Rojus

Prisimenu, guodžiuos, įsivaizduoju tokią salą, kurioje aš (tarkim, dvylikos) ir būrys mergaičių (lyg senų laikų dainos vizijoj); jų liemenėlės iš kokoso riešuto kevalų; rankos laukiniškai, bet mielai purvinos; mūsų kūnai saulės ir vėjo nuglostyti, patyrę karštį ir vandenį; plaukai susišiaušę.
Rojaus pobūdžio pokalbiai, istorijų pasakojimas, pasaulėžiūrų atsiskleidimai... Saloj daugybė ananasų, apelsinų, bananų, kitų anksčiau nežinomų ir net neįsivaizduotų vaisių. Bet mes nemedžiojam, o stambesnių gyvūnų ten gal ir nėra (ką gi, tenka pavegetariaut).
Pro šalį dar nepraplaukė joks dvasingų žmonių arba piratų laivas (mes saloj dar ne taip ir seniai; rodos, joje daugiau nieks negyvena), o, Žiuli Vernai, o, Astrida Lindgren ir kiti vaikiškų nuotykių genijai!
Slenka laikas čia lyg vaikystės duotis, paskui išlieka lyg nuotrauka, skirta prisiminti laukinukes mergaites ir save stiprių (dabar taip atrodo) įspūdžių pilna galva.
Nors vėliau laike keliaujama kitur ir gal kitaip, visa tai turėti verta. Visada. Ir nors kartais, jei ir nedažnai, užmesti akį.

2010-08-17