*

Šį rudenio rytą lapai kraujuoja,
Vėjai praskriedami ūžia, dainuoja.
Dreba pirštai. „O man neliūdna“-niūniuoju;
Mintyse tik tavo vardą aš tyliai kartoju.

Išėjai. Palikai-lyg būčiau žuvus, --
Paskutinį kartą, pabučiavęs į lūpas,
Išnykai. Tarsi dūmas.

Nebegros mano siela džiaugsmo gaidos,
Neniūniuos jau dvi širdys meilės dainos.
Netikėsiu pasakom ir tuščiais žodžiais.
Būsiu savimi, tikiu-bent jau kartais.

Kaip širdį išlieti mums kartais sunku.
Sutinku-buvom kalti mes abu.
Gaila, kad šansų antrų mes negaunam,
Tik galvas nuleidę nuolat pasitraukiam.

Ir kraujuojantys rudenio lapai
Nebebus niekada tokie patys.