Mano kūrybos sezonas jau baigėsi.
Sunkūs atodūsiai dūžta į stiklą...
Kreivas žodynas ir juodrašty taškas-
Mūza išalkusi sieloj prabyla.
Daugiau nei mažai, mažiau nei daugiausia
Porcija veiksmo kas kartą kitokia.
Aš nematuoju, nebesveriu žodžių -
Pasiimu visą akimirkos dozę.
Ir gaunu narkozę, tam tikrą palaimą,
Plunksnai pavaldžią, simbolių menui...
Raidė po raidės suformuojamas tekstas.
Ačiū už prieglobstį popieriaus lapui.
Sakiau, negirdėjot? Sezonas jau baigėsi.
Viskas kitaip negu buvo anksčiau-
Dingo akimirkos veriančios mąstymą...
Dingo, liepsnojau, staiga užgesau.
Priesaikos niekam nemėgau sakyti,
Todėl patylėsiu, nesmerkite, žmonės.
Sugrįšiu ar ne atsakys tik likimas-
Lyrinis „aš“ nepažįsta tikrovės.
Ne, tai (tikriausiai) ne atsisveikinimas, o tiesiog toks gan keistos tematikos ir pavadinimo kūrinys.
Rašymas kaip ir metai, turi savo sezonus. Tik tie sezonai neturi konkrečios trukmės (kiek mėn., kiek dienų, val. ir pan.). Galima rašyti kiekvieną dieną, po 1,2 ar 3 kūrinius ir taip visus 3,6 ar 9 mėn (aišku, jeigu mintys veržte veržiasi į išorę), tačiau galima tokiu tempu kurti ir neturint didelio minčių proveržio. Bet ar tada bus galima tai vadinti kūryba iš didžiosios raidės. Sezonas tęsiasi tol, kol galvoje lieka nepaskleistų minčių, širdyje meilės, atsidavimo savo darbui, akyse neištirpusių epizodų, o krūtinėje vis dar jaučiamas antrasis kvėpavimas.