II „Rūpesčiai ant Lapkričio slenksčio...“ (su prozos intarpu)

- -

O už lango kruša
O už lango lietus –
Kruša vėjas kruša į stiklus,
O iškrušti – negali...

(Vėjuota, draugai,
vėjuota – ir
Spalis į galą,
ant Lapkričio slenksčio,
štai
mindžiukuodamas
kartais kruša į stiklus pasibarsto

pasi... (tarškina)

pasi... (barškina),

lyg vaikiškais žaisliniais barškalais,
užpildytais kruopom,

gal ryžių,

gal žirnių džiovintų,

o gal šiaip,
stambiomis
perlinėmis,

pasi... (žarsto)
kruša –

į stiklus –

automobilių,
akinių,
vitrinų,
namų

langus –
plastikinius,
ir medinius, jau sudėvėtus – atgyvenusius
k r y ž i ų
nešiojusį
rėmą,
ir kas vasarą mėčiusį
j o j o
šešėlį
ant mindomos,
trypiamos seno ir jauno,
mažo ir didelio,
kūdikio – kiekvieno mūsų, ir mirusių jau,
ir dar gyvenančių

nušliaužiotos
aslos.)

(Vėjuota...) *

Greit visi į kapus
Švęsti vėlinių plūs -
tai ir mes
nusipirkime žvakių
ir žvakėm
apgaubti
puodelių...

_____________________________
P. S.

(Vėjuota...) * – šį žodis kitoje tonacijoje balso, ir kalbėjimo ritme - jis tartum pamintijamas balsiai - kaip išvada po pirmo posmo, ir lyg pamąstymas, čia ir dabar - kruša-vėjuota. ir tada įkvepiamas oras ir toliau... skaitomas antras posmas, kursyvu.)