Sugrįžtu

Išeinu į pasaulio platybes:
Tokį mažą, nežinomą kraštą,
Patikėjęs surast amžinybę,
Kai aplinkui jau šviesos užgesta.

Nematau, bet einu, nors iš lėto,
Su dvejojimais, kartais su baime,
Iš tamsos į mane žvilgsnius mėto,
Ir tik vienas iš šimto - palaima.

Apėjau, rodos, visą pasaulį,
Išsiaiškinau visa kas gyva.
Ir staiga švelniai priminė saulė,
Prie namų pasodintą alyvą.

Jos šešėlyje paukščių klausiausi,
Bei šnarėjimo lapų tarp vėjo.
Man ji buvo pati mylimiausia,
Nes minučių prie jos neturėjau.

Ir kai būdavo laikas sustoja,
Aš pajusdavau tokią palaimą!..
Sugrįžtu į namus, o mieloji,
Sugrįžtu vėl į mylimą kaimą!

Sugrįžtu vėl į mylimą kaimą:
Tokį mažą, pažistamą kraštą,
Nes tik čia - amžinybės palaima,
Tik jame mano šviesos negesta.