Ašis (Atlantida)

Jų mažas žvalgybinis laivelis lėtai grimzdo žemyn, vis giliau ir giliau. Tamsa pamažu tirštėjo, žibinto spinduliai siekė vien tuščius beribius vandenis ir galėjai pamanyti, kad pasaulyje nebeliko nieko – tik jų povandeninis laivas ir tamsa. Gilgamešas įsitempęs žiūrėjo prieš save, nepaisant nejaukumo, nekantraudamas.
-Kur visos žuvys? - sušnibždėjo jo draugas, Enkidas, su nerimu, tarsi be daug tonų vandens jį slėgtų dar kažkas.
-Tikriausiai mes artėjame prie plėšrūnų teritorijos – atsakė jis ir jiedu reikšmingai susižvalgė. Abu žvalgybininkai jautė aiškią grėsmę, tačiau didžiulis smalsumas padėjo jiems pasiryžti šiai misijai ir toliau kovoti su baime. Jie jautėsi galį atskleisti paslaptį dėl kurios žmonės kankinosi ir žūdavo ištisus amžius.
-10 kilometrų gylis -dalykiškai pranešė Enkidas per radijo ryšį bendradarbiams, laukiantiems žinių paviršiuje.
-Būkit atsargūs. Pasiruoškite gynybai. - atėjo jiems šnypščiantis perspėjimas.
Gilgamešas išleido drebantį atodūsį. Kol kas tokiam gylyje visos žvalgybinės komandos būdavo prarastos. Jų laivas buvo patobulintas, tačiau tai daug drąsos nepridėjo. Enkidas suvedė komandas paruošiančias ginklus. Staiga jų regos lauke kažkas pasirodė. Šviesa atsispindėjo nuo keistai nežemiško raibuliuojančio paviršiaus. Gilgamešas susijaudinęs pažvelgė į Enkidą. Jis pritariamai nusišypsojo.
-Atrodo jau matome statulą. - raportavo jis ir pasuko laivą į šoną, kad į ją neatsitrenktų.
Gilgamešas susižavėjęs stebėjo vis aiškėjantį objektą. Statula buvo didžiulė. Lėtai besileisdami jie galėjo nuspręsti, kad tai buvo kažkas panašaus į antropomorfišką galvą, kuri buvo didesnė už visą jų laivą. Statula buvo siurrealiai ryški ir skleidė paslaptingą švytėjimą, kaip mėnulio pilnatis visiškai juodoj nakty. Grimztant dar giliau išryškėjo kaklas ir kūnas. Tai buvo vienas iš dviejų dalykų, kurių jie ieškojo vandenyno gelmėse.
-Pabandyk plaukti link rankos – sušnabždėjo Gilgamešas, lyg stengdamasis, kad jo neišgirstų gelmių gyventojai. Be reikalo. Padarai, kurių jie bijojo, neturėjo klausos. Deja, tai kompensavo daug naudingesniais jutimais.
Enkidas nuvairavo laivą palei pečių liniją.
-Mums pavyks – tarsi negalėdamas patikėti tarė jis. -Mes pagaliau ištirsime Mokšos legendą.
Gilgamešas prietaringai susierzino. „Niekada neperšokęs griovio nesakyk op“ – pagalvojo jis -“Nes neperšoksi. „
-Pabandysime atskelti statulos dalelę – vėl pranešė Enkidas savo saugiai įsitaisiusiems kolegoms.
Tačiau jie net nespėjo paruošti įrangos. Staiga laivas pradėjo drebėti. Nors draugus išgąsdino kratymas, jie nepanikavo. Jie buvo perspėti, kad taip gali atsitikti. Tai reiškia, kad padarai juos jau pastebėjo. Enkidas užsimerkęs meldėsi, kad jų prietaisai atlaikytų.
-Mes buvome pastebėti. - skausmingai pranešė jis.
Ankstesnės komandos neperžengdavo šio etapo. Paslaptingi gelmių padarai jaučia aplinką skleisdami silpną elektromagnetinį lauką. Pajutę įsibrovėlius jie galėdavo nužudyti auką galingomis elektrinėmis iškrovomis palyginti didelį atstumą. Žinoma, šįkart laivas buvo apsaugotas nuo šio poveikio.
Kratymas nesitęsė labai ilgai. Vos tik jie galėjo vėl pajudėti, Gilgamešas suriko:
-Pulk juos!
Enkidas įjungė variklius ir nėrė į gelmę. Jiems buvo liepta nebėgti nuo priešų. Jie turėjo gauti arba statulos dalelę arba jiems trukdančių padarų pavyzdį. Todėl žvalgybininkai ryžtingai pasirengė ginklus, pasiruošę susidurti akis į akį su gyviais, kurie nužudė visus jų pirmtakus.
Statulos švytėjimas šiek tiek išblėso ir jie vėl neįžiūrėjo toliau nei 10 metrų. Tačiau jiems nereikėjo ilgai kankintis nežinomybėje. Į jų akiratį greitai plaukė labai karingai atrodantis padaras. Gilgamešas prieš tai nė neįsivaizdavo kaip atrodo šie vandeniai. Bet dabar jie pamatė ir Gilgamešui pasirodė, kad jis numirs vien nuo jų išvaizdos. Jie buvo gal dvigubai didesni už žmogų. Rudi šarvai dengė jų pusiau žuvišką, pusiau žmogišką kūną. Kiautai ant galvos formavo šalmą, kuris suteikė jiems labai piktą išvaizdą. Akys buvo visai juodos kaip vabzdžių. Trys milžinai grėsmingai yrėsi savo šarvuotom uodegom jų link. Enkidas per daug nesitaikydamas paleido laivo lazerinį ginklą. Ryškus spindulys pervėrė vandenį ir nusileido viduriniam padarui ant krūtinės. Lazeris buvo pakankamai galingas, kad iškeptų net ir tokį didelį gyvį. Kliudytas vandenis pražiojo didžiulę burną tarsi rėktų, tačiau jokio garso neišleido. Kiti du jo draugai užgulė laivą iš šonų, daužydami jį uodegom. Gilgamešas ir Enkidas nuo smūgių jėgos trankėsi į laivo sienas, kaip du žaisliukai, kratant žaislų dėžę. Jų ryšio aparatas pastoviai šnypštė. Enkidas pabandė pabėgti nuo gniuždančios jėgos įjungdamas variklius visu pajėgumu. Pavyko. Laivas šovė į priekį link sužeisto padaro. Enkidas atgavęs stabilią padėtį greitai suvedė komandas ir iš laivo priekio išlindo tvirtos žnyplės. Adrenalino sukurstytu judesių tikslumu, jis sugebėjo staigiai nutaikyti žnyples taip, kad jos suspaustų jiems reikalingą egzempliorių. Likę du vandeniai juos vijosi, tačiau laivas buvo greitesnis  net su papildomu svoriu. Juos dar sustabdė elektrinė iškrova, tačiau, ko gero, labai ilgai išlaikyti tokio stipraus elektrinio lauko padarai nesugebėjo. Gilgamešui su Enkidu pavyko pabėgti. Jiems pasisekė.