Pavasarokim

Ir vadeliotojo kelias nutrūksta,
pakėlus akis, vieškeliu surinka šurmulys tylos,
dar vieną gražų vasaros vakarą,
laidų ūžimas ir mintys apie viską.

Kol žvaigžės lydi jis nenusiminęs,
arklys pavargo, bet namai čia pat,
neslėpdamas žavesio sodyba,
pajunta šilumą jo laukiančių akių.

Ramiai praeina basas jis rasotą žolę,
už lango girdi krykštančius balsus,
atsukęs keliui nugara paskęsta,
dar kart nuo aido svirpiančių svirplių.