Vabalėlis

Gaiviam šešėlio šnarėjime
Supasi juodesio ašaros,
Liejasi skausmo upelis
Ir meldžiasi vienišas vabalas.
Prisliūkinau aš pašnibždom pažiūrėti,
Kas daros mažam jo pasaulyje.
Neliesdamas nuoskaudos jojo,
Stebėjau, kaip audžia jis tinklą.
Norėjau padėt jam, pajusti jo triūsą,
Tačiau sugrioviau jo kūrinį.
Dabar ilsiuos ramybėje,
Degu kaitrios liepsnos šviesoj.
-Tegul! Sakau sau garsiai.
Juk, vertas to esu
Ir su liūdesiu aš ištirpstu...