Drakono jauniklis

~ 1600 m.

- Mama, žiūrėk, ką radau! – vaikas klupdamas bėgo per pievą kažką stipriai suspaudęs saujoje.
Moteriškė atsitiesė nuo vagos ir prisimerkusi stebėjo nuo upės atbėgantį sūnų.
- Ką ten turi?
- Pažiūrėk, mama, - drakoniukas! – berniukas ištiesė šlapias rieškučias, kuriose raitėsi mažas blyškus padarėlis.
- Ar iš proto išsikraustei, vaike! – Moteris sugriebė skvernus, paleido, tada čiupo už ant kaklo kabojusio amuleto – Ką tu padarei, varge, kas dabar bus!
Išsigandusio vaiko akyse jau kaupėsi ašaros:
- Aš tik norėjau tau parodyti, taigi drakoniukas, gyvas...
- Negalima liesti drakonų! O jauniklių tuo labiau! Nešk iš kur paėmęs, mikliai! Ir padėk tiksliai ten, iš kur paėmei, greičiau!
Berniukas jau buvo bepuoląs vykdyti paliepimo, kai staiga jo mama šūktelėjo:
- Palauk! Einam kartu.
Motina su sūnum spėriai nuėjo prie upės. Vaikas nedrąsiai vis dirsčiojo į mamą patikrinti, ar ji labai supykusi, bet toji, suraukusi antakius, žiūrėjo tik į priekį. Priėjus upės vagą, moteris paliepė:
- Parodyk, kur jį radai.
- Va čia, - paėjęs kelis žingsnius paupiu aukštyn, galva parodė berniukas. Juk rankos vis dar buvo užimtos.
Moteris, priėjusi prie nurodytos vietos, pasklaidė vandenyje sužėlusius augalus ir, radusi labiau nuo saulės užstotą vietelę, pamojo atžalai paleisti drakoniuką.
- O kodėl reikia jį paleisti? – galiausiai išdrįso paklausti vaikas. Moteris atsisėdo ant žolės ir per pečius apkabino šalia pritūpusį sūnų.
- Negalima liesti drakonų jauniklių, Mika. Kol maži, drakoniukai turi slėptis nuo saulės, nes nuo jos jie gali sudegti. Matei, taviškis jau spėjo parausti. Jei būtum palaikęs šviesoje kiek ilgiau, jis užsiliepsnotų ir sudegtų. O tada jo motina, didelė drakonė, už tai nubaustų visą kaimą. Atskridusi naktį, ji papūstų savo ugniniu kvapu, ir suliepsnotų visi stogai. Dabar supranti, kad tokius padarus reikia palikti ramybėje?
- Mhm, – berniukas atsiduso. - Aš nežinojau. O kaip mama drakonė sužinotų, kad jos jauniklis sudegė? Tikrai pamatytume, jei ji būtų netoliese, tai kaip ji, nematydama, tą sužinotų?
- Na, drakonai nėra paprasti gyvūnai. Jie labai protingi ir sugeba daug dalykų, kurių nemoka niekas kitas. Papasakosiu kitą sykį, dabar jau laikas keliauti namo, saulė tuoj nusileis, iš laukų grįš tėvas, o dar reikia paruošti jam vakarienę.
Mika atsistojo ir jau ketino bėgti namų link, bet mama uždėjo ranką jam ant peties.
- Palauk. Paprašysiu tavęs dar vieno dalyko – niekam apie tai nepasakok. Nei tėvui, nei seneliams, nei draugams, supratai?
- O ...
- O Joriui ypač. Niekas neturi apie tai žinoti. – aiškiai tardama žodžius paliepė mama.
Vaiko veide iškart atsirado didžiulis nusivylimas. Toks įvykis, o niekam apie tai negalima papasakoti. Negana to, kad negalės draugams parodyti drakoniuko, tai dar ir pasigirti, kad tokį pagavo, uždraudė. Mika liūdnai sliūkino šalia motinos, svarstydamas, kad gal, jei prisaikdins Jorį Pačia Svarbiausia Priesaika (ta, kur įpjaunamas delnas ir reikia pasirašyti savo krauju), galės jam prasitarti. Joris patikimas, tikrai neišduos, ir bus visai smagu dviese turėti paslaptį.
Tą vakarą berniuką su įvairiais paliepimais vis sulaikydavo mama, o vėliau ir po lauko darbų grįžęs tėtis, taigi su draugu jam susitikti taip ir nepavyko. Jau gulėdamas lovoje jis nusprendė, kad papasakos ryt, kai tik baigs dienos darbus. Galvodamas apie tai, kaip nustebins savo geriausią draugą, jis galiausiai užmigo.
Po kelių valandų pabudęs, Mika kurį laiką nesuprato, kas atsitiko. Dangus žioravo, o lauke girdėjosi vyrų šūksniai, arklių žvengimas. Visai nepanašu į įprastus dienos garsus. „Ugnis! “ – vaiko galvoje šmėstelėjo mintis ir išblaškė miegų likučius. Jis kaip papuolė apsirengė ir išpuolė į lauką. Apsidairęs nustėro – degė Jorio namai! Berniukas nuskuodė gaisro pusėn. Pribėgęs arčiau, pamatė kelis kaimo vaikus.
- Daržinė užsidegė, - net neklaustas pradėjo vienas iš jų. – Jei nepersimes toliau, tada viskas gerai.
- O kur Joris?
- Su mama. Jis pirmas ir pamatė gaisrą, labai išsigando.
- O jie visi sveiki?
- Aha. Bet šieno tai jau neturės, žiemą bus nelengva.
Mika su kitais vaikas stovėjo tol, kol vyrai baigė gesinti ugnį. Gaisras buvo sutramdytas, ugnis toliau neišplito, o su tokiais nuostoliais sunkiai, bet galima gyventi. Visi lyg ir lengviau atsikvėpė, bet Mikos širdin įsiskverbė nerimas. Jis suprato, kad savo paslapties nei Joriui, nei kam kitam išduoti negalės.

-//-

1990 m.

- ... Ir baigdamas šį pranešimą noriu pabrėžti, kad sprendimas perkelti Proteus anguinus ir kitų olų gyvūnų studijų laboratoriją po žeme ir dirbti prietemoje, nors ir apsunkino mano ir kolegų darbą, tuo pačiu suteikė nemažai žinių apie šią unikalią gyvūniją ir padėjo išlaikyti tyrimo objektus nepakitusius bei nesužalotus dėl šviesos poveikio. Ar yra klausimų?
Pranešėjas nusiėmė akinius ir pažvelgė į auditoriją. Kolegos biologai, daugumą kurių jis pažinojo asmeniškai, jau šurmuliavo, aptardami pranešime išsakytas mintis, o keli nekantriai kėlė rankas, laukdami galimybės užduoti klausimus. Mokslininkas atsiduso ir pradėjo atsakinėti, ginčytis su kolegomis, jausdamas, kaip vis labiau jį apima nuovargis po nemiegotos nakties. Tą matyt pastebėjo ir konferencijos pirmininkas, anksti nutraukęs klausinėjimą ir pasiūlęs diskusijas pratęsti per kavos pertraukėlę. Klausytojai pradėjo skirstytis, o vienas jų, senas pranešėjo bičiulis, šypsodamasis priėjo prie mokslininko:
- Tai visgi suspėjai? Kada šiąnakt nuėjai miegot?
- Net nebežinau, gal kokią penktą. O aštuntą jau reikėjo būt čia.
- Tai tu visai be miego! Velniop tą popietinę sesiją, parvešiu tave į viešbutį. Sudalyvausi rytoj.
- Net nežinau, gal reiktų.. – nespėjęs dorai pabaigti sakinio, vyras plačiai nusižiovavo. – Tu teisus, važiuojam, - pranešėjas kaltai šyptelėjo. – Tas gaisras sugadino visą konferencijos malonumą.
- Tavo vietoj aš tebūčiau pranešęs, kad mano kabinetą suniokojo ugnis, ir neruošęs jokio pranešimo, taigi nebesijausk kaltas, šiaušiam į viešbutį, ir - miegot. Tiesa, o tu žinojai, kad tuos tavo proteus senovėje laikė drakonų jaunikliais? Tai va, jie tą gaisrą ir sukėlė, ne kitaip.
Abu biologai prunkštelėjo nuo tokios minties ir išėjo iš auditorijos. Saugodamiesi, kad neužkluptų įsidiskutavę kolegos, jie nužingsniavo link išėjimo, plepėdami apie šį bei tą, vis grįždami prie priešgaisrinės apsaugos temos. Ir nieko keisto – trys gaisrai institute vien per pastarajį pusmetį rodė, kad šioje srityje tikrai yra rimtų problemų.