Gatvės mąstytojai

Sudeginome lapus,  mintis, ir ką daugiau, žodžius, veiksmus. Ką turime? Tampame „Prisitapėliais“, ką gi – pirmyn nuolankieji visuomenės tarnai, pirmyn!

Pirmyn - į parduotuvę pabrangusio rašalo, gal ir parašyti, o gal ir paragauti. Kaip kitaip, kitaip tariant padiskutuoti.

Visai šalia gobšūs, pikti bei pavydūs varnai parke – kapojantys aštriais sapnais – silpnesnius paukščius, nieko tokio jie paės ir „belei“ ką, gal ir sniegą.

Mąstytojai gi susėdę ant pievutės valgys batoną, užsigerdami kefyru bei spirituotu vyno buteliu, kad būtu šilčiau, nes visgi žemelė šalta, taip ta pati žemelė kuri priima viską: grūdą, sėklą, žmogelio išlietą prakaitą, bei iškeliavusiųjų kiek „pailsėti“ „anon pilin“.
Pilis? Taip – pilis vaiduoklių, šmėklų, ar gerųjų žmonių. Fantazijos, tos fantazijos liejosi tarsi didelės bangos jūroje.

Šalta... Lapkritis, tik kelių ąžuolų lapeliai dar nenukritę, laikosi...
Ne veltui sakoma – Ąžuolas stiprus medis. Taip ir yra – tai kovotojas, medis – karys, kuris laikosi tvirtai, ištvermingas.
Keli sutikti praeiviai, piktai nužiūrinėjo, vaje kokie, gal elgetos, benamiai?
Deja – Elgetomis nesijaučiame, jaučiamės sielos galiūnai, tvirtuoliai, turtuoliai, taip negerai – mes išgėrėme velnio lašo, bet nematau nei vieno velnio, matau tik geras dvasingų žmonių rankas, širdį, bei dieviškąją dalelę juose.

Varnai spjaudosi, pyksta, oij negerai, reikia vyti, suės viskas kas palikta, jų aštrūs nagai.
Siaubingai šalta, bet mes dar laikomės, mąstom...
Buteliai skambėjo kaip džiazo kvartete.
„Helovynas“ dar tik prasideda, skubėjome dar apsipirkti, net nežinome, ko kaukių ar skambančių butelių.

Vakaras. Tryse eidami namų link, supainiojome namus, kaimynas pasuko visai ne į kitą pusę, nuotykiai, išlikimas ar sutikimas?

Mūsų Žmonos žiūrėjo pro langą, ir laukė, o mes pasukome visai kitur, lemtis, likimas?
Velnio lašai, tikri lašai, bet mes tik norėjome pabūti.

Pabūti žmonėmis – kurie mąsto.