Istorija apie nieką

Kaip ir viskas apie nieką, taip ir šis nutikimas – su nemaža mistiškumo doze. Niekam ne paslaptis, kad ten, kur baigiasi materija, prasideda neapibrėžtybė, ten, kur baigiasi kūnas, prasideda siela. Jos klajonės pasaulio formų labirintuose nenuspėjamos, o todėl sunkiai suvokiamos ir bauginančios. Įsibaiminę mūs protai, logikos vergai, slepiasi užu storų, pseudosaugių racionalių mūro sienų. Ieškodami ramybės ir pastovumo. Bet kartais ir pilkas bejausmis akmuo pravirksta šalia kelio. Dar rečiau raudantį akmenį mūro sienon įmūrija… Čia siūlo galas ir nutrūksta. Lyg ir netyčia. Toks žanras - istorija su nereikšmingais nutylėjimais. Teks su tuo susitaikyti, kaip ir su tuo, kad aš esu, kad su manimi vis kas nors atsitinka. Nereikšmingo… kad mane nuolatos persiakioja verkšlenančios uolienos ir tyliai niūniuojančios saulėlydžio dainą rožės... kad mano kūnas persmelktas sielos nenuspėjamumo ir dėl to beviltiškai pasiklydęs pasaulio formų klystkeliuose. Taip iš miesto į miestą, iš gatvės į gatvę, iš vienos lovos į kitą… visada pro duris… visada su raktu… kuris lemiamu momentu paslaptingai įsprūsta mano delnan…
… adresą radau nesunkiai. Šeštu numeriu pažymėti dideli masyvūs vartai jau patys savaime traukė akį tarp atsišviežinusių ir ryškiom spalvom pliskinančių siauros senamiesčio gatvelės namų savo pilkumu ir nykumu. Užrūdiję sklendės girgždėdamos, bet visgi pakluso mano rankos mostui ir sunkiu vartų judesiu paslaugiai patiesė po kojomis akmeninį, su styrančiais iš įskilimo vietų žolės kuokštais bei iš antro žvilgsnio senokai kieno bemindžiotą taką. Šešiais dideliais žingsniais pasiekiau laiptus į prieangį ir sustojau, norėdamas artimiau susipažinti su savo naujaja prieglauda:
- laba diena, ponai ir ponios, aš esu Aš. Būtų liabai melionu iš jūsų pusės, jei mane gerbtumėt ir mylėtumėt... – Didžialapiai nurausviję vijokliai, sakyčiau, visai draugiškai nekreipė į mane dėmesio, o apmusiję ir beveik užakę namo langai apskritai nereiškė jokių pretenzijų į gyvybingą egzistenciją. Visos kitos smulkmenos nuo egzistencinio nykumo apsikrėtė nupilkėjimo sindromu ir tapo nepastebimos net sau pačioms. Tai kodėl tat turėčiau dėl to kvaršinti galvą ir ieškoti originalių išsireiškimų nereikšmingoms smulkmenoms. Svarbu šiuo momentu yra tai, jog prieš mane guli šeši laiptai, vienas virš kito, kuriuos man dar reikia įveikti. Koja lėtai pakyla ir…
… nieko neįvyksta, jei nekreipsim dėmesio į tai, kad atsiduriu “tet a tet” su masyviomis paradinėmis durimis, jog prie durų nėra elektrifikuoto skambučio ir kad mano makaulėje nėra palaimingos ramybės… Paimu masyvų senove iš viduramžiškų senelės pasakų dvelkiantį žiedą ir pabeldžiu tris magiškus kartus. Po to tris magiškus kartus giliai atsidūstu, lyg netyčia, ir dar kartą pabeldžiu. Durys kažkaip keistai be jokio girgždesio prasivėrė ir prieš mane išdygo žavi “pasakų fėja”. Skersvėjis iškart pagavo ir įsisuko į į jos naktinį plėvesuojantį, romantika atsiduodantį ir dvelkiantį nepažabojama, nors ir užslėpta aistra, apdarą. Ant galvos išdavikiškai kuokštais styrojo bigudukai, bet aš vis vien ją įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio:
- aš Jūsų naujasis gyventojas… - kažkaip nevykusiai numykiau, žodžiai tarsi įstrigo perdžiūvusioje “Sacharos” dykumoje ir aš skausmingai nurijau sutirštėjusias seiles bei netikėtai pačiam sau netikusiai susigūžiau, bergždžiai bandydamas paslėpti išdavikiškai, visai nevietoje ir nelaiku išdygusią nekontroliuojamą erekciją. Mano vizijų fėja žaismingai perbėgo žvilgsniu mano kūną bei mano iškilias reakcijas, po ko magiškai lengvu rankos judesiu pakvietė užeiti vidun ir skersvėjo sukūryje pradingo viskam abejingo namo viduriuose. Man neliko nieko kito, kaip pasekti jai iš paskos. Viduje, rūškanoje belangio koridoriaus prietemoje mane pasitikusi moteris įbruko rankon raktą ( nuo durų, vedančių fantazijų ir aistros pasaulin?), ant kurio tabalavo masyvi kortelė su įmantriai įspaustu šeštu numeriu, bei netikėtai dingo, palikusi mane vieną su savo mintimis ir prakeikta erekcija… Manasis kambarys buvo pats paskutinis pačiame koridoriaus gale. Užėjęs į savo laikiną prieglaudą nusviedžiau mantą ant medinių girgždančių grindų ir kritau kniūpščias į lovą, nes nebeturėjau jokio noro lyg kokia korėta kempinė traukti į save vis naujus įspūdžius…
… nežinau, kiek ilgai miegojau, kai mane pažadino duslus barbenimas, ataidintis, jei gerai susivokiau laike bei erdvėje, nuo laukinių durų…. Ir vėl duslūs smūgiai… aidu…atriedantys…ir pranykstantys… tyloje… nors ir neprivalėjau to daryti, nors tam visomis išgalėmis priešinosi mano apsunkęs kūnas, amžinai nerami siela vis tik išvertė mane iš lovos ir aš lyg per tirštą miglą nusklendžiau link nerimastingai mane kviečiančio “balso”. Mechaniškai atidariau duris ir įspindusi saulės šviesa nutapė man prieš akis pavargusio keleivio paveikslą, kuris nevykusiai krenkštelėjo ir springančiu balsu pralemeno:
- aš Jūsų naujasis gyventojas… neturėjau jokio noro veltis į beviltiškai nuobodžius pokalbius apie nieką, kurie negrįžtamai išblaivo sąmonę ir išvaduoja ją iš kibių snaudulio gniaužtų, todėl nemandagiai suirzusiu judesiu pakviečiau užeiti pakeleivį vidun, o galvoje sukosi įkyriai irzli mintis apie kažkur pradingusią manąją fėją. Automatiškai priėjau prie gale koridoriaus kabančios lentos ir nukabinau ten kabantį vienintelį raktą, pažymėtą, velniai rautų net akis išverčiau iš nuostabos, šeštuoju numeriu, kurį vis dėl to labai greitai įbrukau atvykėliui į lipnų prakaituotą delną, leptelėjau, kad šiandien karšto vandens nebus (ir iš kur aš tai ištraukiau?), dėl ko labai apgailestauju, bei apsisukęs išnykau koridoriaus prietemoje. Užtrenkęs už savęs duris, ant kurių lyg koks svetimkūnis kabojo lentelė su kambario numeriu – “7”, kritau į lovą tęsti savo besapnio miego…