Namai, skudurynas viens, skudurynas du, bažnyčia, kioskas, cukrainė, namai

ŠIAIS LAIKAIS UTOMS BŪTINAI GRIEŽTAI PARENKAMI
ŽODŽIAI, O DAUGELIS DAIKTŲ, KURIUOS MATOM
IR GIRDIM KASDIEN, IR IŠVIS EILĖSE NEMINIMI

Praėjusiais laikais
Eilėse nei dainose nesigėdijo
Žodžių šitų:
Baklažanas, džiovintas melionas,
Ridikas, imbieras, svogūnas.

                                          Odzava Roanas

Jums jau pasirodė, kad aš pasukau į paslaptinguosius rytus? Niekur aš nepasukau ir sėdžiu savo kabaryje.
Bet dar prieš keletą valandų aš nesėdėjau kambaryje ir štai kas man nutiko.
Pabudau šeštą ryto nuo choro dainavimo, tada išjungiau kompiuterį ir migau vėl. Tada jau 10 valandą ryto pabudau nuo brazdėjimo kitam kambario kampe, ten brazdėjo draugė, kuri atvyko padirbėti į mano miestą, ji kėlėsi ir ieškojo cukraus pagardinti rytiniams skysčiams. Aš supratau, kad nebepamiegosiu ir pasakiau „Labas rytas“. Pusryčiams valgėme šalto kugelio ir skruzdėlyno liekanas, prieš tai išpylusios vakarykščių svaigalų likučius į vonią, kad negadintų apetito.
Labai juokėmės nes vakar buvom sugalvojusios, kad šūdas yra šiknos vaikas, tikėjomės, kad koks nors menininkas, nesigėdijantis šikti auditorijos akivaizdoje šią idėją išpildytų iki galo, iššiktą šūdą suvystydamas, paguldydamas į lopšį ir taip toliau.
Jai reikėjo važiuoti į darbą, o aš nenorėjau iš karto likti namuose viena ir išėjau jos palydėti. Stovėjome stotelėje, o pro šalį slinko tauta. Vieną moteris ėjo labai susukta neaiškios ligos, iškėlus rankas virš nugaros, kaip piktas paukštis, mums nebuvo juokinga, o viena bobutė (kurios eigastis irgi neprimine Bembio) taip nustebo, kad sustingo ir kurį laiką tik žiūrėjo į tą moterį, geras 10 sekundžių. Diena buvo pilkai ruda ir labai sunki. Mes nevykusiai atsisveikinom ir draugė nutolo troleibusu. Aš ėmiau slinkti namo, bet pirmiausia užsukau į porą skudurynų. Vienas skudurynas buvo visai nieko, tik labai brangus. Bet ten nesmirdėjo, o pardavėjos buvo senos draugės ir plepėjo. Mamos su vaikais vaikščiojo tarp kabyklų ir niekas niekuo nesidomėjo. Aš ten radau porą gražių,, bet dėmėtų daiktų ir išėjau nieko nepešusi. Nuėjau į konkuruojančios firmos skuduryną, tokio pačio dydžio, baisiu pavadinimu „Milra“. Jis mane labai nuliūdino. Ten apsipirkinėjo skurdžios senių poros ir vos tik moteris paklausdavo ar jai koks batas tinka, vyras nežiūrėdamas į ją piktai atsakydavo „Tinka“. Pardavėjos ten stovėjo pakampėse rūškanais susuktais veidais ir godžiai žiūrėjo į bomžienę, kuri knisosi tarp dėvėtų kojinių. Dėvėtos kojinės! Niekada nepirkčiau kojinių, kurios yra dėvėtos.
Iš ten išėjau nebaigusi apžiūrinėti asortimento.
Ėjau pro bažnyčią, kurioje nebuvau buvusi ir nusprendžiau užsukti. Tai buvo labai baisi bažnyčia. Viduje kabojo milžiniška medinio Jėzaus nuotrauka (žodis nuotrauka čia turėtų būti pabrėžtas). Kažkokia vargšė giedojo į mikrofoną. Giedojo kaip auka. Dar krūva žmonių į ją žvelgė su švelniomis aukų išraiškomis. Nusprendžiau, kad čia daugiau neisiu, nebent nerasiu padoresnės vietos. Vienintelis geras daiktas - vaikai ten labai lakstė, garsiai kalbėjosi ir drybsojo visuose kampuose ir jų nieks nebandė sudrausti. Matyt mišios buvo vaikams, nes poto kunigas klausinėjo vaikų kokiais instrumentais jie groja ir džiaugėsi, kad šie vaikai tikras orkestras.
Išėjau iš bažnyčios, nespėjus visiems linkėti ramybės.
Man reikėjo nusipirkti porą morkų, dėl sveikatos.
Mane sustabdė senas bomžas, prisistatė našliu, paprašė pinigų vaistams. Aš daviau 50 centų, jisai galvojo, kad galėčiau duoti daugiau, bet įvairūs bomžai iš mano kišenių jau išnaudojo tikrus turtus. Be to netgi jei duočiau jam šimtą litų man vis tiek būtų gėda ir liūdna. Aš būčiau maždaug patenkinta jei surasčiau jam gerus namus - ne mažiau. Tas bomžas buvo dar liūdnesnis atvejis dėl to, kad jis kokius du metus sėdėjo prie vienos parduotuvės durų, kiaurą dieną, o kai tą parduotuvę uždarė jis jau kuris laikas stovi prie to namo kampo, net nebesėdi.
Žodžiu, ėjau pirkti morkų, bet morkų kioskas buvo uždarytas ir, kad į mane spoksantys žmonės nieko nepagalvotų aš nuėjau į šalia esančią cukrainę. Cukrainėje nusipirkau arbatinių sausainių, už litą trisdešim. Buvo gėda, kad taip pigiai perku, nes matėsi, kad cukrainė turi labai nedaug klientų. Šalia stovėjo senė kuri labai ilgai rinkosi kuo pigesnį saldumyną. Lauke truputį lijo, tad senė buvo skarelės vietoje pasirišusi paprastą permatomą maišelį, dar ir su čekiu viduje. Tas senės maišelis ir tai kaip jinai ilgai krapšto centus mane jau visai nuliūdino ir aš nuėjau namo.
Namuose atsiverčiau knygšę ir perskaičiau tokį sakinį:

„Jūs privalote mane mylėti ir gerbti,
Jūs privalote mane mylėti ir gerbti,
Jūs privalote mane mylėti ir gerbti,
Jūs visi privalote mane labiai mylėti ir gerbti,
Nes kitaip aš padvėsiu. „

Taip ir yra - pagalvojau ir sėdau prie darbų.