Skaidula (III)

Ilgai negalėjo prisiversti užmigti – iš galvos niekaip neišėjo neįprastas judviejų susitikimas – tarsi senų įsimylėjėlių. Tarsi Vika jį būtų pažinojusi daug seniau, negu jis ją. Įrašą perklausė mažne tuziną kartų, kaskart vis užduodamas sau po naują klausimą.

Jeigu ji ne lunatikė – tuomet kas? Lunatikai juk irgi kartais būna sąmoningi, sugeba netgi itin sudėtingas užduotis atlikti. Internete perskaitė apie atvejus, kai iš lovos pakilęs žmogus apsirengdavo, nuvažiuodavo automobiliu net į kitą miestą – kad aplankytų tėvus. Tada grįždavo lyg niekur nieko ir vėl nueidavo miegoti. Arba atsibusdavo virtuvėje prie stalo, nesuprasdamas, kaip ten pateko. Vėliau tėvai pasakodavo, kaip sūnelis vidurnaktį atsibeldė kavos išgerti. Atrodė visai įprastai.
O pats sūnelis – užmušk vietoje – nieko nepamena.
Retais atvejais būdavo ir blogiau – lunatikai kartais griebdavosi smurto. Apsilankydavo savo artimųjų namuose, o atsibusdavo kur nors pusiaukelėje namo, kruvinomis rankomis. Galva tuščia, paskutinis prisiminimas – kaip nuėjo į lovą.
Tačiau juk jis Vikai ne giminė. Jeigu mergina lunatikuoja, koks tikslas jai kviesti kaimyną į kiemą? Važiuotų pas mamą kavos gerti... Ir pagaliau KAIP ji sugeba perskaityti jo mintis?

Darijus spoksojo į lubas ir nemirksėjo, palindęs po plona antklode.
Kodėl ji visada turi tiek mažai laiko? Maždaug valandą – jiedu susitinka pusę dvyliktos, o pusę pirmos ji ima nerimauti, jaudintis ir staiga puola bėgti į savo namus. KAS tuose namuose TOKIO? Na gerai, tarkim, naktinė mergina nėra lunatikė. Gal tada ji kokia kopija? Astralas, susiformavęs šalia miegančio kūno? Internete pilna informacijos apie astralinius kūnus. Ten, po velniais, pilna visko – istorijų, teorijos, kuria greičiausiai neįmanoma pasinaudoti. Jeigu ji – astralas, tuomet tai teoriškai paaiškintų jos paranormalius sugebėjimus. Galbūt netgi į jo kambarį jį ne atėjo, o materializavosi čia kur nors...
Darijus prikando lūpą. Visa tai tebuvo pseudomokslinės teorijos. Internautams galbūt malonu rašyti tonas informacijos apie tai, ko nėra, bet galėtų gi jie nors kartą pateikti rimtų įrodymų. Nes be jų visi tie įmantrūs žodžiai taip ir pakimba ore. Skambūs, tačiau visai beprasmiai.

Ir ji dar pasakė, kad dieną viską stebės, būdama Vikos mintyse. Tai vėlgi nuoroda į susidvejinimą. Velniava, toji mergužėlė sugeba minti mįsles. Lengviau būtų įsilaužti į jos butą po vienuoliktos ir pačiam savo akimis pamatyti...

Jis atsiduso ir pasivertė ant šono, nuspirdamas antklodę. Kambaryje buvo pernelyg tvanku. Po akimirkos nusimovė glaudes ir iš visų jėgų sviedė jas į sieną, stebėdamasis, kaip jos dar neprilimpa.
„Kada nors šiame gyvenime reikės būtinai įsigyti kondicionierių“ – pagalvojo prieš užmerkdamas akis.


Jis stovi savo kambaryje, kurio lubos neįprastai aukštai – bene dešimties metrų aukštyje. Iš tokio atstumo sunku įžiūrėti šviestuvo detales, o ir jis pats švyti tik vos vos, tarsi maitinamas silpstančios baterijos. Visi baldai savo vietose, tik stalas tuščias – kompiuteris kažkur dingęs. O už komodos juoduoja dar vienos durys, kurių čia anksčiau nebuvo.
Darijus mindžikuoja nuo kojos ant kojos, stebėdamas keistas, raižyto tamsaus medžio duris, kol galop ryžtasi – prisiartinęs prie komodos, pastumia ją atsargiai, kad nesukeltų daug triukšmo. Nežino, kodėl reikia elgtis tyliai, tačiau nuojauta kužda, kad verčiau šiuo metu netriukšmauti.
Patraukęs baldą į šoną, ryžtingai sugniaužia šaltą, metalinę rankeną ir nulenkęs pastumia. Durys atsidaro be garso. Darijus sekundę kitą žiūri į nepermatomą tamsą, tada žengia į priekį. Durys pačios užsiveria jam už nugaros.

Prieš jį – tuščia gatvė, įrėminta raudonų plytų pastatais, pati taip pat grįsta raudonomis plytomis, nubarstytomis pernykščiais lapais. Stipriai kvepia žeme ir kažkiek – jūra. Maži langeliai mirksi jam sidabrinėmis švieselėmis o aukštai virš galvos ratus suka naktiniai paukščiai, juokdamiesi tyliu, neįkyriu juoku. Ir dar čia yra kačių. Šioje vietoje jų bene daugiausia – didelių, mažų, storų ir perkarusių. Jas visas sieja tik juoda spalva. Ir geltonos akys, kurios beveik sutartinai seka Darijų nuo palangių, pakampių, nuo stogelių ir kaminų. Juodų katyčių miestas...
Tačiau, net ir begėdiškai spoksančios, jos neatrodo labai įkyrios. Tiesą sakant, jos netgi atrodo labai natūraliai. Savaime suprantama – katė turi būti juoda, geltonomis akimis ir ji turi spoksoti. Argi ne tai katės daro visą savo gyvenimą?
Stebimas kelių dešimčių įdėmių žvilgsnių, Darijus pasuka į siauresnę gatvelę ir netrukus išeina į miesto pakraštį. Čia teka ne itin plati upė, jos vandenys prisėti baltų lelijų žiedų ir melsvų hiacintų. Siauras baltas tiltas, regis, kybo ore. Darijus nestabdydamas eina link jo ir žengia virš upės.
Iš pradžių tiltas tėra baltas tiltas, o upė ramiai gurga po juo. Tačiau, pasiekus pusiaukelę, lentos po kojomis, regis, nutolsta, išblanksta, upės vanduo tampa juodas, o aplinkui staiga ima kilti migla. Kuo toliau jis žengia, tuo labiau supa juoda marška, kuri netrukus praryja viską. Darijus supranta, kad ką tik peržengė dar vieną durų slenkstį.

Jis patenka į švelnaus švytėjimo išryškintą kambarį, kuriame pirmiausiai akį patraukia didžiulis veidrodis storais rėmais. Jame atsispindi visas kambarys ir jis pats, stovintis prie tamsių durų. Šalia juoduoja lango stiklas, už jo – neperžvelgiama tamsa.
Greta  veidrodžio, švytėdamas šiltu medžio rusvumu, pastatytas išsižergęs molbertas. Ant aukštos baro kėdutės išdėlioti dažai, lentelė ir keli teptukai. Po kėdute mėtosi dažais ištepliotas audeklas, į kurį dailininkė valėsi pirštus. Ant grindų, šalia kėdutės kojelės, guli du sulaužyti pieštukai ir peilis juodo medžio rankena. Pribarstyta smulkių pieštuko nuoraižų.
Iš drobės liejasi šilta, auksinė šviesa. Ten, įsupta į pustonius ir gilius šešėlius, į Darijų  žiūri nuoga mergina. Jos žvilgsnis drumstas, paklydęs, lūpos pravertos, lyg gaudytų orą. Aukso spalvos liemenį apjuosusi tvirta ranka aiškiai priklauso vyrui, kuris stovi jai už nugaros ir kvėpuoja merginai į kaklą, į jos juodus plaukus.
Šiame kambaryje nėra nė gyvos dvasios, išskyrus jį patį. Kažkodėl apima liūdesys, lyg būtų pavėlavęs į kažkokį svarbų pasimatymą. Arba atėjęs per anksti, o laukti – nelikę laiko.
Jam įžengus į nedidelį koridorių, žingsnius nutildo minkštas kilimas. Jį stebi dešimt įtarių telefono akučių, kurių kiekvienoje juoduoja po skaičių. Telefonas senas, tačiau labai pasitikintis savimi, prisigėręs šimtų pokalbių, tūkstančių emocijų, prisirinkęs įvairiausių frazių visiems egzistencijos atvejams. Jis išdidžiai pūpso ant apvalaus, žemo stalelio, pastatyto prie laukujų durų. Daugiau čia nieko nėra, o kiliminis takas veda į miegamąjį, kur vos girdėti miegančio žmogaus šnopavimas.
Vika guli savo lovoje, nusispardžiusi antklodę, pusiau ant šono. Viena ranka ilsisi po pagalve, kita ant pilvo. Tačiau tai tik Vika, pati paprasčiausia. Joje nėra nieko ypatingo. Tai, kas joje ypatinga, miega giliai po paviršiumi. Šiuo metu ji tokia išvargusi, kad net nesapnuoja – jos kūnas kaupia jėgas, žėrėdamas smulkiais prakaito lašais.
Darijus liūdnai žiūri į ją, suprasdamas, kad šį kartą susitikimo nebus. Tačiau jis kantrus – palauks.
Pirštų galais paglosto jos smilkinį atsisveikindamas ir sugrįžta atgal į kambarį su molbertu ir veidrodžiu. Kurį laiką stovi galvodamas bei svarstydamas, tada prieina prie kėdutės ir pakelia nuo grindų peilį. Stovi, žiūrėdamas į jį, laikomą delne, galvoja. Tada lėtai žengia prie veidrodžio. Peilio galiuku paliečia stiklą, šis lengvai prasiskiria, apglėbdamas metalą. Vaizdas išsilenkia, tarsi vandenyje sukėlus ratilus. Atleidžia pirštus, mirtinas įnagis laisvai įkrenta į savo atspindį. Raibuliams dingus, kambarys veidrodyje atrodo taip pat kaip ir anksčiau. Pasijutęs geriau, jis apsisuka ir išeina iš kambario pro ten pat, kur ir atėjo.

Kurį laiką svyruodamas stovi kambaryje neįprastai aukštomis lubomis, tada gulasi į lovą ir užmiega mirtinu miegu, kuriame nėra jokių sapnų.



Įkyrūs saulės zuikučiai išbudino gana anksti. Sutrikęs Darijus dėbtelėjo į langą – anksčiau dar NĖ KARTO saulė neplieskė į vidų taip tiesiogiai ir įžūliai.
Tai buvo antro aukšto gyventojai iš priešpriešiais stovinčio namo. Atsidariusi langą, moteris laikraščiu valė drėgną stiklą, nuo kurio atsispindėjo dangus ir tai, ką šis kambarys matydavo itin retai.
Atsisėdęs lovoje, Darijus pasikrapštė akis. Jis dar šiek tiek prisiminė savo sapną, tačiau jis buvo toks išblukęs ir nutolęs, kad liko tik kelios nuotrupos. Vaikinas nebuvo pratęs skirti sapnams daug dėmesio.
Ir tik apsidairęs po kambarį pajuto, kaip staiga išsilaksto miegai, o kūnas nejučia ima vėsti bei tirpti.
Komoda buvo atitraukta nuo sienos ir pastumta į šalį.
Visai kaip sapne, kuomet išėjo pro tamsias duris, buvusias toje vietoje.
Tačiau durų ten nebuvo. Tik lygi siena, iki pat lubų. O ir lubos ne kažkur kosmose, o čia pat, trijų metrų aukštyje.
Stebėdamas pajudintą komodą jis bandė atkurti nakties įvykius, jeigu tik juos galima buvo taip vadinti. Sapnas, nors ir beveik išdilęs, nenoriai atgimė mintyse, pamažu jose įsitvirtindamas. Tik taip buvo įmanoma prisiminti sapnus – kuo greičiau juos „peržiūrėti“ iš naujo. Pastaruoju metu Darijus buvo apleidęs juos visai. Kartais manydavo, kad paprasčiausiai neteko sugebėjimo sapnuoti.
Tačiau dabar, žiūrėdamas į pajudintą baldą, jis panoro prisiminti viską, net jeigu tai atrodė absurdiška. Priėjęs prie sienos palietė ja ranka, tikėdamasis pajusti nematomą akiai reljefą. Tai buvo lygi, rusvai dažyta siena. Statybinio gipso sluoksnis, nugruntuotas ir nudažytas – pats tai darė, kai čionai visi trys atsikraustė. Jokių durų tada čia nebuvo. Ir neturėtų būti. Kurgi jos nuvestų, čia įstatytos? Į virtuvę? Tiesiai prie šaldytuvo antro galo?..
Susimąstęs Darijus nuleido žvilgsnį žemyn. Prie pat grindų kampo sudžiūvę voliojosi keli smulkūs žolės stiebeliai ir purvo gumulėliai, kaipmat patraukę dėmesį. Jis nustebęs žengė atgal.
Purvini pėdsakai be jokios sąžinės vedė nuo tuščios sienos tiesiai ant kilimo. O per kilimą – prie jo lovos. Tik dabar jis pastebėjo, kad patalai ties kojūgaliu smėlėti, pribarstyti šapų ir šiaip sauso purvo. Tačiau jo pėdos atrodė beveik švarios. Aišku, kur jau nebus švarios, jeigu viską nusivalė į kilimą ir patalus...
Apstulbęs jis dairėsi tai į lovą, tai į sieną, negalėdamas niekaip patikėti, kad sapne iš tiesų vaikščiojo – negana to, išėjo pro duris, kurių nėra, per miestą, kuriame pilna juodų kačių... o toliau kur? Kažkas dar buvo, kažkoks praėjimas, už kurio – kambarys su molbertu ir paveikslu. Ten buvo Vika, tačiau ji miegojo. Ir regis, jis jai nieko blogo nepadarė. Bent jau neėmė jokio aštraus daikto į rankas, kad...
Peilis.
- Ot velnias, – išsprūdo Darijui, kuomet prisiminė peilį, paimtą nuo molberto. Atmintyje nebeišliko, kur jis jį padėjo vėliau, tačiau dabar jis mažiausiai norėjo tapti naktimis besibastančiu žudiku, slankiojančiu po svetimus namus. – Oi velnias!..
Skubiai apsivilkęs, išstraksėjo pro duris į koridorių, maudamasis kojinę. Ketino padaryti tai, ko anksčiau nesiryžo – pasibelsti į Vikos buto duris ir patikrinti, ar ji vis dar kvėpuoja.

---

Šeštadienį žadintuvas leisdavo pamiegoti kiek ilgėliau – iki pusės dešimtos. Tačiau nesveiki pavasariniai karščiai veikė geriau už bet kokį žadintuvą. Pusę septynių ryto kūnas išprakaituodavo, patalai sudrėkdavo ir vartytis juose tapdavo taip nemalonu, kad Vika atsibusdavo nežadinama.
Mergina atsisėdo lovoje, jausdama po savimi nemaloniai sudrėkusią paklodę. Prasikrapštė akis, sugriebė už audeklo krašto ir atsistodama nutraukė patalynę nuo lovos, išversdama visą ant grindų. Kiek pastoviniavo, žiovaudama ir rąžydamasi, galvodama apie kokį nors vėsų gėrimą, kurį mielai dabar susiverstų į gerklę. Laikrodis atkakliai rodė penkias po pusės septynių ir pažadą sučirkšti po dviejų valandų. Vika išjungė žadintuvą ir pasilenkė surinkti paklodžių.
Išvydusi purvą ant grindų, ji suraukė antakius ir sekundę kitą tiesiog spoksojo į jį, apkabinusi antklodės kraštą. Tai buvo pėdų antspaudai, aiškiai įžiūrimi blizgiame parkete, sudaryti iš smulkių šapų, sauso purvo ir smėlio kruopelių. Vika kilstelėjo kairę koją ir pakreipė pėdą – ši buvo švari. Atsargiai pastačiusi pėdą šalia įspaudo netruko suvokti, jog šie kiek per dideli, kad būtų jos.
Kažkas svetimas naktį stoviniavo šalia jos lovos?..
Vika paleido antklodę, kiek pritūpė ir baimingai sužiuro į tamsų prieškambarį. Galbūt įsibrovėlis vis dar buvo čia, laukė jos svetainėje ar virtuvėje, neketindamas niekur nešdintis. Aptiko ją miegančią nuogą, basomis pripėdavo... Kas žino, kas dabar dedasi jo galvoje?
Mergina tyliai apsivilko marškinėlius ir šmurkštelėjo į kelnes, stengdamasi nekelti didelio triukšmo. Apsidairiusi kokio nors ginklo, išvydo tik stiklinę vazą, dulkėjusią ant lentynos. Iš bėdos tiks. Sugniaužusi ją, tokią lengvą ir trapią, atsargiai nutipeno link durų, vis žvilgčiodama į purvinus pėdsakus. Šie suko svetainės link, aiškiai matomi tarp parketo žvilgesių. Koridoriuje kilimas buvo išteptas. Pėdsakai juo suko toliau, tačiau visai ne link laukujų durų, o tiesiai į svetainę.
Įsibrovė pro langą?..
Prieš žengdama pro duris, ji įsitikino, kad nė vienas purvinas pėdsakas neveda į virtuvę. Ir jų pačių ne itin daug. Vieni veda į jos miegamąjį, o kiti tuo pačiu taku grįžta atgal. Ko, po velniais, tam lunatikui reikėjo?
Ji įsiklausė į rytmečio tylą, stengdamasi išgirsti svetimą kvėpavimą. Kažkur antrame aukšte silpnai dunksėjo žingsniai, kažkas buvo paleidęs televizorių. O iš jos svetainės – jokio garselio. Netgi gatvės triukšmas beveik toks pats kaip visada, vadinasi, langai uždaryti.
Vika žengė ant kilimo ir viena akimi dirstelėjo į virtuvę. Tuščia. Prieškambaris irgi tuščias, vonios durys pusiau praviros, už jų – nemaloni tamsa. Tačiau pėdsakai ten nevedė. Purvo žymės ir toliau atkakliai suko į svetainę, kurios dalį jau pastebėjo pro praviras duris. Veidrodis, kurio atspindyje nieko ypatingo, molbertas su nebaigtu paveikslu, spinta...
Mergina stumtelėjo duris, įsitempdama ir pasiruošdama blogiausiam. Taip, kambaryje smarkiai pripėduota, tačiau jis, regis, tuščias.
Ji lengviau atsikvėpė. Rankos šiek tiek virpėjo.
Kad visiškai įsitikintų, pasižiūrėjo už spintos, patikrino už veidrodžio, stengdamasi prie jo pernelyg nesiartinti. Tada dar kartą sugrįžo į virtuvę, uždegė šviesą vonioje – visur tuščia, niekur nė gyvos dvasios, išskyrus ją pačią. Langai uždaryti, rankenėlės visos iki vienos nulenktos žemyn. Stiklai irgi sveiki. Netgi buto durys rūpestingai užrakintos, grandinėlė užkabinta, raktai vietoje. Kažkokia mistika.
Vika sugrąžino vazą į vietą ir pabandė susigaudyti tarp pėdsakų, atsiklaupusi tarpduryje. Taip geriausiai viskas matėsi.
Naktinis svečias neįėjo pro duris. Dar daugiau – jis neįlipo pro langą. Grindys po palangėmis buvo švarios. Kad ir kas jis būtų, apžiūrinėjo jos paveikslą, pastoviniavo prie veidrodžio, nuėjo į miegamąjį, sustojo neapibrėžtam laiko tarpui prie jos lovos, nejudėdamas pastovėjo ir sugrįžo atgal. Kad ir kokia tvarka jis vaikščiojo, visi jo pėdsakai galų gale nuvedė į vieną vienintelę vietą, kur, sprendžiant iš purvo kiekio, jis pirmiausiai ir atsirado.
Apstulbusi Vika pažvelgė į lygią sieną prie lango. Netikėdama pabeldė ją krumpliais, lyg tikėdamasi aptikti slaptas duris. Nieko. Paprastas tinkas, už kurio - masyvi plytų siena. Toliau – tik gatvė ir triukšmas.
Kažkas čia ne taip...
Mergina papurtė galvą ir pabandė viską sudėlioti į savo vietas. Galbūt ji suklydo? Gal kelionės pradžia visai ne čia, o kažkur kitur? Juk pėdsakai veda ir prie veidrodžio, ir prie molberto. Galų gale, visas kambarys išmargintas purvo takais.
Ji užvertė galvą ir nužvelgė lubas, tikėdamasi ten aptikti skylę arba liuką, kurio anksčiau nepastebėjo. Tada pažvelgė į molbertą, į savo paveikslą, kurį buvo tik įpusėjusi – užtepusi grunto sluoksnį. Senesnis darbas saugiai džiuvo už veidrodžio. Niekas nepavogta, visi daiktai savo vietose. Belieka trinktelėti sau per skruostą ir prisipažinti, kad tai ji pati pripėdavo.
Suirzusi ir vis dar įsitempusi, Vika nuėjo į virtuvę ir atidarė šaldytuvą. Išėmė batono riekelę, fetos sūrį ir pusę svogūno. Susitepė sumuštinį ir skubiai nurijo, niekaip negalėdama atsikvošėti nuo paranojiškų minčių. Tačiau mįslės atsakymo taip ir nesugalvojo. Galop nieko daugiau nebeliko, tik imtis darbo ir viską sutvarkyti.
Sugrūdusi patalynę į skalbimo mašiną, prileido mėlyną plastikinį kibirą vandens ir surado skudurą, kurio nenaudojo nuo pat atvykimo. Dulkių siurblys visados atrodė daug paprastesnis sprendimas. Ir štai dabar ji priversta plauti grindis net nežinodama, kas dėl viso to purvo kaltas.

Nuaidėjus intensyviam skambučiui, ji krūptelėjo, nepatenkinta sužiuro į duris ir nuleido kibirą ant grindų. Kam čia ko prireikė septintą ryto?..
Pro apdulkėjusią akutę išvydusi Darijų, gerokai nustebo. Sutrikusi sekundę kitą stovėjo ir žiūrėjo į jį, neramiai trypčiojantį koridoriuje tokiu ankstyvu metu. Mandagūs žmonės bent iki aštuonių palauktų. Tačiau šis keistuolis randuotu skruostu aiškiai jiems nepriklauso.
Vika atrakino duris ir pravėrė, kiek leido grandinėlė. Nužvelgė Darijų pro plyšį, leisdama jam išsižioti pirmam. Vaikinas žiūrėjo jai į veidą, į akis kažkokiu nerimastingu žvilgsniu, tarsi dar nebūtų sumąstęs, ką pasakyti. Tarsi koks pradedantysis įsimylėjėlis, sugalvojęs ryte atlėkti aplankyti susižavėjimo objekto, tačiau visiškai nenutuokiantis, ką tokiu atveju derėtų sakyti pirmiausiai. Būtų juokinga, jei pradėtų mikčioti...
- Sveika, Vika, - nelauktai atsiduso, tarsi pajutęs smarkų palengvėjimą. – Aš... tik norėjau įsitikinti, kad viskas gerai. Atleisk, nenorėjau žadinti.
Vika pasistengė neparodyti nuostabos. Atkakliai tebetylėjo.
- Aš... eisiu tada, - Darijaus veide ji teįžiūrėjo rimtį, persipynusią su nežymiu nuovargiu. Jis neryžtingai grįžtelėjo į laiptų pusę, sutrikdytas jos tylos.
- Kodėl tu čia? – neišlaikė mergina.
Vaikinas, tesuspėjęs žengti žingsnį, vėl atsisuko į ją truputį sutrikęs.
- Tarkim, kankino bloga nuojauta, - murmtelėjo.
- Man atrodo, - Vikos balsas prislopo, kai ji privėrė duris, kad atsegtų grandinėlę, - kad tu lyg kokia nelaba dvasia, geruoju nuo manęs vis tiek neatstosi.
Pravėrusi duris plačiau, ji atsirėmė į staktą ir sunėrė rankas ant krūtinės.
- Tai pasakok, - paragino.
Darijus papurtė galvą.
- Tai tik sapnai...
- O tu pabandyk. Nemanau, kad bus kažkas keistesnio už vakarykštę istoriją. Arba tai, kas šią naktį mano bute nutiko.
Darijus sumirksėjo, išgirdęs agresiją jos balse.
- O kas nutiko tavo bute?
- Nori pamatyti? Štai. Va kas nutiko, - ji stumtelėjo duris, vos neišversdama kibiro. – Visas prakeiktas butas pilnas pėdsakų. Jeigu jau tu tokiu laiku nusprendei užsukti ir „pažiūrėti, ar viskas gerai“, tai ką jau čia – užeik, žiūrėk!
Ji buvo įsiutusi. Siutino ir ramus Darijaus veidas, ir nesuprantama netvarka bute. Galbūt ir tai, kad tai JIS dėl visko atrodė kaltas. Kol šito blondino nematė ir neregėjo, gyvenimas buvo paprastas ir suprantamas...

Nurijęs emocijas, Darijus prisiartino prie jos, žvelgdamas į prieškambarį. Jo dėmesį prikaustė visai ne purvinas kilimas ir ne pripėduotos grindys – apvalus medinis staliukas rymojo prie durų su telefonu. Juodas, senas telefonas, greičiausiai net nebeveikiantis šiais laikais. Paliktas tik dėl grožio.

---

Jis žiūrėjo į telefoną, jausdamas, kad jį jau kartą matė, stovintį ant lygiai tokio paties stalelio, beveik tokiame pačiame koridoriuje, vedančiame į...
Darijus krūptelėjo ir pabudo iš užplūdusių vizijų. Žvilgtelėjo į suirzusią Viką – ši giliai atsiduso ir pasitraukė nuo durų.
- Tu esi dailininkė? – paklausė jis pusbalsiu. – Tapai paveikslus?
- Tik nesakyk – „naktinė Vika“ tau išplepėjo? – pasišaipė mergina.
- Ne.
Jis žengė į vidų stebėdamasis, kaip viskas panašu į sapną. Ir tie pėdsakai ant grindų – jie juk tokie patys, kokius rado ir savo kambaryje. Kažkokiu būdu sapne jam pavyko patekti į Vikos butą.
Ir jeigu jis tikrai čia buvo, tai už šių durų turėtų būti merginos darbo kambarys su molbertu ir veidrodžiu.
Stumtelėjęs duris, jis kiek klausiamai dirstelėjo į buto šeimininkę, tačiau ši tik ramiai mindžikavo nuo kojos ant kojos, lyg susigėdusi savo pykčio.
Veidrodis stovėjo savo vietoje, stulbinamai toks pats, kaip ir sapne. Tik dabar jis nešvytėjo jokia paslaptinga šviesa, buvo paties paprasčiausio medžio rėmais, paprasčiausiu veidrodiniu stiklu. Ir paprastas molbertas šalia. Ant molberto baltavo nutepta drobė, paruošta naujam paveikslui.
- O kur auksinė mergina? – paklausė Vikos.
- Kas?
- Paveikslas. Auksaodė mergina.
Darijus dairėsi svetainėje, ieškodamas jo nuimto, palikto kažkur džiūti. Tačiau pastebėjo tik kitą, paslėptą už veidrodžio.
- Auksaodė mergina? – pakartojo Vika įtariu balsu, žengdama artyn. – Apie ką tu?
- Ant molberto, - parodė Darijus, - paveikslas, kurį vakar nupiešei. Pusnuogė mergina, regis, apkabinta vyro. Tiksliai nepamenu. Dabar jo čia nėra...
Dar kartą dirstelėjęs į merginą, jis užsikirto. Vika žiūrėjo į jį apvaliomis akimis, lyg išgirdusi kažką neįtikėtino.
- Nuoga mergina, - pakartojo ji virpančiu balsu. – Darijau, aš jo dar NENUPIEŠIAU, iš kur, po velnių, tu apie jį žinai?!
- Bet... – jis sutrikęs parodė į molbertą, - bet juk buvo...
- Kada?! KADA, po velniais? Ar... ar tai tavo darbas? – parodė į grindis. – Tu pripėdavai čia naktį?!
- Būk gera, nešauk šitaip, gerai? – paprašė jis.
- Tai atsakyk!
- Aš ir pats visko tiksliai nežinau! - kilstelėjo rankas Darijus, neketindamas dar labiau erzinti jos. – Manau, taip – tai mano darbas. Patikėk, negaliu ir pats sau to paaiškinti. Viskas vyko sapne!
Akimirką atrodė, kad ji tuoj pratrūks kaip reikiant. Apsidairė po kambarį, žengė prie kėdės, kur buvo sudėti dažai. Prie kėdės, ant parketo mėtėsi keli pieštukai. Ji pasilenkė prie jų, neatsargiu judesiu išblaškė į šalis, kažko ieškodama.
Peilis...
Darijus prisiminė ten buvus peilį, kurį jis paėmė ir kažkur pradangino. Nejaugi Vika  tiek įsiuto ar išsigando, kad ketino griebtis jo?
Jis atsargiai pasitraukė prie durų, pats gerai nežinodamas, kodėl. Kažkas įsakė, sukirbėjo giliai viduje, jis nesvarstydamas pakluso. Vika staigiai atsitiesė ir pastėrusiomis akimis žengė artyn.
- Praleisk!
- Vika, paklausyk...
- Praleisk mane! – ji nenorėjo girdėti. Neketino klausytis.
- Aš žinau, ko tu ieškai. Patikėk – to nereikia.
Galop suprato, ką slėpė tos pastėrusios akys. Vika buvo velniškai išsigandusi. Dabar iš jos galima buvo tikėtis bet ko.
- Darijau, leisk man išeiti!
Jis siektelėjo merginos rankos, ši išsisuko lyg nuplikyta. Prikando apatinę lūpą, tvardydama emocijas.
Karštligiškai ieškodamas greito sprendimo, Darijus nejučia ėmė suprasti, kiek daug reikia jai pasakyti ir kad to padaryti praktiškai neįmanoma – ji nenorėjo klausytis. Ji norėjo apsiginkluoti, priversti jį pranykti iš akių. Galbūt net visam laikui. Ir po to išmesti iš galvos visas tas nesąmones, kurių jis prikalbėjo jai. Nuplauti lyg pėdsakus nuo grindų.
- Gaila, - atsiduso Darijus, - kad taip išėjo. Norėčiau tau papasakoti daug dalykų, kurie nutiko pastaruoju metu, bet... tikriausiai protingiau bus išeiti ir pamiršti, kad mudu apskritai kada nors kalbėjomės.
Vika tylėjo.
- Atleisk, kad sugadinau rytą, - murmtelėjo jis. Tada atvėrė duris ir išėjo, palikdamas ją vieną.

---

Vika kelias sekundes stovėjo vienui viena, tada skubiai žengė į prieškambarį ir užtrenkė buto duris. Suktelėjo vidinį užraktą, nuskubėjo į miegamąjį ir surado telefoną. Virpančiais pirštais surinko policijos numerį ir žiūrėjo į jį, juoduojantį ekrane, uždėjusi nykštį ant mygtuko su žalsvo telefono ženklu. Skaudžiai sukando lūpą, pykdama ant savęs už baimę, pykdama ant Darijaus, pykdama dėl nežinia ko ir niekaip nepajėgdama nuspausti. Nežinojo, ką pasakys policijai. Kažkaip norėjosi išlieti pyktį, užsiundyti tą psichą, kad jis daugiau nemėgintų artintis prie jos. Pati nežinojo, ko bijojo labiau – Darijaus, ar to, ką ketino padaryti jam. Galbūt būtų tik pagąsdinusi, o gal ir sužeidusi.
Jei iš pradžių tai tebuvo juokinga mintis, dabar Vika žinojo tvirtai – jis ją stebėjo. Sekė, tarsi apsėstas. Žinojo, kuo užsiima, žinojo apie eskizą, kurio dar nebuvo pavertusi paveikslu. Buvo jos bute naktį – dievai žino, kaip čionai pateko... Ir ar ateis dar kartą?
- Jeigu dar kartą... – sumurmėjo ji, nusviesdama telefoną ant lovos. Mintyse piešė, kaip paskambins policijai, nutvėrusi jį vidury nakties kambaryje, prirėmusi prie sienos peiliu. Ir tai visai nebus juokinga, dievaži.

---

Jis trinktelėjo kumščiu į sieną, apimtas labai nemalonaus jausmo. Suskaudo krumplius ir pirštus. Darijus žinojo, ką reiškia tas dusinantis deginimas krūtinėje, buvo tai jau patyręs. Vieną kartą.
Norėjo keiktis, tačiau susilaikė. Daugybė emocijų veržėsi į paviršių ir jis žinojo, kad reikės jas kažkur išlieti. Kažkur, kur jo nematys ir negirdės. Jis neketino savo sunkumo užkrauti ant kieno nors kito pečių. Pašaliniai žmonės čia niekuo dėti. Kaltas tik jis vienas.


- Tu kažkoks... lavoniškas, - burbtelėjo Justas, nuobodžiaudamas suolo gale. Jis stebėjo įnirtingas Darijaus pastangas kiek įmanoma daugiau kartų išstumti penkiasdešimties kilogramų svorį, pasiruošęs padėti kritiniu atveju. Draugas stūmė štangą įnirtingai, sukandęs dantis, švokšdamas lyg paskutinis garvežys, išsiruošęs į jubiliejinę kelionę. Akys atrodė pastiklėjusios, žvilgsnis klajojo labai toli. – Kaip tavo fotosesija pasisekė?
- Ji idiotė, - supūkštė Darijus, akimirkai atitrūkęs nuo minties apie Viką.
- Visos jos daugmaž tokios, - sutiko Justas, mintyse ne itin pritardamas tokiam požiūriui. – Sunku suvaldyti buvo?
- Nee... – tirtančios rankos išstūmė svorį dvidešimt aštuntą kartą. – Uff... Merga bijo to, ką Dievas jai davė.
- Tu apie akis?
- Žinojai? – pyktelėjo Darijus.
- Kartą mačiau. Mergaitė turi ką parodyti.
- Tai tu... bliamba, ko nesakei iš karto?
- Gana, - Justas nutvėrė strypą ir atėmė svorį iš Darijaus, kad sugrąžintų į vietą. – Tu čia šiaip piktas, ar kažkas į akį šiandien davė?
Darijus gulėjo ant suolelio ir sunkiai šnopavo, žiūrėdamas į baltas sporto salės lubas. Mažiausiai norėjo kalbėti apie konfliktą su Vika.
- Gal su juodaplauke susimušei? – išgliaudė vienintelę realesnę išvadą Justas.
- Galima ir taip sakyti.
- Oho, papasakosi? – susidomėjo draugas.
- Ne.
- Tai judu gal jau intymiai bendravot abu kartu, kad tu toks jautrus?
- Blyn, tu klausinėji, tarsi aš tau kada nors būčiau pasakojęs apie tokius dalykus, - suurzgė Darijus ir siektelėjo telefono, kuris dusliai sugrojo kelias natas iš Apocalyptica „Conclusion“. – Alio!
- Sveikas, Darijau, - pasveikino jį moteriškas balsas.
Akimirką jis gulėjo apstulbęs, tada atsisėdo ir pataršė dešine plaukus.
- Vika?...
- Ne, neatspėjai, - kiek nepatenkinta atsiliepė mergina. – Vakar žadėjau tau paskambinti dvyliktą, pameni?
- A, čia tu, Vaida...
- Jau tiksliau, - nudžiugo balsas. – Tai kaip dėl išvykos į kaimą? Ar rastum laiko dar vienai fotosesijai?
Darijus mažiausiai dabar norėjo vėl pamatyti tas skirtingų spalvų akis. Net ir perspektyva padaryti daug puikių nuotraukų nebuvo dabar tokia viliojanti. Iš galvos vis dar neišėjo Vika ir judviejų rytinis atsisveikinimas. Dabar reikėjo iškrauti save iki dugno, iškankinti visą kūną, kad nebekamuotų dusinančios mintys.
Antra vertus, visa ši diena ir tebus pilna tų minčių. Jis grįš sudaužytas, išvargęs ir nieko daugiau neveiks, tik mąstys, gailėsis ir norės išsirėkti. Apgailėtina veikla, nieko neprikiši...
- Tai kaip, Darijau? – neketino liautis Vaida.
- Kada ir kur? – apsisprendė jis.


7.


Privažiavus rusvam „Ford Explorer“ visureigiui, Darijus nepatenkintas užsimetė ant peties krepšį su įranga. Svetima mašina reiškė, kad jis negalės grįžti kada panorėjęs – tampa priklausomas nuo šeimininkės malonės. Vaida užprotestavo, kad jis vyktų savo tėvų automobiliu, primygtinai siūlydama pati pavėžėti. Štai dabar ji ir išlipo, kad atidarytų bagažinę.
- Sveikas. Nusiteikęs? – Į Darijų nesuprantamai dėbsojo du tamsinti akinių stiklai.
- Pamatysim, - pasakė jis, atsargiai padėdamas vieną krepšį. Kitą paguldė ant minkštos užpakalinės sėdynės, nenorėdamas, kad jautrus fotoaparatas kratytųsi ant kieto dugno jiems traukiant šunkeliais.
- Dabar kaime pats žydėjimas, - linksmai čiauškėjo Vaida. – Tau patiks. Tikrai.
Darijus vangiai nusišypsojo jai, nejausdamas nė lašo azarto. Ir visgi buvo dėkingas, kad ši akiniuota mergina gelbsti jį nuo sugadintos dienos. Kas žino, ką jis galvos vakare?

Miestas pasiliko už nugarų pakankamai greitai, vos pulsuodamas apmirusiomis gyslomis. Automobilis skriejo maksimaliu leistinu greičiu, iš pradžių viena pagrindinių magistralių, vėliau ne tokiais žinomais keliais, apsuptais salotinių laukų, išraižytų sodriai rusvais dryžiais. Kelis kartus jiedu įvažiavo į miškus, kur medžiai jau buvo apsivilkę pakankamai tankia lapija. Kvepėjo žiedadulkėmis, sakais ir kelio dulkėmis.
Iš pradžių Vaida viena kalbėjo, labiau naudodamasi Darijaus ketinimais patylėti, lyg pagaliau sulaukusi progos išsipasakoti. Smulkiau papasakojo apie savo planus patekti į vieną agentūrą, apie savo seserį, kuri šiuo metu dirbo Prahoje ir kuri tarsi garantavo, kad panašių bruožų Vaida turi tiek pat šansų, kiek ir ji. Ne, jos akys buvo visai įprastos spalvos. Čia tik ji viena šeimoje tokia... išsigimusi.
Darijus iš pradžių atsakinėjo tik vienaskiemeniais žodžiais, pernelyg nesigilindamas į esmę. Atsibudo tik jiems giliau įvažiavus į gamtą. Ties kiekvienu posūkiu atsivėrus kokiai nors panoramai su vietinėmis sodybomis, jis praverdavo langą ir iškišdavo fotoaparato objektyvą, kad skubiai padarytų keletą kadrų. Dažniausiai – gana pusėtinų. Štai tada jis pradėjo su Vaida kalbėtis kiek gyviau, netgi murmtelėjo apie save keletą mažiau skelbiamų faktų – ne, brolių ar seserų jis neturi, draugų vos keturi, neskaitant pusbrolių ir pusseserių. Jo pirmas fotomodelis buvo trimis metais jaunesnė pusseserė, kuri netapo jokia žvaigžde ar fotomodeliu. Tiesiog jai patiko būti fotografuojamai. Ir ne, jis nerūko.

Kuomet asfaltuotas kelias virto žvyrkeliu, Vaida jau buvo beveik pasiekusi ribą, už kurios Darijus būtų pradėjęs atsakinėti daugiareikšmiškai – nei taip, nei ne. Išlikti dėmesingu klausytoju jam ne itin sekėsi – vis sugrįždavo mintys apie rytinį pokalbį su Vika. Net pats nesuprato, koks stebuklas suturėjo Vaidą paklausti jo, ar viskas gerai. O jeigu ne – tai kas nutiko? Bent už tai jis buvo dėkingas – kad Vaida lietė vien paviršutiniškas temas.

Galop automobilis užvažiavo ant seno, bet pakankamai rimtai atrodančio medinio tilto ir perbarškėjo šio lentomis į kitą upės pusę, kur kelias ėmė vingiuoti tarp baltai žydinčių vyšnių. Sodybą sudarė trys mediniai pastatai. Tašytų rąstų troba skardiniu stogu pasitiko pirmoji. Automobilis sustojo plačiame kieme, kurio gale pilkavo šulinys su stogeliu. Už jo stūksojo masyvi daržinė su tvartu, skiedriniu stogu, moliu drėbtais galais.  Trečias pastatas, pats mažiausias, slėpėsi už namo, sodo kampe. Tai buvo nedidelė pavėsinė, suręsta milžiniškos liepos pavėsyje. Netoli jos stovėjo akmeninė lauko krosnis. Teritoriją kažkas neseniai tvarkė – dalis plotų buvo kruopščiai nuskusti. Visur kitur plytėjo natūrali, nepaliesta pieva. Labiausiai akį traukė baltai žydinčios vyšnios, kurių čia buvo daugybė, vos ne ant kiekvieno laisvo kampo.
Nors aplink sodybą plytėjo gana dideli atviri plotai, kiek toliau horizontą dengė miško juosta. Iš visų pusių apsupta medžių siena, sodyba iš tiesų panašėjo į atkirstą nuo viso pasaulio.
- Štai tą miško atkarpą pasodinome mes, būdami vaikai, - parodė Vaida. – Maždaug prieš keturiolika metų. Tada ten galima buvo pamatyti du vienkiemius, mūsų artimiausius kaimynus. O dabar pats matai – viskas atkirsta nuo svetimų akių.
- O kur šuo? – apsidairė Darijus.
- Kam tau jis? – nesuprato Vaida.
- Argi sodyboje nėra privalomas šuo?
- Yra signalizacija, - mergina parodė lipdukus ant langų. – Čia ne visada gyvenama. Kartais būna mėnesių, kuomet nerastum nė gyvos dvasios. Bet paprastai giminės pamainomis atvažiuoja pagyventi, sutvarkyti.
- Vadinasi, senelių ar prosenelių jau nebėra?
- Močiutė gyvena Kaune. Iki artimiausio miestelio nuo čia – keturiolika kilometrų, jai per sunku buvo vienai tokioje vietoje.
Darijus linktelėjo.
- Atjungsiu signalizaciją, - linksmai čiauškėjo Vaida, - ir jauskis kaip namie.  Tu pietavai?
- Dar ne.
- Tuomet aptarsime planus prie stalo, - nusprendė mergina, atrakindama namo duris.

Jiedu užkando greitmaisčio, įsikūrę tamsioje virtuvėje plūktomis grindimis, tada Darijus trumpai nupasakojo, ko jis ketina imtis ir ko iš jos tikisi. Vaidai išėjus persirengti ir susitvarkyti plaukų, išdėliojo ant stalo kosmetikos priemones ir jai grįžus padarė kuklų makiažą – tik patį būtiniausią. Vaidai toks jos užsiėmimas pasirodė kiek juokingas, ji vos išlaikė rimtą veidą, atsidavusi jo malonei.
- Tave ir to universitete mokina? Naudoti makiažo priemones?
- Ne visai.
- Pats išmokai?
Darijus atsargiai padengė jos veidą specialios, atspindžius slopinančios pudros plonyčiu sluoksneliu.
- Tarkim, visažistė ne visada man sekioja iš paskos, - sumurmėjo.
Vaida pažvelgė į jį dviejų spalvų akimis, visai iš arti, tarsi ketintų permatyti kiaurai.

---

Paprastai po tokio įdėmaus žvilgsnio daugelis sutrikdavo, pavergti įsitikinimo, kad dabar visas jos dėmesys skirtas tik jam vieninteliam, kad pagaliau pavyko kažkaip atkreipti merginos dėmesį, pagaliau sudominti ją kažkuo, ką veikė iki šiol... Pala, kas tai buvo?..
Vaida žiūrėjo Darijui į akis ir žinojo, kad jis nėra pavergtas. Bernelis mintimis buvo gerokai toliau nei horizontas. Netgi pripažindamas jos grožį jis nekeipo nuo hormonų pertekliaus, vadovaudamasis protu. Dieve, kaip ji nekentė tos profesionaliai ištreniruotos veido išraiškos, skirtos kiekvienai paauglei, besikraustančiai iš proto dėl modelio karjeros!
Netgi pirštai, vedžiojantys pudros pagalvėlę, lengvai liečiantys ČIA bei TEN, dirbo tiksliai, ramiai ir apskaičiuotai, lyg mažiuko langelio šviesoje darbuotųsi tik apie reikalus mąstantis kiborgas.
Ir visgi, jis tikrai ne čia...
Nesulaukusi dėmesio, kurio tikėjosi, Vaida mintyse atsiduso ir pažvelgė į baltuojančias vyšnias už stiklo.
Įdomu, ar jis iš tiesų toks, ar tik tobulai apsimeta?

Ji mąstė, kaip nutraukti tylą, kad tai kartu nepasirodytų kaip banalus koketavimas. Mergina jau suprato, kad Darijus atsakinėja toli gražu ne į visus klausimus, o ir atsakymai jo sudaryti iš vienskiemenių žodžių, kurie prašyte prašosi daugiau klausimų.
- Tu visada tiek mažai kalbi? – ji pasigrožėjo baltais žiedais, tada vėl žvilgtelėjo jam į akis.
Darijus atsakė jai trumpu šypsniu, kurį galėjai suprasti kaip nori. Jis padėjo pudros pagalvėlę į dėžutę ir uždarė dangtelį.
- Baigta. Eime?
Ji linktelėjo, nusprendusi laikytis jo paties taktikos – kalbėti taupiai. Tegu pats pajunta, kaip tai atrodo iš šalies – gal pakeis nuomonę?..

Pirmiausiai Darijus pasirinko žydintį sodą, kur žolė tebebuvo nenupjauta – siekė beveik iki kelių. Vaida jau žinojo, kad prieštarauti jo sumanymams – savižudiškas reikalas. Arba jinai jam paklūsta, arba jis fotografuos ką tik nori, bet ne ją. Pasiūlys susirasti ilgšį draugužį, kuris nesispyriodamas dirbo savo darbą. Tačiau būtent tai jai ir nepatiko. Skirtingai nei Justui, Darijui kildavo aiškios būsimų nuotraukų vizijos, jai belikdavo klausyti jo nurodymų ir prisiderinti, mintyse spėliojant, ką tai galėtų reikšti, kokį įmantrų vaizdą jis išvydo, kad ji štai priversta suvaidinti būtent TOKIĄ ne visai SAVE. Vaida nejučia imdavo įsivaizduoti dalyvaujanti kažkokiame įvykyje, svarbesniame už juos abu kartu sudėjus. Kūnas imdavo net virpėti iš susijaudinimo ir jai belikdavo pripažinti, kad tai jai velniškai patinka. Būti ne savimi, būti kažkieno vizijos dalimi. Ir čia Darijus kalbėjosi su ja. Jis liepdavo jai padaryti TAIP arba KITAIP, nereikalaudamas atsakymų. Jeigu tada, mieste, ji dar murmtelėjimais patvirtindavo suprantanti, dabar tik vykdė, netardama nė žodžio. Neaušinti burnos pasirodė gana sunku.

Sode jiedu nufotografavo trisdešimt su trupučiu kadrų. Tada ji nusivedė Darijų į pievą tarp upės ir kalvos su atodanga. Ant kalvos žaliavo pušynas, skleisdamas visur juntamą sakų kvapą. Upės slenksčiais srūvančio vandens šniokštimas girdėjosi iš pakankamai toli. Vaida suprato, kad diena bus tikrai ilga, kol jiedu išvaikščios visas geriausias vieteles ir jis viską su ja išbandys.
Pievoje juodu užklupo keli debesys, trumpam paslėpę saulę. Kol jie lėtai traukėsi iš „scenos“ jiedu pasėdėjo žolėje. Darijus fotografavo Vaidos veidą, bandydamas įvairius apšviestumo nustatymus, ši atkakliai tylėjo, laikydamasi sau duoto pažado.
Kai šviesa sugrįžo, ji dar suvaidino keletą scenų, tada Darijus liepė persirengti. Suknelę šalin, džinsiniai šortai nelygiai apspurusiais kraštais ir balti marškinėliai, nedengiantys pilvo. Plaukus į storą kasą, makiažą atnaujinti.
Persirenginėdama ji tyčia neatsuko jam nugaros, stengdamasi nevėpsoti ir nesimaivyti lyg paauglė. Norėjo, kad jis viską matytų, kad...
Nusivylusi prikando lūpą – Darijus pats jai buvo atsukęs nugarą, neketindamas žiūrėti. Nors imk ir apeik ratu, atkišus bent kiek vyrų vertinamus privalumus. Nusivylusi ji apsirengė ir ėmė pinti kasą, kol Darijus priėjęs nenutraukė užsiėmimo. Jos nuostabai, jis vikriai išardė pradėtą darbą ir pats supynė, nepalikdamas nė vieno laisvo plaukelio. Dirbo taip užtikrintai, tarsi savo seseriai visą gyvenimą kasas būtų pynęs. Tada vėl papudravo jai veidą, kur atrodė reikalinga.
- Manau, pievoje jau gana, - pratarė žiūrėdamas jai į nosį, kurią atsargiai lietė pagalvėle. – Tu čia viską žinai. Kur, tavo nuomone, mums vertėtų tęsti?
„Lovoje“ – išsprūdo mintis jos galvoje. Vaida pasitaisė marškinėlius. Tada nusišypsojo jam ir be žodžių parodė į upės pusę.

Pakrantėse lapus sprogino juodalksniai ir beržai, vienur bei kitur tamsiai žaliavo eglės, nukorusios apatines šakas virš didžiulių akmenų. Upė tekėjo dauboje, vietomis išsiliedama į menkas pelkutes, kitur smagiai putodama per akmenis slenksčiuose. Daubos kraštai dar tik pradėjo  puoštis žole, daugelyje vietų stirksojo pernykščių smilgų guotai. Paparčiai nedrąsiai kėlė viršun susivijusius ūglius, šviesos šioje vietoje buvo gerokai mažiau, tačiau visgi pakankamai – Vaida pastebėjo, kad Darijus liko patenkintas. Jis dairėsi aplinkui didelėmis akimis, panašėdamas į mažą vaiką. Mažiems vaikams irgi nerūpėjo erotika – juos labiau domino pavasaris.
Nusišypsojusi iš savo minčių, Vaida atsisėdo ant  didelio akmens, prieš eglę. Kol kas vaikinas mąstė, tikriausiai įsivaizduodamas ją kažkur šioje vietoje, merginai beliko laukti ir pačiai improvizuoti, kaitinant jo vaizduotę.
Kaip ir nuspėjo, Darijus netruko prisiderinti prie jos improvizacijos. Žengęs kelis žingsnius į šlaitą, jis atsiklaupė ir žvilgtelėjo per fotoaparato akutę. Tada liepė merginai prisitraukti kelius ir pažvelgti į vandenį, jam paliekant veido profilį. Vieną pėdą pirmiau kitos.
Vaida pakluso, laukdama savo progos. Mintyse jau sudėliojo šachmatus, beliko toliau atsiduoti svetimai valiai, stengiantis išlikti tobulai ramiai. Ir tykoti.

Spragt kartą, spragt du...
Nuleidęs fotoaparatą, jis kelis kartus liepė jai pasisukti vis į kitą pusę. Smakrą aukštyn, akis užmerkti, mėgaujantis iš viršaus plūstančia šviesa. Spragt kartą...
Tada prie vandens. Visa laimė – jis nešaltas, antraip Vaida nė už ką nepaklustų jo norui bristi iki vidurio, kur skaisčiai žaliavo samanomis aptekęs akmuo. Kiek paganęs akis, jis liepė jai sugrįžti. Teks vėl persirengti. Šortai nebetinka, šį kartą reikės sijonėlio. Vaida kiek pastovėjo ant akmens, kol pradžiūvo padai. Darijus padavė jai rūbą, ji vikriai persirengė. Dabar visas apdaras baltas. Sijonėlis plaikstosi lengvame vėjyje, nesiekdamas kelių. O upės viduryje, prie samanoto akmens atrodys mistiškai. Velnias, jo vaizduotė tikrai puiki.
Spragt, spragt, spragt...
Samanos truputį drėgnos, tačiau tai niekis. Vykdydama įsakymus, atsisėdo ant jų. Spragt.
Persivertė ant pilvo, pirštais skaičiuodama raibulius vandenyje. Spragt.
O tada nemaloniai nustebo, kuomet Darijus paliepė jai gultis į vandenį. Vos nepravėrė burnos – greičiausiai jis būtų išgirdęs suirzusias gaidas.
Su visais rūbais? Ji klausimai timptelėjo suknelės kraštą.
- Taip, su visais rūbais, - gavo bejausmį patvirtinimą.
Kurį laiką ji apstulbusi svarstė, ar tik nevertėtų nutraukti visko, pasakyti „gana“. Vanduo gal ir suspėjęs sušilti, bet juk jis nėra TIEK šiltas.
Darijus tyliai laukė, duodamas laiko įgauti drąsos.
Tada ji apsisprendė, klaupdamasi į srovę, jausdama, kaip šilkinis šaltis apima kelius, šlaunis, paliečia gaktą ir kyla pilvu aukštyn, versdamas aiktelėti. Mergina sukando dantis, atsilošdama ir jausdama vėstančią nugarą. Sijonui ir kelnaitėms viso gero. Marškinėliai tuoj irgi bus šlapi, po visko verti tik skalbinių virvės.
Vandeniui pasiekus krūtis ir užliejus kaklą, ji dusliai urgztelėjo, tvardydama drebulį.
- Apsišlakstyk veidą,  - išgirdo jo balsą. – Nusiplauk pudrą, jos kol kas nereikės.
Sugriežė dantimis ir kilstelėjo vieną ranką, vos neišsitiesdama ant nugaros - būtų panirusi po vandeniu.
Pakluso jam ne todėl, kad būtų labai patikę. Pakluso, nes jo sumanymas papildė jos pačios klastą.
- Atsargiai... – stebėjo merginos veiksmus Darijus. – Dabar atsisėsk. Kasą permesk per petį, pabandyk apsukti apie kaklą. Ne, iš kitos pusės. Negręžk, tegu varva.
Spragt... Spragt spragt spragt...
Jis neprašė jos suvaidinti kokią nors veido išraišką. Vadinasi, patiko tai, ką JAU pamatė. Ji pastėrusi, klūpo vandenyje šlapiais rūbais, dreba nuo šalčio. Turbūt pyksta kažkuria sielos dalimi ant jo, o gal ir ant savęs, kad leidžiasi taip kankinama.
- Pažvelk į vandenį, ramiai, švelniai. Tarsi būtų tavo stichija... Truputį ištiesink nugarą.
Spragt spragt spragt...
- Atsistok, rankas truputį į šalis. Ne per toliausiai. Man reikia varvančio vandens. Veidą į dešinę, stebėk srovę...
Spragt, spragt...
„Dieve, kaip ŠALTA! ” – sukirbėjo aštri mintis. – „Diena karšta, o vis tiek šalta... “
- Gana, marš į krantą, - Darijus padėjo fotoaparatą ant krepšio ir surado rankšluostį. – Paskui pratęsime toje dalyje, kur pelkė.
Ji pažvelgė į aukštupį, pakraupusi stebėjo vos judantį vandenį, kur šis išsiliejo plačiau. Daugybė žolių,  mauro ir dar velniai žino ko. Jos ten niekas gyvas ir varu neįvarytų...
Vaida pastvėrė rankšluostį ir susisupo tarsi į išsigelbėjimą. Rankos smarkiai drebėjo, krūtinę net maudė nuo įtampos. Nekreipė dėmesio, kad basos pėdos apsivelia purvu. Atsisėdusi ant saulėje įkaitusio akmens, stengėsi persigerti šio karščiu, stebėdama vaikiną piktomis dvispalvėmis akimis.
Darijus tai pastebėjo. Vėl pastvėręs fotoaparatą, jis nusitaikė į ją, žvelgdamas iš viršaus. Kelissyk spragtelėjo sklendė giliai prietaiso viduje, akimirkoms atidengdama šviesai jautrią matricą. Prasprūdęs spindulys susigėrė į ją, kartu nupiešdamas Vaidos veidą. Dvi skirtingų spalvų akys drėgname veide, beveik piktai žiūri į kaltininką.
- Gal gali trumpam patraukti rankšluostį?
Ji kiek suabejojo, tačiau netrukus pakluso. Valios pastangomis suvaldė drebulį. Šlapia kasa priminė odą nemaloniai brūžinančią virvę. Reikėjo ją skubiai išpinti.
Vis dar nenuleido nuo jo akių, nors Darijus jai ne vieną kartą sakė, kad tai darytų tik tada, kai pats to paprašys. Visais kitais atvejais verčiau žiūrėtų kur nors pro šalį.
Tačiau dabar tyčia neklausė, verdama jį akimis per objektyvo stiklą. Pirštais palietė šlapią marškinėlių petnešėlę ir lengvu judesiu leido jai nukristi. Drėgnas rūbas nusprūdo nuo krūties, ji net nemirktelėjo.
O Darijus lyg niekur nieko paspaudė mygtuką.

---

Vis dar tylėdama, ji laukė reakcijos, skrosdama vaikiną dvispalvėmis akimis. Nesišypsojo, nebandė vilioti. Tiesiog apsinuogino ir žiūrėjo, kas bus.
Nuleidęs fotoaparatą, jis atrodė nei sutrikęs, nei nepatenkintas. Netgi susikaustymo nepastebėjo, jis net prieštarauti nemėgino, nors vakar aiškiai prasitarė nenorįs prasidėti su erotine fotografija.
Vaida abejingai numetė nuo kito peties ir antrą petnešėlę. Išlaisvino rankas, rūbas nuslydo ties sijonu. Pilvas žvilgėjo nuo drėgmės.
Žvelgė vis dar iš padilbų, lyg siūlydama iššūkį ir niekaip negalėjo suprasti, kas slypi už jo metalinių akių. Darijus tiesiog stebėjo ją ir galvojo. Tada kilstelėjo fotoaparatą, prisitaikė, tačiau taip ir nenuspaudė mygtuko, lyg neaptikęs jokio įdomesnio vaizdo. Vėl žiūrėjo, mąstydamas kažką...
Vaida pakilo nuo akmens ir nusimovė sijoną, kartu nutraukdama ir kelnaites. Tada per galvą nuvilko marškinėlius. Šlapi rūbai be gailesčio krito ant žemės, aplipdami spygliais ir purvu. Mergina pasiekė rankšluostį ir sausino odą, stengdamasi jos paviršiumi pajusti, kur dabar klaidžioja jo žvilgsnis. Tiek daug dar nebuvo niekam pademonstravusi, todėl tikėjosi įvertinimo. Juk pagaliau nesimaivė ir nemėgino pademonstruoti kokios nors įžūlios pozos, laukė jo įsakymų. Išskleidusi šlapius plaukus, atsargiai palietė juos rankšluosčiu, kad mažiau varvėtų. Jautė, kaip dienos kaitra pamažu užmuša upės šaltį ir nemaloni įtampa, purčiusi iš vidaus, pamažu atsitraukia.
Numetusi rankšluostį prie rūbų, Vaida pasuko galvą į Darijų ir beveik įžūliai pažvelgė į jį, lyg mesdama iššūkį. Nusivylusi vos neprikando lūpos – šis sėdėjo ant akmens, palikęs fotoaparatą ramybėje ir žiūrėjo kažkur visai pro šalį, tarsi jos čia visai nebūtų. Tarsi ant žemės gulėtų ne rūbai, o jos oda, kurią nudyrė nuo nematomos savęs.
Vaida patyliukais atsiduso ir nusprendė laukti jo veiksmų. Taip ir sėdėjo nejudėdama, žiūrėdama į tekantį vandenį, kol galop Darijus sujudėjo ir prabilo. Komandomis...
- Dešinę pėdą truputį į priekį, kairę koją sulenk, kad šlaunis uždengtų krūtį.
Na štai, pagaliau...
Ji įvykdė jo reikalavimą, nors poza jai nepasirodė patogi.
- Kaire ranka prilaikyk kairės kojos čiurną. Dešinę... Na, sugalvok, kur tau būtų patogiau ją laikyti.
Dešinė ranka pati savaime nuslydo tarp kojų. Darijus to nekomentavo.
- Pasukiok galvą  į šalis, aukštyn ir žemyn, kol sustabdysiu... Gerai, šiek tiek atgal. Puiku.
Pakreipusi galvą ji jautė, kaip įsitempia kaklo oda, išryškindama reljefą. Tada dusyk spragtelėjo fotoaparatas.
- Viskas.
Netikėdama savo ausimis, Vaida kiek palaukė, tada nuleido koją ant žemės. Kurį laiką taip ir sėdėjo, nepajėgdama suprasti, kas čia negerai.
Kas su JUO negerai.
- Grįšime į namą, - pratarė Darijus. – Tau reikia išsidžiovinti plaukus ir apsirengti. Pratęsime po valandos...

Tačiau ji nebeklausė jo, apimta tylaus įniršio. Atsistojusi nuėjo prie upės ir nubrido į vidurį, prie apsamanojusio akmens. Ten ir įsikūrė tarp drėgnų samanų, niršdama, tačiau neketindama jam nieko sakyti.

---


- Vaida!
Jam atsakė tik vandens čiurlenimas. Mergina nė nepažvelgė į jo pusę, lyg protestuodama prieš visą pasaulį.
Darijus atsiduso, jausdamas, kaip pamažu apleidžia kantrybė. Jis nujautė, ką reiškia jos protestas ir ta tyla, ir apsinuoginimas. Blogiausia buvo tai, kad Vaidos priemonės, kad ir kokios įkyrios atrodė, iš tiesų veikė.
Jos perdėta tyla po jau įprastu tapusio paplepėjimo privertė atsitraukti nuo pašalinių minčių ir suklusti. Nežinia, ko tikėjosi Vaida, tačiau tai erzino, vertė galvoti apie jos susigalvotas priežastis. Norėjo įsijausti į jo kailį? O gal ketino pasiekti būtent šito – kad jis pasijustų nejaukiai, lyg prasikaltęs?
Kad mergina sulaukusi progos apsinuogins, jis dar kelionės metu įtarė. Tik negalvojo, kad ji laikysis taip šaltai, tarsi jo net nebūtų. Vaida vaidino savo vienos susikurtame teatre ir darė tai tobulai.  Kiek padvejojęs, jis ryžosi sukurti vieną kadrą – banalų kaip du kart du, daugiau dėl jos nei dėl savo malonumo. O ji štai kaip atsidėkoja – ketina išprievartauti jo vaizduotę visu tuo šlamštu, kurio pilnas internetas.
Darijus akimirką svarstė, ar tik jam neparodžius savo užsispyrimo. Susirinktų daiktus ir patrauktų į sodybą vienas. Ji vėliau atsėlintų, kai nušaltų užpakalį.
Tačiau būtų pikta kaip širšė. Judviejų draugiškiems santykiams galas. O vieną tašką jis, regis, šį rytą jau padėjo ir tai buvo daug rimtesnis taškas. Nejaugi dabar taip ims dėlioti vieną po kito, šitaip paprastai?

„Na ir velniop tave, tebūnie tavo viršus“ – sunkiai atsiduso. – „Vis viena tai paskutinis kartas“.
Nusispyręs batus atraitojo kelnes ir žengė į vandenį. Stengdamasis nepaslysti ant akmenų apsuko ketvirtį rato, kad Vaidai už nugaros atsidurtų žemupio panorama. Ši vis dar nekreipė į jį dėmesio, vaidindama abejingą.
Darijus prisitaikė ir spustelėjo mygtuką.
Štai taip, be jokių pastangų – regis šitaip jie dirba? Kuo daugiau papų, kuo labiau praskėstų kojų, kuo daugiau mėsos. Nesunku. Spragt spragt spragt...
Susierzinęs fotoaparatas čeksėjo beveik be perstojo. Jis žengė į šoną, šaipydamasis iš naujų rakursų. Kaip paprasta!
- Ką tu darai? – Vaidos balse buvo justi nuoskauda.
- Fotografuoju.
- O man ką tada daryti?
- Sugalvok pati.
Fotoaparatas laiku užfiksavo jos žudantį žvilgsnį. Vaida kurį laiką galvojo, klausydamasi įkyraus čeksėjimo, nuskambančio vos ne kas dvi sekundes.
Tada ji paniekinamai iškvėpė orą per nosį ir plačiausiai praskėtė kojas. Fotoaparatas užsikosėjo ir nutilo.
- Dėl Dievo meilės... – sugriežė dantimis Darijus, nusukdamas akis. – Maniau, tu protingesnė.
- O ką, - pasišaipė ji. – Aš, kaimo kvailelė, moku tik tiek.
Jis nužvelgė ją tiriančiu žvilgsniu, virdamas viduje iš pykčio. Sekundę kitą pagalvojo, kaip vis dėl to ją įpinti į visą šį gamtos vaizdą.
- Eik pasiimti savo purvinų rūbų, - mostelėjo į krantą. – Atsinešk juos prie šio akmens. Tik labiau juos išpurvink progai pasitaikius.
Kojos susiglaudė, gavusios užduotį. Aiškiai pralinksmėjusi Vaida nubrido į krantą vykdyti įsakymo. Pavoliojo rūbus tarsi šlapius skudurus po spyglius, grįždama dar į dumblą kyštelėjo.

Regis, jiedu vėl ėmė susikalbėti. Ji klūpojo srovėje, skalaudama pačios išpurvintus marškinėlius, fotoaparatas dirbo. Retsykiais, jo paprašyta, kyštelėdavo galvą į vandenį, kad plaukai šlapesni būtų.
Keitė pozas, į objektyvą žiūrėjo tik paprašyta, stengdamasi neerzinti. Savaip improvizavo tik retsykiais, tarsi išdykaudama. Jis neprieštaravo. Darijus stengėsi, kad tik tarp judviejų vėl neįsipliekstų konfliktas. Pasistengė nuryti jausmą, kad daro bevertį darbą. Jai, ko gero, tai turėjo didesnės reikšmės nei jis įsivaizdavo. Antraip argi mergina spinduliuotų priešais jį, klausydama kiekvieno žodžio?

- Dabar jau tikrai viskas, - išjungė fotoaparatą po valandėlės. – Padarykime pertrauką.
Vaida pakilo, palikusi rūbus ant samanų. Šlapiu delnu perbraukusi pilvą, žengė kelis žingsnius prieš srovę ir, Darijui nespėjus susigaudyti, prisiglaudė visu kūnu, nekantriai pastūmusi tarp jų pakibusį fotoaparatą į šalį. Pajutęs jos reiklų bučinį, jis vos nepaslydo, stengdamasis atsiplėšti nuo kibios vandens nimfos, kuri ne tik lūpomis, bet ir pirštais prisikabino, traukdama prie savęs arčiau. Jos rankos buvo šaltos kaip ledas, lūpos atvirkščiai  - karštos ir minkštos. Nejučia prisiminė naktinę Viką, kuri panašiai prisiartino antrojo susitikimo metu. Tas pats jausmas, tik skonis kitas.
- Vaida! – šūktelėjo, pasukdamas galvą į šalį. Lūpos nubrėžė liniją skruostu. O tada mergina paleido jį, sutrikdyta šūksnio. Darijus stengėsi nežiūrėti į ją, pastėrusiomis akimis vedžiodamas po tuštumą. Atrodė ir sutrikęs, ir įpykęs.
Ji atsitraukė atgal. Galva truputį svaigo nuo ekspromto. Juk ji tik žengė pirmą žingsnį. Kad jis žengtų antrą. Taip visada būna – užtenka sujaudinti vyrą ir šis kaipmat atsiliepia į kūno šauksmą...
Darijus pasiekė krantą ir pasilenkė krepšio, nesidairydamas atgal.
Anksčiau ar vėliau...
Ji tylėdama patraukė jam iš paskos, pamiršusi rūbus ant apsamanojusio akmens.


Baisiausia buvo tai, kad kartą kryptingai sujaudintos, mintys niekaip neketino nurimti. Darijus tūžo už tai, kad yra vyras, kad jo kūnu taip lengva manipuliuoti. Galėjo visą dieną susitelkti į darbą, negalvodamas apie ją nieko gašlaus. Ir reikėjo gi jai šitaip kvailai pasielgti. Dabar slankioja kaip zombis, kraudamas daiktus atgal į kuprinę, niekaip negalėdamas išmesti iš galvos jos minkštų lūpų ir to, kas galėjo įvykti po kelių sekundžių.
Širdis net daužosi, pasiruošusi siausti, racionalus mąstymas, rodos, tampa plonas it popierius, pramušamas stipresniu piršto smūgiu.
Reikėjo viską užbaigti daug anksčiau ir važiuoti namo.
Reikėjo, o juk kažkuria sąmonės dalimi tarsi tikėjosi, kad įvyks kažkas panašaus. Štai ir įvyko. O dabar nebesupranta pats savęs – žinojo, nenorėjo, bet leido įvykti. Vyriškas paradoksas. Tai gal visgi norėjo?
Darijus užsimetė kuprinės diržą ant peties ir pasuko į šlaitą, tūždamas ant savęs.
- Darijau! – šūktelėjo Vaida.
Neatsiliepė. Stengėsi protu permušti kūno šauksmą, surasti tai, kodėl niekada nemėgo Vaidos. Ideali ji buvo tik vienu atžvilgiu – kaži ko prisigalvojusi, leido jam be didesnių išvedžiojimų manipuliuoti savo kūnu darbo metu. Bet šiaip ji – nyki mergina, tokia kaip dauguma panašių į ją. Jeigu ir sugeba būti kūrybinga, slepia tai.  Siekia, kad jos kūnu manipuliuotų kiti. Gerai, taps ji žymiu fotomodeliu – ir kas iš to? Visą gyvenimą ją stumdys, dažys, puoš – dėl ko? Dėl akimirkos vaizdo?..

- Darijau! – išgirdo reiklų šūksnį už nugaros. Kibūs pirštai nutvėrė už rankos, mergina stipriai trūktelėjo jį atgal. 
- Būk gera, atstok!
- Ne! – šūktelėjo ji.
Nutvėrė jo kitą ranką, kuria ketino atgniaužti merginos pirštus. Įsikibo lyg nelaboji, prašiepusi dantis,  aršiai kovodama dėl savo įgeidžių.
Ir vis dėl to buvo per silpna. Darijus abiem rankomis čiupo Vaidą už sprando, jausdamas, kaip jos pirštai veržiasi apie jo riešus. Prisitraukė  nesunkiai. Mergina krūptelėjo visu kūnu, po akimirkos paleido jo rankas ir įsikibo peties bei kaklo, stengdamasi priglusti dar arčiau. Trumpai inkštelėjo, pajutusi bučinyje ne tik jame įkurstytą aistrą, bet ir agresiją. Apdovanojo savo nuolankumu ir silpnumu, lyžtelėjo liežuviu jo lūpas, kviesdama viską dar labiau komplikuoti. Žaidė jo aistra taip pat sumaniai ir negailestingai, kaip jis tada žaidė su ja, taikydamasis savo kvailu fotoaparatu.
Pajutusi žemyn slystančią vaikino ranką, pati sučiupo jo marškinėlių kraštą ir nekantriai timptelėjo aukštyn. Įnirtusi pastūmė jį nuo savęs, kad padėtų greičiau atsikratyti rūbų. Matė degančias jo akis ir žinojo, kad nė vienas iš judviejų niekur nebepaspruks. Per vėlu.
- Tai klaida, - murmtelėjo jis. Tačiau jau nebesitraukė.
- Ne, tai seksas, - atrėžė Vaida. – Klaidas darysime po to.