. Tai reiškia, kad ši namo dalis randasi šlaite. Vietovė gausi tokių namų, kur dažnai net du aukštai nuo pusės sienos pradingsta kalne.
  Ji gal niekada ir nebūtų atkreipusi į tai dėmesio, jei jų pasivaikščiojimo metu Liudvikas, rodydamas į vieną iš jų, nebūtų pasakęs:
      -Nesąmonė. Niekada nesi garantuotas, kad izoliacija atlaikys ir drėgmė neprasiverš į namą. Anksčiau ar vėliau juk viskas susidėvi. Tiesiog gaila statinio.
O kad jis buvo teisus Julija prisiminė tik dabar. Šis gražus namas matomai jau seniai kentė nuo drėgmės . Nes tai išdavė patalpoje tvyrantis  kiek gaižokas kvapas.

    Įsitaisiusi patogiame, pintame fotelyje atsiverčia pirmą lapą.
Po pavardės, vardo, adreso seka  pirmas klausimas:,, Aprašykit  savais žodžiais jūsų svarbiausią problemą ir negalavimus“.
Julija susimąsto:
        -Problema? Daug problemų. Gal net per daug kad atrodytų realiai.
Taigi: 1. Abejingas vyras. 2. Intrigos darbo vietoje. 3. Sergantis tėvas... O kas dar? Lyg ir nieko. Nesąmonė. Kaip nesudėtingai tai skamba  negyvame popieriaus lape ir kiek skausmo suteikia sielai.  Na bet tiek to. Kas seka toliau?,, Kada pirmą kartą minimos problemos pasireiškė? “
        -O tai jau kur kas geresnis klausimas. - Julija užrašo trumpai pagalvojusi  tvarkinga eilės tvarka:,, darbe... šeimoje.... “ ir galvoje šmėsteli netikėta mintis. Gal būtent ji pati kalta dėl Liudviko atšalimo? Gal amžinų intrigų biure pasakoje ne jis o būtent ji tapo kitu žmogum, kita moterim  nei buvo anksčiau  jiems susipažinus, ką jos vyras tiesiog intuityviai jautė? Na kad kažkas ne taip ir jos prastą nuotaiką išsiaiškino savaip? Kažin. Nes kai ji kartą bandė su juo kalbėtis ta tema jis tik sausai nusijuokė:
        -Na ir? Tu mano žmona ir mes esam kartu jau šitiek metų. Negi tikrai tiki tuo kvailu amžinu jausmų pavasariu? Apie tai paistoma tavo skaitomuose romanuose, mieloji, bet gyvenimas atrodo visai kitaip. Ir aplamai užuot gaišusi laiką su knygomis verčiau užsiimk kuo rimtesniu. Parketas jau pradeda prarasti savo blizgesį... Vaško yra rūsyje ant lentynos. Kaip manai?
Taigi atrodo priežastis ne tame.
Julija skaito toliau: Ar kreipiasi pirmą kartą? Kur anksčiau gydėsi? Kokie kūno negalavimai vargina labiausiai? Svorio problemos, persirgtos ligos, mityba, rūkymas, alkoholis, narkotikai, noras ar bandymas nusižudyti, poreikis teikti savo kūnui skausmą, iškrypęs sekso potraukis.... Ji skaito ir negali patikėti, kiek  ir kokių keistų klausimų iškyla šios rūšies specialistams susiduriantiems su būtent,, sielos“ ligoniais.  Kai kurie klausimai atrodo tokie neįtikėtini, kad kelis kartus išreiškia savo nustebimą vienu ir tuo pačiu klausimu:
        -O, pasirodo gali būti ir taip?
Na bet dėkui Dievui atrodo kad jai dar nėra taip blogai. Ji tikrai neturi noro nusiplėšti sau rūbus, sudraskyti nagais veidą ar palikti paskutinius pinigus žaidimų automatams. Ji nėra ir apsėsta sekso... Nors paskutinis ... Hm? Juk jei atvirai, tikrai dažnai galvoja būtent apie tai. Net labai, labai dažnai. O jos fantazija kartais,, nukeliauja“ taip toli, kad net pati susigėsta savo minčių apie kurias tikrai negalėtų su niekuo kalbėtis.
    Ar tai jau liga? Turbūt taip. Juk kitaip nebūtų to klausiama. Bet kiek tai normalu ir kiek ne? Reikia pagalvoti. Juk paskutiniu metu  jos žvilgsnis į gerai atrodančius nepažįstamus vyrus tikrai gana dažnas. Be to ne toks jau ir nekaltas. Bet tai dar ne viskas. Kas kart ji net labai atidžiai pasižiūri ir žemiau diržo... O priedo vos ne kiekvieną,, apsvarsto ir įvertina“ mintimis koks  būtų lovoje, kur galėtų su juo susitikti, mylėtis. Gal net gana neįprastoje vietoje? Siaubas kas per mintys... Taigi ir kyla klausimas ar tai normalu? Visai natūralus nors ir labai varginantis biologinis poreikis ar vis dėl to liga?  Kaip atsakyti į tokį keblų klausimą? Nors tas jausmas,, užaštrėjo“ būtent  tada  kai Liudvikas nustojo ja domėtis. Taigi lyg ir normalu. Bet jei parašys,, ne“, reiškia bus nesąžininga. O jei,, taip“, ar nepalaikys daktaras jos,, apsėsta seksu“? Juk niekada negali žinoti ką tie specialistai galvoja. Galiausiai kodėl ne? Juk, kaip sakoma,,, profesinė patirtis“. Taigi... Ji palieka klausimą atvirą. Pasakys kad nesuprato, kas konkrečiai buvo manyta.
    Toliau seka gana,, normalūs“ klausimai apie tėvus, jų profesijas, tarpusavio santykius... Stop. Štai ir vėl problema. Tėvų tarpusavio santykiai. Ar nesikartoja panaši istorija? Jos mielas ir taip ją mylintis tėtis vis dėl to buvo neištikimas savo žmonai po ilgų bendro gyvenimo metų kaip, galimas daiktas, Liudvikas Julijai. Taigi jei taip, tai ar dukterys nepaveldi iš motinų,, privilegiją“ ištekėti už į neištikimybę linkusių vyrų?  Nesąmonė. Greičiausiai  jos pačios elgiasi kažkaip ne taip jei tai įvyksta. Gal perdėtas darbštumas, rūpinimasis šeima, namais, netgi tais pačiais vyrais ir padaro moterį nebeįdomia, atima iš jos buvusį seksualumą? Juk ar gali,, namų šeimininkė“ plaunanti, skalbianti, lyginanti, vakuojanti uogienes, besikapstanti darže prilygti visada pasitempusiai, pasidažiusiai, besišypsančiai ir turinčiai vienintelį tikslą - patikti svetimai moteriai? Jukiu būdu. Kas kitas jei ne jų geidžiantis vyras mato kokie gražūs bangomis krintantys,, viliokės“ plaukai net neįsivaizduodamas  kaip ji atrodo,, tarp keturių sienų“ su į visas puses styrančiais suktukais... 
    Taigi gal ir Julija  dėl amžino skubėjimo, darbo, namų tvarkymo taip pat palaipsniui tapo tik tam ir tinkama, tam reikalinga? Galimas daiktas, kad, na sakykim, jei būtų kita moteris Liudvikas su ja niekada ir nesiskirs, kaip nesiskyrė  tėtušis, su mama. Bet Julija ne Adelė.  Ji nenori tokio gyvenimo,  tiesiog,, nurašyti“ savęs į,, pasibaigusio galiojimo“ moterų kategoriją. Ji tam dar tikrai  per jauna.,, Kokie šeimoje žinomi psichiniai susirgimai? “
Jokie. Bet ar,, Alzhaimeris“ ne psichinis susirgimas? Nesąmonė. Tai senatvės liga. O gal vis dėl to? Ir Julija padeda ties klausimu klaustuką.,, Charakterizuokit tėvą kaip asmenį ir jūsų tarpusavio santykius. “
Viešpatie, kokie dar ten santykiai. Julija buvo jo numylėtinė, kuriai viskas leidžiama ir atleidžiama. Jai jis tiesiog nuostabus. O kas liečia kitus, na kad ir mamą, iš kur jai žinoti? Gal kitiems buvo reiklus, valdingas, šykštus, grubus, abejingas? Ji niekada tuo nesidomėjo, nekėlė sau tokio klausimo. Jos tėtis buvo jai labai geras ir to pilnai užteko jį mylėti. Na motulę ji aišku pažino kiek  geriau. Bet vėlgi. Adelė  mylėjo ją kaip kiekviena normali motina myli savo vienintelį vaiką . Taigi  kokie jie buvo iš tikrųjų, jos tėvai? Tiesiog kaip žmonės? Bet ar gali vaikai aplamai atsakyti į tokius klausimus? Juk tėvai visada būna patys geriausi. Aišku jei neiškyla ypatingų ir gana specifinių problemų, ginčų dėl palikimo ar šiaip ko, kas priverčia,, atžalas“ daryti savo išvadas. Bet šiaip jau net ir pats blogiausias tėvo ar motinos poelgis  suaugusių vaikų paprastai traktuojamas kaip klaida, charakterio silpnumas ar bent bandoma  savaip pateisinti dėl vienos vienintelės priežasties turinčios labai konkretų pavadinimą: meilė. Nes jei jos nebūtų mumyse, perduotos mums su genais, ar ieškotų suaugęs sūnus ar duktė  kažkada kūdikystėje jo atsižadėjusių tėvo ar motinos?  Ar nepasako tai, koks vis dėlto stiprus ryšys yra tarp mūsų ir tų, kurie sąmoningai ar tiesiog atsitiktinumo dėka suteikė mums galimybę ateiti į šį pasaulį? Na savaime suprantama kad šis reiškinys taip pat turi daugybę,, bet“ ir,, jeigu“, kad ir šiuo atveju gana gausu švelniai išsireiškus,, nukrypimų“. Bet kaip ten bebūtų, bent jau didžioji mūsų dauguma vis dėl to patiria  tą patį ir gana konkretų jausmą: vaikų – tėvų meilę.
  Taigi ir Julija lengva ranka ir sąžine parašo:,, Geresnių tėvų negalėčiau įsivaizduoti. Jie tiesiog idealūs“.
  Kai prieina prie klausimo,, atmosfera šeimoje“ trumpam susimąsto;
Motulės kartais užverktos akys. Ilgi laukimo vakarai prie lango tėtušiui,, užtrukus“. Tiesa Julija tada pati išgyveno tą amžiaus tarpsnį kai asmeninės,, problemos“ būna pačios didžiausios. Todėl ir stengėsi nieko neimti per giliai į širdį, nes turėjo savo gyvenimą, savo rodės tokį sudėtingą jausmų pasaulį, savo rūpesčius. Kas čia tokio jei tėtis ilgiau užsibūna su draugais. Tai visai normalu. Kiekvienas žmogus turi teisę elgtis kaip jam patinka, teisę į savo laisvę. Juk niekur nesidės, vis viena kada nors parsiras. Gal mama per daug reaguoja į smulkmenas?
  Taip, taip, tiesiog labai paprasta... Bet kai pačiai tenka stovėti prie lango ir stebėti Liudviko abejingumą  tai pasirodo kad visai ne,, kas čia tokio“. Ar tik ne pats likimas nusprendė atlyginti už jos to meto paviršutiniškumą? Kad ir ji patirtų ant nuosavo kailio. O juk motulė nenulėkė pas psichiatrą, atkentė viena. Aišku tėtis niekur nedingo, bet Julija tik dabar pagaliau suvokė, kad  nors ir likę kartu didelės laimės abu  tikrai nepatyrė. Ką vienas kitam anksčiau jautė buvo praeitis, kas liko - tiesiog paviršutiniška, gyvenimas iš įpratimo, bendri namai ant Nemuno kranto. Žodžiu -  priverstinė simbiozė. Kažin ar jie aplamai po to turėjo seksą? Vargu. O jei taip, tai bent jau nebuvo susijęs su meile.
    Bet koks galiausiai kieno reikalas ką jautė ir kaip gyveno jos tėvai? Kalba eina apie ją, jos problemas. Ne, ji nieko nerašys. Niekam nereikia nieko žinoti.
  Taigi:,, Tėvų tarpusavio santykiai normalūs. Šeimos atmosfera draugiška“. Ir ... papūsk daktare tu jiems abiem į uodegas. Įdomu kokia atmosfera tavo paties namuose? Kiek kartų jau suspėjai išsiskirti?
  Toliau:,, Ar paveikė tėvų tarpusavio santykiai jus asmeniškai? “
Aišku ne. Na buvo gaila mamos, tai ir viskas. Galiausiai ne tėvų problemos kaltos dėl mano dabartinės būsenos, buvo pakankamai ir kitų.,, Kuris iš tėvų turėjo didesnę įtaką jūsų gyvenime? “
Hm? Kad aš žinočiau.  Gal vis dėl to tėtis? Ne, tikriausiai abu vienodai. Taigi tegu bus abu.

    Kai Julija pagaliau prieina prie klausimo,, aprašykite jūsų partnerio asmenybę, charakterį, jo požiūrį į jus  ir elgesį jūsų atžvilgiu“, netikėtai pajunta, kaip pradeda virpėti pirštai.,, Oje. Štai čia tai jau visai kas kita.  Koks jis, mano Liudvikas?  Reiklus, tvarkingas... bet ką reiškia tvarkingas, kai pats nei piršto nepajudina, o tik iš manęs reikalauja? Bepigu vaidinti tvarkingą kai kiti už tave išblizgina, išvalo, iškuopia. Na be tiek to, tegu bus tvarkingas. Koks dar?
  Aišku jei jis  pats rašytų apie save būtinai pridėtų linksmas, mėgstantis bendravimą, sportą, turintis sveiką humoro jausmą, draugiškas, paslaugus, rimtas ir taip toliau. Visi taip rašo apie save. Kai paskaitai na pavyzdžiui kad ir norinčių susipažinti anonsus tai atrodo, jog nėra nei paniurėlių, ar pedantų,  nei geriančių, nei mušeikų ar šiaip kokių keistuolių. O kai susipažįsti ir pažįsti  tai dažnai nieko daugiau nebelieka kaip tik kuo greičiau trauktis iš kelio.
Bet gal tiesiog kiekvienas apie save pasakytų tą patį? Gal tikrovėje tos visos charakterio savybės ir gali pasireikšti, bet tik priklausomai nuo tam tikrų aplinkybių?  Na priklauso su kuo bendraujama ir galiausiai kaip norima bendrauti?  Juk tas pats žmogus su vienu gali būti didžiausias linksmuolis, besineriantis iš kailio kad tik patiktų, o su kitu abejingas, arogantiškas niekšelis, ar vos valdantis žiovulį. Kita vertus kas jo laidomus sąmojus  laikys,, sveiku humoru“, o kas net asmeniniu įžeidimu.  Įdomu kaip sureaguotų daktaras,  jei taip imčiau ir parašyčiau:,, mano vyras yra tiesiog nesivaldantis psichopatas kai kalba apie savo buvusią žmoną“? Arba,, pedantas  iki kraštutinumo, reikalaujantis sudėlioti pižamas pagal spalvas“?
  Kažin ar garbusis psichiatras taip pat išsiskyręs? Jei taip, tai toks atsakymas jam labai nepatiks... Taigi vis dėl to geriau nereikia.
    Staiga Julija prisimena vieną buvusį pažįstamą, nuolat rėkusį, nesivaldžiusį net dėl mažiausių kasdieninių smulkmenų ir tapdavusiu tokiu tyliu, švelniu, nors prie žaizdos dėk, kai kalbėdavosi su savo mylima moterimi. O kas svarbiausia, kad net bendraudamas su ja telefonu nuolat šypsodavosi, nors jo pašnekovė vis viena  negalėjo matyti tos labai jau saldžios šypsenos.
  Taigi koks po perkūnais jos Liudvikas?  Normalus?  Kažin... Iš kur jai žinoti? Gal čia visi tokie? Jie tiek metų kartu. Na bet jei,, ranką prie širdies“, tai normaliu  savo vyro Julija tikrai negalėtų  pavadinti.  Jau vien tas perdėtas tvarkos poreikis.  Tiek to. Užteks. Tegu daktaras pats pasiklausia. Žodžiais kažkaip lengviau atsakyti pasitelkus mimiką, dviprasmiškus nutylėjimus. Tai ne taip konkretu kaip,, juoda ant balto“.,, Jūsų santykiai su vaikais“
Išlepę tinginiai kaip ir tėtušis. Jei būtų jos nuosavi, tikrai neleistų taip elgtis, bet svetimam nepasakysi. O juk šiaip ar taip bet kuriuo atveju ji liktų kalta kad kišasi. Taigi iškenčia jų apsilankymus ir gerai. Laimė, kad bent ne kiekvieną dieną.

      Julija niekada negalvojo, kad galėtų turėti problemų su vaikais. Šiaip jau draugių mažyliai visada lipo prie jos kaip,, muselės prie medaus“. Bet matomai vaikai vaikams nelygu.  Galiausiai iš kur jai žinoti kaip su jais elgtis? Ar nepakanka būti tyliai, paslaugiai, apskalbti, pamaitinti? Juk  meilės jie ir nenori. Iš tolo neprisileidžia. Galiausiai turi savus tėvus. O Julija taip pat nejaučia per daug didelio poreikio būti jų mylima. Tiesa, su vyresniuoju, bent jau anksčiau, praleisdavo kartu vieną kitą,, intymesnę“ minutę sulūžus jo žaislui ar šiaip atsiradus kokiai problemėlei. Bet jaunėlis visai kitoks ir Julijai kartais atrodo, kad jos netgi nemėgsta. O gal tiesiog jo vaikiškas protas laiko ją kalta dėl to, kad tėvai nėra kartu? Juk būtent ji buvo ta svetima moteris gyvenanti name kur anksčiau gyveno jų motina. Todėl visai įmanoma, kad aikštingas berniūkštis taip ir galvojo. Juk maži vaikai visada vertina viską iš savo supratimo taško. Taigi nieko nuostabaus, kad gal ir jis paklydo painiuose tėvų tarpusavio santykių labirintuose. O matydama jog berniukas  jos demonstratyviai privengia Julija nelindo jam į akis ir laikėsi taip pat,, saugaus“ atstumo.
Taigi į tokį aktualų klausimą atsakė gana lakoniškai:,, vaikų neturiu“.
  Sekantis klausimas? Na aišku. Kaip kitaip?  Nors lyg ir pasikartoja bet, kaip sakoma, jau tiesiai šviesiai:,, Ar turit seksualinių problemų? Kokios jos? Kiek labai jos jus vargina? “ 
        -Na aš asmeniškai tai tikrai jų neturėčiau jei aišku tas seksas būtų. – sumurma Julija ir parašo,, ne“.,, Ar esat patenkinta seksualiniu gyvenimu? “
Po perkūnėliais! Julija susimasto. Ar galės ji atvirai apie tai kalbėtis su visiškai nepažįstamu žmogumi ir dar vyru? Kodėl apie tai anksčiau nepagalvojo? Juk savaime suprantama, kad bus to klausiama, nes tai viena iš jos problemų. Ir jei atvirai, tai gal net pati didžiausia? Bet ko ji tikėjosi?  Kad gaus tablečių, ar gerų patarimų kaip nepersišaldyti? Oje, ką daryti? Pameluoti kad viskas gerai ir tokiu būdu išvengti  nemalonių klausimų? Bet kita vertus jei nepasakys visos tiesos kaip galės daktaras jai padėti? Tik ar gali jis aplamai? Na nebent vaistais, kurie tiesiog užslopina visus žmogiškus pojūčius? Nesąmonė. Kokio galo ji čia atsibeldė? 
Julija giliai įkvepia oro. Lėtai išpučia per nosį. Pakartoja tai kelis kartus. Svarbiausia nepulti į paniką, susikoncentruoti. Juk kažko labai  kompromituojančio jų santykiuose lyg ir nėra. Tiesiog pakanka paminėti, kad vyras tapo jai abejingas. Galiausiai tai tiesa. O kaip ji dėl to jaučiasi  savaime suprantama. Tik ar to pakaks? Kažin... Na šiaip ar taip ji jau čia. Taigi išeiti nėra tikslo. Nes kam tada aplamai atvyko ir gal atėmė galimybę kitam, kuriam dar labiau to reikia? Ir ji užrašo:,, Seksualinis gyvenimas nepakankamas“. Viešpatie kaip naiviai tai skamba.  O gal vis dėl to imti ir išeiti? Ne. Jei jau atlaikiau iki šiol tiek, tai ir čia atlaikysiu.

      Sekantys klausimai liečia ją pačią:,, Kuo užsiimat laisvalaikiu, jūsų hobis,  santykiai su draugais, ar esat patenkinta savo išvaizda? “
  Taip, laisvalaikis. Kodėl neklausia kiek aš jo turiu...,, Skaitau knygas, žiūriu televizorių... “ Kaip,, skystai“ skamba . Bet kuo daugiau užsiimti kai esi vienas? Nei draugų, nei normalios šeimos. Net ir pasivaikščiojimai savaitgaliais seniai baigėsi. O vienai slampinėti po apylinkes  ne Julijos charakteriui.,, Draugų neturiu“  Dar kvailiau skamba. Net ir analfabetai jų turi, o Julija Krauzė pasirodo ne. Taip ir norisi parašyti: Aš,, auslenderė“... Bet daktaras tikrai nesupras. Garantuotai palaikys nenormalia. Tiek jau to. Juk ir negali suprasti. Nes jis vietinis. Jie visi bendrauja tik tarpusavy, bandoje taip sakant. Gal taip ir turi būti. Kaip ir Julija nestokojo draugų gyvendama savam krašte. O čia gana,, prisidraugavo“, ką tik atvykus. Tik apkalbėta liko. Tokios mat čia, atsiprašant, draugės. Bet visų keisčiausia, kad ne ant jos vienos nuolat,, pilamos pamazgos“ . Biuras tik ir skamba nuo apkalbų. Ir visada kalbama apie tą kurio tą dieną nėra darbe. Gana piktai kalbama. O juk apie,, savą“. Tai ko norėti apie svetimšalį, kuris vis vieną neturi jokių galimybių  būti priimtas kaip jiems lygus. Taigi jei negali pasitikėti, geriau su niekuo ir nedraugauti. Todėl kai kolegos,, plakdavo liežuviais“ nesantį, ji tiesiog tyliai sėdėdavo žiūrėdama pro langą su viena mintim:,, Kodėl jie tokie pikti, tokie nekenčiantys, pilni pagiežos? Ko jiems trūksta? Iš kur tas toks gaižus pavydo jausmas, nuolatinis poreikis kenkti? Kas tai? Primityvumas, ar vis dėl to labai pažeista psichika? “
  O kai kartą žemesnes pareigas užimančios kolegės Julijai girdint pradėjo labai garsiai diskutuoti  jog valytoja ir architektas turėtų gauti vienodą atlyginimą  tada būtų teisybė, bet matydamos, kad ji nesikiša į pokalbį pagaliau paklausė jos nuomonės, kur kas daugiau už jas uždirbanti ponia Krauzė atsakė:
      -Bet kam tada aplamai studijuoti eilę metų, gyvenant iš tėvų kišenės,,, džiovinant sau smegenis“, gadinant sveikatą, nervus, vėliau būti atsakingu?
      -Na kažkas turi būti architektu tiesiog iš pašaukimo.
      -O  jei to vadinamo ypatingo pašaukimo nėra, tik profesija? Juk tikrai kažkas turi būti ir architektu, ir chirurgu, ir mokytoju, eikvojančiu nepalyginamai daugiau jėgų (bent jau psichinių) nei jų reikalauja dulkių valymas. Nes kitaip apsišluotumėm  aplink  palapinę ir sėdėtumėm patenkinti visi lygūs. Galiausiai juk ne visi vienodai gabūs.  Kita vertus  bent jau aš tikrai nežinau, koks gyvas padaras leisis į medžioklę būdamas sotus?
Kolegės neatsakė nieko o Julija suabejojo ar jos aplamai suprato ką ji norėjo tuo pasakyti? Tai buvo lyg ir labai neutralus pokalbis, bet būtent  tada jai tapo aišku, kad ne paskutinė priežastis tos kiekvienam žingsny sutinkamos neapykantos buvo tiesiog patologinis nesugebėjimas gerbti kito žmogaus gabumų ir tuo pačiu galimybių. Todėl kuo ilgiau ji čia gyveno, tuo labiau piršosi mintis, jog šioje šalyje kiekvienas nuolat ieško,, mažesnio“ už save, o,, didesnių‘‘ tiesiog nekenčia...
    Sekantis klausimas. Hm, mano išvaizda? Kodėl turėčiau būti ja nepatenkinta? Na aišku vieną kitą kilogramą numesti būtų visai ne pro šalį, bet tik tegu kiekviena mano metuose taip atrodo kaip aš, tai vietoj susikraunamų milijonų plastiniai chirurgai elgetomis išeitų.
Taigi:,, savo kūnui išskyrus kelias smulkmenas priekaištų neturiu. “
    Aha, o štai dar vienas:,, Kuo pasireiškia jūsų  stiprioji  ir silpnoji  pusė“?
Įdomus klausimas. Kokia aš?  Kodėl anksčiau apie tai nepagalvojau? Gera mintis. Pažinti, save. Savęs analizė. Nes vien tik tai jau terapijos pradžia. Gerai kad atėjau. Bent sužinosiu tai ko dar nežinojau. Taigi tikrai, kuo pasireiškia mano stiprioji ir silpnoji pusė?
Ištvermė, prisitaikymas – štai kur mano stiprybė. Juk kita seniai būtų neišlaikiusi tų amžinų intrigų darbe. Ir jei Liudvikas nebūtų,, prisidėjęs“ tai tikrai dabar nesėdėčiau čia, nebūčiau ieškojus pagalbos pas psichiatrą.  Ir nors sakoma, kad kas nesunaikina – užgrūdina, bet kam veltui rizikuoti? 
  Galiausiai šiuo metu visko tiesiog per daug. O ir tolimoje tėvynėje problemų netrūksta. Amžini motulės skundai nuotaikos tikrai nepakelia. Kiekvienas pokalbis telefonu slegia dar labiau. Todėl ir stengiasi dažnai neskambinti. Taip, taip, ji baisi egoistė, bet ar galima ką nors pakeisti? Kam nuo to bus geriau, jei šalia savų problemų kartą per savaitę dar turės išklausyti  Adelės aimanas?
  Kas toliau? Aha, mano silpnos vietos. Gal per didelis jautrumas? O gal per daug nusileidžiu, paklūstu kitų norams? Kas būtų įvykę, jei tada, kai Liudvikas išvertė rūbus iš spintos lentynų nebūčiau sudėjus jų atgal bet palikus tiesiog gulėti?  Aišku kad galėjau taip padaryti bet nugalėjo mano charakteris,, traukis kvailiui  iš kelio ir išvengsi konflikto“. O gal būtent todėl nustojo manimi domėtis, kad per eilę metų pasirodžiau labai,, pilka“, paklusni, na tiesiog nuobodi? Jo pirmoji žmona buvo tikrai kitokia. Jau vien tai kad jį paliko, pasako net labai daug. Bet kitaip ir negali būti. Juk vokietė. Esu įsitikinusi, kad tikrai ne jis išmetė ją į gatvę...
Bet kodėl būtent jo reikalavimas palaikyti tą ypatingą tvarką mane taip žeidžia? Kas tai?  Įsivaizdavimas, ar vis dėl to nuojauta, kad laiko mane žemesnės rūšies padaru?
Įdomu kaip jaučiasi kitos čia gyvenančios svetimšalės moterys? Na pavyzdžiui tos,,, turinčios daug pigmento“kurių išvaizda net labai,, ne europietiška“? Ach, nesąmonė. Ne išvaizdoj esmė. Priklauso nuo vyro kuris  tave vedė. Kiek daug Julija yra girdėjusi atvejų kai uošviai net visą gyvenimą negali susitaikyti su sūnaus (ypač sūnaus) tiesiog,, nedovanotinu“ apsisprendimu vesti užsienietę. Ji netgi asmeniškai pažįsta kelias šeimas kur uošvienės taip ir numirė nepakalbinusios ne tik,, azijačių“ bet ir anūkų nors jų sūnūs santuokoje, atrodo, jautėsi tikrai laimingi. Na bet nieko nepadarysi. Galiausiai negalima reikaluti iš žmogaus gyvenančio gana nesudėtingą kaimo ar provincijos kasdienybę, kad jis staiga taptų,, modernus“ ir pakeistų savo nuo amžių nusistovėjusias pažiūras. Juk ne veltui jos krašte buvo sakoma:,, Kuo kas gimė tuo ir dvės“. Žiauru? Ne. Juokinga? Ne. Gal tik kiek liūdna...

    Toliau seka klausimai ko konkrečiai pacientas tikisi  ir ką norėtų pakeisti savo jausmuose ir savo elgesyje.,, Nesu tikra, kad sugebėsiu toliau ištverti esamą situaciją, todėl manau, kad atėjo laikas ieškoti  specialisto pagalbos“ – parašo Julija ir lengviau atsikvepia:,, Na pagaliau. Pažiūrėsim ką pasakys mokslo vyras? Įdomu koks jis? Kad tik būtų žmogiškas. Arogancija nesiskundžiančių ir su akcentu kalbantiems priešiškai nusiteikusių čia  tikrai netrūksta... Ir būtent kai išgirsta tą akcentą. Tada net ir,, šluotos specialistė“ ar bukiausia kaimietė staiga pajunta savo neginčijamą pranašumą. O priedo beveik visada seka toks, na tiesiog nekaltas, verčiantis vemti standartinis klausimėlis:,, Iš kur atvykai? “,, O koks tavo suš... reikalas? “ - taip ir norisi tėkšti. Bet deja... ir vėl pagal moto: duok kvailiui kelią... Taigi todėl ir atsakau:,, Iš Lietuvos“. Atrodo kas čia tokio? Kad klausia. Bet kai paklausiama ne šimtus o tūkstančius kartų, pradeda tiesiog nervinti“.

      Julija dar kurį laiką sėdi paskendusi savo mintyse, pagaliau  pakviečiama,, asmeniniam pokalbiui“.
    Pakilusi į antrą aukštą dar kartą įsitikina koks turtingas turėjo būti jį statęs žmogus. Aukšti kambariai, erdvūs koridoriai, prabangios gipso rozetės vainikuojančios stambokus krištolo  šviestuvus. Aišku jie seniai  pakeisti kitais, bet jų pirmtakai turėjo būti nei kiek ne prastesni. Juk nepakabinsi tokiuose kambariuose tiesiog bet ko.
  Julija pasibeldžia ir įeina į kabinetą. Nuo rašomo stalo pakyla senyvas vyras. Ištiesia ranką sveikindamas ir pasiūlo sėstis. Kol varto jos prirašytus lapus Julija visą laiką jį stebi. Žili, netgi balti plaukai, tokia pati barzda. Kažkuo primena senį šaltį. Taisyklingas veidas, atidus  žvilgsnis.,, Atrodo gana simpatiškas“ nusprendžia .
    Kai daktaras pagaliau pakelia akis nuo popierių ji jam nusišypso. Tiesiog šiaip sau, automatiškai, labiau iš mandagumo, nes taip yra įpratus. Nes to reikalauja geras tonas. Prasideda ramus pokalbis. Vyras klausinėja versdamas lapą po lapo o ji atsakinėja. Be įtampos, ilgo galvojimo, kažkaip paprastai, tiesiog savaime. Lyg kalbėtųsi su senu pažįstamu apie šį bei tą ir apie nieką.,, Pasirodo ne taip jau ir sunku“ mąsto pasakodama savo šeimos problemas nes dabar būtent jos jai atrodo pačios aktualiausios. Ir netgi tas toks kompromituojantis intymus gyvenimas nušvinta visai kitoje šviesoje. Todėl ji atvirai prisipažįsta, kad  sekso poreikis paskutiniu metu jai netgi labai aktualus nors tikrai nelaiko savęs,, nepasotinama“.
Vyras nežymiai šypteli:
      -Tai visai natūralu, ponia Krauze. Jums nereikia varžytis apie tai kalbėti. Seksualinis gyvenimas priklauso mūsų buičiai kaip ir visi kiti dalykai, o ilgiau nepatenkintas sukelia rimtas problemas. Esmė tame  kaip išeiti iš susidariusios situacijos. Todėl mano patarimas būtų abiem kreiptis pas  šeimos problemų  specialistą.  Jums ir jūsų vyrui. Aš šioje srityje
nesispecializuoju.
        -Mano vyrui? – išsigąsta Julija. – Jis apie tai nieko nežino. Nežino kad esu čia. Ir norėčiau, kad niekada nesužinotų.
      -Savaime suprantama. Mūsų pokalbis nebus niekur pagarsintas. Liks šiame kabinete. Nes to reikalauja datų saugumas. Jūs pati turit nuspręsti ir su juo šia tema pasikalbėti. O tuo pačiu kas liečia ir kitus aspektus, kuriuos man paminėjot.  Aš asmeniškai nematau jumyse jokių rimtų ligos požymių, kuriuos galėčiau gydyti. Aišku galiu paskirti lengvo veikimo antidepresantą. Deja  to nepakanka. Aš psichiatras, bet manau kad mano kolegos psichologai galėtų jums kur kas geriau padėti. Taigi užrašysiu pora adresų. Tikiuosi, kad vieną iš jų pasirinksit. Tai mano tikrai nuoširdus patarimas.
      -Reiškia aš esu ... normali?
      -Na žinoma, ponia Krauze. Bet psichologo konsultacija visai kas kita. Patarčiau  bet kuriuo atveju, aišku kartu su jūsų vyru.
    -Ačiū daktare.
    -Buvo malonu.
Ji atsisveikina ir išeina į gatvę. Tik tiek? Jaučiasi netgi kiek nusivylusi.
      -Iš didelio debesio tiek mažai palijo... Na bet bent jau gerai, kad  žinau, jog neturiu psichinių problemų, kad patarė kur kreiptis. – sako balsu ir apsidairo, ar kas neišgirdo. Dar tikrai pagalvotų  jog nenormali. Juk kalbasi pati su savimi ir dar prie psichiatro durų.
  Bet Julija paskutiniu metu net labai dažnai balsu reiškia savo mintis. Ypač kai būna susijaudinus. Ar tai blogai? Senatvės požymis?  O gal tiesiog vienatvė, kai norisi girdėti kažkieno balsą, bet niekam nesant šalia ir belieka tik savo nuosavas?

      Lėtu žingsniu pereina per kaimą, sustodama ties krautuvėlių vitrinomis.,, Kaip gali jos išgyventi? “ - stebisi. -,, Juk niekas nepirks kažkokios prekės su antkainiu kai didžiuliai industriniai centrai nutolę vienas nuo kito per trisdešimt kilometrų gali siūlyti daug pigiau ir kur kas didesnį jų asortimentą . Tiesa tokios krautuvėlės paskutiniu metu bankrutuoja vis dažniau ir dažniau. O gaila.  Kaip atrodytų miestelio pagrindinė gatvė jei jų nebūtų? Kur sustotų nuobodžiaujantis turistas paganyti akių, nors ir nesiruošdamas nieko pirkti? Kas jei ne jos nušvisdamos savo vitrinomis vėlų vakarą duoda ta jausmą jog čia vyksta kažkas daugiau nei  kitoje  panašioje gyvenvietėje?
Pasisukiojus dar kurį laiką sėda už mašinos vairo.
 
                                                         
                                                                  *****

      Julija sąmoningai pasirenka psichologę moterį vildamasi, kad ta pati lytis gali geriau suprasti. O ir kalbėti aktualia tema labai išsamiai su vyru nors ir specialistu ne visai savaime suprantamas dalykas.
      -Nežinau nuo ko pradėti. - sako sėdėdama priešais kokia dešimčia metų už ją vyresnę moterį.
      -Pasakokit tiesiog viską kas jums atrodo svarbu.
      -Mano ir vyro santykiai kažkaip atšalo. Ne dėl manęs. Tai jis nustojo domėtis manimi kaip moterim, netgi įtariu, kad turi kitą.
      -Nuojauta ar tikrai žinot?
      -Na sužinoti manau sunkiai įmanoma. Nebent kažkas turėtų konkretų tikslą mane informuoti. Taip, tai tiesiog nuojauta. Galiausiai sunku įsivaizduoti, kad pusamžis vyras staiga ima ir praranda tiesiog natūralų,, fiziologinį poreikį“. Man tas tikrai nesuprantama. Todėl ir galvoju, kad kažkas ne taip. O tas,, kažkas“, mano nuomone, gali būti tik kita moteris.
        -Ar įmanoma, kad jis serga kokia organine liga?
        -Tikrai ne. Na bent jau niekuo nesiskundžia.
        -Gal turi problemų darbe, per daug pervargsta?
        -Nepanašu. Anaiptol, grįžta net labai gerai nusiteikęs.
        -Aha, o toliau? Kaip praeina jūsų bendri vakarai? Apie ką kalbatės?
        -Žodis,, bendri“ manau nelabai tinkamas. Jis atsiverčia laikraštį ar įjungia televizorių. Taigi kalbėtis tampa ne taip paprasta. Jei ko ir paklausiu tai atsako trumpai, štai ir viskas.
        -O toliau?
        -Toliau pasako,, labanakt mieloji“.
        -Ar būna namuose barnių, šiaip kokių nesklandumų? Ar nepriekaištaujat jam dėl ko nors?
        -Nežinau. Bent man taip neatrodo. Porą kartų bandžiau kalbėtis, pasakiau, kad manau jog turi meilužę.
      -Na ir? Kaip jis sureagavo?
      -Atkirto, kad nekalbėčiau nesąmonių ir viskas tuo baigėsi. Bet juk kiekviena moteris anksčiau ar vėliau keltų tą klausimą. Todėl  nelaikau tai kivirču ar priekabės ieškojimu.
Psichologė tyli.
      -Jūsų kolega patarė kreiptis į šeimos santykių kabinetą, bet aš tikrai žinau, kad Liudvikas to niekada nedarys.
      -Kodėl?
      -Kodėl? Na jei tai susiję su kita moterim, jei jo gyvenimas jam patinka, tai kodėl norėtų kažką keisti? Juk daro tai sąmoningai. Galiausiai jei meilė dingo tai jokie pokalbiai nepadės. Aš norėčiau dėl savęs. Na tiesiog kad galėčiau geriau visa tai pakelti, gal susitaikyti. Taigi dėl savęs, bet ne dėl jo. O jei jis manęs nebenori tai kaip mano krašte sakoma:,, širdžiai neįsakysi“.
      -Iš kokios šalies jūs atvykot?
    -Iš Lietuvos. Ir tikrai nemanau, kad problema mentalitetų skirtume. Aš pildau visus jo norus. Mano vyras manimi netgi labai patenkintas.
      -Apie kokius norus eina kalba?
      -Na buities dalykai, tvarkos palaikymas. Žinot mūsų namuose tiesiog ideali švara ir tvarka. Kiekvienas net mažiausias daiktas turi savo vietą. Aišku taip kaip to pageidauja Liudvikas. Ir visa tai darau aš. Todėl tikrai nemanau, kad galėtų būti manimi nepatenkintas.
      -O gal jūsų paslaugumas  kelia jam... Na kaip čia pasakius?  Nuobodulį. Pabandykit būti jam įdomi.
        -Manau, kad tikrai viską padariau ta linkme. Deja jokios reakcijos. Tiesiog laimingas - abejingas vyras. Netgi su jo vaikais iš pirmos santuokos neturiu jokių problemų.
      -O kaip jūs pati? Ar turit savų?
      -Ne. Liudvikas nebegali jų daugiau turėti.
      -Kaip jaučiatės dėl to?
      -Niekaip. Yra kaip yra.
      -Tai tik jums taip atrodo. Nes neįvykusi motinystė sukelia nepasitenkinimo jausmą. O tuo pačiu į visai normalius dalykus reaguojama daug jautriau nei  būtina... Juk jūsų vyras gerai uždirba, rūpinasi jumis. Taigi manau kad mums reikia gilintis būtent į šią temą.
      -Ar būsiu teisingai supratus, jūs manot, jog esu pati kalta, dėl jo atšalimo, kad tiesiog iš gero gyvenimo išsigalvoju nesamas problemas, nes kenčiu nuo nepatenkinto motinystės jausmo? – staiga supyksta Julija.
      -Na aš taip nesakiau.
      -Bet deja leidot suprasti. Aišku, kad būčiau nieko prieš turėti savo vaikų. Tik jokiu būdu nepuolu į isteriją jei jų nėra, nes  nepriklausau moterims su labai stipriai išreikštu poreikiu kažkuo rūpintis ir tas kažkas būtinai turi būti vaikas. Bet man atrodo, kad kalba eina apie mano vyro abejingumą,  o ne apie mano neįvykusią motinystę. Aš esu čia tik norėdama  suprasti kas ir kaip, kas liečia mano vyrą. Nes tikrai nemanau, kad tas kuris myli staiga ims ir nustos domėtis mylima moterim be jokios aiškios priežasties. Galiausiai vaikų tema buvo išspręsta kartą ir visiems laikams dar mūsų santuokos pradžioje. Bet aš neturėjau dėl to jokių problemų ir buvau net labai laiminga.
   
      Julija staiga pasijunta nusivylusi prieš ją sėdinčia moterim. Ką ji aplamai supranta apie tokius dalykus kaip vienatvė, izoliacija, nepatenkintas seksualinis poreikis, intrigos darbe? Ji galimas daiktas to niekada  nepatyrė ir nepatirs. Sėdi viena nuosavam kabinete ir postringauja iš knygų išmoktomis frazėmis o gyvenimas lieka gyvenimu. Ar tik ji pati neturi problemų su vaikais? Gal būtent jai pačiai labai aktuali ta nesąmonė apie nepatenkintą motinystę? Ar jos vyras ją myli? Galima daiktas, kad aplamai jo neturi. Todėl ir negali žinoti ką reiškia ištekėjusiai moteriai vieną dieną pagaliau pajusti, kad  viskas seniai ne taip kaip buvo. Nepatenkintas motinystės jausmas. Cha, tikrai gražu. Nepatenkintas sekso poreikis, tu kvaila višta. Štai kur šuo pakastas. O gal tu net supratimo neturi apie tai, ką reiškia būti apkabintai tikro vyro? Gal tu taip sakant...? Julija bando susivaldyti. Temperamentu ji niekada nesiskundė. Tik  čia, šioje šalyje ir ko gero būtent Liudviko dėka tapo kaupianti savyje,, bereikalingas emocijas“.
    Ji patyli kurį laiką, sukilęs nepasitenkinimas kiek aprimsta ir pagaliau pradeda pasakoti apie problemas darbe. Bet pokalbis kažkaip ir toliau nesiriša. Julijai vis labiau atrodo, kad moteris nors ir dedasi dėmesinga, mintimis klaidžioja  kažkur kitur. Gal ji tikrai turi didesnių problemų? Gal jos vienintelis vaikas  serga nepagydoma liga? Gal jai pačiai prieš kelias savaites išoperavo na  pavyzdžiui kad ir krūties vėžį, ar neseniai palaidojo motiną, tėvą, kitą labai artimą žmogų? Todėl ir atrodo juokinga kažkokia Julija su kažkokiomis savo,, problemėlėmis“. Nemyli vyras. Na ir kas. Spjauk į barzdą ir susirask kitą. Būta čia ko,, psichuoti“. O gal ji viena iš tų... na tiesiog nemėgstanti užsieniečių? Bet kokia bebūtų priežastis, kalbėtis su,, siena“ tikrai nemalonu. Julija jaučia tai vis labiau, kol noras kalbėti  galutinai praeina.,, Tikrai, ko aš čia atėjau? Pati kalta. Taip man ir reikia“.
      -Na man metas, atleiskit kad sutrukdžiau . – staiga pakyla ir ištiesia ranką atsisveikinti. Juk čia priimta bet kokia kaina išlaikyti gerą toną.
      -Kodėl? Kas atsitiko? – staiga,, atsibunda“ specialistė.
      -Nieko neatsitiko. Tiesiog man atrodo, kad manęs  nelabai atidžiai klausot.
    -Na ką jūs. Jums tik pasirodė.
    -Galimas daiktas, kad pasirodė, bet tai tikrai nemalonus jausmas.
    -Turit labai jautrią vaizduotę... Tai liga...
    -Nemanau.  Jūsų akys... Aš tiesiog  turiu labai gerai išvystytą pastabumą. Turbūt tame ir slypi mano problema. Jūs teisi. Reikia ieškoti priežasties savyje. Ačiū už gerą patarimą. – Julija pasuka prie durų.
      -Palaukit. Grįžkit. Aš atsiprašau, kad buvau gal kiek... neatidi.
    -Atidėkim kitam kartui. Šiandien man tiesiog praėjo noras kalbėti. – sako, žinodama, kad kito karto tikrai nebus. O jei ir bus, tai tikrai ne čia.

      Abipusis pasitikėjimas pagrindinis ir vienintelis garantas, kad tokios rūšies terapija duos teigiamus rezultatus. Jei jo pačioje pradžioje neatsiranda, pokalbiai ne tik vargina bet ir nuvilia. Žmogus pasijunta dar labiau vienišas su savo problema, nesuprastas, neišklausytas, gal net įsižeidęs, kad nebuvo pakankamai rimtai priimtas. Neretas po to jaučiasi dar blogiau, nors nematydamas išeities ar tiesiog aklai tikėdamas, kad taip ir turi būti lankosi toliau.
    Sunkios durys tyliai girgžteli ir Julija atsiduria gatvėje. Žvilgteli į mažą popieriaus lapelį su sekančio pokalbio data ir suglamžiusi įmeta į šalimais stovinčią šiukšliadėžę. Lėtai eina žiūrėdama sau po kojom.,, Kaip greit aš,, užsidegiau“. Kaip perdėtai sureagavau į tokią smulkmeną. Atrodo, kad gyvendama šioje šalyje darausi  vis panašesnė į juos, ar, kitaip sakant, agresyvėju. Kiekvienas žodis jau per daug, sukelia nepakantumą, gal net neapykantą. Bet kita vertus kaip įmanoma išlikti ramia, kai kiekvienam žingsny ir visi tiesiog jaučia pareigą tave valdyti, užkabinėti, nurodinėti!? – pyksta. - O tas prakeiktas abejingumas? Mano vyras, mano kolegos, dabar ir psichologė. Gal todėl ir tapo per daug? Juk tikėjausi būti suprasta bent jau jos. Prakeikimas, kaip išsikapstyti iš to mėšlo? Viena aišku, pagalbos iš niekur nesulauksiu. Taigi atrodo teks pačiai. Susiimk, Julija, juk tu gali. Visada buvai stipri moteris. Bet mano reakcija... Keista, keista. Buvo tikrai geras jausmas gražioj formoj pasiųsti velniop. Tai kažkas nauja. Ne, tiesiog pamiršta. Juk tai aš pati. Ta kokia esu iš tikrųjų. Geras ar blogas ženklas? O gal tiesiog todėl, kad baigėsi kantrybė, pagaliau viskas,, perdegė“? 
Reikės paskambinti mamai. Gal rytoj? Kažin kaip ten viskas klostosi?

                                                               
                                                                      *****
     

    Adelė pramerkia akis ir dairosi tamsoje. Kambaryje tylu. Mezginys guli ant kelių, vienas virbalas,, paleidęs akis“.
        -Net nepajutau kaip užmigau. Kažin kelinta valanda?
Ji atsikelia ir priėjusi prie durų spragteli mygtuką. Trišakis šviestuvas sušvinta blausia šviesa. Susuktos lempelės turi mažai vatų. O ir kaip kitaip, juk elektra nuolat brangsta. Kalba, kad greit net dvidešimčia centų pabrangs. Vėl įjungia grotuvą. Priėjusi prie lango žvilgteli į lauko pusėje prie rėmo pritvirtintą termometrą:
      -Vajetau, vėl net visas trisdešimt. Na bet nieko keisto. Juk radijas pranešė, kad naktį paspaus. O juk jau po dvylikos.
  Ji užgesina šviesą ir eina į virtuvę.  Uždega dujinę plytelę ir pastato ant ugnies virtuvą su vandeniu.,, Kažin ar Petras jau miega? O viešpatie, Petras?! Juk išvažiavo su dviračiu! Toks šaltis“ - skuba į jo kambarį:
      -Petrai, ar miegi?
Niekas neatsiliepia. Adelė  uždega šviesą. Žvilgteli į gretimą kambarį  kuriame stovi televizorius. Jis taip pat tuščias.
      -Negrįžo. O varge. Kodėl aš daviau jam tą raktą? Kodėl leidau išvažiuoti? Bet gal policijoj, ar pas ką užsuko?
Ji dairosi aplink nežinodama ką daryti. Bet juk būtų paskambinę, pranešę, kad ateitų atsiimti. O gal miegojo ir negirdėjo skambučio? Ir kaip ji galėjo taip kietai įmigti? Na bet nieko keisto. Nemiga jau seniai kankina. Ilgos naktys pilnos varginančių minčių, galvos skausmas dieną. Todėl ir užsnūdo užliūliuota muzikos.
      -Alio, policija? Mano vyras, Petras Laukaitis, negrįžo.
      -Gal kur,, burnelę daro“? Ar seniai nėra?
      -Nuo pietų.
      -Ak, tamsta, nuo pietų tai ne prieš savaitę...
      -Jis ligonis. Nieko neprisimena. Jau ne kartą teko ir iš jūsų skyriaus atsiimti. Alzhaimerio liga, suprantat?
      -Na jeigu taip, tai reikalas rimtas. Gal nujaučiat kur galėtų būti?
      -Neturiu nei mažiausio supratimo. Išvažiavo su dviračiu.
      -Ką? Tokiam šalty su dviračiu? Tada bent jau nosį tikrai turėjo nušalti. Gal ligoninėje?
      -Ieškokit, vyručiai. Bloga nuojauta. Reikalavo, kad leisčiau, o aš kvaila boba ir leidau.
      -Na, na, nusiraminkit. Gal dar nieko blogo. Gal pas kokį pažįstamą užtruko. Mes pervažiuosim pasidairyti. Jei rasim, tuojau pranešim.
      -Tai jau  paskubėkit, vyručiai, skolinga neliksiu.
      -Ilgai važinėtis ir mes negalim. Benzino mažai skiria... taip sakant ribota kiekį.
      -Sumokėsiu aš jums už tą benziną. Negaliu sau vietos rasti.
      -Gerai, gerai, tamsta, važiuosim.
      -Kada?
      -Na tuojau pat.
      -Aš tikrai sumokėsiu. Garbės žodis. Jei jau pasakiau kartą, tai tesėsiu.
      -Nusiraminkit. Važiuojam.

  Lėtai slenka laikas. Moteris pasiima į rankas rožančių:
      -Viešpatie, atleisk man, nusidėjėlei. Ką aš padariau. Kad tik nieko nebūtų atsitikę. Atleisk, man Dieve, kad pykau ir keikiau. – meldžiasi Adelė suklupus ant kelių. - Juk supranti, kiek kantrybės reikia. Jau tiek metų... Ne  blogo linkėdama, o tik kad sveikatos ir nervų nebeliko. Su tokia liga nukaršinti žmogų, kad ir savą, nėra taip paprasta. Tik tas gali suprasti, kas pats ant savo kailio patiria. Duok,  Dieve, kad sugrįžtų gyvas ir sveikas. Nepykstu ir dėl tų gėlių... Tiek jau to, apsieisiu ir be jų. Juk mano žmogus buvo nors ir nelabai tikęs, bet vis tik mano. Senatvės abu sulaukėm. Kam nebūna, nepasitaiko? Tam ir šeima, kad pyktis ir taikytis. Toks jau gyvenimas. Ką aš be jo daryčiau, viena. Penkerias mišias užpirksiu, tik sugrąžink gyvą. Ir į Šiluvos atlaidus nuvažiuosiu... tikrai, pažadu. Nors ir bus nelengva palikti vieną tokiam ilgam laikui. Bet jau aš kaip nors. Gal kaimynės paprašysiu, kad akį užmestų.

    Kalba bet mintys negeros. Nuojauta šnibžda, kad ne be reikalo taip ilgai jo nėra.  Ir policija tyli. Jau kelios valandos. Greit švisti pradės. O dar tas šaltis kaip tyčia. Juk jau jam išeinant buvo ta negera nuojauta.  Neatsispyrė silpnumo akimirkai. Jei kas atsitiko bus tik jos vienos kaltė, nuodėmė kuri liks amžinai.
    Adelė neranda sau vietos. Ką pasakys Julijai? Mylima motulė  jos tėvo žudikė.  Pravirksta ir įėjusi į vyro kambarį suklumpa prie tuščios lovos:
        -O Petrai, Petreli, ką aš padariau. Kur tu esi? Gal tavo vėlė jau stovi nematoma šalia ir priekaištauja? Ir gerai daro. Taip man ir reikia beširdei. – sriūbauja balsu kai kažkas pasibeldžia duris.
    Ji pašoka taip greit, kiek leidžia senatvė ir skuba į prieangį:
        -Nejaugi Petras?! Na aišku, kas gi daugiau? Einu, einu, tai dėkui Dievui kad parsirado!
Lauke stovi du policininkai:
      -Na, vyručiai, ar su gera žinia? – šypsosi.
Jie tyli kurį laiką ir ji supranta:
      -Vajetau, nejaugi negyvas?
      -Radom dešimt kilometrų už miesto... Paskambino ...  Pastebėjo pravažiuojanti mašina. Taigi sušalęs.
      -O varge, varge, ką aš padariau? Suimkit mane, vyrai. Tai aš kalta, kad leidau jam išeiti iš namų. Tai dėl mano kaltės nebėra Petrelio. – aimanuoja šluostydama prijuoste ašarotą veidą.
Jie sueina į vidų. Atsisėda virtuvėje:
      -Nusiramink, tamsta, kokia čia dar kaltė? Likimas. Gal taip ir geriau, kad Dievas pas save pasišaukė. Juk pati žinai, kiek vargo buvo. Anksčiau ar vėliau vis viena būtų išėjęs. Neretai  atsitinka, kad tokie ligoniai ir namus supleškina. Ot tada tai jau tikrai bėda. O dabar turbūt nelabai ir pajuto. Numirė be skausmo.
        -Kodėl be skausmo?
        -Na kai sušąla, tai nieko nejaučia. Tiesiog kūnas atvėsta, žmogus tampa mieguistas ir viskas. Gera mirtis  kai pagalvoji ką iškenčia vėžininkai ar po avarijų.
        -Bet vis viena dar galėjo gyventi. Juk šiaip gana stiprus buvo.
        -Kas iš tos stiprybės  jei smegenų nebelieka. Turbūt net nesuprato kas atsitiko. Nusiramink, tamsta. Važiuojam, reikia kad atpažintum. Protokolui... Tokia tvarka.
        -Tai manęs nesuimsit?
        -Na kas čia dabar per kalbos? Už ką? Juk nei nušovei, nei papjovei, nei kaip kitaip.
        -Bet...
        -Važiuojam, tamsta, - nekantrauja policininkai. - mums pamaina tuojau baigsis. Parvešim vėl atgal. Ilgai neužtruksim.
     
      Ji užsivelka paltą ir užrakinusi duris sėdasi į mašiną. Važiuoja tylėdami. O ir ką bekalbėti. Ar maža mirštančių? Ypač paskutiniu laiku, kai gyvenimas paprastiems žmogeliams toks sunkus tapo. Kas nužudomas, kas pats nusižudo. Su anksčiau net lyginti negalima. Taigi istorija  kaip šimtai kitų. Jei šaltis toliau laikysis bus ir daugiau sušalusių: benamių, prisigėrusių. Kiekvieni metai nusineša savas aukas. Kai tik užeina šalčiai  tai tik ir lauk. Kas sušąla, kas sudega... Toks jau gyvenimas. Toks darbas. Priprasta, įprasta, o šio ir amžius  atitinkamas... Taigi nieko,, sukrečiančio“. Teks rašyti ataskaitą su smulkiu aprašymu... Prastas budėjimas. Nepasisekė. Bet nieko nepadarysi, juk būna ir ramių naktų, kurios praeina  šiltoj nuovadoj lošiant kortomis ar tiesiog snūduriuojant.

    Viduje trenkia cigarečių dūmais, prakaitu, dar kažkuo labai gaižiu, lyg kas būtų į kampą privėmęs. Gal taip ir būna? Galiausia juk čia apsilankantys,, klientai“ atitinkamų kvapų tikrai nestokoja, o sienos per laiką ir prisigeria.
  Jie eina siauru koridorium ir sustoja prie rudai dažytų durų. Dažai apsilupę, nosį vėl stipriai pakutena tas keistas kvapas. Tik čia jis dar aštresnis, jau nebeatmieštas pigaus tabako kvapu. Toks nemalonus, kad Adelė pradeda kosėti.  Policininkas atidaro duris ir uždega šviesą.        Nedidelė patalpa būtų tuščia jei pačiam jos vidury nestovėtų kokių dviejų metrų ilgio stalas. Ant jo guli numirėlis ir Adelė nors dar nematydama veido iš rūbų pažįsta savo vyrą. Garsi rauda sudrebina jos liesus pečius, pripuola ir sukniumba apkabindama.
        -O Petreli tu mano, dovanok, dovanok man netikėlei. – rauda pasikūkčiodama. – Ir kam tu važiavai su tuo prakeiktu dviračiu?  Matai kur nuvažiavai.
Ji vis verkia ir verkia glostydama pamėlusias rankas, sriūbaudama, glebėsčiuodama.
  Policininkai kurį laiką laukia,  stovėdami nuošaliau. Bet moteriai nesiliaujant, vienas prieina ir paliečia ranka jos petį. Adelė lyg nubudusi iš miego atsisuka į jį.
        -Laikas eiti, tamsta. Juk sakiau, mums pamaina baigiasi. Diena  galėsit atsiimti, arba rytoj, pašarvoti, palaidoti.
Suima už pečių ir veda prie durų. Ji eina tylėdama, duodasi vedama. Staiga sustoja tarpdury ir atsisuka:
        -Ir kurio velnio tau reikėjo eiti iš tų namų?!!! – surinka nesavu balsu taip, kad net išgąsdina abu atlydėjusius.
        -Na, na,  ko taip rėki, ar išprotėjai? Yra kaip yra ir nieko nepakeisi. Nusiramink. – supyksta vienas.
      -Taip matyt buvo Dievo skirta, ponia, baigėsi jo vargai. – bando raminti kitas.
      -O kuo aš rūpinsiuos?! Juk viena kaip pirštas!
Tas,, kuo rūpinsiuos“ sukelia pareigūnui vos pastebimą šypseną. Taip, atsikratyti įpročiais  ne taip ir lengva, nors ir kokie jie būtų. Bet esmė aišku ne juose, o moters vienatvėje:     
      -Kur giminės, vaikai?
      -Duktė užsieniuose...
      -Tai gal sugrįš, ar pasiims pas save? Vis atsiras kokia išeitis. Galiausiai apsiprasit. Juk visi kada nors turėsim mirti. O jam tikrai bus geriau. Lengva mirtis.
      -Tai dėkui už nuoširdų žodį, vaikeli. – nusileidžia Adelė. -  Eisi geras žmogus, dar nesugadintas. Duok Dieve tau laimės. 
      -Ačiū, ponia. O dabar pasirašykit mums ir važiuojam. Pailsėkit kiek, juk naktį tikriausiai akių nesumerkėt.
Adelė  pasirašo. Sėdi ir tyli. Lyg nori keltis nuo kėdės bet ir vėl lieka sėdėti. Pilnomis baimės akimis sužiūra į policininką:     
      -Ką dabar man daryti? Galva visai tuščia.
      -Ar turit kas rūpinasi laidojimu?
      -Tai lyg ir ne... Gal kaimynai?