Nenormalumo absoliutas

Šiandien rašau tau sentimentalų laišką, nes dabartis yra tiesiog absurdiškai juokinga ir paskutinis dalykas, kurį turiu padaryti tam, kad pabrėžčiau šitą absurdą, yra laiškas virtualioje erdvėje, laiškas į niekur, prisidengiant tavo vardu ir apsimetant, kad tai realu. Ir taip - mūsų santykiai pasiekė nenormalumo absoliutą. Aš jį pasiekiau. Aš tave išvarginau, aš išvedžiau tave iš proto, aš irgi iš jo išėjau. Savaitę ėjau, o kitą savaitę prisiminiau, jog man viskas visad taip būna. Ar gailiuosi? Tikrai taip. Nes susimoviau. Dabar daug ką daryčiau kitaip, juk žinai, bet tu pas mane negrįši. Tau jau gana (mėšlas, jau pernelyg sentimentalu).

Nenormalu viskas buvo nuo pat pradžių. Mes tyčiojomės vienas iš kito jau vien buvimu kartu, o kur dar beprasmiški žodžiai, kuriuos visad sureikšmindavom iki plius begalybės. Iš pradžių manėm, jog šitie mėnesiai buvo neproduktyviausi ir nenaudingiausi mūsų abiejų gyvenimuose. Mes nesimokėm, niekur nėjom, nieko nedarėm, apskritai daugiausiai gulėjom. Kartą ar daugiau per savaitę dėl to pajusdavom sąžinės graužatį ir tada prisigerdavom. Paskutiniu metu iš viso mes buvom tokie ne mes, kad net bjauru dabar prisiminti. Ir kas benutiktų, mes visada atsiremdavom į savo nepaaiškinamą meilę vienas kitam, nuolat laikėm ją atsarginiu išėjimu (tarsi atsarginių išėjimų nebūtų galima užrakinti). Tačiau iš tiesų, viskas nebuvo taip jau paprasta ir dabar aš esu tikra, kad nė viena mano beprotiškos darbo savaitės diena neprilygtų vakarui su tavim. Ir aš čia taip visai ne todėl, jog apie mylimuosius reikia taip sakyti - minutės su jais vertingiausios, prisiminimai šilčiausi, maistas skaniausias, miegas ramiausias (tarsi mylimieji neknarktų) - ne, rašau taip todėl, kad man esi elfas iš pasakos. Tokių neturi būti, tai netikra. Ir mes vienas kitam esam svajonių vyro/moters idealas, bet, matyt, svajonių vyrai/moterys ir yra tam, kad apie juos svajotum, o ne tam, kad juos mylėtum. Nes kitu atveju, tai sugriautų pasaulio, o ypač, tame pasaulyje gyvenančio žmogaus logiką: gyvenimas sumautas, visi idiotai, einu pasikart. Mums taip ir nutiko. Ir tik iškentę iki tos ribos, kai tu tapai apatiškas, o aš turbūt nė neegzistavau, mes padarėm tam galą ir abu nušvitom. Pasiekėm absoliutą. Mes šaipėmės, juokėmės, prisiminėm, bučiavomės ir apskritai elgėmės kaip sutuoktiniai, kurie susituokia ir išsiskiria patys nežinodami dėl ko, patarinėja viens kitam antrų pusių klausimais, puikiai sutaria ir kartas nuo karto netyčia pasidulkina. Ir apėmė tas pats jausmas kaip tada, kai susipažinom, pradžios jausmas, kai dar viskas būna įdomu. Visos pradžios yra velniškai gražios. Ir aš tau dėkoju. Už laimės kambarį, kurį sukūrei. Ir šiandien yra paskutinė žiemos diena (mūsų santykiuose apskritai daug simbolių ir atsitiktinumų), švietė saulė, o aš šypsojaus kaip niekad daug, man buvo liūdna tik dėl paties fakto, dėl sentimentų (šiais žodžiais bandau save apgauti). Aš žinau, kad šita mano būsena yra laikina, bet dar žinau, kad tai kita pradžia. Aš praganiau tave. Savo svajonių vyrą. Savo stebuklą. Savo mylimąjį. Bet dabar viskas bus geriau. Nes dabar mes vėl esam mes. Ko gero, mes nebesusieisim oficialiai, viskas taip ir liks nenormalu, nes nemanau, kad tu ryžtumeisi. Bet mes dar ilgai būsim kartu ir mane tas ramina. Aš tave labai myliu.

M.