Neatrode svarbu

Skambutis. Netiketas.
-Klausau,
-Labas, kaip gyveni?
-Sveikas. Gerai. Tu Lietuvoj?
-Taip, jau pora savaičių niekaip negalejau tavęs rasti.
-Kaip suprast? Dvi savaites Lietuvoj ir tik dabar paskambinai!
-Nesigilinkime į tai. Svarbiausia, kad radau. Susitinkam?
-Nežinau, manęs laukia daug darbo. Bet gal ištrūksiu valandėlei.
-Kur susitiksim? Ten kur visada?
-Gerai, ten pat. Būsiu ketvirtą, tinka?
-Puiku, iki susitikimo.
-Iki.
Pokalbis baigėsi. Nesuprantu kaip jaučiuosi. Tedas ir vėl čia. Po tiek laiko. Nesimatėme jau gerus metus. Žinau kas manęs laukia, kaip ir kiekvieną kartą turėsiu jaustis kalta, jog man jis yra labai geras draugas, bet ne daugiau. Ir kodėl taip būna? Bet juk kitaip tiesiog neįmanoma, mes per daug toli vienas nuo kito. Jau keli metai kaip jis gyvena Ispanijoje, o aš čia, Lietuvoje. Ir kaip jis nesupranta. Ir apskritai, dvi savaitės kaip grįžęs ir tik dabar mane prisiminė. Mat „Neradau tavęs“ Imsiu ir patikėsiu. Bet vistiek noriu jį pamatyti.
Pusė keturių. Aš kaip visada, jau turiu važiuoti, o dar dirbu. Nieko, truputį palauks.
Tedas manęs jau laukia. Pirma mintis: „Oho, praėjo daug laiko, bet nemaniau kad bus toks pasikeitęs“. Kaip visada, pasitinka išskėstos rankos ir ilgas apkabinimas.
-Labas. Gražiai atrodai, toks suaugęs.
-Tu taip pat gražiai atrodai. Kaip „ofiso mergaitė“
-Tik nereikia iš manęs juoktis. Darbas prie to priveda. Tai kaip laikaisi?
Pradėsiu turbūt nuo svarbiausių naujienų. Aš vedu.
-Ką pasakei?
-Taip, vedu. Pagaliau ir aš radau tą savąją. Ji laukiasi, turėsim vaikelį. Dabar neriuosi iš kailio, kad galėčiau savo šeimei suteikti viską.
-Žinai, pribloškei mane, - prisidegu cigaretę ir vis dar negaliupatikėti tuo ką išgirdau.
-Aš tikiu. Bet taip yra.
-Tai ką aš galiu pasakyti, sveikinu ir labai dėl tavęs džiaugiuosi, - bet ištikrųjų nesuprantukaip jaučiuosi. Nežinau ar labiau džiaugiuosi ar pavydžiu. Bet iš kur tas pavydas? Ką aš sau galvoju? Turbūt dar neatsigaunu po tokios stulbinančios žinios.
-Tai dabar ir paklausiu, tu ją myli, ar viskas tik iš reikalo?
-Manau, kad myliu. Tiesiog pagaliau radau žmogų, kuris nori su manimi būti ir manau kad mes būsime laimingi.
-Manai, kad myli? Kas čia per kalbos. Manęs neapgausi.
-Tiesiog aš su ja laimingas. Labai laukiu mūsų vaiko. Dėl jo, viską padarysiu.
-Suprantu, vaikai yra vaikai, ir jais reikia rūpintis. Tikiuosi, kad Jums viskas bus gerai. Kada išskrendi?
-Rytoj.
-Dar geriau. Rytoj tavo gimtadienis, o tu išvyksti. Tave gal nuvešti į oro uostą.
-Nereikia, nesivargink. Rasiu, kas nuveš. Džiaugiuosi, kad bent šiandien radai laiko.
-O aš noriu tave nuvešti. Taip dar galesim rytoj pasimatyti.