I. Svaičiojimai apie laidotuves

Hm… ar esate kas nors, kada nors pagalvoję apie savo laidotuves? Ta graudi ir kartu didinga akimirka, kai visi, kurie tave pažįsta, stovi prie karsto ir ilgesingai žiūri į tavo negyvas akis.
  Niekada nenorėčiau gulėdamas grabe išvysti kunigą užsimaukšlinusį kvailą sijoną ir taškantį mano veidą atseit „šventu“ vandeniu, kuriuo už kampo nusiplauna savo suteptas rankas. Nenorėčiau jokių apeigų, nenorėčiau, kad man brangūs žmonės raudotų už mane... juk tai vistiek nieko nekeičia. O galų gale visiem yra lemta mirti, taip pat kaip gimti, augti, gyventi, pasenti ir dar begalę kitų dalykų. Užtektų man, kad užkastų tuščiam lauke ir pamirštų. Juk koks skirtumas, man mirusiąjam, ką su manim darys? Tiesą sakant, tą akimirką jau būsiu senai ant visų dėjęs! Taip bent gyviems mėsgaliams užkraučiau mažiau rūpesčių ant ir taip visko pergrūstų galvų.
  Tiesą sakant niekada anksčiau taip negalvojau apie savo mirtį, apie laidotuves ir visus kitus idiotiškus dalykus, bet šią akimirką man vis lenda tokios nesąmonės. Mano situacijoje imi ir net nenorėdamas pradedi galvoje svaičioti apie tai...

bus tęsinys... greičiausiai