Ašis

Kambarys buvo, beveik tiesiogine to pasakymo prasme, apverstas aukštyn kojom. Viduryje, ant šūsnies išblaškytų popierių, sėdėjo susikrimtusi Moria. Aplink ją lėtai rangėsi cigaretės dūmai, suliejantys tragišką peizažą, kurį ji pati sukūrė. „Ar ne geriau būtų tiesiog viską padegti? “, pagalvojo mergina, bet jos galvoje iškart nuaidėjo atsakymas. „Ne, nusiramink, tu viską per daug išpūti. “
-Mhm, tikrai, - ironiškai sušnibždėjo ji ir atsistojusi užgesino nuorūką į stalą (vis dėlto atsispyrusi piromaniškos aistros dvelktelėjimui).
Diena buvo labai bloga. Visų pirmą (ir tai buvo svarbiausia), Moria pametė brangiausią savo šeimos relikviją. Beveik neįmanoma patikėti, kad šimtus metų saugotas daikčiukas ėmė ir prapuolė jos globoje. Ji nesuprato, kodėl jos tėvai taip didžiavosi tuo akmenuku (taip, tai buvo mažas, perlamutrinis, kampuotas akmenukas, vienintelė jo vertė – jis buvo ne iš Žemės planetos), jos asmeniškai nejaudino relikvijos likimas nei lokacija, bet dėl vieno dalyko Moria buvo tikra: tėvai ją užmuš. Jos vaizduotė jau kūrė ryškius piešinius su viduramžių karžygiais, jos protėviais, kurie smagiai kapodavo galvas visiems, kas tik bandė pavogti tą akmenėlį. 
Pilnametystės proga, ji gavo gražią medinę skrynutę, kurioje buvo patalpinta jų šeimos relikvija ant sidabrinės grandinėlės. Ant medinio skrynelės dangčio vidinės pusės buvo išraižyti žodžiai: „Neliesti. Nepamesti. Neperleisti. “
-Kodėl jo negalima liesti?, - tada paklausė ji smalsiai. Iš mamos akių buvo galima įspėti, kad atsakymo ji nežinojo.
-Šitas akmenukas yra iš neištirto, Žemėje nerandamo elemento. Būtų kvaila jį liesti, -paaiškino ji neįtikinamai. Nepaisant to, daikčiukas kabėjo ant sidabrinės grandinėlės, tarsi kviesdamas užsikarti jį ant kaklo. Kvietimas pasiteisino. Moria sulaužė pirmąsias dvi taisykles. Aplink jos kaklą liko kyboti tik grandinėlė. Ji žinojo, kad tikimybė, kad akmenukas yra jos kambaryje labai menka, todėl dabar jautėsi kaip visiška idiotė, žiūrėdama į netvarką aplink save. Ieškojimo desperacija, deja, Morios neapleido. Išeidama pro duris, ji vylėsi, kad pamatys perlamutrinį žibesį kur nors žolėje prie šaligatvio.


„Ar aš sapnuoju? “, pagalvojo Moria staiga supratusi, kad eina nepažįstama gatve ir niekaip negali prisiminti kaip čia atsidūrė. Ji sumirksėjo lyg atsibudusi iš transo ir skubiai pažvelgė į savo rankas. Moria seniai buvo įsikalus į galvą, kad sapne rankos atrodo kitaip nei tikrovėje. Todėl kiekvieną kartą, kai situacija jai pasirodydavo keista ar nereali, ji automatiškai apžiūrinėdavo savo plaštakas. Moria dar kartą stipriai užsimerkė ir atsimerkė netikėdama savo akimis. Nuo jos odos sklido silpna balta šviesa. Šokiruota Moria atplėšė akis nuo rankų ir apsidairė. „Jeigu čia sapnas, tai tikroviškiausias sapnas, kokį tik esu sapnavusi“, pagalvojo ji išsižiojus. Gatvė, kuria ji žingsniavo, vinguriavo tarp daugiabučių namų. Sustojusi ir papurčius galvą tarsi norėdama nusikratyti mieguistumo, ji dar kartą apžvelgė šią nepažįstamą apylinkę. Pirma nužvelgė dangų. Jis atrodė kitoks nei visada. Tarsi iš lėto besilydantis sviestas, kuris tuoj pradės varvėti ant žemės. Geriau įsižiūrėjus, viskas atrodė kažkaip netaip. Morią aplankė jausmas, kad viskas ims ir tuoj pat subyrės, išsilydys, pamažu išsisklaidys kaip dūmas. Jai pasidarė nejauku. Iš lėto, ji vėl pradėjo eiti keliu, nors ir nesuprato, kur eina. „Tikiuosi, kad ten, kur einu, manęs netyko kokia nors pabaisa“ - pamanė Moria nusprendusi, kad visa ši patirtis yra tik labai keistas, labai tikroviškas košmaras. Kelias toliau tęsėsi į daugiabučio kiemą, tačiau Moria net negalvodama pasuko į siaurą tarpą tarp dviejų pastatų. Pati nustebusi dėl tokio grynai intuityvaus poelgio ji smalsiai tiesė kaklą norėdama pamatyti, kas bus už jo. Tačiau nespėjus jai prieiti pastato kampo, ji pajuto ranką sau ant burnos ir buvo nutempta į kažkokios patalpos vidų. Morios širdis pradėjo susitraukinėti kaip užspeisto žvėrelio ir ji pajuto skausmingą adrenalino bangą persmelkiančią jos smegenis ir galbūt sakančią jai, kad tai nebuvo sapnas. Ranka paleido ją per akimirką.
-Nebijok, vaike, aš nieko tau nedarysiu – išgirdo ji vyrišką balsą ir atsisukusi pamatė labai keistą žmogų. Jis atrodė kaip ne pirmos jaunystės vyriškis, tačiau buvo žemesnis už Morią. Jo bruožai buvo beveik groteskiški, nors pasišlykštėjimo nekėlė jokio. Didžiulė nosis ir didelės, geltonos griežtos akys teikė jam plėšraus paukščio išvaizdą. Moria negalėjo atsigauti iš apstulbimo.
-Kas... kas čia per kambarys? - sugebėjo ji paklausti, nusprendus, kad šis kambarys labiausiai ją glumina.
Vanagiškas vyras šyptelėjo ir ignoruodamas jos klausimą nuėjo. Kaip Moria pastebėjo, tai nebuvo tik vienas kambarys.
-Viena atėjo. -išgirdo Moria iš kito kambario ir šį pareiškimą lydėjo džiaugsmingas šūksnis. /nekantrūs žingsniai. Ir tarpduryje pasirodė dar vienas žmogus – jaunesnis ir linksmesnis už savo pirmtaką. Jis pribėgo prie Morios ir apžiūrėjo ją kaip vaikas apžiūri naują labai gražų žaislą. Staiga jo veidas surimtėjo.
-Ar galiu tavęs paprašyti atlikti vieną užduotį... -jis klausiamai pažiūrėjo į merginą.
-Moria -automatiškai prisistatė ji ir vos netrenkė sau per veidą, sugalvojusi, kad gal tai ne pats protingiausias sprendimas.
-Taigi, Moria, ar galėtum man kai ką padaryti?
Moria būtų išsigandus, jeigu ją klausinėjantis žmogus neatrodytų kaip peraugęs vaikas. Tačiau intuicija jai sakė, kad nėra ko bijoti. Tereikia išsiaiškinti kaip ji čia atsidūrė.
-Gal kuris nors man paaiškintų kodėl mane čia atitempėt? - atsakė klausimu į klausimą.
Vyrai liūdnai susižvalgė.
-Mes tau būtinai paaiškinsim. Tai bus ilga ir sunki kalba. Tačiau dabar turime kai ką patikrinti. - atsakė rimtesnis vyrukas.
Moria sutrikusi nepatikliai žvelgė tai į vieną, tai į kitą.
-Šiame bute paslėpta keletas daiktų. Ar galėtum juos surasti? -po pauzės paklausė jaunesnysis.
-Kokių daiktų? -nieko nesuprato Moria.
-Tiesiog pagalvok, kur galėjau juos paslėpti.
Moria apsidairė. Kažkoks neaiškus impulsas jai liepė eiti į kitą kambarį. Kampe stovėjo šaldytuvas su šaldikliu. Negalvodama, Moria atidarė šaldymo kamerą ištraukė vieną iš ten buvusių ledų dėžučių ir atplėšė kartoną. Po juo žibėjo perlamutras. Moria negalėjo patikėti tuo, kad rado savo šeimos relikviją čia. Ji pakėlė akis nuo akmenuko ir pamatė į ją spoksančius vyrus.
-Gerai – pradėjo vyresnis- patarčiau tau prisėsti ir mes tau viską paaiškinsim.