Išgalvota svajonė

Einu per tingų ledą... Nors įšalas ir kojas bado, bet aš vistiek einu tolyn.
Į naktį, į į žvaigždes, į greitėjantį pavasarį.
Užuodžiu gėles, spalvas ryškias, ir medų bičių, suneštą į vasarą.
Aš rožių žiedlapiuos skaitau natas, jos parašytos meilės dainai.
Ir tylios, tarsi diena, po sunkaus ir ašarų pritvinkusio rytojaus.

Dainuoju tau, mano Amūre, kuris sapnuose pasirodęs, neši man meilę,
dar nesušoktą šokį ir nepaliestą lūpų gaivą...
Menu aš vakarą, tą niūrų, pilką, su saule kitą rytą.
Skaitau iš delno, sinoptines prognozes astrologų,
o mano snaigė pavasarinė nutupia staiga ir stoja mirtina tylos audra.

Aš laukiu pavasarėjančios žiemos pūgos,
jos ilgesy pabus manieji troškuliai ir svajos.
Suolelis. Stalas. Ant jo garuojanti ryto kava...
Galbūt naujienų laikraštis, o gal daug kartų išskaityta knyga...
Pabusiu. O saulė įnirtingai kutens man skruostus ir akis.
Šypsosiuos. Neverksiu. Ir neliūdėsiu.
Pakelsiu akis į melsvas dangaus keteras.
Toliau svajosiu.
O tolimas manųjų pėdų kelias,
ves į miškus, kur noksta uogos,
tokios skaisčiai raudonos, gal mėlynos, o gal geltonos.
Kur žaidžia vaikas po egle,
kur čiulba paukštis giesmę šventą,
kur bėga lapė su uodega pūsta...
Kur voverė šokli medyje gyvena...

Aš pabudau.
Iš sapno-gyvenimo.
Iš to paveikslo aš-graži, miela, gera.
Kur rasti dailininką gyvą, kuris štai imtų ir tapytų Mane?
Aš pabudau. Ir supratau. Kad vėl diena kita.
Kad saulės nėra, o lauke lietaus lašai nestoja balas tvinkdyti.

Kažką aš praradau.
Bet tik ne mažą, išgalvotą svajonę...
Rytoj atrasiu.
Viską, ir dangų, ir žemę, ir kalnus, į kuriuos tikiu-įkopsiu.
Everestas.
Pati viršūnė.
Ji kiekvienam.
Bet ne visiems. Tik tiems, kurie dar tiki...