Rūko nėra, bet jis gali padėti

Kai paskutinis
kraujo lašas
riedės kaip ašara,
    kaip lietus
    krintantis
    skambiai į ežerą.

Sustos man laikas,
vartai atsivers.

Tada pažvelgsiu
kregždės akimis
    į tą niekingą
    niūrų dangų.

Ir paskutinį kartą
kaip tada
užkritus akmeniui
    man suvirpės širdis.

Suspausiu rankoje
kraujuotą
      pakelės skeveldrą.

Audringoj jūroj
bangos nebeteks jėgų.

O mano akyse
žibės du stiklo
      kamuolėliai,

Kuriuos paimt norės
dvi vėlės iš kapų

Išbals
dar buvęs
rudas mano veidas.

Pajuos
anglim paišytos
jaunos lūpos.

O akys
lyg ištroškusios
vandens
    prašys pagalbos.

Kurią suteikti gali
tik tarpelyje
tarp žemės
saulės sutemoj įstrigęs
      rūkas.