Artur WilkatGimtasis kaimas 1701 metų Sausis
Panelė Kristina
Lengvas šaltukas gnaibė mano ausis, saulutė bučiavo skruostus, o aš su draugėmis džiaugiausi, kad pagaliau galiu tęsti mokslus tyrame ore. Daugeliui iš naujokių sunku suprasti dvasiško tėvelio Ignacijaus ir mano brolio sukurtą programą, bet man naujovė labai patiko. Dabar mes bei jauni berniukai mokomės mintyse dauginti ir dalinti dviženklius skaičius, kartu apskaičiuodami, kiek avižų bei šieno reikia dviems ar penkiems šimtams arklių.
Kai kurios iš naujokių nenorėjo užsiimti tokiais niekais ir prašė toliau mokyti jas siuvinėti ar šokti. Aš gi turėjau aprašyti kiekvienos iš jų pomėgius ir penktadieniais pristatyti ataskaitą tėveliui Ignacijui. Jis, brolis ir Deilas - taip mes pradėjome tarpusavyje vadinti Diterį – išskyrė naujokių tarpe kelias mergaites, su kuriomis man reikėjo susidraugauti. Kaip gerai, kad jų tarpe atsirado Čipo sesuo Birutė ir ta miestietė Ilona. Dabar vakarais mes dalindavomės mūsų paslaptimis bei svajonėmis ir sukūrėm savo ratą, kuris pradėjo valdyti visas naujai atvykusias mokines.
Brolio pamokos irgi nepraėjo veltui. Kai viena iš neseniai atvykusių konfederačių bajoraičių pradėjo man aiškinti apie savo kilmę ir teises bei pradėjo juoktis iš mūsų drabužių sukirpimo – naujai išmoktas spyris keliu į pilvą greitai privertė ją pripažinti mano teisybę. Dabar man kartais užtenka tik pakelti pirštelį, kai Ilona su draugėmis greitai išaiškina naujokams jų vietą. O nebylių kalbą mes tobulinam jau trys mėnesiai po to atmintino vakaro, kai Tadas papasakojo legendą apie mūsų proseneles sarmates - amazones, davusias įžadą tylėti ir kalbėtis tik rankų bei mimikos pagalba.
Ilgai negalėjau suprasti, kodėl brolis pradėjo siųsti į mokyklą konfederatų, mūsų priešų vaikus, kol vieną dieną į kiemą neįriedėjo paraudusių tėvelių ir šniurkščiojančių mamyčių gauja, kur juos pasitiko dvi Tado muškietininkų eilės. Mes su vaikų choru sugiedojom naujai išmoktą Alesiaus himną Šventai Mergelei bei įteikėm išsiuvinėtą drobę, kurioje buvo pavaizduotas pusnuogis lietuvis barbaras, nugalintis geležimi apsikausčiusį kryžiuotį ir minia nutilo.
Brolis išaiškino svečiams, kad ateityje viso to bus išmokyti ir jų vaikai, kaip ir matematikos, rašybos bei gerų poelgių aukštuomenėje, - jis tik prašo, kad daugiau niekas nepuldinėtų jo kaimų ir valdų, priklausančių jo sąjungininkams bei sumokėtų už įpėdinių apmokymą. Čia dar išbėgo du įsimylėję į mane bajorų sūneliai ir pareiškė, kad nė už ką nepaliks mokyklos, nes nori išmokti kautis kaip bajoras Alesius don Rodriges. Brolis su nuostaba pažiūrėjo į mane, ir aš vos susilaikiau neparodžiusi jam liežuvio. Juk, kaip sakė auklė, man reikia mokytis iš Tado kalbėti malonius žodžius bei šlifuoti gundymo meną.
Per tą priėmimą supratau, kodėl brolis perstatė kelis kambarius ir su draugų bei belaisvių saksoniečių pagalba įrengė kambarį su anglišku pavadinimu – tualetas, kodėl jis kasė griovius ir guldė ten metalinius bei mūrinius vamzdžius. Aš klausiausi, ką svečiams brolis pasakojo apie šį įrengimą ir pamažu supratau, kodėl dabar atliekų duobė yra apie trisdešimt žingsnių į šiaurę ir smirdalų kvapas jau nieko nebekankina, kokią naudą jis gaus parduodamas fosforą ir sierą iš tos užmačios, ir kodėl dabar niekam nebereikia per šalčius į mišką bėgioti.
Svečiai tik aikčiojo, bet sutiko su Tado argumentais (dar vienas gražus žodis), jog kariauti nereikia, o galima bendrai turtėti, padedant vienas kitam. Jie burbėjo, bet kai pamatė pirtį bei naujos mokyklos pastatą – apstulbo ir ilgai dar aikčiojo matydami didžiulius langus bei naujas, dar jiems neregėtas krosnis kas antrame kambaryje ir pradėjo prašyti, kad belaisviai saksoniečiai pastatytų ir jiems tokias patalpas, klausinėdami kas yra viso to sumanytojas.
Aš vos nesusijuokiau, išgirdusi, kad tai – Diteris, nesantuokinis neapoliečio tapytojo bei architekto dono Korleonės sūnus, kuriam miręs tėvas perdavė visas savo meistriškumo paslaptis. Ir tik laiku į mane mestas griežtas brolio žvilgsnis sustabdė gerklėje kvailus žodžius. Na, jei mano draugas – brolis staiga nusprendė tapti neapoliečiu, kodėl ir ne, juk keletas eskizų su mano atvaizdu jau puošia jo dirbtuvės sienas. Jis su savo draugu Čipu greitai tapo mėgstamu svečiu daugelio aplinkinių bajorų namuose, ypatingai ten, kur mėgdavo lošti kortomis ir net padėjo Raimundui Stankevičiui atgauti savo tėvoniją bei ją naujai įrengti.
Tadas, kaip visada, stebino savo netikėtais sprendimais. Vieną dieną jis, nei iš šio, nei iš to, surinko visus belaisvius ir pareiškė, kad jiems dovanoja visus nusikaltimus ir kariai gali eiti į visas keturias puses. Buvusios ten draugės papasakojo, kad tada labai išsigando, pagalvojusios jog dabar saksoniečiai grįš su daug didesnėmis pajėgomis ir pradės keršyti, bet paskui vienas iš jų karininkų perskaitė laišką, kur buvo aprašytos stovinčios Kurliandijoje jų kariuomenės nelaimės ir tai, kad daugelis iš pažįstamų jau spėjo numirti nuo ligų net ir nespėję susikauti su švedais. Ir kad belaisvių komitetas nusprendė sulaukti pavasario ir tik tada pagalvoti reikia dar prisijungti prie niekam tikusio Kurfiursto, ar užsidirbti pinigų čia, neliejant nuosavo kraujo. Po to kvailių, norinčių pabėgti, beveik neliko.
Taip Tadas rado mums svetimų kalbų, šokių, retorikos bei dar daugelio mums ateityje prireiksiančių dalykų mokytojus ir nors brolis su savo draugais, klausydamas jų, dažnai nutaisydavo žmogaus su skaudančiu dantimi veido išraišką, mokykloje tapo smagiau. Viskas sujudo, įsisuko. Mes mokėmės tai daugybos lentelės, tai gimnastikos ar tapybos. Greitai prie mano pirmųjų draugių prisijungė dar kelios naujokės ir brolis su Diteriu pamažu pradėjo mokyti mus slaptų kovos menų.
Jis iš karto pasakė, kad špaga su durklu galėsime gąsdinti tik peles aruode, o mūsų ginklai slypi mūsų silpnybėje. Aš niekaip negalėjau suprasti, ką brolis nori tuo pasakyti, kol nenumojau ranka ir neatsidaviau treniruočių eigai. Košmaras palietė, kai Ilona susilažinus pataikė iš penkių žingsnių peiliu į taikinį, ir kai nusikvatojęs jaunylis Kovačius neįsmeigė ten pat savo kirvuko iš trigubai didesnio atstumo.
Brolis greitai apie tai sužinojo ir pasikvietė visas išrinktąsias asmeniškam pokalbiui. Tada aš ir supratau, kas tai yra pragaras. Pasirodo, tai šaltis mylimo žmogaus akyse ir balse, kai jis pasako, kad bus laimingas atsisveikinęs su tavimi ir nusprendęs daugiau nesirūpinti tavo niūria ateitimi. Nežinau, ką jis papasakojo mano draugėms, bet žliumbėm mes visą naktį, prisiekinėdamos viena kitai daugiau nedaryti tokių kvailysčių bei neišduoti moteriškos draugystės iki gyvenimo pabaigos.
Ryte, kai mus vėl pakvietė pas poną Žemeckį, jau buvom pasiruošusios atkovoti savo nepriklausomybę iki galo ir buvom pasiryžusios iškentėti visas mokytojo bausmes. Kada mūsų šešetas užėjo į kambarį, kur prie žvakių šviesos sklaidė raštus brolis ir sustojo, pilnas ryžto išsakyti visas mergaitiškas nuoskaudas, jis net nesusiprotėjo pakelti savo begėdiškų akių. Visus tolimesnius bandymus atkreipti dėmesį Tadas nutraukdavo rankos mostelėjimu, įsakydamas nutilti. Bet kai jis, pabaigęs peržiūrėti sąskaitas, atkreipė savo žvilgsnį į mūsų pusę, supratom, kad geriau būtume atsidūrę tolimoje Amerikoje, kaip mūsų tarpe vadino Indiją, tarp vietinių žmogėdrų.
Tadas, pakvietęs mus pavardžiui, paklausė ar norim toliau mokytis slaptų kovų menų, ar norim grįžti namo ir pradėti rūpintis valgiu savo būsimiems vaikams. Mano kojos iškart nusilpo ir parkritau ant kelių kartu su draugėmis. Neatsimenu, kuri pirma iš mūsų cyptelėjo prašymą palikti viską po senovei, bet žinojau, kad nuo šiol teks tapti tylene ir sekti kiekvieną savo judesį ar žodį.
Tadas ir tada nenurimo. Tas vaikigalis Rimas atnešė mums po skarelę ir brolis pratarė:
- Jūs tikriausiai girdėjote apie žymiąją Diterio skarelę. Teks panašią panešiot ir jums dvi savaites, kad suprastumėt apie plepalų žalą.
- Šito įžeidimo aš tau niekad neatleisiu, – nutariau. - Atsiminsi mano kerštą visą likusį gyvenimą.
Išeidama, pastebėjau ant laiptelių sėdintį tą bjaurybę jaunėli Kovačių ir nusprendžiau, kad, įskundęs Iloną, paprastą miestietę, jis įžeidė mano, jos globėjos, vardą. Susirodėme su mergaitėmis pirštų kalba, kad nuo šiol šiam vaikinui skirta atstumtojo dalia. Juk mes, išrinktosios, turim laikytis viena kitos ir paversti pragaru gyvenimą priešams.
Raudonės pilis
Tadas
Sėdėjau svečiuose pas buvusį hetmaną ir gėriau labai prastą arbatą.
- Gerbiamasis dėde, jūs laimėjote daug mūšių, bet pralaimėjot karą. Tačiau didžiausia jūsų klaida yra tai, kad leidžiat save apgaudinėti jūsų tiekėjui.
Suvargęs senis, išgirdęs mano žodžius, eilinį kartą susiraukė lyg svogūno atsikandęs.
- Kaip supratau iš skonio, tai šią žalią, arba kaip jūs vadinate, kinietišką arbatą jau spėjo panaudoti, išdžiovinti ir vėl jums parduoti kaip naują.
Apie šią apgavystę, girdėtą dar praeitam gyvenime, man papasakojo dėdė Abramas, norėdamas su mano pagalba tapti naujuoju dvaro tiekėju.
Triukšmas salėje pasiekė neleistiną lygį.
- Gerbiamieji, - garsiai ištariau, – jums jau papasakojo, kad arbata iš kinų šalies padeda išsigydyti nuo visų ligų.
Daugelis nutilo ir susidomėjo.
- Atsiminkit, kad nei kunigaikštis Gediminas, nei jo sūnūs nevartojo to gėrimo, bet sugebėjo sulaukti devinto dešimtmečio, apie ką byloja mūsų metraščiai.
- Norite atrodyti apsišvietusiais ir geriate šitą bjaurastį, svajodami ilgai išlikti sveikais. O ar ne geriau jums paklausti senų žolininkių, ką jos geria ir išlieka pilnos jėgų iki žilos senatvės.
- Nesiginčiju, tikra kinietiška arbata, surinkta kaitinant pietietiškai saulei, iš tikrųjų užmuša daug ligų sukėlėjų jūsų organizme. Bet ji yra labai brangi ir dažnai patenka ant jūsų stalo jau praradusi daugelį savybių. Todėl patariu atkreipti dėmesį į mus supančią gamtą. Kuo jums nepatinka džiovintų liepžiedžių gėrimas? Jis gi visada padeda nuo lengvo drebulio ar galvos skausmo. Arbata su mėlynėmis padės kai skauda akis arba kankinatės viduriavimu. Viralas su ramunėlėmis padeda užgyti žaizdoms ir dar daug ten, kur jums visiškai nereikalinga ta brangi ir tolima arbata iš Kinijos.
- Bet svarbiausia, jūs visiškai užmiršot bruknes ir spanguoles. Tegul mielos ponios nerauko savo nosyčių, prisimindamos vaikystę – gėrimas, pagamintas iš tų uogų ir dar pagardintas medumi, turi labai daug vitaminų, naudingų jūsų kūnams. Žinoma, jis kartus ir bjaurus, bet, išgėrusios to antpilo užsinorėsit eiti ir ką nors nudirbti, o ne gulėti ant suoliuko ar miegoti.
- Todėl tikiuosi, kad sekantį kartą mano dėdė pavaišins kuo nors tikrai įsimintinu ir savu, o ne šiuo birzgalu.
Apžiūrėjau nutilusią minią ir likau patenkintas pasiektu įspūdžiu. Paskaitos tikslas buvo apstulbinti ir priversti juos pagaliau atkreipti į mane dėmesį. Dauguma iš susirinkusių Lietuvos bajorų skaitė toliau laikė jūsų nuolankų tarną jaunu išsišokėliu. O dabar, po to informacijos srauto, jie bent nutaisė susidomėjusią veido išraišką. Iškart pradėjo šnibždėtis - kas aš ir iš kur atsiradau. Atleiskit, gerieji žmonės, norėjau savo darbus atlikti patyliukais, ramybėje, bet aplinkybės spaudžia. Atsirėmiau į akligatvį ir man staigiai prireikė sąjungininkų aukštuomenėje.
Informacija iš ateities
Aš tada nežinojau, kad kampe sėdi paprastas raštininkas ir užrašinėja visus pokalbius. O mano pasakojimas apie gydomąsias žolių savybes ir gėrimus pagamintus jas panaudojus, taps jo gyvenimo idėja. Raštininkas po pokylio dar sykį ištardys mane, po to keliaus po visą pasaulį rinkdamas senų žolininkių receptus ir po dešimties metų išleis savo pagrindinį gyvenimo kūrinį – knygą pavadinimu „Apie skirtingas gydomųjų žolių savybes ir apie jų paruošimo meną“. Kas galėjo žinoti, kad ši maža brošiūra pasirodys vos ne pas kiekvieną Europos šeimininkę, kad ją septyniasdešimčiai metų uždraus Anglijoje, nes dėl jos vos nesubankrutuos Vest – Indijos kompanija, kas dar labiau pridės jai populiarumo. Ir kada po pusantro šimto metų Prancūzijos eskadra priplauks Japonijos krantus, vietiniai samurajai dalinsis su ilganosiais karininkais gydomosiomis arbatomis savybių paslaptimis, kurias jau seniai žinojo visoje Europoje.
Tikrai, nežinomi Viešpaties keliai.
Kol buvęs karališkasis hetmanas Sapiega pyko dėl mano pastabų, suspėjau pritariant gitarai sudainuoti dar vieną patriotinę dainą ir senis ištirpo. Beliko tik viena - prie visų įteikti jam jo anūkės portretą, kur krentantys lapai kliuvo tarp jos palaidų plaukų, o nubėganti skruostu ašara turėjo sugraudinti visų susirinkusių moteriškių širdis.
Idėja su Diterio tapyba pamažu pradėjo atsipirkti. Vis dėl to jo stilius ir dažų kokybė labai išsiskyrė vietinių tepliorių bandoje ir jau mes pradėjom gauti užsakymus keliems metams į priekį. Diteris toliau vaidino italo našlaičio vaidmenį, tuo sukeldamas nesveiką bajorienių susidomėjimą, o man beliko skaičiuoti pinigus.
O būtent jų, kaip visada, ir trūko. Gerai, kad už Nemuno buvo Rytų Prūsija su nepaliestais karo miestais ir daugelį savo naujovių galėjau parduoti ten. Kartu ir aptariau su keliais vietiniais pirkliais ir kontrabandininkais bendrus projektus, kurie turės greitai atnešti pelną, įkalbėjau kelis bitininkus persikraustyti iš ten į mūsų kraštą, pažadėjęs pasidalinti naujų avilių paslaptimis. Bet pinigų vis tiek trūko, ir ne tik todėl, kad pradėjau daug statyti – mano maža armija rijo juos kaip sausros iškamuota žemė – pavasarinį lietutį. Jūs tik pagalvokit - vienas šūvis iš muškietos kainuoja lyg mūrininko dienos darbas. Todėl paraką ir kulkas treniruotėse leidom naudoti tik jau įrodžiusiems savo sugebėjimus šauliams, priskyrę kiekvienam iš jų po jauną ginklanešį, kurie, stebėdami senus kareivius, ima iš jų pavyzdį..
Tie keli šimtai saksoniečių belaisvių irgi ne iš blogos valios pradėjo plėšikauti. Juk jų pats mieliausias Kurfiurstas paprasčiausiai užmiršo, kad kareiviai bei arkliai taip pat valgyti nori, o dalį jų algos jau pasisavino tiekėjai. Sklaidydamas iš Tarasio gautus laiškus, jau žinojau, kad Augustas Antrasis spėjo paguldyti prie Rygos ketvirtadalį savo kariuomenės, net nesusikovęs su švedais. Ir jei iki vasaros vidurio iš jo armijos liks nors trečdalis, manysiu, kad jis lengvai atsipirko. Mano pats geriausias priešas Vladislavas Koniuševskis jau buvo išprašęs iš Kurfiursto pulką kareivių, kad nubaustų vieną maištininką, bet pasklido gandas, kad prie Rygos artėja Karlas XII ir saksonietis nešė kudašių net į Polocką, palikęs tik dalį kariuomenės dengti jo atsitraukimą. Dabar lenkas rašo piktus laiškus į Karaliaus kanceliariją ir laukia, kol Augustui Antrajam praeis susižavėjimas nauja meiluže. Sunku nevykėliams – niekas jų nemėgsta.
Bet panašios problemos kamuoja ir mane. Nesugalvojom vasarą paruošti pakankamai šieno ir avižų bei maisto staiga atsiradusiam visam būriui belaisvių ir dabar badaujam kartu su visais. Grybai, povandeninė žūklė, medžioklė leidžia išsilaikyti žmonėms, bet pats brangiausias mūsų turtas – arkliai - po truputį dvesia, žiūrėdami į mus gailiomis akimis. Štai todėl aš čia šiandien ir stoviu.
- Dėde, jūs iškovojot daugybę pergalių mūšio laukuose, bet pralaimėjote karą. Todėl leiskite tuo užsiimti žmonėmis, kurie mąsto naujo XVIII amžiaus kategorijomis. Jūsų labai jaunas giminaitis, į kurį jūs žiūrite ir prisimenate patarlę apie kiaušinį ir vištą, sugebėjo padaryti tai, kas niekaip jums nesisekė, net pasiekus aukščiausią galią – nuraminti kaimynus.
Čia, kaip to ir tikėjausi, pašoko vienas iš svečių.
- Išdavike, bedievi, kad degtum pragare amžių amžiais – suriko, paraudonavęs iš neapykantos. - Paėmęs įkaitais visus mūsų vaikus, ateini čionai ir dar drįsti įžeidinėti.
- Gerbiamas bajore Rovbutai, jūs tikriausiai esate blogai informuotas, šie vaikai tikrai nėra įkaitai, o tik apmokomi naujausių žinių, kurių jūs dėl savo atsilikimo, negalite jiems suteikti. Kada, po ketverių metų jie pabaigs jau įteisintą jėzuitais, mokyklą, paliks ją tikrais gimtos žemės patriotais
Jus gi visada prašome ir kartą per mėnesį leidžiame aplankyti savo atžalas ir pažiūrėti, kokią pažangą jie padarė. Tarp kitko jūsų duktė su savo draugėm jau beveik paruošė naują išsiuvinėtą drobę su lietuvio ir totoriaus dvikova. Tikiuosi, šį kartą jūs neužmiršite atvežti mokesčio už mokslą?
Kada triukšmas salėje nutilo, pakilo dar vienas nepatenkintas, su kuriuo jau reikėjo būti atsargiu. Kai jis atsiuntė savo breterį*, išgelbėjo Alesius. Ačiū dievui, litvino nei ūgiu, nei jėga Dievas nenuskriaudė ir jis sutaršė išpuikusį prancūzą, kaip šiltą vilną. Tada bajoras Jokūbas Lydekis pasiuntė savo vyresnįjį sūnų, kuris metė iššūkį asmeniškai man, kaip bajorui. Dieve mano, gal pas jus ir laikoma, kad yra normalu pasiekusiam trečią dešimtmetį vyrui sukapoti dvikovoje penkiais metais jaunesnį bajoraitį, bet mirti aš nesiruošiau ir, kol jis atidavinėjo kardu pagarbą, staigiu metimu įsmeigiau jam durklą į koją, pratęsdamas špagos išpuoliu į krūtinę. Lydekis paskutine akimirka sugebėjo išsisukti todėl tik perpjoviau jam dešinį petį. Priešininkas, neklausiančia ranka dar bandė pakelti savo kardą, kai aš atsidūriau už jo nugaros ir pabaigiau judesį dūriu kepenis.
Aikštėje nualpo keletas merginų, jo jaunesnieji broliai ir sesuo žiūrėjo su tokia neapykanta, kad, atrodė, ant manęs tuoj drabužiai užsidegs. Nusiėmęs nuo galvos skrybėlę, priklaupiau ant kelių.
- Bajoras Jonas Rapolas Lydeka buvo puikus karys, ir labiausiai man gaila, kad mes atsidūrėme skirtingose barikadų pusėse. Pasimelskime už jį.
Po trumpos minutinės pertraukėlės, kai visi pagaliau sugromuliavo, kas įvyko dvikovų aikštelėje, joje nugriaudėjo pasitenkinimo šūkiai, kuriuos tuoj nutraukiau. Vis dėl to, iš tikrųjų praradau dar vieną kareivį, kurį norėjau turėti savo gretose. Kol išlydėjom žuvusį, teko pasikviesti į šalį jo brolius su seserimi ir papasakoti, kad turiu jiems kraujo skolą, todėl prašau pakentėti su kerštu dar penkerius metus, kol jie išmoks mosuoti špaga. Žinoma, jie manęs visiškai neklausė ir tuoj puolė muštis, susižeisdami savo durklais ir špagomis. Truko kelios sekundės, kol Alesius su Olgerdu Kovačiu juos nuramino bei nuginklavo, bet už tai turėjau pakankamai kraujo naujai priesaikai ir jau ketvirtą kartą per metus man teko pakartoti ritualą su stebuklingu išgydymu.
Senasis Lydeka paklausė:
- Kodėl prie mūsų vaikų neprileidžiami asmeniniai nuodėmklausiai, kad galėtų išklausyti išpažintis?
- Mūsų mokykloje yra nuosavi dvasininkai, gavę palaiminimą iš Žemaičių vyskupo Raseiniuose. Galvojame, kad kiti kunigai ir mokytojai gali sukelti sąmaištį jaunuose nesutvirtėjusiuose protuose. Bet jei pergyvenat dėl jų katalikiško išsiauklėjimo, tai atvykit sekmadieniais pasižiūrėti, kaip jie garbina Švenčiausią Mergelę.
Čia mano samprotavimus nutraukė buvusio Respublikos hetmano balsas.
- O dabar papasakok mums, kodėl tu išdrįsai sukilti prieš teisėtai išrinktą karalių Augustą Antrąjį? Ir kas per keisti gandai sklinda apie tai, kad įsakei išplakti porą bajorų, o vieną net atidavei budeliui?
Senas kvailys. Kol jis su tuo karaliūkščiu triuškino turkus, tasai siundė konfederatus ant tavo sąjungininkų. Ir tu vis dar juo tiki? Teko atsakyti, pabrėžiant kiekvieną išsireiškimą:
- Pirmiausia apie bajorų laisves. Kol vyksta karas, aš seku Julijaus Cezario priesakais apie geležinę discipliną jo metu. Todėl pavaldiniai, išdrįsę neįvykdyti viršininko įsakymo, buvo atitinkamai nubausti. Šiaip tai aš dar buvau truputį per daug nuolaidus ir tas kareivių dešimtukas, padėjęs galvas ant kaladžių šalia jų nusikaltusio draugo, dar lengvai atsipirko, Sekantį kartą aš nesiruošiu būti toks minkštaširdis.
- Bet juk tai buvo paprasta miestietė, o ne bajoraitė, – suriko keletas dabitų.
- Jūs vėl galvojate praeito amžiaus terminais - tyliai, nustūmęs neapykantą į šaltį, ištariau. - Kol kas aš vis laimiu, ir jūs net dėl to nesiginčijate.
Paglostęs delnu ant špagos efesą, peržvelgiau žvilgsniu drąsuolius.
- O gal kai kurie čia susirinkę išdrįs surinkti savo vyrus ir užpulti mane, kaip gerbiami ponai Valdislavas Koniuševskis ar, nusprendęs juo pasekti, Jonas Frankevičius? Kur yra pirmasis – nežinau, bet poną Frankevičių aš paleisiu iš daboklės tik nuplėšęs nuo jo gerą išpirką. Kartoju - kol aš laimiu, mano vyrai eis paskui mane į vandenį ar ugnį, net jei įsakysiu pakarti kiekvieną netyčią sumindžiusį žiogą.
Žinojau, kad ramus, argumentuotas, šaltas tembras, kurį stengiausi išlaikyti savo balse, privers numirti tyloje visą salę. Ne veltui praeitame gyvenime teko pažaisti aktoriumi keliuose mėgėjiškuose spektakliuose, o menas sustabdyti klausytojus ne sykį pravertė ir dabartyje.
- O dabar pakalbėsime apie mūsų - vis dar – karalių. Kai tik sužinojau, kad jis nusprendė mesti iššūkį Šiaurės Liūtui, pasistengiau surinkti visus duomenis apie jo ir mūsų armiją, ginkluotę bei karvedžius. Draugai, giminaičiai, dėdės ir tetos - išvadas padariau labai liūdnas. Mūsų buvęs karalius pralaimėjo karą, dar net nepradėjęs jo, kuo mes jau įsitikinom, skaitydami jo reliacijas iš Kurliandijos. Todėl patariu jums gerai pagalvoti ir pasiųsti diplomatinę misiją pas Karlą Dvyliktąjį.
Tyla salėje pasiekė žemiausią ribą, kai atsidarė durys ir įbėgo Olgerdas Kovačius. Prisiminęs, kad jis turėjo būti tolimoje sargyboje, o ne tarp tų trijų šimtų karių apsupusių pilį, išsigandau. Įsakyta jam buvo gi jam pasirodyti tik išskirtiniu atveju, tai kas tokio jau įvyko? Nejaugi visi mano planai sugriuvo ir su mano užpakaline žemutine kūno dalimi nusprendė pasisveikinti šiaurės elnias*? Sustabarėjimo priepuolį nugalėjau, kai Olgerdas priėjo prie manęs ir, Japonijos samurajų pavyzdžiu, priklaupęs ant kelio, pratarė:
- Mokytojau, jūs privalote išklausyti žinią, kurią atnešė pasiuntinys.
- Kvailys, – pagalvojau. - Priesaika neatleidžia nuo galimybės daryti klaidas. Galėjai ir iškviesti į atskirą kambarį pasikalbėti ar kitaip perduoti, jei taip svarbu. Būčiau bent pasiruošęs.
Vos sugebėdamas nulaikyti drebulį keliuose, pratariau:
- Ponai, tikriausiai pasiuntinys atnešė svarbią žinią, todėl išklausykime jį.
Kada įėjęs į salę purvinas ir mirtinai pavargęs ulonas priėjo prie Jono Mykolo Sapiegos ir palenkęs galvą, prakalbo:
- Bėda, - aš jau norėjau jį užmušti dėl tokių lėtų apsukų.
- Bėda, pone, tas velnio sūnus, tas krikščioniškų vertybių naikintojas, našlių ir vaikų siaubas...
Čia jau neišlaikė mano dėdė.
- Tu sakyk, pagaliau, kas įvyko, arba pasodinsiu ant kuolo!
- Ponai, mūsų sąjungininką, Maskvos carą Petrą Pirmąjį su jo 40 000 armija sutriuškino Švedijos karalius ir eina link Rygos.
*Breteur (pranc) – samdomas dvikovininkas - žudikas.
*Šiaip tai idioma rusų kalboje inteligentiškai išreiškianti visišką pyzdec arba Šakes lietuviškai.
Johanas Krauzė
Aš daugiau taip negaliu. Šiandien, perduodama man ryšulėlį su maistu, ji prisilietė alkūne, o vakar vakare pažiūrėjo TOKIU žvilgsnius, kad visą naktį užmigti negalėjau.
*
Iš pykčio nukirtau šaką vienu smūgiu. Gerai, kada nauji kirviai savo kokybe lenkia senuosius ir už tai mes turime dėkoti tam jaunam dabitai Diteriui. Gotlybas Šmidtas išvis praeitą sekmadienį prisipažino, kad nori čia likti dar porai metų, kol galutinai ištrauks iš talentingo kaimiečio visas jo gudrybes ir tik tas prakeiktas karas labai maišo jo planams pasimokyti ir grįžti namo, kur dar turi pakankamai ryšių.
Dar viena šaka nulėkė į šoną ir aš vėl prisiminiau jos liūdnas žalias akis. Su malonumu mesčiau viską ir bėgčiau pas tą jauną našlę, bet negaliu. Šiandien mums duotas įsakymas - išvalyti miške keliukus, kuriais antrasis dešimtukas ištemps rąstus iš miško ir kur grioviai netrukdys arkliams dirbti savo darbą.
Neseniai prisijungusios grupelės belaisvių net šiek tiek gaila. Jie tikisi po to, kai savanoriškai atidirbs kelias savaites pačius sunkiausius darbus, juos irgi apgyvendins šeimose ir nereikės kentėti savo karininkų pastovios priežiūros. Pas mano našlę jūs jau nepateksite.
Taip pasisekė tik mums, pirmiems prasikaltusiems.
*
Šiaip tai aš dažnai nesuprantu paėmusio mus į nelaisvę bajoro Žemeckio poelgių. Kodėl jis išleido tiek daug pinigų sužeistiesiems? Juk dažnai užtekdavo tik pažvelgti, kad suprastum – jų jau laukia prie dangaus vartų. Na, išslaugė žemaičiai kažkur apie pusę šimto mūsiškių iš visų sužeistų tą prakeiktą dieną, tai kodėl jis tuoj pat pakorė keletą jų už vagystes ir kažkokių tai moterų įžeidimą. Juk mes tam ir esame samdiniais, kad galėtume pasiimti viską, ką pamatome pas būrus. Nors dabar su tuo griežtai. Kai tik mane apgyvendino vienos jaunos žydų našlės namuose, iškart perspėjo – bet koks bandymas pasikėsinti į šios gražios moters garbę bus baudžiamas mirtimi.
Vietinis bajoras, pakalbėjęs su jos tėvu, taip ir pasakė – kiekvienas nusidėjęs su Samuelio Izraelevičiaus dukte bus užkastas gyvas, žemyn galva, kartu su atsidavusia nuodėmei. Tokie žiaurūs yra šios barbariškos šalies papročiai.
Žinoma, galima pasipiršti ir apsivesti pagal vietinius papročius bažnyčioje, kaip jau padarė keletas mano likimo draugų, bet su žyde? Tai juk neįmanoma. Nors jos senas tėvas jau užsiminė man, kad norėtų tokio žento, bet aš dar galvoju.
*
Skiedros nuo rąsto skraidė lyg vištos, pamačiusios lapę, o man vis vaidenosi apnuogintas našlės petys.
Jaunas kaimo vaikas pagriebė nukirstas šakas ir nutempė prie laužo. Aš dar sykį praėjau per pušies kamieną, nukapodamas visus išsikišimus, kai nuskambėjęs signalas davė ženklą pietums. Pakabinęs ant šakos kirvį, nuėjau į laukymę, kur pagaliau galėjau nusiimti batus ir leisti sau nusivynioti bei padžiauti tuos medžiagos gabalus, vadinamus autais. Vietinės moterys šalimais kūreno didžiulį katilą, kuriame virino antrąsias mums išduotas jų poras, įmesdamos laikas nuo laiko po muilo ar potašo gabaliuką. Aš linktelėjau paskirtam man vaikiui ir jis atnešė karšto sriubos dubenėlį. Išsivyniojęs našlės lauknešėlį, pauosčiau duonos riekę, ieškodamas mielosios kvapo ir vėl susimąsčiau apie keistas bajoro naujoves.
Apie vieną jų man paaiškino Piteris. Rodos, kam prie mūsų dešimtuko visada pristatomas kaimo vaikų būrys. Pasirodo, kai mes, kiekvieną rytą išrikiavę prieš vietinio bajoro namus, toliau mokomės gretomis žygiuoti ir atidavinėti pagarbą, matydami tai vietiniai berniukai savaime perpranta jų paskirtį ir viską įsidėmi. Ką tai reiškia, supratau, kai prieš eilines sekmadienio pamaldas vietiniame miestelyje praėjome rikiuotės žingsniu, ritmingai atkaukšėdami batais į sušalusį grindinį. Mūsų šimtukas persirikiavimų grožiu ir darnumu buvo paskelbti antrais po nugalėtojų ir kiekvienam vakare teko po vietinės krūminukės stiklinę bei paskelbė asmenišką padėką.
Nežinau, kaip kiti, bet po to vakaro tapau pačiu karščiausiu rikiuotės ir paradų gerbėju.
Ištempęs plikas pėdas link laužo, apžiūrėdamas našlės užlopytą rankovę, prisiminiau nuo ko prasidėjo paskutinės mano nelaimės.
Praėjus keliams mėnesiams po įsimintinos pasalos, visus, kurių nesugebėjo išpirkti mūsų kvailojo Kurfiursto šalininkai, staiga išrikiavo prieš bajoro namus. Kažkur virš poros šimtų samdinių ir žemesniojo laipsnio karininkų ilgai žvarbo šaltyje, kol aristokratai ir dar keletas iš pono Žemeckiu svitos kažką aptarinėjo šiltoje troboje.
Pagaliau jie baigė ginčytis ir teikėsi išeiti.
- Kareiviai, – kreipėsi mūsų kapitonas, – bajoras Žemeckis perduoda jums padėką už sąžiningai atliktą prievolę ir skaito, kad daugiau neturi teisės laikyti nelaisvėje tokių puikių žmonių ir Trijų Karalių dienos proga jis dovanoja mums laisvę.
Nuo mūsų džiaugsmo šūkių net sniegas nuo artimiausių eglių nukrito. Kai jie nutilo, kapitonas pratęsė.
- Kaip jūs jau žinote, mūsų kariuomenė prie Rygos badauja ir miršta nuo įvairiausių ligų, čia gi mūsų dauguma to išvengė, todėl visiems siūlom priimti bajoro Žemeckio prašymą pasilikti čia iki žiemos pabaigos. Bet noriu perspėti – visi, kurie nuspręs prisijungti prie mūsų Kurfiursto kariuomenės, turės apsispręsti iš karto! O tie, kurie nutars pasilikti, galės dirbti ne tik už maistą, bet ir gaus atlygį.
Tada Tadas Žemeckis išėjo į priekį ir pasakė:
- Nuo savęs pridedu, kad visi, kurie nuspręs mus palikti, turės grąžinti visą jiems išduotą specialią aprangą bei įrankius. Ginklų taip pat neatgausit.
Tada neatkreipiau dėmesio, kad mūsų gretos staiga nutilo. Galimybė susitikti su savo draugais apakino ir aš išlėkiau iš gretų, šaukdamas, kad sutinku. Atsimenu, iš mūso dešimtuko norėjo išeiti Hansas, bet savas dėdė sustabdė jį kumščiu į paširdę.
Tokių kaip aš susirinko apie dvi dešimtis su vienu leitenantu. Po to, kai tyloje atsisveikinome su savo draugais nelaimėje, mus nuvedė į didžiulę palapinę, kur raštininkai dar sykį išklausinėjo apie mūsų gimines ir išsimokslinimą bei išdavė senus batus ir rūbus, prašydami pasirašyti, jog mes neturim niekam jokių pretenzijų.
Pamatę tą skudurų krūvą kai kurie iškart persigalvojo ir pradėjo šaukti, kad nori pasilikti, bet jų jau niekas neklausė. Vienintelė nuolaida, kurią mums suteikė Tadas Žemeckis – leido pernakvoti šiltoje palapinėje. Užmigdamas galvojau, kokius žodžius pasakysiu Heincui su Martynu, kai juos pamatysiu.
O naktį atslinko ŠALTIS.
Pajutome jį jau paryčiui ir, kada mus išvijo lauk, kur skarmalai praleido kiekvieną vėjelio dvelktelėjimą, į išėjusį bajorą žvelgėme su kai kuria viltimi. Bet jis tik patraukė nosimi, patikrino, kaip gurgžda sniegas po kojomis ir draugiškai pasišaipė:
- Tai ką, ponai, jaučiu kad šaltis pasiekė minus dvidešimt penkis laipsnius pagal Celcijų.
Aš nežinau, kas per velniai nešioja tą vardą, bet jie man iš karto nepatiko. Vėliau, tarp savų, nutarėme, kad pragare Minusas su Celcijum paskirti kenkti doriems krikščionins šalčio bei karščio pagalba, ir tarp mūsų tapo populiarus priesakas prisigėrusiems - pasiūlyti su jais bačkoje išsimaudyti. O tada mes stovėjome ir drebėjome.
- Jums reikės keliauti į šiaurę, kur dar šalčiau. Gal turite kokių nors pageidavimų?
Kai kurie iš mūsų jau šokinėjo ir trynė savo kūnus, neleisdami prasiskverbti žvarbai, kiti – prašė vardan visų šventųjų pasigailėti ir duoti galimybę pasitaisyti, pačiu garbingiausiu ir vyriškiausiu pasirodė leitenantas.
- Nustokite tyčiotis, pone Žemecki! Aš, kaip ir visi šie žmonės, daviau priesaiką mūsų Kurfiustui ir privalome išlikti jam ištikimi iki mirties.
Mes pažiūrėjome į jį nieko nesuprantančiais žvilgsniais – kokie, velnių griebtų, įžadai - šalta gi.
Pamačiau, kaip pabalo bajoraičio veidas. Vis dėl to tikro aristokrato žodžiai suvirpino jo sielą. Po trumpo sumišimo jis pratęsė:
- Leitenante Jokūbai Briomeri, jūs, kaip ir visi kiti norintys grįžti pas savo kurfiurstą, galite tuoj pat išeiti. Visi kiti, jei aš panorėsiu, ateityje turės pažadėti man savo sielą, kas tikrai yra baisiau negu tie jūsų parašai rašalu, ant popieriaus. Todėl apsispręskite iš karto.
Po trumpo sumyšio leitenantas ir dar keli kareiviai pajudėjo link šiaurės, o mūsų minia nubėgo į palapinę, kur drebančiais pirštais vos sugebėjau pasirašyti pergamente, kad atsisakau visų priesaikų Augustui Antrajam ir nusprendžiu tarnauti Lietuvai.
Bet ir tada bajoras Žemeckis neleido mums sušilti.
- Kadangi jūs atsisakėte pasilikti ir tuo pačiu įžeidėte mano gerą vardą, nuo šiol turėsite atlikti pačius sunkiausius darbus. Jus atskirs nuo kitų žemiečių, kaip nepatikimus ir išskirstys po paprastų miestiečių šeimas, kur jums teks atlikti tarnų pareigas, Ir net nebandykit padaryti skriaudą priėmusiems.
Taip aš papuoliau į šios gražios našlės šeimą. Keletą dienų tampiau vandenį ir skaldžiau malkas, o paskui mūsų dešimtuką pasiuntė valyti mišką. Bet už tai savo darbinius drabužius mes vėl atgavom.
Ne, toliau taip kentėti jau negaliu. Velniai griebtų, dar šiandien vakare paprašysiu pas mūsų pastoriaus leidimo ir pasipiršiu gražiąjai našlei. Ir tik tegul jis tik pabando man atsakyti.
