Zebediejaus sapnas ( pamfletas)

1                                                                   
Tokia - žinai - statybų duona:
rutinoje vaidai ir nervų karas,
širdies skausmai, infarkto būsena,
prakaito sūraus iš po kepurės garas,
ruduo pažliugęs ar žvarbi žiema...
Lyg siaubo filmų labirintuos,
kai vis greičiau už kitą tenka bėgt
mat soclenktynės visur tinka,
nuo jų ir geležinis,, Rembo“ imtų rėkt;
nuo darbo frontų, reikalų kokybės...
Valdžia keiksnoja - viskas negerai!..,, Einam išgert, gal apmalšinsim pyktį,
o tai jėgų kovoms nebėr“,, Tik stiklelis širdį guodžia
Lai pasiunta, kas užuodžia! “

Atlėkė kaimynė skųsti:,, Tavo latras  su,, maršrutke“!..
važinėjasi pirmyn – atgal. 
Galva svyra, akys baltos
iš kišenės lenda silkė 
ir vis žiaukčiot nesiliauja.
O kai sunkiai atsidūsta
tai nuo dvoko dvesia blusos.
Netgi stovintys prie tako 
uosle jaučia – amoniakas
iš kolūkinių cisternų plūsta 
Visas miestas gal jau juokias.
Vesk greičiau namo pijoką!.

Žiū-ū-ū, parein,, autopilotas“!
Pilvas nuogas marškiniai plasnoja “.,, Aplinkui išraižyti debesys
rievėmis  gauruoti,
lyg per nuosavus smegenis
pėdsaką lėktuvo šluotum .
Aš – pirmoj sėdynėj,
aukštalipio diržu apjuostas,
po kojom tuštuma ledinė
o blaivutėlis – nieko net neuostęs.
Smelkia gelmė per kojas.
Staiga diržas trūksta:
mirtis išsižioja - Ne-e-e!...
Kiauro lėktuvo būta?!.
Džiūsta gerklė... Že-e-mė artėja!!!

  Sto-o-o-k! Mirksni ten kur buvau!..
kur gi taška-a-s, kurio netekau!..



Šaižus vėjau baik švilpti!..
Minkštas stebūklas ku-u-u-r!?.
Keiksmažodžiai nebesisėja
pūko lengvumo daba-a-ar!..
Viltis be jėgų jau - Susto-o-ot!..
Atsimerkt negaliu-u-u!..
Skriaudas dovano-o-okit!
Žemės kietumas och-ch!
Skausmas paskui...
Drebučiais nuo jos atšoku,
kaulus gerbėjai surinks!..
Įkyrėjau jiems sočiai...
Toliau - kur link?.. ”,, Atsibusk Zebediejau! Blaškaisi
lyg būtum įpuolęs į maišą... ”


                2,, Sveiki vyrai! Koks čia rytas,
kai,, pachmielas“ nedarytas,, slabna“ lipti tiek aukštai -
kur viršūnės apvadai . 
Kaminą užbaigti liko
Valdžia atvažiuos - supyks.
Reik užbaigti šitą mūrą –
niekas nepriims,, chaltūros“.
Televizija filmuos  atvykus,
bus ministeris statybos,
žada pabaigtuvių laukti.
Premijuosiąs visus dručiai,
Lipkite viršun vyručiai!.

Aukštis, žinoma, ne kiškiams –
Šimtas trisdešimt su biškiu...

Šiandien negalėsiu mūryt.
Troškulys kamuoja baisiai.
Eisiu plytų rinkt už ulos,
su nesveikata nežaisi.
Gersiu alų paraugintą,
būsiu jums kitaip naudingas,
imkit manąją,, vatinką“.
Tegul bus figūros trys,
kas ten apačioj matys...
Tik vyručiai nepamirškit
kaip sakiau, vatos prikimšti,
kuo labiau kad panašesnė
būt į mūro darbininką.

Kol užbaigsit atsigausiu
Ir pasieksiu jūsų aukštį. “
              3,, Och tu vargę, po perkūnais!
Nebebus žadėtų premijų,
mat nukrito nuo viršūnės
murauninkas Zebediejus.
Kaminas, gi, koks aukštas!.. “,, Bet kad, sako, liko gyvas.
Valdžia buvo  susirinkus,
užbaigtuvėm  dyvitis .
Gal iš pusės kilometro 
stebi, linksi, komentuoja -
Tik staiga - visi sustingo –
žmogus krenta, kažką rėkia...
Visiems, žiūrint, keliai linko.

Ore verčias bėdžius kūliais,
žnekteli kažkur už ulos.

Kad sužiurs, atgavę žadą
į ministerį statybos:,, Koks čia tau žmogau paradas!?
Nelaimingas nutikimas!
Garantuotai mirtinas!
Kur tarybinė moralė?!
Pavyzdys – pagirtinas?!
Reikia lėkti pažiūrėti
kaip kauleliai išsimėtė!
Nepadės čia jau greitoji
rasi ranką, rasi koją!
Niaurios mintys sukasi-
bus galva nutrūkusi.

Ir svečiai ir žurnalistai,
partijos valdžia, ministrai...

Bėga kiek tik kojos neša,
užjautos žodžius skaičiuoja,
dusta, kaupiasi be ašarų -
Kaip vaikus ir našlę guosti!?
Už ulos - krūva tik smėlio
ir žmogus giliai įsmigęs...
Čia visi ir vėl nustėro,
mato - koja sujudėjo,
o paskui – antra – kaip sykis.,, Tik žiūrėkit! Gyvas, gyvas!?
Kvieskit greitąją skubiai!... ”
Tas – tik smėlį šalin braukia
ir jau keliasi - fakyras.         



Stulbsta pulkas, stresą gaus.,, Kuo vardu? ” Kažkas paklaus.,, Zebedėjus! - Eikit  š – kt... “,, Ar neskauda niekur kūno?... “,, Gal norėtum išmėginti - lipk!?. “
Galva rodo link viršūnės, 
ir lyg šlubas paklibinkšt,
už namelių buitinių. 
Visi ūžia, šurmuliuoja-,, Čia kažkas visai ne taip.
Krist iš šitokio tai aukščio
ir netgi nesusižeist!?..
Net vatinkė nesuplyšus!
O gal smėlis buvo minkštas?
Bet ne paukštis - šitaip skrist! ”


Kaip mįslingai ten bebuvę -
Premijos visiems -,, nudžiuvę“.

                  4

Gal po mėnesio- prieš kūčias-     
čiulpia voblą prie alučio
brigada statybininkų
ir vis Zebedieju klibina:,, Kaip tu gyvas išlikai,
kad ir premijų netekom,
pikta - bala jų tegul nematė.
Bet ką  skrisdamas jautei? -
ligi šiol nesi dar sakęs“,, Tai kad sapnavau tik sapną
iš lėktuvo, kad, krentu
valdžia žino – paliuosavo,
tik už ką - nesuprantu?!


Tiek jau to, gal pasakysiu,
ką ir ketinau ne sykį...

... Kitą dieną - po parado
uloje kaliausę rado.
Gal nebūtų atpažinę -
mano - šalmas sidabrinis
išdavė . Gi pats dažiau
ir visai jį pamiršau.
Tempė vyrai ją į viršų,
paruoštą pilnai, ir kimštą.
Žemėj -aš viskam dirigavau. 
Kai tik bus svečiai sulėkę,
vyrai stūmė ją ir rėkė,
aš gi ją tuoj nučiupau
ir į ulą įkišau.

Pats į smėlį įsirausęs,
gyvą vaidinau kaliausę.


Mat kai buvo priėmimas,
ir objekto apžiūra:
Ar iš kamino mūrinio
lėks ir dūmai ir smala?
Sekretorius, tas – partinis-
tikrins ulą – Kaip trauka?!.
Ten, gi, skriblių pasigavęs,
vėjas plikę nulinčiavo
ir  pradingo kamine.
Visi žiūr užvertę galvas
kaip iš kamino skylės
lėks į dangų nesiklausus
sekretoriaus skrybėlė.

Kad ne tas jam ir rūpėjo -
pamatyt kaliausę spėjo.   

O tai plūdo, tai triukšmavo
ir iš darbo paliuosavo.
Kaltas prieš visus jaučiausi
ir bijojau ausų gauti,
juk rubleliai nemaži
visiems dingo, dievaži!
O tai sapnas - po perkūnais!
širpuliai lig šiol per kūną...
Su žmona jau trys savaitės
negaliu besusitaikyt.
Ech! – dalia statybininko ...
Nedėkingas kelias,
bet jei vyrai nebepykstat,
tai – išgerkim po stiklelį!.