Septyni Lašai VI

          Atverti "Septyni Lašai V"

Senis krūptelėjo. Jis pajuto, kaip jo skruostu slysta kažkas šalto. Pasipurtės grįžtelėjo galvą ir išvydo ant peties tupinčią žiurkę. Ji lėtai braukė jo veidu savo uodega.
- Ko nori?   - Nusipurtė Faustas. – Jau? 
- Ne, ne... Dar ne, - šnypštelėjo tarsi atsiprašinėdamas gyvis. – Tiesiog man reikia trupučio tavo kraujo. Ir poros šerių iš barzdos. Eliksyrui.
- Jei reikia - tai imk, - senis pamažu atsiraitojo rankovę.
- Neskaudės, - tarsi gydytojas vaikui sumurmėjo žiurkė, ir mitriai krimstelėjo susivijusią it medžio šaknis veną. Trykštelėjo kraujas. Mefistofelis žaibiškai pakišo vieną iš padūmavusių mėgintuvėlių po čiurkšle ir luktelėjo, kol šis beveik prisipildė. Jo žiurkiška uodega staiga pailgėjo trigubai ir apsivyniojusi užveržė dilbį.   Tada žiurkė kažką sumurmėjo, pasišiaušusi pasipurtė ir spjovė ant žaizdos. Pakilo aitrus dūmelis, ir jam išsisklaidžius, įkandimo neliko nė pėdsako.
- Liaudies medicina! -  sukrizeno velniškai Mefistas ir įmantriai balansuodamas kruvinu indu, užsiropštė senajam daktarui ant peties. Laisva priekine letena grybštelėjo senio barzdą, staigiai peštelėjo, ir, išrovęs keletą šerių, stryktelėjo ant grindų. Juokingai stykčiodama ant užpakalinių kojų, žiurkė keliais šuoliais pasiekė stalą, akrobatiškai užšoko ant jo ir vėl  įniko ruošti stebuklingąjį gėrimą.
        
Faustą nelabai domino velnio virtuvė, bet iš įpročio kontroliuoti laboratorijos darbą jis pradėjo stebėti kas vyksta ant stalo. Jis matė, kaip padaras, apsukęs barzdaplaukiais virš galvos šėtonišką ratą, murmėdamas sviedė juos į viralą. Kaip šliukštelėjo kolbon dalį paimto kraujo, ir užpylė kažkokiais milteliais, kaip nardė degustavimo vamzdelių spiralėmis ir prisukinėjo arba atsukinėjo sklendes, didino – mažino liepsną, korėsi lentynomis ir, nešinas kokiu nors indeliu, šuoliavo atgal. Viskas vyko pašėlusiu tempu, kol, tikriausiai užbaigusį kažkokį jai vienai težinomą etapą, žiurkė aprimo ir patogiai įsitaisiusi ant stalo kampo, grįžtelėjo į senį.
- Sunku atsisveikint su praeitim? – nusiviepė ji. – Spjauk į tai. Geriausia viską pamiršti, kaip seną susidėvėjusį batą.
 - Šiuo momentu tai viskas ką turiu, - atsiduso Faustas. -  Pats jaučiuosi bato vietoje. Visą gyvenimą bėgau neatsigręždamas, galbūt netgi bijojau atsigręžti, todėl ir bėgau. O dabar bijau palikti tai, kas man liko. Šitas senas kūnas... rūsys... viso gyvenimo darbas... Aš labiau bijau ateities, bijau nežinios. To kas buvo - nebepakeisi, bet tai yra mano. Mano kraitis. Tik juo aš visai nesidžiaugiu. Kokia pilka beprasmybė yra gyvenimas...
- Ką tu supranti apie gyvenimą! Tikras gyvenimas ateityje, kurią kaip tik dabar tau ruošiu. Nesuskysk! Pamiršk kaip blogą sapną...
- Gudrus tu velnias! – ūmai pertraukė senis. – Lengva kalbėt, kai tūkstantmečiais darai savo darbą, be jokio sąžinės graužimo pasiglemždamas sielas. Tau gi neteko atsisakyti praeities...
- Iš kur tu žinai? – dabar jau įsiterpė žiurkė  kažkaip keistai virptelėjusiu balsu. – Taip, aš tamsos angelas. Senas, kaip visas tau nesuvokiamas pasaulis. Bet aš nevisada buvau... puolęs...
Stojo nejauki tyla. Girdėjosi kaip spragsi židiny žarijos, kaip ant stalo burbuliuoja verdantis skystis ir seniui pasidarė šalta.
-  Gal ir nebuvai. Tačiau aš dabar esu kaip tik toks, - dar sunkiau atsiduso Faustas ir lėtai paėmęs pliauską įmetė židinin. – Ar dar ilgai..?
-  Tu dar turi laiko, - tyliai suniurzgė žiurkė ir kažkaip tingiai nuvinguriavo lentynos link.
Įkaitusi pliauska puftelėjo rausva liepsnele, kuri augdama pamažu perėjo į oranžinę, geltoną su žalsvai melsvais galiukais ir į senojo daktaro kojas plūstelėjo šiluma. Šis kiek atlošė sulinkusius pečius, o galva iš lėto nusviro į mintis.

Gimtame mieste Faustas greitai tapo plačiai žinomu. Supirkęs naujus įrenginius ir pradėjęs gaminti visą eilę naujų vaistų, praplėtęs paslaugų pasiūlą, jis visiškai pakeitė perimtą iš tėvo vaistinę. Senajam vaistininkui jis paliko senają laboratoriją, o pats darbavosi naujoje, įrengtoje iškrausčius ir atremontavus anksčiau visokių rakandų sandėliu buvusį erdvų rūsį. Vis labiau senatvės ir ligų kamuojamas tėvas dirbdavo daugiau iš įpročio ir nekasdien. Sūnumi jis labai didžiavosi ir, vis labiau jausdamas jo pranašumą dažniau ir dažniau klausdavo patarimo ir nesipriešindavo novatoriškoms idėjoms. Atrodė, kad senis šiek tiek prisibijojo Fausto, ir dažnai jam šiek tiek pataikaudavo, galbut slegiamas kaltės už nemeilę  ir smurtą vaikystėje. Sūnus, savo ruožtu, bendravo su tėvu išdidžiai, per tam tikrą atstumą, bet pagarbiai. O kai dalį seno jų namo nugriovė ir, pastatęs dvigubai didesnį modernų priestatą, įsikūrė jame su žmona ir atsidarė savo kabinetą, pas senį užsukdavo itin retai.

Daktaras. Vienas gerbiamiausių žmonių mieste, tiek aukštuomenės, tiek vos galą rišančių su galu. Visi be išimties bijojo sulaukti savojo galo, todėl daktaro durys privalėjo būti labai pakančios ir su dideliu, iškilmingai skardžiu bilduku. O visokiausi galai nepasižymėjo jokia drausme ar punktualumu, nepripažino nei laikrodžio, nei kalendoriaus, todėl daktarai negalėjo skųstis nuoboduliu, tuščiomis kišenėmis ir pernelyg ramiu gyvenimu.
Tokį gyvenimą pasirinko Faustas. Aukštas, stuomeningas vyras, kiek ištysusiu veidu, kurį puošė aristokratiškai ilgoka nosis su nedidele kuprele, aštriu tamsių akių žvilgsnis, griežtokos taisyklingos tvirtai sučiauptos lūpos ir kaštono spalvos garbanotų plaukų kupeta, oriai žilstelėjusiais smilkiniais. Jis nė už ką nebūtų sutikęs būti vidutiniokas, tenkintis eilino daktaro duona, eiliniais klientais ir eiline ramybe. Eilinį kartą jis tik siekė tobulybės. Subrendęs, savarankiškas, išsimokslinęs ir solidus daktaras – toks jis pradėjo savo karjerą ir sparčiai plėtė savo pažinčių ir klientų ratą. Žinios, įgytos Romoje darbo ir mokslo srityje, gyvenimiška patirtis ir atkaklus veržlumas greitai nokino savo vaisius, ir jei tėvo verslas klestėjo tik viduriniajame visuomenės sluoksnyje, sūnų greitai pripažino ir aristokratai.
Faustas priiminėjo beviltiškus ligonius ir gydė juos bandydamas visomis išgalėmis jiems padėti. Ėmėsi sunkiausių operacijų taikydamas naujausius, kartais visai nepatikrintus metodus. Kūrė naujus vaistus ir ieškojo visokiausių žiniuonių, burtininkų, raganų ir žolininkių pirkdamas iš jų šimtmečius saugotus receptus ir paslaptis. Begalinis noras tapti geriausiu ir atsidavimas šiam tikslui darė savo – daktaras kopė į pripažinimą. Ir jam sekėsi. Faustas niekada nedėkojo apvaizdai ar Dievui už savo sėkmę. Už viską jis buvo dėkingas tik vienam asmeniui. Sau. Tačiau kiekviena pergalė, ją pasiekus tarsi suvysdavo, o daktaras nesijausdavo laimingas. Jis taip troško tobulumo ko nors siekdamas, kad pats pasiekimas tapdavo nereikšmingu.

Klaudija buvo puiki moteris. Santūri ir protinga, užaugusi religingoje ir darnioje šeimoje, ji mėgo ramybę ir ramų gyvenimą. Jauna žmona gėrėjosi savo vyru, jo darbštumu ir atkaklumu, lanksčiu protu ir beribe fantazija. Naujas miestas, nauji namai, nauja aplinka šiek tiek slėgė moterį, tačiau, nors šeima samdė tarnaitę, Klaudija rasdavo paguodą buities darbuose, daug laiko praleisdavo turtingoje vaistininko bibliotekoje ir puikiai gamindama valgyti. Faustas ištisas dienas praleisdavo savo laboratorijoje, statybose, daug keliaudavo rinkdamas senosios medicinos paslaptis ir vyrą ji dažniausiai matydavo tik vakarais. Dažniausiai jis grįždavo išsunktas kaip citrina ir pavargęs, tada ji šildydavo jam vakarienę, o vyras valgydamas pasakodavo apie savo planus ir vis nuostabesnę ateitį. Tačiau neretai daktaras rasdavo žmoną jau miegančią. Klaudija jautėsi kiek vieniša ir keletą kartų bendė guostis vyrui, bet Faustas visada ją ramindavo - esą visa tai laikina ir naujo gyvenimo pradžia reikalauja daug pastangų ir darbo. „Visa tai susitvarkys, greitai mes būsim turtingi, o aš tapsiu geriausiu daktaru mieste ir mes gyvensim ramiai ir laimingai. Reikia tik šiek tiek pakentėti ir būti kantriems.
Atėjus sekmadieniui Faustas su žmona eidavo bažnyčion. Jam tai pradėjo patikti, nes ten sutikdavo daugelį įtakingų šeimų, atrasdavo sau naują klientą ir neretai būdavo kviečiamas pietų. Daktaras džiaugdavosi galėdamas atsipalaiduoti nuo rūpesčių karuselės, todėl beveik niekada neatsisakydavo. Tai buvo puikios progos įsitvirtinti aukštuomenėje, pasipuikuoti reto grožio žmona, blykstelti savo iškalba ir profesinėmis žiniomis, užmegzti naujas pažintis ir užsikariauti simpatijas. Iškilmingi pietūs dažnai virsdavo vakarėliais ir užsitęsdavo iki vėlumos. Mėgstanti ramybę Klaudija dažniausiai pavargdavo, bet, dėl mylimo vyro ir svetimos kalbos įgūdžių, neatsisakydavo juose dalyvauti. Nors ir gana kuklaus būdo, ji nesišalino bendravimo ir pokalbių, tačiau beveik visada jausdavosi esanti savo vyro šešėlyje ir tai ją truputį slėgė.

Praėjus porai metų gyvenimo šeimoje, Faustą nudžiugino gera žinia – Klaudija laukėsi. Jis tuoj pat pasirūpino pasamdyti dar vieną tarnaitę, o ir pats stengėsi kiek anksčiau grįžti vakarais, bet žmonai užmigus, neretai išsėlindavo padirbėti naktimis. „Reikia pasirūpinti, kad mūsų vaikeliui nieko netrūktų... “ - teisindavosi sau, o kartais ryte ir naktį jo pasigedusiai priekaištaujančiai žmonai. „Noriu greičiau užbaigti naujo vaisto bandymus, statybos darbus, kad atėjus į šį pasaulį mažajam, galėčiau daugiau laiko skirti judviem“ – argumentuodavo būsimas tėvas glostydamas vis didėjantį žmonos pilvuką ir glostydamas jai plaukus. Širdyje jis vylėsi, kad gimus vaikeliui žmona mėgausis prasmingu užimtumu ir jis galės ramiai atsiduoti darbui, o jų šeima taps dar tvirtesnė.
Gimė sūnus. Tvirtą ir sveiką berniuką, tuo labai didžiuodamasis, priėmė  pats Faustas. Jis džiūgavo sulaukęs įpėdinio ir palyginti nedideles kančias patyrusia žmona. Likimas eilinį kartą šypsojosi daktarui ir jis džiūgavo keletą mėnesių priiminėdamas draugų sveikinimus ir dovanas. Pamažu gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. Klaudija su kūdikiu ir tarnaitėmis vėl saugojo namų židinį, o laimingas tėvas visas atsidavė darbui.  

Bėgo metai. Berniukas sparčiai augo ir pradėjo lankyti geriausią miesto mokyklą. Faustas norėjo, kad sūnus – mažasis Karlas, sektų jo pavyzdžiu ir pirmautų tarp savo bendraamžių, kad žmona gyventų be rūpesčių ir rengtųsi madingiausiais rūbais, o jų šeima būtų viskuo aprūpinta ir laukiama miesto šventėse ir privačiuose pokyliuose, todėl uoliai dirbo, vis didindamas savo turtą ir negailėdamas išlaidoms. Kartą per metus jie išvažiuodavo paviešėti į Romą, aplankyti Klaudijos šeimos ir tai padėdavo daktarui sekti naujausius mokslinius pasiekimus medicinos ir alchemijos srityse. Tačiau dažnai iš tų kelionių jis grįždavo suirzęs, nepatenkintas ir tik savo laboratorijoje atsigaudavo. Faustą kankino pavydas. Visi jo kolegų atradimai keldavo jam siutą ir netgi nepasitikėjimą, ir tik dėl to, kad visa tai padarė ne jis. Daktaras dažnai netgi neigdavo naujovių naudą, įrodinėdamas, kad jo metodai yra geresni, nes yra patikrinti laiko, tobulai įvaldyti ir pritaikyti, labiau įprasti visuomenei. Jei kas nors jį apkaltindavo pavydu, jis dar labiau įdūkdavo, netgi iškoliodavo, dažnai netgi išbraukdavo iš savo pažįstamų rato, ir dar labiau pasinerdavo į savo darbus, ne tik dienas, bet ir naktis praleisdamas prie skaičiavimų ir eksperimentų.

Klaudija vis labiau prarado viltį, matyti vyrą namuose. Juos abu kartu vis rečiau matydavo vakarėliuose ar einant pasivaikščioti. Netgi sekmadieniais ji vis dažniau eidavo į bažnyčią su sūnumi, tačiau tėvo požiūris į religiją veikė ir augantį Karlą. Jis vis mieliau likdavo namuose, tarsi padėti tėvui laboratorijoje, o iš tikro, gavęs iš šio eilinį kartą pinigų savo poreikiams, mieliau leisdavo laiką gatvėje su bendraamžiais. Klaudijai trūko vyro dėmesio namuose, paprastų ramių pusryčių ar romantiškų vakarų, pokalbių ne apie darbą ir pinigus, o tiesiog atvirų pasikalbėjimų, svajonių ar tiesiog buvimo kartu. Ne kartą ji bandė kalbėtis su Faustu apie tai, tačiau, jei jis iš pradžių guosdavo ją ir žadėdavo, tai vis dažniau vis stendavosi išsisukti nuo šios temos, arba tiesiog piktokai atrėždavo: girdi, jis nesuprantąs, ko jai trūksta - jų šeima puikiai gyvena visko pertekusi ir reikėtų džiaugtis tuo, o visos tos aimanos  - iš dyko buvimo. Būdama santūri ir ramaus būdo, ji nesileisdavo su vyru į barnius, tik darėsi vis tylesnė, o ugnelė jos akyse pamažu blėso, kaip ir tikėjimas, kad kada nors bus kitaip. Penkioliktais jų santuokos metais, ji susikrovė savo mantą ir tiesiog pareiškė išvykstanti su sūnumi gyventi pas tėvus.

Faustui tai buvo netikėtumas. Jo nuojauta ir įžvalgumas jau senokai kuždėjo, kad tarp jo ir žmonos tvyro įtampa, tačiau puikybė vijo šalin bet kokią mintį, kad tokį tobulą žmogų, kokiu daktaras laikė save, gali palikti žmona. Jis pajuto nežmonišką silpnumą ir kaltę, bet išdidumas ir savimeilė neleido atsiprašyti ar bandyti ją perkalbėti. Faustas netgi tikėjo, kad visa tai laikina, ir, kad po mėnesio, kito, Klaudija tikrai grįš atgal ir jis netgi priims jos atsiprašymą, bet ši iliuzija netapo tikrove. Jis daugiau niekuomet nepamatė savo žmonos.

          Atverti "Septyni Lašai VII"