Šnabždantis Krištolas

Prologas

Giedrame danguje švietė pilnatis. Šaltas mėnulio švytėjimas visai netiko prie malonaus vasaros oro ir švelnaus kopų smėlio. Tik vėsūs jūros purslai šoko mėnesienoje ir viliojo netoliese augusias pušis. Kvepėjo sakais ir sūriomis gelmėmis. Žvejas, užsimetęs meškerę ant pečių, pušyno taku ėjo namo, kur jo laukė žmona ir du sūnūs. Tačiau vyro žvilgsnį patraukė neįprastas vaizdas ir jis sustojo, kad galėtų geriau įsižiūrėti.
Atokiau nuo miegančių žuvėdrų stovėjo senyva moteris. Žili plaukai klusniai glaudėsi prie tiesios nugaros ir siekė žemę. Lininė suknelė buvo purvina, suplyšusi ir visiškai nesiderino prie moters išdidumo, kuriuo spindėjo kiekviena jos raukšlelė. Senolės pėdos buvo užpustytos balto smėlio, todėl ji atrodė lyg išaugusi naktinė dykumos gėlė. Toji būtybė jau kurį laiką nejudėdama žvelgė į horizonto platybes, o įkypos violetinės akys išdavė ją esant ne žmogiškos kilmės.
Horizonte, kurį skrodė senolės žvilgsnis, staiga pasirodė mažutės baltos burės, tarsi sparnais apglėbusios laivą. Šviesus siluetas jūros ir žvaigždėto dangaus fone atrodė didingai. Sulig kiekviena minute jis artėdamas augo, kol galiausiai tapo pastebimas ir žmogaus akiai. Visas laivas buvo iš balto medžio. Šonai papuošti sidabriniais vijokliais, lapeliais ir gėlėmis, o turėklai ir burių stiebai, išraižyti įvairiausiais raštais, laivui judant atrodė tarsi gyvi. Baltosios burės buvo iš tvirto, tačiau perregimo šilko ir keistai švytėjo, todėl laivas panešėjo į milžinišką žibintą. Bet dar įspūdingiau atrodė patys keleiviai. Daugybė aukštų figūrų būriavosi ant denio. Vyrai, moterys, vienas kitas vaikas – visi dėvėjo perregimas tunikas, surištas sidabrinėmis virvutėmis. Gelsvi, žalsvi, mėlyni, raudoni plaukai – begalė įvairiausių atspalvių tarsi dažų kriokliai krito ant atvykėlių pečių. Smailėjančios ausys bei violetinės įkypos akys siejo juos su ant kranto laukusia moterimi.
Iš laivo nusileido grakščios baltos valtelės ir taip pat švytėdamos ėmė plukdyti būtybes į krantą. Pasigirdo švelnus dainavimas. Dar nebuvo galima išgirsti žodžių, tačiau skambesys, melodijos ir balsų švelnumas būtų pakerėjęs bet ką. Netgi bangos ėmė ristis į dainos taktą, o žvaigždės danguje ryškiau sutvisko. Be dainos dar buvo girdėti juokas, primenantis varpelio skimbčiojimą ir tyro upeliuko čiurlenimą. Atvykėliams išsilaipinus į krantą nuo būrio atsiskyrė vienas aukštas vyras, priėjo prie laukusios senolės ir dviem pirštais palietė savo kaktą, lūpas ir krūtinę. Senolė nė nekrustelėjo, tačiau jos raukšlėtame, išdidžiame veide atsirado skausminga išraiška. Vyras sunerimęs apsidairė, daina ir juokas liovėsi skambėję. Kaip tik tuo metu visas paslaptingąsias būtybes apsupo svilinančios ugnies ratas. Kažkas suaimanavo, kelios moterys mėgino liepsną užgesinti, bet veltui, ji tik dar smagiau suliepsnojo. Iš pušyno išėjo trys grėsmingai atrodančios figūros. Jų veidus dengė purpuriniai apsiaustų gobtuvai, tačiau šešėlyje švietė raudonos akys. Nekviesti nakties svečiai siaubingai išgąsdino netoliese pasislėpusį žveją, tad šis drebėdamas tupėjo krūmuose ir bijojo net įkvėpti. Trys demonai, kaip juos mintyse vadino žmogus, išsitraukė brangakmeniais puoštus ritualinius durklus ir kažin ką neaiškiai murmėjo. Liepsnų liežuviai staiga šovė aukštyn, o tada smigo į patį rato vidurį. Būtybės iš puikiojo laivo neatsiliko. Susikibę rankomis jie darsyk uždainavo, tačiau šįkart jų daina buvo pats šiurpiausias žvejo kada nors girdėtas dalykas. Stingdantis šaltis sukaustė jo kojas ir pamažėle skverbėsi į širdį. Po valandėlės vyras jau visai nebegalėjo pajudėti ir jo sąmonę užliejo aklina tamsa.
Kai atsipeikėjo, danguje jau skaisčiai švietė saulė, o iš naktinio košmaro liko tik slogus prisiminimas. Žvejas atsistojo. Kojos drebėjo, todėl vyras atsirėmė į šalia lingavusią pušį. Tuomet, labai netikėtai, kažin kas įsikibo į basą vyro koją. Tai buvo mažutė mergytė, dar visai kūdikis. Žmogus paėmė mažylę ant rankų ir nustėro – į jį žvelgė dvi didelės įkypos violetinės akys.