Mirštančio Vaidevučio lūpos

Iš mirštančio Vaidevučio lūpų
Sužinojau, kad ryto rytoj nebus,
Kad motina nebegirdys manęs
Savo karštu pienu…

Saulė tekės ir vėl leisis,
Bet bus naktis –
Gal ne tik man vienam…

Užtrauk užuolaidas, mama,
Nenoriu, kad mano kančią
Pamatytų žvaigždės –
Savo spindėjimu
Jos juoksis iš manęs,
Savo plaukais badys
Apkramtytas mano lūpas,
O ąžuolas kieme stovės bejėgis –
Savo plikomis šakomis
Jis negalės manęs paslėpti –
Dabar juk viduržiemis…

Gaila tik, kad ryto rytoj nebus,
O vaidevučių jau mirė tūkstančiai
Ir dar mirs – aš vienas jų…

1998 02 08