Rudeninės mintys ir šis tas apie rašymą

Pirma savaitė lapkričio mėnesį. Šiek tiek saulėta, šiek tiek vėjuota, medžiai meta įvairių spalvų lapus, nuo apskrudusių geltonų iki žalsvų. Už lango West Green gatvė veda link miesto, apsupta gyvenamųjų pastatų, ilgamečių medžių nuo nežinia kada. Iš priešais stūkstančios ligoninės kiemo juda mašinos, iš pradžių jos sustoja prie kelio, tada lėtai išvažiuoja. Kartais pro debesis ima labiau šviesti saulė, pradeda rodytis kitos rudenio spalvos, viskas aplinkui tarsi atgyja – bet labai trumpam, laikinai. Ir ta šviesa yra purvina šviesa, išnešiota vėjo, susipynusi su medžių lapais ant šaligatvio, panėrusi tarp žmonių, jų šiltų striukių bei šalikų, visumoje-tyloje. Aš klausau mašinų už lango, kambaryje atsiduoda drėgme, sumišusia su negyvais daiktais, kurie sukelia dar vieną pašalinį garsą. Tiksi laikrodis, tarška klavetūra, mano alkūnės trinasi į kėdės atlašus. Kambaryje šalta. Jei dabar nebūtų dvylikta valanda vidurdienio, aš apsidžiaugčiau turinti daugiau laiko, bet ką galėčiau nuveikti? Geriau yra kaip yra. Man, juk skauda peties sąnarį, stengiuosi judinti tą kūno dalį, bet kaip tada rašyti?
Kad atsiminčiau savo mintis, dabar turėčiau ką rašyti. Bet taip nėra. Aš neatsimenu. Tai labai blogai, nes aš žinau tokią minčių užrašymo svarbą, bet nedarau. Ar tai kainuoja? Atsiversti užrašų knygelę ir rašyti? Kas man trukdo tai daryti, tingulys, ruduo?
Šį rytą prabudau ir apsivertusi lovoje pagalvojau: kad dabar turėčiau popieriaus ir pieštuką. Tada apsiverčiau ant kito šono ir miegas visiškai mane nusinešė. Vėliau, jau po penkių minučių, aš vėl pramerkiau akis. Žvilgtelėjau į laikrodį ir nustebau, viso labo tiek nedaug miegojau. Ar sugebėčiau sutelkti mintis porai sakinių vos nubudusi? Nežinau. Bet visgi verta atsinešti savo užrašų knygelę prie lovos, na, tarkim, pabandymui... Taip pat verta išsiruošti į tylią, jaukią kavinukę, patogiai nuošalyje įsitaisyti ir rašyti. Rašyti, rašyti, rašyti, bet ką, bet kiek, pernelyg nesistengiant, o jei neišeina paslapčiomis žvalgytis  - kaip mažo, kas tilptų užrašų knygelėje, popierėlio, kuris sukeltų mintis. Gal kavinukės reklaminis paveikslėlis ant staliuko šalia gėlių vazonėlio? Saldainis ar sausainis įvyniotas..? Pasižiūrėti ant žemės po stalu, - ar matau iškritusį traukinio, autobuso, koncerto bilietą? O gal svetimą sąskaitos lapelį už išgertą sulčių puodelį su mišraine?
Ieškoti, klijuoti tą šiukšlę į savo baltą, tuščią puslapį, ją tyrinėti. Detalės. Jei tai traukinio bilietas, nematomo asmens ar tipo, kurio vieta jau buvo atšalusi kai aš atskubėjau į šią kavinukę, kas jis? Data – šiandienos? Mano rankinis laikrodis rodo venuoliktą valandą ryto. Nepažindama žmogaus, žvelgiu į jo praeitį. Iš kur jis atvažiavo, kur važiuoja, kiek pinigų turėjo prieš kelias valandas kišenėje, tik vieno nesuprantu: moteris tai, ar vyras? Išduoda tik kvapas. Jei sunkiai apčiuopiamas, greičiausiai tai buvo vyras. Moterys liečia veidą rankomis - kiekvieną rytą. Jų delnai kvepia purškalais.
Bet man jau atsibodo būti detektyvu. Sugrįšiu prie šio ryto. Ruduo man jau atsibodo. Kankina drėgnos pėdos, slegia apatija, kas minutę krypsta mintys apie saulės šviesą. Tarsi ji būtų pagrindinis kaltininkas, kad aš taip jaučiuosi. Gal taip ir yra.