Apie spalvas ir dar daugiau

Nepatikėsiu, kad pernykštis sniegas išgaruoja
Ir kad užkloja nuosėdom baltumą pilkos dienos –
Tai kliedesys tulžingo ir raukšlėto pavyduolio
Arba nelaimėlio, netekusio gebėjimo pajausti.

Žinau: žalumas su kaitra į protą skverbiasi,
Slopina naktimis ir sopuliais prisipažinti verčia,
Tačiau gėla, kaip vėlės lapkritį kalne, išsiskrajoja –
Palieka ramuma, į skaidrų rytmetį bežvelgianti.

Nepatikėsiu, kad tamsesnis už tamsiausią debesį
Vien tik sužeist ir apipilti laimės šukėm geidžia –
Tamsa – tai dekoracija, teatro uždanga apakusiems,
O jau tikrasis menas – su juoda spalva gyventi.